Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

atsakovo – valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui E. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. L. ir L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-455-565/2008 pagal ieškovų V. L. ir L. L. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo – Lietuvos valstybės atstovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) ir Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Klaipėdos m. VPK) su ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai įrodo, jog policijos pareigūnai paskleidė ne duomenis apie ieškovų sūnaus mirties priežastis, o nuomonę. Iš dviejų žinių apie A. L. tiesioginė mirties priežastį – aspiraciją skrandžio turiniu ir apie jo kraujyje rastą alkoholį ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos atstovų padaryta prielaida, kad A. L. mirė apsinuodijęs alkoholiu, negali būti laikoma tik subjektyviu vertinimu. Toks tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu gautas rezultatas yra ne nuomonė, o informacija, t. y. nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tokia informacija turi konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-529/2001). Be to, pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-988/2001), t. y. duomenis galima patikrinti, ar jie atitinka tikrovę. Taigi, policijos atstovų pareiškimams, jog A. L. mirė apsinuodijęs alkoholiu, galima taikyti tiesos kriterijų, todėl tai nėra nuomonė. Netgi jei sutiktume su teismo išvada, kad policijos atstovų pasisakymai yra nuomonė, teisė ją reikšti nėra absoliuti. Informacija apie A. L. mirties priežastį nebuvo paremta faktais. Jau kitą dieną po įvykio žiniasklaidoje pasirodė žinių apie A. L. galimą apsinuodijimą alkoholiu, nors dar nebuvo gautos ekspertizės ar specialistų išvados. Policijos atstovų pateikta informacija ne tik neturėjo faktinio pagrindimo, bet ir buvo įžeidžianti ir žeminanti, nes pareiškimas, kad asmuo buvo girtas tiek, jog mirė apsinuodijęs alkoholiu, yra žeminantis, tokia informacija sudaro neigiamą aplinkinių nuomonę tiek apie mirusįjį, tiek apie jo artimus žmones. Tokio pareiškimo policijos atstovai neturėjo teisės paskleisti. Pažymėtina, kad šis pareiškimas, nepaisant jo nepagrįstumo bei žeminančio pobūdžio, buvo išsakytas tikslingai, siekiant apjuodinti mirusiojo atminimą ir nukreipti visuomenės įtūžį nuo policijos. Teismas neteisingai taikė CK 6.271 straipsnį, nepagrįstai jį susiejo su CK 2.24 straipsniu, reglamentuojančiu garbės ir orumo gynimą ir nusprendė, kad jei nėra pagrindo taikyti atsakomybę už asmens garbės ir orumo pažeidimą pagal CK 2.24 straipsnį, tai nėra pagrindo kilti ir atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Kad kiltų atsakomybė pagal CK 2.24 straipsnį turi būti nustatyta, jog buvo paskleista informacija, duomenys, o ne nuomonė. Tuo tarpu pagal CK 6.271 straipsnį neturi reikšmės, ar valdžios institucija skleidė nuomonę ar faktus - jei tai daryti draudė įstatymai, tai už tokio draudimo pažeidimą ir kilusią žalą valstybė turi atsakyti. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, skleisdami nepatvirtintus duomenis, kurie pasirodė esantys neteisingi, pažeidė ne vieną teisės normą, kas ir yra neteisėti pareigūnų veiksmai, dėl kurių atsiradus žalai valstybei kyla pareiga tą žalą atlyginti. Teismas ištyrė ir įvertino ne visus duomenis, daug pateiktų įrodymų vertino ne atsižvelgiant į aplinkybių ir įrodymų visetą, o atsietai nuo bylos esmės ir pateiktų įrodymų visumos. Nors byloje gausu įrodymų, kad Klaipėdos m. VPK atstovas spaudai A. S. paskleidė žinias apie tai, kad A. L. mirė apsinuodijęs alkoholiu, teismas spręsdamas klausimą, ar buvo paskleisti duomenys ar nuomonė, iš esmės vadovavosi ne dauguma byloje esančių įrodymų, o liudytojo A. S. parodymais, kurie, be to, yra prieštaringi. Teismas nurodė, jog duomenys apie A. L. kraujyje rastą etilo alkoholį galėjo būti žinomi informacijos paskleidimo laikotarpiu, kadangi nėra priešingų įrodymų. Tačiau tokių įrodymų, kad jau kitą dieną po įvykio negalėjo būti žinoma apie apsinuodijimą alkoholiu, yra publikacijoje ,,Ekspertas neigia policijos brukamą versiją“ (b. l. 41) teismo ekspertas V. A. nurodė, kad nėra techninių galimybių gauti tokias išvadas per naktį. Teismas nevertino visų byloje esančių publikacijų, be to, straipsniuose esantys prieštaravimai teismo turėjo būti pašalinti, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis: vieni įrodymai turėjo būti atmesti, kitais pasiremta, teismas turėjo pasverti jų įrodomąją galią, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu nustatyti, ar duomenys buvo paskleisti, ar ne. