Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-27 · Administracinė byla Nr. I-2541-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-27
Bylos Nr.
I-2541-406/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2541-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01534-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 27 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui M. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. R. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-6)

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) bei teismo posėdžio metu nurodė, jog nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamosiose patalpose nuo 2 iki 10 asmenų, t. y. netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, todėl trūko oro, langai prasiverdavo labai nedaug, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas atliekant gamtinius reikalus. Pažymėjo, kad kamerose buvo purvina, visur pelėsis. Nurodė, kad jo buvimo kameroje Nr. 17 metu buvo kilęs gaisras, ko pasėkoje jam teko 15 minučių praleisti degančioje kameroje kol gaisras buvo užgesintas. Teigė, kad po gaisro jis buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą ir tą vakarą nebuvo išduota jam nei patalynė, nei čiužinys, teko miegoti ant lentos. Kadangi byla kito nuteistojo atžvilgiu buvo nutraukta, t. y. kaltinamasis buvo išteisintas, todėl mano, kad gaisras įvyko dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės kaltės. Pareiškėjo nuomone, dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, skausmą ir kt. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog kamerų tipo palatos, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per jose įrengtus langus ir tai atitiko teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisiniu reglamentavimu. Savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo patys nuteistieji, o valymo priemonės bei inventorius išduodamos pagal nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Akcentavo, kad pareiškėjas taip pat kaip ir kiti nuteistieji turėjo galimybę palaikyti kameroje švarą ir tvarką. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad pareiškėjas ar kiti asmenys nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, todėl tiesioginių įrodymų atsakovas pateikti negali. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas pateikdamas papildomą informaciją (b. l. 61-63) paaiškino, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl sukelto gaisro 2015 m. kovo 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu M. R. buvo apklaustas liudytoju. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistasis S. A., su kuriuo jis buvo apgyvendintas kemerų tipo patalpoje, 2015 m. kovo 16 d. pavalgius vakarienę, pradėjo kalbėti apie kameros padegimą, nes norėjo padaryti judesį ir paėmęs jiems išduotus čiužinius bei iš jo degtukus, juos padegė. Kilus gaisrui M. R. ėmė kviestis pagalbos, ko pasėkoje neužilgo atbėgo pareigūnai, kurie užgesino kilusį gaisrą. Nurodė, kad pareiškėjos buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kuri savo laiku taip pat atliko ir baudos izoliatoriaus kameros funkciją, tačiau pareiškėjui nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių nebuvo paskirta, todėl nebuvo taikomos ir griežtesnės laikymo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) palatose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., atlyginimo.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 14). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas LAVL netinkamomis sąlygomis, nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. (b. l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo LAVL pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas, 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 20 d. (b. l. 9).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų LAVL trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo LAVL prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. liepos 19 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 20 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis LAVL.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.

Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 16 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. buvo laikomas kamerų tipo palatose Nr. 10, 17, 18, 25, 24 (b. l. 10, 61, 62).

Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 47 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam atskirais laiko tarpais palatose teko nuo 1,83 kv. m iki 3,11 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Nustačius reglamentuotos vienam asmeniui tekusios gyvenamojo ploto normos pažeidimą, akcentuotina, kad pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kamerų tipo patalpose atitinkamai mažino baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas bei sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose trūkdavo oro, langai atsidarydavo nedaug, be to gyvenamosiose patalpose buvo purvina, matėsi pelėsis.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad kamerų tipo palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per jose įrengtus langus, iš vidinės langų pusės įrengtos apsauginės grotos buvo pritaikytos patalpų vėdinimui praveriant langą (b. l. 12). Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-2093 konstatuota, kad LAVL kameroje-palatoje Nr. 25 langas yra pritaikytas vėdinimui, ko pasėkoje vėdinimas užtikrinamas per langus (b. l. 28-29). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąsias patalpas nei į LAVL administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiame kontekste konstatavimas negalimas.

Galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte buvo numatyta, jog kasdieniniu gyvenamosios patalpos švaros palaikymu, valymu rūpinosi patys nuteistieji. Šiuo metu galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Iš byloje esančios Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos Ligoninės patalpų valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarkos (galiojusi ginčo laikotarpiu) matyti, kad savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą (b. l. 18-23). Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonės (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis, purvas ir nešvarumai negalėjo būti išvalomi pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovo atstovo atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kadangi nebuvo užtikrintas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus, t. y. jis buvo matomas kitų asmenų.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punkto reikalavimus bei nurodė, kad kamerų tipo patalpose Nr. 24 ir Nr. 25 buvo pakabintos užuolaidos, tai matyti ir iš į bylą pateiktų foto nuotraukų (b. l. 43). Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją 81,82,90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, todėl darytina išvada, kad LAVL neužtikrinus pareiškėjui galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais buvo pažeista jo teisė į privatumą.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kilusius gaisru jam atliekant bausmę LAVL, ko pasėkoje, po gaisro užgesinimo, jis nepagrįstai buvo patalpintas į baudos izoliatorių kur tą vakarą nebuvo jam išduota patalynė, be to dėl neaiškios priežasties dar apie mėnesį buvo laikomas LAVL. Pareiškėjo nuomone, gaisras įvyko dėl LAVL kaltės, t. y. dėl netvarkingų elektros įrenginių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl LAVL kilusio gaisro 2015 m. kovo 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 08-0-00002-15 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu (b. l. 61). Minėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro M. J. 2015 m. liepos 29 d. buvo nutrauktas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktą, nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Liudytojo apklausos protokole pareiškėjas paliudijo, jog būnant kameroje su juo kalėjęs nuteistasis S. A. pradėjo šnekėti apie kameros padegimą, kadangi neturėjo rūkalų ir norėjo pereiti į kitą kamerą galvodamas, kad kitoje kameroje nuteistieji turės rūkalų ir jį vaišins. S. A. susukęs jiems išduotus čiužinius, paprašė jo duoti degtukų, padavus S. A. degtukus, šis juos padegė. Pažymėjo, kad kilus gaisrui ir kviečiant pagalbą, nedelsiant (po kelių minučių) atbėgo pareigūnai ir gesintuvo pagalba užgesino kilusį gaisrą bei išvedė nuteistuosius į kitą kamerą, taip pat pažymėjo, kad gaisro metu jis jokių sužalojimų nepatyrė (b. l. 61, 62). Nors kaip minėta, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau į bylą pateikta 2015 m. kovo 17 d. LAVL Ūkio skyriaus sandėlio vedėjo pažyma patvirtina, kad kameroje, kurioje įvyko gaisras iki kovo 16 d. potinkinės instaliacijos, šviestuvų ar kitų elektros gedimų užfiksuota nebuvo (b. l. 64). Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų LAVL dėl kilusio gaisro padarytus pažeidimus ar neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją. Atvirkščiai, LAVL pareigūnai nedelsiant reagavo į pagalbos kvietimą ir operatyviai užgesinę gaisro židinį, nuteistuosius patalpino į kitą kamerą. Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad gaisras kilo dėl LAVL kaltės, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą pareiškėjas taip pat nepateikė, nenurodė jokių konkrečių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo) ar teisės aktų nuostatų, kurias atsakovas galėjo pažeisti, todėl nėra pagrindo neteisėtų atsakovo veiksmų konstatavimui (ABTI 56 str.).

Pareiškėjas, kaip minėta, teigė, kad po kilusio gaisro jis buvo išvestas iš kameros ir patalpintas į baudos izoliatorių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnis ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamų nuobaudų rūšis. Minėto straipsnio 1 dalies 4 punktas numatė, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems atvirose kolonijose ir pataisos namuose galėjo būti skiriama nuobauda uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų.

Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 10 siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje. Pažymėjo, kad minėta kamera savo laiku taip pat atliko ir baudos izoliatoriaus kameros funkciją, tačiau ši kamerų tipo patalpa buvo įrengta laikantis nustatytų iš esmės analogiškų kamerų tipo patalpoms keliamų įrengimo reikalavimų. Iš į bylą pateiktų Nutarimų, įsakymų dėl nuteistųjų nubaudimo registro įrašų matyti, kad pareiškėjui nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių nebuvo paskirta (b. l. 70-74). Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad laikant jį minėtoje kameroje jam buvo taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnyje „Nuteistųjų laikymo sąlygos baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose“ numatytos griežtesnės sąlygos. Kaip minėta, atsakovo atstovas patvirtino, kad ši kamera atitiko kamerų tipo patalpoms keliamus įrengimo reikalavimus, taip pat patvirtino, kad pareiškėjui griežtesnės laikymo sąlygos nebuvo taikomos (b. l. 62). Atsižvelgiant į tai, LAVL neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo baudos izoliatoriuje, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad po kilusio gaisro jam nebuvo išduotas čiužinys, patalynė. Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimo pažeidimo abstrakčiu įvardinimu, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, nepagrindė nurodyto pažeidimo jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (pareiškėjas skunde tik nurodė, kad po gaisro vieną vakarą jam nebuvo išduota patalynė, tačiau duomenų apie neišduotos patalynės įtaką jo sveikatai, nepateikė). Nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl šio pažeidimo, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėto pažeidimo šalinimui, kad dėl nurodyto pažeidimo pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti LAVL neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas, kad po gaisro nepagrįstai jis apie mėnesį laiko buvo laikomas ligoninėje, tačiau į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad 2015 m. kovo 19 d. pareiškėją gydančio gydytojo sprendimu, jo išrašymas buvo atkeltas (b. l. 67), todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pagal Europos Žmogaus Teisinių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą, teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nors byloje tikslių duomenų apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas kalėjo konkrečiose ginčo patalpose, nėra, tačiau neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui visą byloje vertinamą laikotarpį - 47 dienas kalint LAVL buvo pažeista reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Ši norma buvo pažeista gana žymiai, nes pareiškėjui atskirais laiko tarpais kamerų tipo palatose teko nuo 1,83 kv. m iki 3,11 kv. m ploto. Be to, akcentuotina, jog ginčo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą mažino ir joje buvę baldai ir kiti įrenginiai. Taip pat byloje nustatytas pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas. Apibendrinant išdėstytus argumentus, atsižvelgiant į pažeidimų trukmę, pobūdį, mastą ir intensyvumą, darytina išvada, kad byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, pažeidimai nebuvo atsitiktiniai ir objektyviai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų jo buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 1300 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas