Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-354/2008

1.2.14.5., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 20 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė subendrinta su 2002 m. gegužės 30 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 10 d. apie 22 val. 15 min. Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini) parduotuve ,,Norfa“, veikdamas kartu su V. S., V. S. pareikalavus Z. L. Z. duoti 10 Lt, nukentėjusiajam išsitraukus piniginę, V. S. panaudojus fizinį smurtą – išsukus kairiąją nukentėjusiojo ranką, iš rankų pagrobus svetimą turtą – Z. L. Z. priklausančią piniginę 50 Lt vertės su joje buvusia banko mokėjimo kortele, sveikatos draudimo kortele, 140 Lt, 100 Šveicarijos frankų (210 Lt), 250 eurų (860 Lt), jis panaudojo fizinį smurtą – užsuko nukentėjusiojo dešinę ranką, kartu su V. S. pervertė nukentėjusįjį ant žemės, o pastarajam atsistojus, iš jo striukės kišenės pagrobė svetimą turtą: Lenkijos Respublikos piliečio pasą, akinius su dėklu 100 Lt vertės, nuo kaklo nutraukė šaliką 50 Lt vertės ir nuo kairės rankos nusegė laikrodį ,,Tissot Titanium“ 1300 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam Z. L. Z. padarydami 2710 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino A. P. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Skundu apeliantas prašo perkvalifikuoti jo veiką pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį ir skirti švelnesnę bausmę, teikdamas, kad jis jokio svetimo turto nepagrobė ir neužvaldė, t. y. nepadarė plėšimo.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės nuteistasis A. P. ginčija savo kaltę dėl plėšimo padarymo, pateikdamas tokią pat versiją, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kai jis teigė, jog nukentėjusįjį už peties sulaikė gindamas V. S. nuo paties nukentėjusiojo ir neigė bet kokių daiktų pagrobimą (b. l. 53).

Apeliantas pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, pateikdamas jau kitokį įvykio aplinkybių vertinimą. Nuteistasis A. P. parodė, kad eidami kartu su nuteistuoju V. S. pastebėjo girtą vyrą, užsienietį, iš kurio V. S. sugalvojo paprašyti 10 Lt ir tuo metu, kada V. S. traukė iš nukentėjusiojo piniginę, o nukentėjusysis pradėjo priešintis, jis prilaikė nukentėjusįjį už peties, o V. S., išsukęs piniginę, pabėgo. Po to, apelianto aiškinimu, kai priėjo dar vienas žmogus, jis išsimuistė ir pabėgo pats. Dar nuteistasis A. P. parodė, kad V. S. sukant piniginę iš nukentėjusiojo rankos, nukrito nukentėjusiojo laikrodis, kurį jis paėmė, o vėliau perdavė V. S., kitų daiktų neėmė, pinigų turėjo pats, nes buvo gavęs uždarbį prieš savaitę (b. l. 83-85).

Kaip matyti iš šių apelianto parodymų, jie skiriasi dėl esminių aplinkybių. Akivaizdu, kad apeliantas, pateikdamas tokį prieštaringą įvykio aplinkybių aiškinimą, o apeliaciniame skunde neigdamas savo kaltę dėl plėšimo, realizuoja savo gynybinę taktiką, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį ir suklaidinti teismą.

Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 5-7; 37) ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 82-83; 84-85) apklaustas kitas nuteistasis V. S. ir nukentėjusysis dėl esminių įvykio aplinkybių parodė vienodai, jų parodymai skiriasi tik dėl pagrobtos pinigų sumos.

V. S. parodė, kad nukentėjusįjį pamatė išeinantį iš restorano ir pasiūlė A. P. jį pasekti bei apiplėšti. Kai atsidūrė vienas prieš kitą su nukentėjusiuoju, abu su A. P. paėmė nukentėjusiajam už rankų ir jis, V. S., pareikalavo duoti 10 Lt. Nukentėjusiajam sutikus duoti reikalaujamus pinigus ir išsitraukus piniginę, jis ištraukė ją ir nuėjo. Tuo metu A. P. laikė nukentėjusįjį už rankos. Nuteistojo V. S. teigimu, pagrobtoje piniginėje jis rado 70 Lt, banko kortelę, sveikatos kortelę, smulkių ne lietuviškų pinigų, kuriuos jis išmetė, o už pagrobtus pinigus pirko alų, kitus daiktus paslėpė pas save namuose (b. l. 82-83). Be to, būnant jo namuose, A. P. padavė jam laikrodį ir paprašė padėti. Savo parodymus nuteistasis V. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 38-41).

Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad jį užpuolė du vaikinai – vienas žemesnis (V. S.) kitas aukštesnis (A. P.), iš kart čiupo už rankų ir pareikalavo 10 Lt. Jam išsitraukus piniginę, vienas iš jų išplėšė piniginę iš rankų su pinigais ir dokumentais, o tuo tarpu kitas kraustė jo švarko kišenes, iš kurių paėmė asmens pasą, akinių dėklą su akiniais, nuo rankos nusegė laikrodį, paėmė šaliką. Vėliau abu nuteistieji pabėgo, o ant žemės buvo rasti išmesti jo daiktai: šalikas ir akinių dėklas su akiniais (b. l. 84-85).

Nuteistojo V. S., nukentėjusiojo bei iš dalies apelianto parodymus teisiamajame posėdyje patvirtina ir tai, kad po įvykio, kitos dienos ryte atliekant kratą pas V. S. namuose, vonios kambaryje buvo rasti iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai – asmens pasas, rankinis laikrodis, piniginė, kurioje buvo banko mokėjimo kortelė ir sveikatos draudimo kortelė (b. l. 15-17; 18-22).

Apeliantas savo skunde nurodo, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal kitą Baudžiamąjį įstatymą, tačiau pagal kokį konkrečiai, nenurodė.

Kolegija, remdamasi aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais, atmeta A. P. skunde išdėstytus argumentus dėl ginčijamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, kaip neatitinkančius byloje nustatytoms aplinkybėms.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad grobdamas svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę priešintis, numato nusikalstamos veikos padarinius ir tų padarinių nori. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą, o būtent užsuko nukentėjusiajam ranką, turėdamas tikslą pagrobti jo turtą, yra teisinga. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. P. kartu su V. S. priėjo prie nukentėjusiojo ir abu sugriebė jam už rankų. Būtent taip nurodė nukentėjusysis ir V. S., o be to ir pats apeliantas apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad V. S. atiminėjant piniginę iš nukentėjusiojo, pastarasis priešinosi, o jis jį prilaikė. Akivaizdu, kad A. P. suprato, kas vyksta, ir veikdamas kartu su V. S., panaudodamas fizinį smurtą, palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir galimybę ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo.

Nors apeliantas ir neigia pagrobęs ar užvaldęs bet kokį svetimą turtą, tačiau tokie jo teiginiai iš esmės prieštarauja surinktų ir patikrintų įrodymų visetui ir net paties parodymams teisiamajame posėdyje, kuomet jis patvirtino, kad pagrobė nukentėjusiojo laikrodį. Konkrečiu atveju veikos kvalifikavimui svarbu, ar A. P. suprato, kad grobia svetimą turtą. O tai akivaizdu iš ankščiau aptartų įrodymų, kadangi jis matė, kaip V. S. pagrobė piniginę, paprašė V. S. padėti laikrodį, kuris kratos metu buvo rastas ten pat, kur ir kiti nukentėjusiojo daiktai, vėliau abu su V. S. už pagrobtus pinigus girtavo.

Tiek nuteistasis V. S., tiek apeliantas neigia, kad pagrobtoje piniginėje buvo tokia suma pinigų, kurią nurodė nukentėjusysis, o būtent: 250 eurų (dvi kupiūros po 100 eurų ir viena 50 eurų kupiūra), 100 Šveicarijos frankų, 140 Lt. V. S. parodė, kad rastus pinigus pagrobtoje piniginėje, jo teigimu 70 Lt, atidavė A. P. ir už juos pirko alų (b. l. 83). Apeliantas parodė, kad sulaikant (buvo sulaikytas mažiau nei po 3 valandų po įvykio – 2007-12-11 00 val. 50 min. (b. l. 42), su savimi turėjo apie 600-700 Lt (kupiūros po 200 Lt, 20 Lt, 100 eurų), teigdamas, kad prieš savaitę buvo gavęs uždarbį, nors byloje nėra jokių duomenų, kad A. P. kur nors dirbtų (b. l. 84). Be to, A. P. parodė, kad pora valandų prieš įvykį pirko maisto V. S. ir jo vaikui (b. l. 83). Tuo tarpu V. S. tvirtino, kad tą dieną vaikui maistą pirko pasiskolinęs pinigų iš sesers (b. l. 83).

Iš aptartų nuteistųjų parodymų matyti, kad jie yra prieštaringi – abu neigė pagrobę tokią pinigų sumą, kurią nurodė nukentėjusysis, neigė pagrobę akinius su akinių dėklu ir šaliką, nors V. S. parodė, kad matė nukentėjusiojo šaliką nukritusį ant žemės (b. l. 82-83). Be to A. P., jo teigimu, turėjo su savimi didelę pinigų sumą litais ir eurais, nors jo aiškinimas apie gautą uždarbį niekuo nepagrįstas. Todėl kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo netikėti ar abejoti nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo parodymais viso baudžiamojo proceso metu, tuo labiau, kad nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio, o tai reiškia, kad nėra pagrindo manyti, jog jis norėtų neteisėtai pasipelnyti iš nuteistųjų ar pasunkinti jų padėtį. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. P. kartu su V. S. pagrobus tuos daiktus ir tą pinigų sumą, kurią nurodė nukentėjusysis.

Taigi nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas su V. S. kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę. Visa tai byloja apie abiejų nuteistųjų bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, ar A. P. ir V. S. susitarė padaryti nusikalstamą veiką iš anksto, ar A. P. toks pasiryžimas atsirado nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi bendrininkavimas yra galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. ir V. S. nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip padarytą dviejų nusikalstamos veikos vykdytojų.

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad nusikalstamą veiką A. P. padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą – įgyvendino panaudodamas smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį Z. L. Z. Todėl jo nusikalstamas veikimas kvalifikuotas teisingai, kaip plėšimas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Bausmė nuteistajam A. P. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas niekur nedirba, administracine tvarka nebaustas, tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, praėjus labai trumpam laikui po lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, ir padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslų apelianto atžvilgiu nepavyks pasiekti nepaskyrus jam realios laisvės atėmimo bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Apylinkės teismas nenustatė A. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagrįstai nepripažino ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes tokią aplinkybę teismas gali pripažinti lengvinančia tik tada, kai kaltininkas savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. O kaip buvo minėta, tokios situacijos nagrinėjamoje byloje nėra. Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. P. atsiprašė nukentėjusiojo, įvertino nukentėjusiojo poziciją, kad pastarasis neturi pretenzijų, ir paskyrė apeliantui pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį. Todėl apeliantui paskirta bausmė, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, subendrino skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtą bausmę su 2002 m. gegužės 30 d. Akmenės rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausme (b. l. 73) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, kuri taip pat nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti .