- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- I-767-362/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00088-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- T. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausias policijos komisariatas, Lietuvos valstybei
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausias policijos komisariatas, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu , prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių VPK), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2016 m. gruodžio 14 d. jis buvo konvojuojamas iš Mažeikių policijos komisariato areštinės į Telšių VPK areštinę nežmoniškomis sąlygomis, dėl kurių jam teko kentėti. Pareigūnai prieš konvojuojant jam uždėjo antrankius ir tyčia juos suspaudė, tiek kad pamėlynavo plaštakos ir pirštai, jis jautė didelį skausmą. Buvo pasodintas į mašinos galą, saugos diržu jis prisegtas nebuvo, vežamas buvo dideliu greičiu ir per posūkius, dėl ko kelis kartus net nukrito nuo sėdynės. Nors ir skundėsi ir jį vežantiems pareigūnams, pateikė raštišką skundą jų vadovams, bet niekas į tai dėmesio nekreipė, o jo skundą nuslėpė. Kad tikrai patyrė tokius sužalojimus, įrodo medicininiai dokumentai. Važiavo apie 40 min. Už sukeltą skausmą prašo priteisti neturtinę žalą, viso 6000 Eur, kodėl būtent tokią sumą, pagrįsti negali.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas buvo 2016-12-14 konvojuojamas specialiai konvojuoti neskirtu lengvuoju automobiliu Nissan NV200. Kadangi, sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 229 punktu, konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius konvojuojant konvojuojamajį, o pagal tų pačių taisyklių 223 punktą, toks antrankių panaudojimas galimas automobilyje, kur nėra specialiai įrengtų kamerų, tad, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, jis yra linkęs į agresiją, šioje konkrečioje situacijoje šia teise buvo pasinaudota. Antrankiai buvo uždėti tinkamai, užfiksuoti rakteliu, kad neužsiveržtų, buvo įsitikinta, ar jie neveržia. Su juo kelionės metu bendrauta nebuvo, važiuojant buvo laikomasi Kelių eismo taisyklių, pareiškėjas nuo sėdynės nukritęs ar nuvirtęs nebuvo. Jokių skundų iš pareiškėjo, žodžiu ar raštu, gauta nebuvo. Prašoma skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas T. D. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad jis buvo konvojuojamas sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Konvojavimo organizavimo tvarką, konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 221 punktą konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais, o šių taisyklių 223 punkto 3 dalis numato, jog Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas lengvuoju automobiliu, kuriame nėra įrengta kamerų, tad panaudoti specialiąsias priemones pareigūnai turėjo teisę.
Nors pareigūnai turėjo teisę panaudoti specialiąsias priemones vien todėl, kad asmuo buvo konvojuojamas automobiliu, kuriame nėra įrengta kamerų, tačiau šios priemonės turėjo būti panaudojamas tinkamai. Konvojavimo taisyklių 123 punktas numato, jog draudžiama konvojuojamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis, tad antrankių uždėjimas taip, jog nuo to net pamėlynuoja rankos, ir konvojuojamasis patiria skausmus, laikytini neteisėtais veiksmais.
Vertinant, ar buvo atlikti šie neteisėti veiksmai, teismas atkreipia dėmesį į byloje esančius įrodymus. Teismui pateikti Telšių VPK Operatyvaus valdymo skyriaus kelionės žiniaraštis, iš kurio matyti, jog konvojavimo metu įvykių ir priimtų sprendimų nebuvo, nors Konvojavimo taisyklių 137 punktas numato, jog konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kad tokie skundai būtų buvę, įrodymų nepateikė nei pats pareiškėjas (tik teismo posėdžio metu nurodė, jog skundą rašė, ir jis buvo nuslėptas, tačiau jokių įrodymų nepateikė, kaip nepateikė įrodymų, jog kur nors kreipėsi dėl rašytinio skundo išsprendimo), nei atsakovas, kuris atsiliepime nurodė, jog skundų apskritai nebuvo. Iš pateikto vyriausiojo patrulio E. Sobuto tarnybinio pranešimo matyti, jog asmuo buvo konvojuojamas tinkamai, skundų nebuvo. Nurodo, jog antrankiai buvo uždėti tinkamai, tačiau pats T. D. juos spaudė, skersavo tam, kad liktų žymės ant rankų.
Teismui pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas T. D. 16 val. 31 min., kreipėsi į medicinos darbuotojus, siekdamas užfiksuoti specialių priemonių naudojimo požymius. Pareiškėjas pats teismui pateikė medicininį pažymėjimą (11 b. l.), iš kurio matyti, jog ant rankų plaštakų nugarinės dalies stebimas odos pažeidimas – paraudimas. Vertinant šiuos medicininius duomenis, darytina išvada, jog toks paraudimo pobūdis – ant nugarinės rankų plaštakos dalies atitinka veiksmus, kai antrankiai yra skersuojami, tačiau neatitinka nurodymo, jog antrankiai buvo užspausti tiek, kad ėmė mėlynuoti rankos, nes tokiu atveju paraudimai turėjo būti fiksuojami apie visą riešą. Teismas atkreipia dėmesį, jog nuo antrankių panaudojimo iki medicininio patikrinimo praėjo virš septynių valandų, tačiau, jei antrankiai būtų užspausti, žymės turėjo išlikti vienodo intensyvumo, ir net intensyvesnės riešo vidinėje dalyje, kur oda yra plonesnė, bet ne priešingai.
Vertinant pareiškėjo nurodymus, jog jis buvo vežamas dideliu greičiu, dėl ko kelis kartus nukrito nuo sėdynės, pastebėtina, jog objektyvių duomenų, tai patvirtinančių, nepateikta. Patikrinus viešai prieinamus duomenis pagal Google Maps sistemą, matyti, jog atstumas tarp Mažeikių rajono PK ir Telšių apskrities VPK yra 40,9 km, ir šis atstumas, nesant eismo, gali būti nuvažiuojamas per 38 min. pats pareiškėjas nurodo, jog važiuojama buvo 40 min., jau minėtame kelionės žiniaraštyje nurodyta, jog važiuota 35 min. Įvertinus šiuos duomenis, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė, jog važiuota buvo, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, jog Telšių apskrities VPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities VPK, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo T. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Šiaulių apygardos administracinį teismą.