Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-09-12 · Administracinė byla Nr. A-2344-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-12
Bylos Nr.
A-2344-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04086-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. I., R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2344-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04086-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. I. ir R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjos R. I. ir R. G. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos priteisti R. G. iš atsakovų 774,45 Lt dėl pripažintų Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir priteisti 65,39 Lt delspinigių bei 0,07 proc. procesines palūkanas už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti R. I. iš atsakovų 6 517,69 Lt dėl pripažintų Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir priteisti 5 proc. procesines iki teismo sprendimo įvykdymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodė, kad nuo 2009 metų atsakovas neteisėtai sumažino mokamą darbo užmokestį. Vadovaujantis 2009 m. balandžio 23 d. pakeistame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais koeficientais, buvo mokamas perskaičiavus sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, jog dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės tarnautojams pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatos. Pareiškėjos darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai. Pareiškėjos nurodė, kad atsakovas pažeidė teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintus pareiginių algų koeficientų dydžius ir sumažintus priedus už kvalifikacines klases numačiusias įstatymų nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundus prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus, o nusprendus reikalavimus tenkinti, prašė sprendimo įvykdymą atidėti.

Atsakovai nurodė, kad apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį vadovavosi galiojančiais įstatymais, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, todėl Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2013 m. liepos 1 d., o byloje prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį iki šio nutarimo paskelbimo. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjoms mokėtas darbo užmokestis buvo apskaičiuotas tinkamai, veikiant taip, kaip tai numatė įstatymai, todėl jų reikalavimus laikė nepagrįstais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

Teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriuo įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad dėl Darbo užmokesčio kompensavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo atitikties Konstitucijai pareiškėjos byloje abejonių nepareiškė, o teismui sprendžiamoje byloje taip pat nesusidarė pagrindo manyti, kad šie teisės aktai prieštarautų Konstitucijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjoms buvo neišmokėta neteisėtai. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktose pažymose dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuota kaip skirtumas tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios galiojo iki Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų įstatymų nuostatų priėmimo. Teismas darė išvadą, kad iš Grąžinimo įstatymo nuostatų matyti, jog pagal šį įstatymą numatoma grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį, apskaičiuotą kitu būdu, pagal šiame įstatyme nurodytą formulę ir atsakovo nurodyta neišmokėto darbo užmokesčio dalis skiriasi nuo numatytos individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą, pareiškėjos byloje prašo priteisti kitokią sumą negu yra numatyta individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą.

Teismas pažymėjo, kad, vertinant šio skirtumo priteisimo klausimą, yra reikšmingas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Teismas nurodė, kad aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, jog įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjams nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas nustatė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas nėra suėjęs, todėl neturėjo pagrindo jo priteisti. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjos galės ginti savo teises kreipdamosi į teismą.

III.

Pareiškėja R. I. apeliaciniu skundu prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės administracines bylas Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 6 517,69 Lt (1 887,65 Eur), taip pat penkių procentų procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki priimto teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja teigia, kad teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, todėl nepagrįstai išnagrinėjo bylą neatsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus paaiškinimus. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013 ir pažymi, kad jai už atliktą darbą nėra teisingai atlyginta, todėl pažeista teisė turi būti ginama realiai, o ne formaliai. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimus ir teigia, kad jai turi būti priteisiama suma, atitinkanti skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio. Pareiškėjos teigimu, nors įstatymų leidėjas ir numatė kompensavimo mechanizmą, tačiau pagal jį išmokėta suma yra mažesnė nei skirtumas tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio. Pareiškėjos teigimu, nors įstatymų leidėjas ir numatė kompensavimo mechanizmą, tačiau pagal jį išmokėtina suma yra mažesnė nei skirtumas tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, todėl atlyginant jos praradimus pagal kompensavimo mechanizmą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą nebus užtikrinta. Pareiškėja pabrėžia, kad Seimas nepagrįstai ilgai delsė, nustatydamas kompensavimo mechanizmą, todėl jos teisės turi būti ginamos priteisiant visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš atsakovo. Pareiškėja pažymi, kad teismas neišsprendė jos reikalavimo dėl penkių procentų procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki priimto teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai atsakovu byloje laiko ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valdybos Vilniaus skyriaus.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Atsakovai pažymi, kad pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nepareiškė abejonių dėl kompensavimo mechanizmo teisingumo. Atsakovas pažymi, kad atmetus pareiškėjos skundą, nebuvo prasmės spręsti klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms - valstybės tarnautojoms - 2009-2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant joms visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacines klases) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų patirti praradimai turi būti kompensuojami Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl skundą atmetė.

Apeliacinis pareiškėjos R. I. skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė šios administracinės bylos, realiai neapgynė apeliantės pažeistų teisių, neįsigilino į jos skundo esmę ir Konstitucinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, kartu pakartotas prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014.

Visu pirma pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išsakytų argumentų, susijusių su administracinės bylos sustabdymu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu administracinė byla gali būti sustabdyta tik tais atvejais, kai tarp administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys konstatuojamas tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas, t. y. kai vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje. Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011 ir kt.). Bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (LVAT 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-865/2014, 2015 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-235-438/2015, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1316-662/2015 ir kt.). Kitaip tariant, teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, priešingu atveju bylos sustabdymas gali būti vertinamas kaip nepagrįstas. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, panaudodamas adekvačius, protingus ir proporcingus situacijai teismų sistemos resursus, gali nustatyti pats arba tarp bylų nėra prejudicinio ryšio, teismas neturėtų stabdyti tokios bylos.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde minimos administracinės bylos nebuvo susijusios su šia byla prejudiciniu ryšiu, jas siejo tik vienodos teismų praktikos formavimo tikslas. Pažymėtina, kad šiuo metu minėtos bylos ( Nr.A-668-602/2016 ir Nr.A-669-602/2016 )Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos, jose priimti galutiniai sprendimai teisės normų aiškinimo ir taikymo apsektu iš esmės atitinka nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Taigi minėti apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus liečiančius Konstitucinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatų taikymą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi tie pareiškėjų praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime be kita ko konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teisėjų kolegija, turėdama omenyje įstatymų leidėjo plačią teisėkūros laisvę ir įvertinusi, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad apeliantės ginčijamas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo bei dėl to, kad jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turėtų būti ginama kitu būdu, nei numatytas Grąžinimo įstatyme.

Konstatavus, kad pareiškėjos R. I. pagrindinis reikalavimas yra pagrįstai netenkintas, netenka teisinės reikšmės apeliantės nurodyti skundžiamo teismo sprendimo trūkumai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė jos reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo ir kad įtraukė į bylos nagrinėjimą netinkamą atsakovą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos R. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas