Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23319; 2) Įpareigoti atsakovą nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. ir priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos (2021 m. gegužės 10 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; 3) Iš atsakovo priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra studentas, bedarbis ir pajamų negauna. Nuo 2019 m. gruodžio 1 d. Kauno miesto savivaldybė nutraukė pareiškėjui socialinės išmokos mokėjimą. Jau kelerius pastaruosius metus pareiškėjas aktyviai ieško darbo pagal specialybę, tačiau Užimtumo tarnyba nė vienos tinkamos darbo vietos iki šiol nepasiūlė. Paskutinį kartą dėl socialinės išmokos skyrimo pareiškėjas kreipėsi 2021 m. balandžio 7 d., tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamu 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 23319 atsisakė skirti pareiškėjui socialinę išmoką už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius.

Pareiškėjo teigimu, ginčijame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas D. S. ir jo sutuoktinė E. B. neva kartu gyvena Kauno miesto teritorijoje bei, kad laiku nepateikti reikalingi dokumentai. Pažymėjo, kad tarp D. S. ir E. B. buvo sudaryta ikivedybinė sutartis, kurioje buvo nustatytas turto visiško atskirumo režimas, be to, E. B. gyvena ne Kauno mieste. Pareiškėjas atsakovei laiku ir tinkamai pateikė visus jį asmeniškai liečiančius dokumentus. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kokie konkrečiai dokumentai, liečiantys tik pareiškėją, nebuvo pateikti. Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai laikosi savo pozicijos, kad pareiškėjo turtas privalo būti sumuojamas kartu su sutuoktinės turtu, nors net mokesčių administratorius yra pasisakęs priešingai. Be to, sutuoktinės asmeniniai duomenys saugomi įstatymų.

Pareiškėjas nesupranta Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 23319 dalies, kurioje nurodyta „bendrai gyvenantiems asmenims“. Pareiškėjo nuomone, dėl nepagrįsto atsakovės reikalavimo pateikti duomenis apie sutuoktinės pajamas ir turtą buvo pažeistos Europos Sąjungos deklaruojamos pamatinės laisvės – privataus fizinio asmens teisė laisvai judėti ir vykdyti veiklą Europos Sąjungos erdvėje. Taip pat atsakovė pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Dėl atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą buvo pažeistos Chartijos 34 straipsnio dalys, laiduojančios Europos Sąjungos piliečiams teisę gauti socialinę paramą, taip pat 24 straipsnyje nustatytos vaiko teisės ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šeimos socialinė apsauga. Dėl pareiškėjui nuolat sukeliamo streso, išgyvenimų ir pažeminimo, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 Eur suma.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 7 d. prašymu-paraiška kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas skirti socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Tačiau kreipdamasis dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie sutuoktinės pajamas, turtą. Be to, pareiškėjas prašė sutuoktinės E. B. duomenų netikrinti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo įregistravęs santuoką, siekiant nustatyti bendrai gyvenančių asmenų teisę į socialinę pašalpą, Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo įvertinti visą Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme (toliau – ir Paramos įstatymas) nurodytą informaciją apie bendrai gyvenančių asmenų pajamas, turtą. Kadangi pareiškėjas laiku nepateikė visų reikalingų dokumentų, 2021 m. gegužės 17 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23319 neskirti D. S. socialinės pašalpos.

Pažymėjo, jog pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes, pareiškėjas turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Ikivedybine sutartimi negali būti pakeičiamos Paramos įstatymo nuostatos, imperatyviai reglamentuojančios bendrai gyvenančių asmenų pareigas (teikiant Paramos įstatyme nurodytus dokumentus ar kitą informaciją). Nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti šiame įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus. Pareiškėjui atsisakius pateikti reikiamus dokumentus, atsakovė neturėjo galimybės įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos įvertinti bendrai gyvenančių asmenų turtą, pajamas bei nustatyti, ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti (ir kokio dydžio) socialinę pašalpą.

Atkreipė dėmesį, jog metinės palūkanos gali būti taikomos tik kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Šiuo atveju pareiškėjo ir atsakovės jokie civilinio pobūdžio (sutartiniai) teisiniai santykiai nesieja, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomas palūkanas. Be to, Kauno miesto savivaldybė ir (ar) Kauno miesto savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų (priešingai – tinkamai įgyvendino Paramos įstatymo nuostatas), todėl negalėjo atsirasti ir neturtinė žala. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą ir nepagrindė jos dydžio.

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, pareiškėjas 2021 m. balandžio 7 d. prašymu-paraiška kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės paramos skyrimo už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 23319 „Dėl socialinės išmokos neskyrimo“ nusprendė neskirti pareiškėjui D. S. ir jo sutuoktinei E. B. socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. Sprendime nurodoma socialinės pašalpos neskyrimo priežastis - Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (laiku nepateikti reikalingi dokumentai). Ginčijamu sprendimu atsisakyta skirti socialinę pašalpą, nes pareiškėjas nepateikė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytų dokumentų apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, turtą.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su E. B.. (duomenys neskelbtini), t. y. dar iki santuokos sudarymo, pareiškėjas su E. B. buvo sudaręs ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas, turtą. Nesutikimas su ginčijamu sprendimu motyvuojamas tuo, kad pareiškėjo nuomone, sutuoktinės turtas yra atskirtas ikivedybine sutartimi, todėl negali būti vertinamas skiriant pareiškėjui socialinę pašalpą. Pareiškėjo teigimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius nepagrįstai reikalauja pateikti duomenis apie E. B. veiklos pobūdį, pajamas ir turtą.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 20 d. iki 2021 m. liepos 1 d.). Paramos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas.

