Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-02-08 · Civilinė byla Nr. 2A-362/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-08
Bylos Nr.
2A-362/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
žemės ūkio bendrovės „Nemunas“
Advokatai
Sigitas Štaraitis, Algimantas Kolpertas
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-362/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4, 40.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo V. R. atstovui advokatui Sigitui Štaraičiui,atsakovo žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ atstovui advokatui Algimantui Kolpertui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-716-198/2010 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui žemės ūkio bendrovei „Nemunas“ dėl skolos ir kitų mokėjimų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ŽŪB ,,Nemunas“ dėl skolos ir kitų mokėjimų priteisimo ir, remdamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, 6.37 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.870 straipsniu, 6.871 straipsnio 2 dalimi, 6.874 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo ŽŪB „Nemunas“ 660 810,40 Lt negrąžintų paskolų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2010 m. vasario 1 d. iki paskolų grąžinimo dienos, 10 608 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt teisinių paslaugų bei atstovavimo išlaidų. Nurodė, jog pagal su atsakovu sudarytas paskolos sutartis ieškovas laikotarpyje nuo 2003 m. vasario 23 d. iki 2004 m. spalio 1 d. atsakovui paskolino 801 610,40 Lt. Paskolinti pinigai buvo skirti žemės ūkio produktų gamybos vystymui. Beveik kiekvienu atveju atsakovas ne tik pasirašydavo paskolos sutartis, bet išduodavo kasos pajamų orderių kvitus. Nors paskolos sutartyse nebuvo nustatytas paskolų grąžinimo terminas, tačiau atsakovas savo įsiskolinimą po truputį dengė. Per 2009-2010 metus atsakovas praktiškai jokių mokėjimų neatliko, dėl ko 2010 m. sausio 27 d. raštu iš atsakovo buvo pareikalauta per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas ar jo atstovas pareiškė reikalavimą, grąžinti visas paskolintas sumas. Tuo pačiu raštu buvo prašoma pateikti duomenis apie tai, kokiomis datomis ir sumomis ieškovui bus grąžinamos paskolų dalys. Atsakovas į tai nereagavo, iki šiol jokios informacijos nei žodžiu, nei raštu ieškovui ar jo atstovui nepateikė. Atsakovas iš viso ieškovui skolingas 660 810,40 Lt negrąžintų paskolų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovo V. R. ieškinį atsakovui ŽŪB „Nemunas“ dėl skolos ir kitų mokėjimų priteisimo atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo tarp šalių dėl negrąžintos paskolos dydžio nėra. Taip pat nustatė, kad atsakovas ŽŪB „Nemunas“ 2008 metais ieškovui V. R. atliko darbų ir paslaugų už 657 249,60 Lt. Ieškovas pasižadėjo šią sumą sumokėti bendrovei iki 2009 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 2010 m. gegužės 7 d. pranešė ieškovui, kad jo 638 610,40 Lt piniginis reikalavimas ŽŪB Nemunas“ ir ŽŪB „Nemunas“ 657 249,60 Lt piniginis reikalavimas ūkininkui V. R. yra įskaitomi. Pranešime nurodyta, kad po įskaitymo ūkininkas V. R. skolingas ŽŪB „Nemunas“ 18 639,20 Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovas atsakovui yra skolingas, tačiau nepripažino skolos 18 639,20 Lt sumai dydžio, teigė, jog ieškovo skola atsakovui yra žymiai mažesnė. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas šioje byloje priešieškinio nereiškė, dėl ieškovo skolos atsakovui dydžio nepasisakė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovui ŽŪB „Nemunas“ įskaičius ieškovo V. R. 638 610,40 Lt reikalavimą į ieškovo neapmokėtų atliktų darbų ir paslaugų už 657 249,60 Lt sumą, ieškovas nebeturi reikalavimo teisės atsakovui dėl skolos priteisimo. Teismas konstatavo, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovui ir pagal atsakovo turėtą reikalavimą ieškovui yra visos sąlygos prievolių pasibaigimui įskaitymu. Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 str.). Aplinkybių, dėl kurių įskaitymas draudžiamas, teismas nenustatė (CK 6.134 str.). Teismo nuomone, pareikšdamas ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, ieškovas elgėsi nesąžiningai, todėl teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu V. R. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – iš dalies tenkinti ieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovo 131 617,54 Lt, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais motyvais:

Ieškovas iš esmės ir kreipėsi į teismą dėl to, kad su atsakovu būtų išspręsti tarpusavio įsiskolinimo klausimai. Tačiau teismas priėmė sprendimą atsižvelgdamas tik į atsakovo argumentus ir įrodymus, nevertino, ar atsakovo atliktas įskaitymas yra teisėtas. Ieškovo 2009 m. birželio 11 d. pasižadėjime atsakovui nurodoma, kad įskaityta suma yra su PVM. Nors vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ar Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 punktu bei 14 straipsniu, atsakovas turėjo pateikti ieškovui tai patvirtinantį dokumentą, teismui tokį reikalavimą atmetus, jis nebuvo pateiktas. Tokiu būdu atsakovui buvo sudarytos sąlygos išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo bei elgtis nesąžiningai ir neteisėtai. Teismas nepasisakė, dėl atsakovo vadovo pasirašytos pažymos, kurioje nurodoma, kad ieškovas grąžino atsakovui 2 127 litrus dyzelino, kurio kainą sudarė 9 923 Lt. Taip pat teismui buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas atsakovui pateikė 144 tonas trąšų, kurių vertė 118 113,27 Lt. Bendra suma sudaro 128 056,74 Lt. Teismo buvo prašoma į šias sumas atsižvelgti, nes atsakovas, atlikdamas užskaitymą, į šias sumas neatkreipė dėmesio.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas ŽŪB ,,Nemunas‘‘ prašo šį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas sprendimą priėmė pareikšto reikalavimo ribose, nes apelianto minimos sumos, susidariusios grąžinus dyzeliną bei trąšas, neapskaitytos ieškovo 2009 m. birželio 11 d. pasižadėjime atsakovui. Apeliacinio skundo argumentas dėl pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimo, nagrinėjamu atveju byloje nėra reikšmingas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad nuo 2003 m. vasario 23 d. iki 2004 m. spalio 1 d. apeliantas paskolino atsakovui 801 610,40 Lt. Ši faktinė aplinkybė įrodyta šalių paaiškinimais (atsakovas tai pripažįsta) ir rašytinis įrodymas – paskolos sutartimis, bankų pavedimais, kasos pajamų orderiais (b. l. 11-115). Iš to daroma išvada, kad tarp šalių atsiradę paskolos teisiniai santykiai (atsakovas įgijo ginčo sumą kaip paskolą rašytinės sutarties pagrindu, CK 6.870, 6.871 str.). Kadangi paskolos sumos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, ginčui taikytina CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti skolininkui pareigą grąžinti paskolą per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas pateikė atsakovui reikalavimą grąžinti paskolą 2010 m. sausio 27 d. raštu, išsiųstu 2010 m. sausio 29 d. (b. l. 9). Todėl atsakovo turėjo pareigą įvykdyti prievolę iki 2010 m. kovo 2 d. Nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais (b. l. 125) nustatyta ir tai, kad ne tik atsakovas buvo skolingas apeliantui, bet ir apeliantas skolingas atsakovui 657 249,60 Lt su PVM už atsakovo apeliantui atliktus darbus ir paslaugas. 2009 m. birželio 11 d. raštu apeliantas įsipareigojo šią sumą sumokėti iki 2009 m. gruodžio 31 d., tačiau šios pareigos neįvykdė. Esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams (tam tikrų sumų perdavimas), pasibaigus prievolių įvykdymo terminams, atsakovas atliko dalinį įskaitymą (CK 6.130 str.). Apeliantas pripažino savo įsipareigojimą atsakovui, o taip pat ir tai, kad gavo atsakovo pareiškimą apie prievolių įskaitymą, pretenzijų nereiškė. Įskaitymas – vienašalis sandoris ir tam pakanka vienos šalies išreikštos valios. Atsakovas atliko įskaitymą pranešęs apeliantui apie tokį veiksmą, todėl įskaitymų tvarkos nepažeidė (CK 6.131 str.). CK 6.134 straipsnis nustato atvejus, draudžiančius įskaitymą. Tačiau ginčo atveju tokių draudimų atlikti įskaitymą nenustatyta. Nors apeliantas užsimena apie ginčą teisme, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įskaitymo metu atsakovas savo skolos apeliantui teisme neginčijo, ją pripažino. Apeliantas savo pareigos įvykdyti prievolę atsakovui ir sumokėti aptarto dydžio skolą už atsakovo atliktus darbus ir paslaugas taip pat teisme neginčijo, t. y. ieškinio dėl prievolės atsakovui nuginčijimo nepadavė. Taigi įrodymų, kad atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo nes prievolė buvo ginčijama teisme – nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad atsakovo skola yra 660 810,40 Lt, o ne 638 610,40 Lt, kaip teigia pirmosios instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi bylos rašytinius įrodymus (Mokėjimo nurodymai, Kasos išlaidų orderis, b. l. 127-129), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie atsakovo skolos apeliantui dydį, nustatęs, kad ji yra ne 660 811,40 Lt, o 638 610 ,40 Lt. Įrodyta, kad atsakovas 2007 ir 2008 metais grąžino apeliantui 163 000 Lt (40 000 + 96 000 + 27 000 = 163 000 Lt), o iš bendros paskolos sumos 801 610,40 Lt atėmus grąžintą paskolos dalį – 163 000 negrąžinta suma – 638 610,40 Lt ). Apelianto atstovas apeliacinėje instancijoje teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu reikalauta didesnės 660 810,40 Lt paskolos sumos.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis (apeliantas) po prievolių įskaitymo liko skolingas atsakovui 18 639,20 Lt. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo prievolės grąžinti konkretaus dydžio paskolą. Atsakovo prievolė pasibaigė įskaitymu, todėl apeliantui išnyko pagrindas reikalauti prievolę įvykdyti. Apelianto skola atsakovui (likusi po vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir išeiti už ieškinio reikalavimo ribų pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės. Tokia teisė nesuteikta ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 306 str. 2 d., 320 str.). Šalims neužkirsta galimybė spręsti ginčą dėl likusių skolų atskira įstatymų nustatyta tvarka. Tuo labiau, kad iš apelianto pateiktų dokumentų bei šalių paaiškinimų matyti, kad tarp šalių buvo ir kiti teisiniai santykiai, atsiradę po byloje nagrinėjamų šalių abipusių įsipareigojimų (paskolos sutarčių bei skolos už paslaugas ir darbus) – 2010 m. sausio 4 d. turto pasaugos (b. l. 170) bei suvartojamųjų daiktų (dyzelinio kuro, trąšų) paskoliniai, pirkimo-pardavimo (2010 m. vasario 17, kovo 16, balandžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros, pažyma Nr. 33, b. l. 142-151) santykiai.

Apelianto teiginys, kad dėl atsakovo atlikto įskaitymo atsakovui sudaryta prievolė išvengti PVM sumokėjimo dėl ko valstybė neteks teisėtų pajamų, nepagrįstas. Pirmiausia, pridėtinės vertės mokesčio mokėjimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, antra – apeliantas neturi įgalinimų atstovauti valstybę ir ginti jos interesą dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą (CPK 51 str. 4 p.).

Į visus esminius apeliacinio skundo bei atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta.

Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš antrosios šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl iš apelianto priteisiamos atsakovui bylinėjimosi išlaidos (atstovavimo), patirtos apeliacinės instancijos teisme – 1 200 Lt (CPK 79, 93, 98 str.). Jos įrodytos rašytiniais įrodymais ir nėra per didelės, iš esmės neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. R. atsakovui Žemės ūkio bendrovei ,,Nemunas“ 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Alė BukavinienėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas