- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-04
- Bylos Nr.
- Ik-843-562/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02796-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė, Donatas Vansevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Advokatai
- Tomas Bakucionis
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Arūno Dirvono ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Liudvikui Ragauskiui, atsakovės atstovui Juliui Jasaičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokato padėjėjui Tomui Bakučioniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos politinės partijos – Partijos “Jaunoji Lietuva” skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir politinėms partijoms – Darbo partijai, Socialistiniam liaudies frontui, Leiboristų partijai, Liberalų ir centro sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Lietuvos Respublikos liberalių sąjūdžiui, Lietuvos socialdemokratų partijai, Lietuvos socialdemokratų sąjungai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, Naujajai sąjungai (socialliberalams), Partijai Tvarka ir teisingumas (liberalams demokratams), Pilietinės demokratijos partijai, Tautos prisikėlimo partijai, Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščioniams demokratams dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja politinė partija – Partija “Jaunoji Lietuva” padavė teismui skundą (b.l. 1-6), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-71 “Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo” (toliau – Sprendimas Nr. Sp-71) ir 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-72 “Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo” (toliau – Sprendimas Nr. Sp-72).
Skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK, Komisija), priimdama ginčijamus individualius administracinius aktus, pažeidė politinės partijos – Partijos „Jaunoji Lietuva” teises ir įstatymų saugomus interesus.
Pirma, atsakovė, priimdama Sprendimą Nr. Sp-71, vadovavosi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 14 ir 16 straipsniais, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintą teisinės valstybės principą, kadangi politinėms partijoms, kaip privačių asmenų steigiamam viešajam juridiniam asmeniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatytas finansavimas iš valstybės iždo ar kitų valstybės išteklių. Taip pat minimo įstatymo straipsniai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 str. 1 daliai ir Seimo statuto 18 str. 1, 2, 6 dalims, kadangi Seimo nariai, būdami politinių partijų nariais ir vadovais, neinformavo posėdžio pirmininko apie interesų konflikto grėsmę ir nenusišalino nuo šio įstatymo nurodytų straipsnių svarstymo ir balsavimo savo organizacijų naudai. Be to, nebuvo atliktas šio įstatymo antikorupcinis vertinimas, kuris privalomas įstatymo rengimo stadijoje.
Antra, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas nesuteikia atsakovei įgaliojimų skirstyti politinėms partijoms asignavimus ar kompensacijas už rinkimuose padarytas išlaidas. Todėl atsakovė – Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, priimdama ginčijamus individualius administracinius aktus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.
Trečia, atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 str. 2 dalį ir Lietuvos Respublikos privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1-3 dalis bei 11 str. 1 dalį, kadangi Komisijos nariai atstovauja Komisijoje politinėms partijoms, todėl buvo šališki ir suinteresuoti, tačiau balsuojant dėl ginčijamų sprendimų nenusišalino.
Ketvirta, atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą, kurio tikslas užtikrinti Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą per viešųjų juridinių asmenų – politinių partijų įvairovę, kadangi atsakovės priimti ginčijami sprendimai dirbtinai iškreipia šių subjektų konkurenciją. Taip pat šiais sprendimais atsakovė pažeidė lygiateisiškumo principą, kuris yra vienas iš demokratiškos politinės sistemos elementų ir yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.
Penkta, atsakovė, priimdama sprendimus Nr. Sp-71 ir Nr. Sp-72, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-06-21 nutarimu Nr. 823 “Dėl 2010 metų privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo” (Žin., 2010, Nr. 78-4009; 2010, Nr. 110-5638), kurio 2.1.7 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos 2010 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 12 str. 1 d. 4 punktui ir 7 priedėliui, kadangi nėra numatyta finansuoti programas, kurios nėra patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo. Pareiškėja pažymėjo, kad buvo patvirtinta finansuoti neegzistuojanti programa, kuri buvo priimta tik 2010-09-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1306. Minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-06-21 nutarimo Nr. 823 2.1.7 punktas taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1-3 dalims bei 11 str. 1 daliai, kadangi Vyriausybės nariai, atlikdami savo pareigas, nepaisė interesų konflikto, buvo šališki ir nesąžiningi.
