Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-707-238/2015;

Teisėjas: Laimondas Noreika Proceso Nr. 1-64-1-01036-2013-8;

2015 m. lapkričio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoraujant Vilmai Marčiukaitytei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Liucijai Kailiuvienei, išteisintojo V. V. gynėjui advokatui Vaidui Paltanavičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Liucijos Kailiuvienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. dėl kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nuosprendžiu V. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš E. Ž. priteista 1303,29 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas E. Ž., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrai su E. Ž. suorganizavo, teikdamas jam priemones – paduodamas E. Ž. buto raktus – pagrobti svetimą turtą, t. y. 2013-07-18 apie 14–16 val., vagystės tikslu, davęs buto raktus, nurodė E. Ž. patekti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą turtą – V. V. priklausantį juodos spalvos kompiuterį „Asus“, 1500 Lt vertės, baltos spalvos bevielio ryšio modemą, 200 Lt vertės, auksinį vyrišką vestuvinį žiedą, kurio viduje išgraviruota „Virginija“, 1000 Lt vertės, auksinį vyrišką žiedą 10 g svorio, 2000 Lt vertės, aukso laužą, 30 Lt vertės, tuo padarydamas V. V. bendrą 4730 Lt (o tai atitinka 13369,90 Eur) turtinę žalą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės Liucijos Kailiuvienės apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas V. V. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bei V. V. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį išteisino.

Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde iš esmės ginčijami teismo nustatyti faktai. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, LR BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė V. V. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimus ir visiškai pagrįstai rėmėsi byloje surinkta medžiaga.

Nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu V. V. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad yra kaltinamojo E. Ž. apkalbamas dėl nesuprantamų motyvų, taip pat nurodė, kad nebuvo jokios prasmės organizuoti savo tėvų buto apvogimo, kadangi tėvai buvo jam leidę ten ne tik gyventi, bet ir naudotis namuose laikomais pinigais. Tuo tarpu kaltinamasis E. Ž. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad savaitę iki įvykio buvo pokalbis su V. V., kuris pasakė, kad jo tėvų nebus, galima bus apvogti butą, o gautą pelną iš vagystės pasidalinti pusiau.

Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad kaltinimas V. V. iš esmės yra grindžiamas tik kito kaltinamojo E. Ž. parodymais, kurių daugiau nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Šiuo atveju teismas turėjo dviejų kaltinamųjų priešingus ir prieštaringus parodymus ir nei vienam iš jų negalėjo suteikti viršenybės. Teismas teisingai pažymėjo, kad kitų įrodymų, patvirtinančių V. V. kaltę, byloje nėra, o vien tik kito kaltinamojo, kuris byloje parodymus davė neprisiekęs, parodymų nepakanka. Tokiu atveju būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir visas abejones, kylančias dėl kaltinamojo kaltės ir jo veiksmų atlikimo, aiškinti kaltinamojo naudai.