Viena iš piniginės socialinės paramos rūšių yra socialinė pašalpa (Paramos įstatymo 5 str. 1 p.). Teisę į socialinę pašalpą turi asmenys, kurie atitinka Paramos įstatymo 6 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad, skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas, išvardytas Paramos įstatymo 14 straipsnyje, taip pat nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose, taip pat bet kokios rūšies gaunamos pajamos (Paramos įstatymo 17 straipsnis).

Svarbu pažymėti, jog bendrai gyvenančių asmenų samprata nurodyta Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, o kai švietimo įstaigose nustatoma vėlesnė mokslo ar studijų metų pradžia negu rugsėjo 1 diena, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tais pačiais kalendoriniais metais baigę bendrojo ugdymo programą ir įstoję mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoti į aukštąją mokyklą, į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį įskaitomi ir laikotarpiu nuo rugsėjo 1 dienos iki dienos, kurią švietimo įstaigose prasideda mokslo ar studijų metai.

Vieno gyvenančio asmens apibrėžimas pateiktas Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šį apibrėžimą, vienas gyvenantis asmuo suprantamas kaip vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas pagal Paramos įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai.

Byloje taip pat nėra nustatyta duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.).

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta CK trečiosios knygos III dalies 3-jo skirsnio normose. Sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą, tačiau negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 3.105 str. 1 p.). Taigi, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, siekdami gauti socialinę pašalpą, privalo laikytis Paramos įstatymo reikalavimų ir pateikti Paramos įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas.

Paramos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 2 punkto nuostatos imperatyviai įpareigoja asmenis, besikreipiančius dėl piniginės socialinės pašalpos, pateikti Paramos įstatyme nurodytus duomenis apie save ir bendrai gyvenančius asmenis, kurie, kaip pirmiau minėta, yra laikomi sutuoktiniais nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, bei pateikti Paramos įstatyme nurodytą kitą būtiną informaciją, reikalingą socialinei pašalpai gauti. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus bei prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją (Paramos įstatymo 20 str. 2 d.).

Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Piniginei socialinei paramai gauti trūkstami dokumentai pateikiami ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai pajamos piniginei socialinei paramai gauti apskaičiuojamos Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Kai pajamos piniginei socialinei paramai gauti apskaičiuojamos šio Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, piniginei socialinei paramai gauti trūkstami dokumentai pateikiami ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo-paraiškos pateikimo dienos. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 14 d. raštu buvo informuotas apie tai, kad pildant 2021 m. balandžio 7 d. prašymą – paraišką nebuvo pateikti duomenys apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį bei gaunamas pajamas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus. Akivaizdu, jog, pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pobūdį, pajamas, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, atsakovė turėjo pagrindą priimti skundžiamą 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 23319 neskirti socialinės pašalpos už 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas minėtą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 punktu, kuriame numatyta, jog jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie pareiškėjo sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl pareiškėjui socialinė parama nebuvo paskirta.

Teismo vertinimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė Paramos įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas ir svarstydamas klausimą dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui pagrįstai socialinę pareiškėjo padėtį vertino kaip bendrai gyvenančio asmens. Todėl skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui. Kaip pirmiau buvo minėta, nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas buvo sudaręs santuoką, jo sudaryta ikivedybinė sutartis neturėjo jokios įtakos socialinės paramos teikimui, kadangi piniginė socialinė parama teikiama tik pagal Paramos įstatyme numatytas sąlygas ir reikalavimus, siekiant užtikrinti nepasiturinčių asmenų lygybę, nepriklausomai nuo jų asmeninių sandorių. Taigi, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas sprendimą, veikė teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atmetus prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už 2021 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinę žalą. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo pagrindus nustato CK 6.250 straipsnis. Viešoji civilinė atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms, t. y.: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.271 str.). Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, tarp jų ir neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos (darbuotojų) neteisėtų veiksmų, ar tai, kad priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar skunde nurodyti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas šią proceso teisės normą 2019 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019 pažymėjo, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymų atitikties CK nuostatoms, nes tai nėra priskirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 str.). Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos įstatymo 1, 2 ir 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokių sutuoktinių pajamų apskaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.101 straipsniui, 3.102 straipsnio 1 ir 2 dalims, 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 ir 3 dalims bei kita, teisiškai nepagrįstas ir negali būti tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, tačiau tuo atveju, kai taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Įvertinus byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, taip pat konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą skunde nurodytais ar kitais klausimais.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.