Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams UAB „Vilniaus vandenys“ ir AB LESTO ir trečiajam asmeniui R. T. dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo R. T. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų UAB „Vilniaus vandenys“ ir AB LESTO atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai įvertino byloje esančias aplinkybes bei įrodymus. Ieškovas išsamiai, argumentuotai ir vadovaudamasis objektyviomis aplinkybėmis, jas pagrįsdamas dokumentais, pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovui akivaizdžiai trukdoma naudotis butu, siekiama ieškovą iškeldinti be jokio teisėto pagrindo;Iš pridėtų dokumentų yra akivaizdu, kad komunikacijos buvo atjungtos ne dėl neatsiskaitymo už paslaugas, tačiau trečiojo asmens prašymu. Su trečiuoju asmeniu ne kartą buvo kontaktuota žodžiu, bet jis atmetė visus ieškovo bandymus bendradarbiauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas R. T. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti AB LESTO vienašališką elektros energijos tiekimo butui, esančiam K. Borutos g. 26-3, Vilnius, sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio bei pripažinti UAB „Vilniaus vandenys“ vienašališką elektros energijos tiekimo minėtam butui sutarties nutraukimą su ieškovu neteisėtu ir negaliojančiu ab initio. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti AB LESTO užtikrinti elektros energijos tiekimą, o UAB „Vilniaus vandenys“ – vandens tiekimą butui, esančiam K. Borutos g. 26-3, Vilniuje. Tvirtino, kad atsakovai neteisėtai nutraukė vandens ir elektros energijos tiekimo sutartis su ieškovu ir kad esant atjungtoms komunikacijoms 2015-09-03 ieškovas buvo priverstas sudaryti nuomos sutartį dėl buto, esančio Fizikų g. 16-38, Vilniuje.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-29 nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog ieškovas teismui nepateikė duomenų, kad iki elektros energijos ir vandens atjungimo atsakovams reguliariai būdavo mokama už šias paslaugas, taip pat, ar kreipėsi į buto savininką dėl nurodytų komunikacijų prijungimo ir galimų jam atsirasti nuostolių atlyginimo. Teismas konstatavo, jog realaus pavojaus galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui nėra, ieškovas nenurodė aplinkybių, įrodančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, pagrįstumą ir būtinumą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas skunde nurodė, jog teismas pernelyg formaliai įvertino byloje esančias aplinkybes bei įrodymus, nes ieškovas išsamiai, argumentuotai ir vadovaudamasis objektyviomis aplinkybėmis, jas pagrįsdamas dokumentais, pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Pažymėtina, jog teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Tokiomis priemonėmis yra užtikrinamas ieškovui galimai palankaus sprendimo būsimas įvykdymas, užkertamas kelias žalos atsiradimui ar jos padidėjimui. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant dviem sąlygoms: 1) jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) jeigu netaikant konkrečių priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįvykdomu. Visais atvejais tarp prašomų taikyti konkrečių prevencinių priemonių ir toje byloje siekiamo teisinio rezultato turi būti toks tarpusavio ryšys, kad tam tikri veiksmai ar draudimai pašalintų (eliminuotų) būtent toje byloje priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma, nes priešingu atveju būtų pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.).

Siekiant nustatyti, ar byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti į pareikštų reikalavimų pobūdį bei įvertinti, ar šių pareikštų reikalavimų tenkinimo atveju būtų įmanoma įvykdyti sprendimą. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, ieškovas ginčija atsakovų AB LESTO ir UAB „Vilniaus vandenys“ vienašališkus elektros energijos ir vandens tiekimo butui, esančiam K. Borutos g. 26-3, Vilniuje, sutarčių nutraukimus su ieškovu R. T. ir prašo juos pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais ab initio. Pažymėtina, kad teismui pripažinus šiuos ieškovo reikalavimus pagrįstais, būtų atkurta iki ginčijamų sutarčių nutraukimo buvusi padėtis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba bus neįmanoma jo įvykdyti.

Be to, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta aplinkybe, jog patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės būtų patenkintas ieškovo materialinis reikalavimas, nors byla nebūtų išnagrinėta iš esmės. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovo prašymas taikyti nurodyto pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones negali būti taikomas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Apeliantas skunde nurodė, jog yra akivaizdu, kad komunikacijos buvo atjungtos ne dėl neatsiskaitymo už paslaugas, tačiau trečiojo asmens prašymu. Pasak apelianto, su trečiuoju asmeniu ne kartą buvo kontaktuota žodžiu, bet jis atmetė visus ieškovo bandymus bendradarbiauti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šie atskirojo skundo argumentai yra nereikšmingi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atžvilgiu, todėl plačiau dėl jų nepasisako. Akcentuotina tik tai, jog iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad buto, esančio K. Borutos g. 26-3, Vilniuje, savininkas nuo 2014-04-03 yra trečiasis asmuo R. T., todėl jis turi teisę spręsti dėl jo butui teikiamų komunikacijų ir dėl sutarčių su šias komunikacijas teikiančiomis bendrovėmis sudarymo.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovo pareikštas ieškinys nėra prevencinis, dėl to taikomų laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turi būti sprendžiamas išimtinai orientuojantis tik į teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba negalėjimą jo įvykdyti. Dėl atsakovų AB LESTO ir UAB „Vilniaus vandenys“ vienašališkų sutarčių nutraukimų teisėtumo bus nuspręsta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi esminės reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.