Prokurorė teigia, kad E. Ž. nėra pagrindo apkalbėti V. V.. Tačiau aukštesnysis teismas daro išvadą, jog E. Ž., norėdamas nuslėpti tikrąjį jam buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktus parūpinusį asmenį, apkalbėti V. V. visgi galėjo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad E. Ž. parodymai dėl jo nurodomų raktų perdavimo aplinkybių yra nenuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu jis yra teigęs, kad po V. V. telefoninio skambučio, jie 2013-07-17 po pietų buvo susitikę, gavo iš jo raktus ir tėvų buto planą, nors prieš tai toje pat apklausoje yra teigęs, kad raktų perdavimas vyko tą pačią dieną tarp 11-13 val. (1 t., b. l. 124-125). Tačiau liudytojas P. P. kategoriškai patvirtino, kad 2013-07-17 po 10 valandos ryto V. V. iš buto, kuriame jie linksminosi, niekur negalėjo išeiti, nes jie buvo pažadinti pareigūnų. Iki 10 val. teoriškai tai būtų įmanoma, bet jis išeinančio V. V. negirdėjo ir jis, pažadintas, dar buvo girtas. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat neatitinka tikrovės ir E. Ž. paaiškinimai, kad raktų perdavimui jis su V. V. susitiko po šio skambučio jam. Iš byloje esančio pareigūnų tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 52-54) matyti, jog 2013-07-17 tarp V. V. ir E. Ž. nebuvo jokio tarpusavio telefoninio kontakto, tačiau buvo ne vienas telefoninis kontaktas tarp V. J. ir E. Ž.. Išteisintasis V. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad maždaug prieš dvi savaites iki įvykio jis pas V. J. automobilyje „Opel Vectra“ paliko buto raktus. Tai įvyko dėl to, kad tuo metu jis jam sode įrenginėjo tvorą ir jie kartu sugrįžo, nuo to laiko jis naudojosi tėvų raktais. Ši išteisintojo nurodoma aplinkybė teismo posėdžio metu nebuvo paneigta, taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog būtent V. V. neabejotinai perdavė raktus E. Ž.. Pats kaltinamasis E. Ž. nurodė, kad grąžtą spynai sugadinti jis skolinosi iš V. J., nors neva priežasties jam nenurodė. Su V. V. prisidėjimu prie pasikėsinimo įvykdyti vagystę nesutinka ir nukentėjusioji, civilinė ieškovė V. V., nurodžiusi, kad V. V. yra melagingai E. Ž. kaltinamas, kad nukreiptų dėmesį nuo tikrųjų savo bendrininkų. Ji patvirtino V. V. nurodytas aplinkybes apie tai, kad sūnus pas V. J. buvo palikęs automobilyje savo raktus, skambinėjo jam, tačiau jie taip ir nesusitiko ir raktų sūnus neatgavo, o V. V. naudotis buvo perduoti kiti raktai. Liudytojas V. V., kuris yra išteisintojo tėvas, teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo, jog sūnus buvo savo raktus palikęs mašinoje pas draugą V. J., ir mano, kad būtent šie raktai ir buvo panaudoti atrakinti butą. Tai patvirtino ir liudytojas P. V. nurodęs, kad jam buvo žinoma, jog brolis V. V. gal prieš porą savaičių raktus su pakabuku, ant kurio buvo žaidimo kauliukai, buvo palikęs pas V. J., taip pat liudytoja A. M., kuri paaiškino girdėjusi, kaip išteisintojo V. V. motina V. V. liepė jam iš draugo V. J. atsiimti paliktus raktus, nes raktai yra reikalingi. Į tai V. V. sakė, kad nereikia bijoti, nes pas V. J. jie niekur nedings, nes yra automobilyje. Ši nukentėjusiosios ir liudytojų nurodoma aplinkybė patvirtina, kad V. V. raktų, kurie buvo rasti pas E. Ž., prieš įvykį neturėjo, todėl E. Ž. jų perduoti negalėjo. Vien tai, kad V. J. nurodė, jog neturėjo jam priklausančio automobilio (nors kaip pats nurodo kartais pasinaudodavo tėvo automobiliu „Opel Vectra“) ir niekur V. V. nevežė (1 t., b. l. 35, 36), savaime nepaneigia visų anksčiau aptartų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų apie tai, jog buto raktai vis tik buvo palikti jo automobilyje, ir nepreziumuoja V. V. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, liudytojas V. J. nebuvo apklaustas teismo posėdžio metu, taigi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali paneigti visų teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios ir liudytojų duotų parodymų, kurie buvo nuoseklūs, logiški ir vieni kitus papildantys. Atsižvelgiant į tai, netenka pagrindo prokurorės argumentas, kad spynos sugadinimas, kurį norėjo padaryti nuteistasis E. Ž., buvo naudingas tik V. V.. Prokurorė taip pat nurodo, kad tik V. V. galėjo nubraižyti tikslų buto planą ir nurodyti E. Ž., kuriame kambaryje ir kurioje vietoje yra padėti pinigai ir kiti vertingi daiktai. Tačiau byloje esantis buto brėžinys (1 t., b. l. 157) nėra tikslus, taip pat nėra galimybės nustatyti, ar tai tikrai buto, esančio (duomenys neskelbtini), planas, bei kas šį planą braižė. Negana to, jame nėra nurodoma jokie daiktai ar pinigai ir kur jie yra padėti, taigi šie duomenys nagrinėjamu atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Įvertinęs aptartų duomenų visetą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šių duomenų nepakanka neabejotinai išvadai, jog V. V. veikdamas bendrai su E. Ž. suorganizavo, teikdamas jam priemones – paduodamas E. Ž. buto raktus – pagrobti svetimą turtą, t. y. 2013-07-18 apie 14-16 val., vagystės tikslu, davęs buto raktus, nurodė E. Ž. patekti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą turtą, o visos iškilusios abejonės turi būti ir apylinkės teismo buvo vertinamos V. V. naudai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad V. V. dėl kaltinimo pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Liucijos Kailiuvienės apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 8 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už išteisintajam V. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš V. V. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 14,48 Eur. LR BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau nagrinėjamu atveju V. V. baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

prokurorės Liucijos Kailiuvienės apeliacinį skundą atmesti.