Šešta, atsakovė vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-09-15 nutarimu Nr. 1306 “Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos patvirtinimo”, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 4 straipsniui (Vyriausybės veikla grindžiama teisėtumu) ir 22 straipsniui (Vyriausybei nėra suteikta teisė tvirtinti programas atskirai nuo Vyriausybės programos, kuri patvirtinama Lietuvos Respublikos Seimo), Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 str. 3 d. 2 punktui (nėra skirtos šalies mastu visų piliečių gerovei), Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1-3 dalims bei 11 str. 1 d. (Vyriausybės nariai, atstovaudami įvairioms politinėms partijoms, atlikdami savo pareigas nepaisė interesų konflikto, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai, buvo šališki ir nesąžiningi).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Vyriausybės 2010-06-21 nutarimas Nr. 823 ir 2010-09-15 nutarimas Nr. 1306 prieštarauja įstatymams <...> (b.l. 181-183).
Atsiliepimas
Atsakovė – Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l. 111-115) paaiškino, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas įtvirtina politinių partijų teisę šio įstatymo nustatyta tvarka gauti lėšų iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytų asignavimų politinėms partijoms. Įtvirtinant šią politinių partijų teisę siekiama riboti politinių partijų priklausomybę nuo kitų veiklos finansavimo šaltinių, didinti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo skaidrumą, stiprinti politinių partijų nepriklausomumą nuo finansinių rėmėjų įtakos jų politiniams sprendimams, užtikrinti visuomenės atstovavimą, sukurti prielaidas geresnei Lietuvos viešosios politikos kokybei, taip pat, įvertinant įstatyme nustatytas valstybes asignavimų politinėms partijoms skyrimo sąlygas, skatinti politines partijas vykdant finansinę veiklą laikytis įstatymų reikalavimų. Minėto įstatymo 14 ir 16 straipsniuose nustatyta valstybės biudžeto lėšų (asignavimų) politinėms partijoms skyrimo sąlygos ir tvarka dalies išlaidų politinei kampanijai kompensacijoms mokėti.
Pažymėjo, kad ginčydama VRK sprendimus pareiškėja nenurodo jokių skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, taip pat nenurodo, kokios konkrečios Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos buvo pažeistos. Atsakovės nuomone, norminio pobūdžio teisės akto atitikimo Konstitucijai ir jos principams klausimą galima kelti tik tuomet, kai konkrečios teisės normos nepilnai ar apskritai nereglamentuoja atitinkamų teisinių santykių. Pareiškėjos argumentai dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo priėmimo procedūrų pažeidimo nepatenka į administracinių teismų kompetenciją. VRK savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, kurie nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Paaiškino, kad yra nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl VRK įgaliojimų skirstyti partijoms kompensacijas, nes, vadovaujantis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 str. 2 d. 17 p. bei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 16 str., VRK turi teisę ir pareigą priimti sprendimą dėl dalies išlaidų politinei kampanijai kompensuoti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl politinėms partijoms atstovaujančių VRK narių, balsavusių už ginčijamų sprendimų priėmimą pažeidžiant Privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1-3 dalis ir 4 str. 2 d. Pažymėjo, kad minėto įstatymo vykdymą kontroliuojančios institucijos ir pareigūnai nagrinėjamu atveju nenustatė jokio viešųjų ir privačių interesų konflikto bei šio įstatymo nuostatų pažeidimo. Be to, Privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio nusišalinimo atvejus, 6 dalyje nustatyta, kad minėto straipsnio nuostatos netaikomos pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Šiuo atveju Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatyta: VRK veikla yra grindžiama nepriklausomumo ir nešališkumo principais (4 str. 2 d.); VRK nepriklausomumo garantijos (5 str.); speciali VRK sudarymo tvarka (7 str. 2 d.) ir darbo apmokėjimo tvarka (7 str. 8 d. ir 10 d.); VRK nario priesaika (8 str.); VRK sprendimų priėmimo tvarka (12 str.); balsavimo teisė posėdžių metu (16 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė pabrėžė, kad VRK, priimdama sprendimus dėl dalies išlaidų politinei kampanijai kompensuoti, vadovaujasi ne subjektyviais kriterijais, o Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 16 str. 2 d. nuostatomis, įpareigojančiomis atsižvelgti ir į rinkėjų balsus, atiduotus už konkrečią politinę partiją.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo motyvus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą (b.l. 181-183).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo politinė partija – Lietuvos socialdemokratų partija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip visiškai nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 123-127) paaiškino, kad Konstitucijos normos įtvirtina Seimo kompetenciją tvirtinti valstybės biudžetą, kurio projektą, remiantis Konstitucijos 130 straipsniu, Seimui tvirtinti teikia Vyriausybė. Valstybės funkcijoms atlikti bei įpareigojimams vykdyti naudojami valstybės biudžeto asignavimai. Tuo tarpu Privatizavimo fondo lėšos, iš kurių numatomas politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimas politinėms partijoms, nėra įtrauktos į valstybės biudžeto pajamas (LR biudžeto sandaros įstatymo 13 str. 1 d. 2 p.). Remiantis LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 str. 3 d. 2 punktu, privatizavimo lėšos, esančios Finansų ministerijai atidarytoje privatizavimo fondo sąskaitoje, naudojamos Vyriausybės patvirtintoms programoms įgyvendinti (iki 1/3 iš privatizavimo gautų lėšų). Sistemiškai aiškindamas abiejų įstatymų normas, mano, jog politinių kampanijų finansavimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintų teisės normų bei teisinių principų. Be to, pažymėjo, kad LR politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nepatenka į LR korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio reguliavimo sferą. Įgaliojimus priimti sprendimus dėl dalies politinės kampanijos išlaidų kompensavimo politinėms partijoms, t.y. įgaliojimus atlikti viešojo administravimo funkcijas, Komisijai suteikia LR Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas bei LR politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas. LR Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 7 str. 5 ir 9 d. reglamentuoja Vyriausios rinkimų komisijos sudarymo principus. Kitų komisijos narių, priklausančių politinei partijai, nusišalinimo įstatymas nereglamentuoja. Remiantis LR Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 5 str. 1 d., Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad priklausymas vienai ar kitai politinei partijai nereiškia suinteresuotumo bylos baigtimi; priklausymas politinei partijai gali reikšti politines pažiūras, orientaciją, o ne tikslą pakenkti kokiam nors asmeniui dėl jo priklausymo kitai politinei partijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-09-21 nutartis adm. byloje Nr. P10-82/2006). Atsižvelgiant į tai, mano, kad VRK narių atstovavimas politinei partijai neturi įtakos sprendimų priėmimui ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. LR politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas detaliai reglamentuoja išlaidų kompensavimo procesą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad VRK priimti individualūs administraciniai aktai nustato prioritetinių subjektų išskyrimą ir pažeidžia įstatymų normas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai taiko ir aiškina Lietuvos Respublikos 2010 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo normas, kadangi pagal šio įstatymo 12 str. 1 d. 4 punktą Seimas privalomai tvirtina privatizavimo fondo lėšų dalies nustatymo faktą, o ne kiekvieną Vyriausybės patvirtintą programą, kurių įgyvendinimui tos lėšos bus naudojamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad VRK sprendimai buvo priimti po to, kai LR Vyriausybė 2010-09-15 nutarimu patvirtino 2008 m. LR Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programą. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad LR Vyriausybės 2010-06-21 nutarimo Nr. 823 2.1.7 punktas ir 2010-09-15 nutarimas Nr. 1306 prieštarauja LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normoms, kadangi ministrų interesas šiais klausimais menamas ir tokie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti.
Tretysis suinteresuotas asmuo politinė partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė nagrinėti skundą teismo nuožiūra, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovui nedalyvaujant (b.l. 130).
Trečiojo suinteresuoto asmens politinės partijos – Lietuvos socialdemokratų sąjungos atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti (b.l. 181-183).
Tretysis suinteresuotas asmuo politinė partija – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga raštu prašė nagrinėti bylą partijos atstovui nedalyvaujant (b.l. 177).
Tretysis suinteresuotas asmuo politinė partija – Pilietinės demokratijos partija raštu pranešė, kad partijos atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (b.l. 178).
Atsiliepimas
Kiti tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjos skundą nepateikė, jų atstovai nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose nedalyvavo (b.l. 30, 32-35, 37, 41, 42, 44, 45, 47-48, 50-51, 162, 163, 167, 169-171, 173-176).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėja politinė partija – Partija “Jaunoji Lietuva” padavė teismui skundą (b.l. 1-6), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-71 “Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo” (toliau – Sprendimas Nr. Sp-71) ir 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-72 “Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo” (toliau – Sprendimas Nr. Sp-72).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2010-09-22 sprendimu Nr.Sp-71, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (Žin., 2004, Nr. 135-4894; 2010, Nr. 63-3091) 14, 16 straipsniais, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 823 „Dėl 2010 metų privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo“ (Žin., 2010, Nr. 78-4009; 2010, Nr. 110-5638) ir 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 1306 „Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 110-5637), atsižvelgusi į Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. Sp-11 „Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo“ (Informaciniai pranešimai, 2010, Nr. 9‑121), konstatuodama, kad 2010 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 823 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai skirta 4 099 000 Lt. Vyriausioji rinkimų komisija 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. Sp-11 nustatė politinių partijų teisę į dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimą bei galimą didžiausią kompensavimo sumą – 6 316 462,80 Lt., nustatė, kad 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimui politinėms partijoms skirta suma (4 099 000 Lt) paskirstoma politinėms partijoms, turinčioms teisę į politinės kampanijos dalies išlaidų kompensaciją, proporcingai jų politinės kampanijos išlaidoms (pridedama) (b.l.121-122).
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1306 „Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 823 „Dėl 2010 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo“ pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl Privatizavimo fondo lėšų naudojimo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1K-044 „Dėl finansų ministro 2000 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 288 „Dėl išlaidų, numatytų Privatizavimo fondo lėšų sąmatoje, finansavimo už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas atsižvelgiant į gaunamas Privatizavimo fondo pajamas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“,2010-09-22 sprendimu Nr.Sp-72 nusprendė : 1.iš Privatizavimo fondo 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programai (toliau – Programa) vykdyti skirtų lėšų kompensuoti politinėms partijoms, turinčioms teisę į politinės kampanijos išlaidų dalies kompensaciją, 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidas; 2.Siekdamos gauti politinės kampanijos išlaidų dalies kompensaciją iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintai Programai vykdyti skirtų lėšų, politinės partijos Vyriausiajai rinkimų komisijai privalo pateikti: 2.1. prašymą, kuriame turi būti nurodyti politinės partijos rekvizitai: įmonės kodas, biudžetinės sąskaitos numeris, banko pavadinimas ir banko kodas; 2.2. iki 2010-09-24 – Programos sąmatą (formą BFP – 1, patvirtintą Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 1K-006 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto programų sąmatų formų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr.1K-098 „Dėl finansų ministro 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 1K-006 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto programų sąmatų formų patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija). Programos sąmatoje išlaidų suma nurodoma tūkstančiais litų su vienu ženklu po kablelio. Išlaidos numatomos 2010 m. ketvirtajame ketvirtyje; 2.3. iki 2010-10-01 – lėšų poreikį patvirtinančių dokumentų suvestinę (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1K-044 2 priedas). Lėšų poreikį patvirtinančių dokumentų suvestinėje įrašomi dokumentai, pagrindžiantys prekių įsigijimo, darbų atlikimo arba paslaugų suteikimo kainas: su tiekėjais (rangovais) sudarytos sutartys, pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros arba išankstinio apmokėjimo sąskaitos, prekių, darbų ar paslaugų priėmimo aktai arba pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę; 2.4. Finansų ministerijai pareikalavus, kitus politinių partijų dokumentus (patvirtintas dokumentų kopijas); 3.Siekdama įgyvendinti Programą, Vyriausioji rinkimų komisija pateikia Lietuvos Respublikos finansų ministerijai Paraišką gauti lėšų (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1K-044 1 priedas) ir Lėšų poreikį patvirtinančių dokumentų suvestinę (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1K-044 2 priedas) bei kitus Finansų ministerijos prašomus dokumentus (patvirtintas dokumentų kopijas). Paraiškos ir prašymai pateikiami ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį iki mėnesio 15 dienos (išskyrus gruodžio mėnesį). Paraiškos ir prašymai gauti lėšų gruodžio mėnesį pateikiami ne vėliau kaip iki gruodžio 25 dienos; 4.Gavus lėšas iš Privatizavimo fondo, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu paskirstytas lėšas pervesti į politinių partijų biudžetinių lėšų sąskaitas banke; 5.Lėšos, skirtos daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, naudojamos ir už jas atsiskaitoma Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nustatyta tvarka, taikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriamoms lėšoms; 6.Politinės partijos Programai vykdyti nepanaudotų lėšų likutį iki 2010 m. gruodžio 31 d. grąžina į Vyriausiosios rinkimų komisijos sąskaitą, į kurią pervedamos lėšos iš Privatizavimo fondo; 7.Pasibaigus biudžetiniams metams, iki 2011 m. sausio 7 dienos politinės partijos privalo pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai: 7.1. Biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo ataskaitą (forma Nr. 2 – metinė, ketvirtinė, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1K-465 „Dėl Valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų žemesniojo lygio biudžeto vykdymo ataskaitų sudarymo taisyklių ir formų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-167 redakcija), kurioje įrašo „Privatizavimo fondo lėšos“ ir prireikus pateikia atitinkamus paaiškinimus; 7.2. Valstybės biudžeto asignavimų panaudojimo ataskaitą (patvirtintą Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 64); 7.3. banko sąskaitos išrašą apie Programai skirtų lėšų likutį, esantį politinės partijos biudžetinėje sąskaitoje 2010 m. gruodžio 31 d.; 8. Vyriausioji rinkimų komisija, atsiskaitydama už gautas ir panaudotas Privatizavimo fondo lėšas, iki 2011 m. sausio 15 d. pateikia Finansų ministerijai Biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo ataskaitą (forma Nr. 2 – metinė, ketvirtinė, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1K-465 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-167 redakcija), kurioje įrašo „Privatizavimo fondo lėšos“ ir prireikus pateikia atitinkamus paaiškinimus (b.l.119-120).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Atsižvelgiant į šias nuostatas, teismas šioje byloje vertina tik teisinę kilusio administracinio ginčo pusę.
Pareiškėjos skundžiamų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas pagal bendruosius viešojo administravimo subjektų aktų teisėtumo kriterijus, kurie yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. Tai reiškia, kad skundžiamas sprendimas gali būti panaikintas konstatavus vieną iš šių pagrindų: jeigu jis neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; jeigu jis priimtas nekompetentingo administravimo subjekto; jeigu jį priimant buvo pažeistos esminės procedūrinės taisyklės, įtakojančios sprendimo pagrįstumą. Išimtiniais atvejais administracinis aktas gali būti panaikintas ir kitais negu nurodyti pagrindais, jeigu administracinis teismas pripažįsta jų svarbą. Kaip jau ne kartą yra pažymėta administracinių teismų praktikoje, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų ( intra vires / ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas.
Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas (toliau-PPPKFFKĮ), siekiant užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę, numato politinių partijų teisę šio įstatymo nustatyta tvarka gauti lėšų iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytų asignavimų politinėms partijoms. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja, kad Valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms numatomi Lietuvos Respublikos kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte ir skiriami per Vyriausiosios rinkimų komisijos vykdomą atskirą biudžeto programą. PPPKFFKĮ 14 str.2d. nustato, kad valstybės biudžete nustatoma bendra asignavimų politinėms partijoms suma. PPPKFFKĮ 14 str. 4.d. nustato, kad lėšos iš valstybės biudžete numatytų asignavimų politinėms partijoms gali būti skiriamos politinių partijų veiklai finansuoti ir daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti. Daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti yra skiriama iki 25 procentų valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms sumos, neatsižvelgiant į tais metais įvykusių politinių kampanijų skaičių. Nustatant konkrečią asignavimų dalį, skirtą daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, prioritetas teikiamas daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalyje nustatytą apribojimą( PPPKFFKĮ 14 str. 5,6.d.). PPPKFFKĮ 16 str., reglamentuojantis dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimą, nustato, kad politinės partijos, kurios atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, turi teisę į dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimą. PPPKFFKĮ 16 str.2 d. nustato, kad pasibaigus politinei kampanijai, Vyriausioji rinkimų komisija, patikrinusi politinių kampanijų finansavimo ataskaitas, įvertinusi auditoriaus ataskaitą dėl pastebėtų faktų, jeigu ji privaloma, per 15 dienų nuo šių ataskaitų gavimo dienos nustato, kiek politinės partijos iškėlė kandidatų ir kandidatų sąrašų, kurie atitinkamose rinkimų apygardose gavo ne mažiau kaip po 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, kiek iš viso išleista lėšų politinėms kampanijoms finansuoti, taip pat nustato, ar nėra likę su politine kampanija susijusių skolos įsipareigojimų. Atitinkančioms šias sąlygas politinėms partijoms kompensuojama iki 25 procentų politinės kampanijos išlaidų. Valstybės biudžeto asignavimai, skirti daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, paskirstomi politinėms partijoms, turinčioms teisę į politinės kampanijos išlaidų dalies kompensaciją, proporcingai jų politinės kampanijos išlaidoms, kompensuojant vienodą patirtų išlaidų dalį (PPPKFFKĮ 16 str.3 d.).Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų daliai politinės kampanijos išlaidų kompensuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą (PPPKFFKĮ 16 str.4 d.). Vyriausiosios rinkimų komisijos vienas iš uždavinių yra įstatymų nustatyta tvarka ir formomis kontroliuoti politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą (Vyriausios rinkimų komisijos įstatymo 3str.1d.5p.). Nustatytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Vyriausiosios rinkimų komisijos ribos, vertinant politinių partijų finansavimo klausimus, yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4d. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Vyriausiosios rinkimų komisija, priimdama ginčijimus aktu, susijusius su dalies išlaidų politinei kompanijai kompensuoti, neviršijo savo įstatyminės kompetencijos ribų.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Pareiškėja, ginčydama VRK sprendimus, nenurodė jokių pagrindų, kaip atsakovo priimti sprendimai (2010-09-22 sprendimas Nr. Sp-71 “Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo” r 2010-09-22 sprendimas Nr. Sp-72 „Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo”) pažeidė pareiškėjos subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Toks nustatytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą. Tačiau teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Kaip jau buvo minėta, Pareiškėja, ginčydamas VRK sprendimus, nenurodo skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, sietinų su pareiškėjos teisėmis ar įstatymo saugomais interesais. Ginčijami administraciniai aktai pareiškėjos Partijos “Jaunoji Lietuva” atžvilgiu jokių subjektinių teisių ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė, nors pagal ABTĮ 5 str. nuostatas į administracinį teismą turi teisę kreiptis asmuo tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, panaikinimo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010-09-22 sprendimo Nr. Sp-71 “Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo” pagrindu kilusių administracinių teisinių santykių dalyviais yra politinės partijos – Darbo partija, Socialistinis liaudies frontas, Leiboristų partija, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos Respublikos liberalių sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalams), Partija Tvarka ir teisingumas (liberalams demokratams), Pilietinės demokratijos partija, Tautos prisikėlimo partija, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Kadangi teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, pareiškėjai nenurodžius ginčijamų aktų įtakos jos teisių ar įstatymo saugomų interesų atžvilgiu, nėra pagrindo skundo tenkinti, nes nagrinėjamu atveju nėra materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą.
Pareiškėja nurodo, kad ginčijami sprendimai prieštarauja LR Konstitucijos nuostatoms bei teisės principams (įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, teisinės valstybės), pažeidžia LR politinių partijų įstatymą, Vyriausybės 2010-06-21 nutarimo Nr.823 2.1.7p.prieštarauja LR 2010 metrų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 12 str.1d.4p., ir 7 priedėliui (nenumatyta finansuoti programas, kurios nepatvirtintos LR Seimo), taip pat Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3str.1-3 d., 11 str.1d.(atitinkamų politinių partijų deleguoti ministrai patvirtinto Vyriausybės 2010-06-21 nutarimą, kuriuo patvirtinta LR Seimo rinkimų politinės kompanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijos programa, dėl ko jie buvo šališki ir nesąžiningi). Vyriausybės 2010-09-15 nutarimas Nr.1306 prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo 4 str, 22 str. reikalavimams (Vyriausybės veikla turi būti grindžiama teisėtumu, nesuteikta teisė finansuoti programas, kurios nėra patvirtintos LR Seimo), Valstybės ir savivaldybių turo privatizavimo įstatymo 7 str.3d.2p. nuostatoms (nėra skirta šalies mastu visų piliečių gerovei), pažeidžia Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1-3 d., 11 str. (atitinkamų partijų deleguotas premjeras ir ministrai patvirtino Vyriausybės 2010-09-15 nutarimą būdami šališki ir nesąžiningi, tuo neatsižvelgiant į esantį interesų konfliktą).
Tokiu būdu, Pareiškėjos keliami klausimai sietini ir su viešuoju interesu, tačiau kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai turi teisę tik ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų, kurių pagrindu Pareiškėja galėtų ginti viešąjį interesą teisme, nėra nustatyta.
Kadangi nustatyta, kad pareiškėja neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra vertinti ir kiti skunde nurodyti argumentai.
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Vyriausybės 2010-06-21 nutarimas Nr. 823 ir 2010-09-15 nutarimas Nr. 1306 neprieštarauja įstatymams bei Konstitucijai, taip pat buvo pateiktas prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad skundas yra nepagrįstas neturint reikalavimo teisės ginčyti VRK sprendimus skunde nurodytais pagrindais, prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrįstas.
Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Pareiškėja nepriskirtina ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, galintiems paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, kiti asmenys turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atmesti tokį prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu toko akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjos reikalavimai pripažinti nepagrįstais nustačius, kad šioje byloje pareiškėjos teisės ar įstatymo saugomi interesai nėra pažeisti, ginti viešąjį interesą ir tuo pagrindu pateikti skundą dėl individualių aktą panaikinimo pareiškėjai teisė nesuteikta, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą ištirti norminio akto teisėtumą.
Įvertinusi išdėstytus motyvus bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundas yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, Politinės partijos “Jaunoji Lietuva“ skundas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-71 “Dėl 2008 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo paskirstymo“ bei 2010-09-22 sprendimą Nr. Sp-72 “Dėl 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo politinėms partijoms programos vykdymo” yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str.1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
n usprendė:
pareiškėjos politinės partijos “Jaunoji Lietuva” skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.