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Skundžiamame sprendime iš esmės buvo tik išvardinti įrodymai, tačiau jie nebuvo įvertinti. Nors teismas padarė išvadą, kad jie (įrodymai) leidžia daryti išvadą, jog buvo paskleista ne duomenis, o nuomonė, liko visiškai neaptarta, kuo remiantis teismas padarė tokią išvadą, ką teismas laiko nuomone, o ką – duomenimis; kaip vertino įrodymus: kuriais iš jų rėmėsi, kuriuos atmetė. Toks sprendimas iš esmės yra ydingas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl ieškovų argumentų dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, nors ieškovų ieškinys iš esmės buvo grindžiamas būtent šia norma ir buvo įrodinėjamos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies.

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Ieškinyje suformuluoti reikalavimai ir argumentai apibrėžia teismo veiklos ribas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (ginčo dalyko ir pagrindų), neperžengdamas pareikštų reikalavimų ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, padarė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, t. y., spręsdamas dalį reikalavimų, neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių procesinės teisės pažeidimų teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas. Byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio tuo pagrindu, kad atsakovo pareigūnai paskleidė ne duomenis apie ieškovų sūnaus mirties priežastį (apsinuodijimą alkoholiu), o nuomonę, kuriai susiformuoti buvo faktinis pagrindas, ir tai atitiko tikrovę. Taip pat nurodė, kad ieškovai žalą kildino ne iš atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, t.y. draudimo skelbti duomenų apie ekspertizės išvadas nurodytų teisės normų apskritai, o tik iš tikrovės neatitinkančių žinių, žeminančių ieškovų ir jų sūnaus garbę ir orumą, paskelbimo. Teisėjų kolegija su teismo išvada nesutinka. Iš ieškinio ir jo patikslinimų (1 t., b. l. 5-6, 15-17, 82-87) akivaizdu, kad ieškovai pareiškė reikalavimą valstybei, prašydami atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jos (valstybės) pareigūnų neteisėtų veiksmų, t.y. dėl to, kad pažeidė įstatymų draudžiamas nuostatas, t.y. neturėdami teisės paviešinti tarnybinę paslaptį sudarančius ikiteisminio tyrimo duomenis apie sūnaus mirties priežastį, nors ir tikėtiną, bet, kaip paaiškėjo, klaidingą, juos (duomenis) paviešino per visuomenės informavimo priemones, pažemindami ieškovų bei mirusiojo garbę ir orumą, ir visais šiais veiksmais padarė neturtinę žalą. Ieškinį grindė PVĮ 6 straipsnio 3 dalimi, 21 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 4 dalimi, BPK 177 straipsnio 1 dalimi, Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsniu, CK 2.24 straipsnio 1 dalimi, 6.271, 6.245-6.250 straipsniais. Taigi, kaip matyti, ieškinys susideda iš dviejų tarpusavy glaudžiai susijusių sudėtinių dalų: pareigūnų (-o) neteisėtų veiksmų ir šių veiksmų pasekmių – neteisingos informacijos paviešinimo. Kadangi, kaip jau minėta, ginčo informacijos turinys ir jos paskleidimo teisėtumas betarpiškai susiję, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo išnagrinėti ir įvertinti visus ieškinio elementus ir padaryti dėl jų išvadas. Apsiribojęs informacijos apie mirties priežastį vertinimu, netirdamas ir nevertindamas valstybės pareigūnų veiksmų, susijusių su ieškovų nurodomos informacijos paskleidimu minėtų teisės normų, reglamentuojančių policijos pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą, aspektu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio ribas, jas nepagrįstai susiaurino ir bylos tinkamai neišnagrinėjo.

Kaip jau minėta, ieškovai nurodė, kad Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai A. S. paskleidė informaciją apie ieškovų sūnaus mirties priežastį tiesiogiai Vakarų Lietuvos televizijos laidoje ir pateikęs informaciją dienraščių ,,Klaipėda“, ,,Lietuvos žinios“ ir ,,Ekstra žinios“ žurnalistams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės pareigūno A. S. veiksmai dėl ginčo informacijos paskelbimo Vakarų Lietuvos televizijos laidoje, visiškai netirti. Teismo sprendimo motyvuose minima Seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje nustatytas faktas, kad A. S. informavo Vakarų Lietuvos televiziją apie A. L. mirties spėjamą priežastį – užspringimą ir mirtį dėl alkoholio. Išsamiau šios aplinkybės netirtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Seimo kontrolieriaus išvada neturi prejudicinės galios (CPK 182 str.) ir teismui neprivaloma. Todėl joje (pažymoje) esančius faktus teismas turi ištirti ir įvertinti betarpiškai (CPK 14, 176, 177, 185 str.). Iš minėtos pažymos (1 t., b. l. 39-40) turinio matyti, kad Seimo kontrolierius gavo informaciją apie ieškovų sūnaus mirties priežasties paskelbimą Vakarų Lietuvos televizijos atstovams iš Klaipėdos miesto VPK viršininko B. I. , kuris teigė, kad šią informaciją patvirtino minėtos televizijos filmuota medžiaga. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nesiėmė priemonių apklausti B. I. dėl jam žinomų ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, surasti ir ištirti Seimo kontrolieriaus pažymoje minimą TV laidos filmuotą medžiagą. Byloje nėra duomenų, kad tokia Vakarų Lietuvos televizija bankrutavo, o jos archyvai ir reikšminga bylai filmuota medžiaga neišliko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad teismas būtų siūlęs šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str.). Teisėjų kolegija tai pripažįsta ieškovų procesinės teisės pažeidimu (CPK 42 str.).

Vertindamas ginčo informacijos paskleidimą dienraščiuose, teismas, kaip jau minėta, taip pat apsiribojo tik juose (dienraščiuose) pateiktos informacijos pobūdžio vertinimu, nevertindamas policijos pareigūnų veiksmų, paskleidusių tokią informaciją, teisėtumo, tinkamai neišnagrinėdamas ir šios ieškinio dalies. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskleistos informacijos pobūdį, tokios savo išvados nepagrindė. Sprendime nėra šiuo nagrinėjamu klausimu išsamios nei faktinių bylos aplinkybių, nei teismų praktikos analizės; teismo išvada nepagrįsta ir materialinėmis teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas visais šiais minėtais atvejais konstatavęs tokią situaciją, turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti bylą visa apimtimi naujais aspektais, todėl yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, neatskleidė bylos esmės ir tai, kad pirmosios instancijos teisme dėl to nebuvo tinkamo proceso, todėl byla turi būti perduota narinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei dėl šių nustatytų procesinių pažeidimų (netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme) apeliacinės instancijos teismas išnagrinėtų bylą iš esmės, taip pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.