Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Nerijaus Meilučio, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Aušros Baubienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-2230-658/2011 pagal ieškovo- UAB „A.“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-08-02 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-236-359/2011 pagal ieškovo- UAB „A.“ ieškinį atsakovams: P. K. ir A. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu 2011-08-02 sprendimu Kaišiadorių rajono apylinkės teismas atsisakė tenkinti ieškovo UAB „A.“ patikslintą ieškinį dėl 16292,22 Lt skolos ir palūkanų priteisimo solidariai iš skolininkų P. K. ir A. K. kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą (b.l. 161-165, t. 2). Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl žalos, padarytos atliekant darbines funkcijas atlyginimo. Teismas nusprendė, jog ginčo šalis siejo darbo teisiniai santykiai, ir nors pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „A.“ prašė priteisti ieškovui P. K. išmokėtą ir nepanaudotą avansą, tačiau ieškovo turtas (piniginės lėšos), kurias šis buvo perdavęs atsakovui esančios ne avansas – darbo užmokesčio dalis, bet ieškovo turtas (piniginės lėšos), kurias jis perdavė atsakovui darbinių funkcijų vykdymui ir komandiruočių metu patiriamų išlaidų padengimui. Nurodė, jog pats atsakovas savo vidaus rašytiniais dokumentais (direktoriaus įsakymais) buvo nustatęs atsakovui tvarką ir terminus atsiskaitymui už darbinių funkcijų vykdymui gautų piniginių lėšų panaudojimą ir turėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų pateikimui, t.y. atsakovas tai privalėjęs padaryti per penkias darbo dienas po sugrįžimo iš komandiruotės. Iš paskutinės komandiruotės į Rusijos Federaciją atsakovas grįžo 2007-09-07 ir už darbinių funkcijų vykdymui gautas lėšas ieškovui turėjo atsiskaityti per 5 darbo dienas, tačiau to nepadarė. Vadinasi, po 2007-09-07 praėjus 5 darbo dienoms, ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas gera valia neatsiskaito ir tokiu būdu pažeidžia jo teises, todėl įgijo teisę pažeistas teises ginti teisme pareikšdamas ieškinį. Nuo minėto momento skaičiuotina ieškinio senaties termino eiga, kuri, sutinkamai su LR darbo kodekso 27 str. 2 d., ginčams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai. Kadangi į teismą su ieškiniu atsakovas kreipėsi tik 2011-01-20, t. y. praleidęs ieškininės senaties terminą, o priešingoji šalis prašė taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes, ieškinį atmetė.

Atsakovas P. K. neginčijo aplinkybės, kad grįžęs iš komandiruotės jis privalėjo tik pateikti ataskaitą su išlaidas patvirtinančiais dokumentais, tačiau neprivalėjo grąžinti į kasą (ir niekada negrąžindavo) piniginių lėšų, kadangi jų likutis būdavo užskaitomas sekančiai komandiruotei;Kadangi LR darbo kodekse yra įtvirtinta tik darbdavio prievolė atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju, tačiau nenumatyta darbuotojo pareiga grąžinti materialines vertybes, todėl reikia remtis LR civilinio kodekso 6.222 str., numatančiu, kad tais atvejais, kai sutartis yra nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti viską, ką kitai šaliai buvo perdavusi vykdydama sutartį. Vadinasi, senaties terminas pareikšti reikalavimui dėl atsakovui perduoto ieškovo turto (piniginių lėšų) sugrąžinimo skaičiuotinas nuo atsakovo P. K. atleidimo iš darbo momento ir nėra praleistas;Atsakovui darbinėms funkcijoms buvusios perduotos ne tik piniginės lėšos, bet ir automobilis, kurį atsakovas ieškovui grąžino 2010-07-01 tuo pripažindamas santykių tęstinumą bei nuosavybės teisės priklausymą ieškovui, ir tai patvirtina naujai pridedamas rašytinis įrodymas (b.l. 170, t.2);Perduodamas darbuotojui materialines vertybes, darbdavys nepraranda nei nuosavybės teisės, nei teisės reikalauti, kad šios vertybės jam būtų sugrąžintos. Negrąžindamas ieškovui piniginių lėšų, atsakovas nepagrįstai praturtėjo, o nepagrįstas praturtėjimas išeina už darbo ginčo ribų pereidamas į civilinius teisinius santykius, iš kurių kylantiems ginčams taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas.Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui P. K. išmokamos lėšos buvo skirtos komandiruočių išlaidoms padengti, tačiau panaudotos asmeninių poreikių tenkinimui, todėl turėjo būti solidariai priteistos iš atsakovų P. K. ir A. K..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliami du klausimai: 1. Ar teisingai buvo įvertinti įrodymai ir kvalifikuoti teisiniai santykiai? 2. Ar pagrįstai buvo taikyta ieškinio senatis? Kolegija, išnagrinėjusi skundą pasisako dėl kiekvieno iš šių klausimų atskirai.

Dėl teisinių santykių, iš kurių kilęs šalių ginčas, teisinio kvalifikavimo

Apeliaciniame skunde ieškovas pažymi, jog perdavęs darbuotojui tam tikras materialines vertybes arba pinigines lėšas, darbdavys nepraranda šių objektų nuosavybės teisės bei teisės reikalauti juos sugrąžinti, todėl darbuotojas, kuris darbdavio piniginių lėšų negrąžino ir jas panaudojo savo reikmėms, laikytinas įgijusiu šį turtą be teisinio pagrindo. Tai esantys civiliniai teisiniai santykiai, kuriems taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas.

Su tokiu apelianto argumentu kolegija nesutinka. Į pirmosios instancijos teismą ieškovas kreipėsi su reikalavimu priteisti 16292 Lt 22 ct sumą, kurią įvardino kaip avansą, o posėdžių metu aiškino, kad tai esančios lėšos, kurios atsakovui P. K., ieškovo įmonėje pagal darbo sutartį dirbusiam vadybininku tiekimui, buvo duotos prieš vykstant į komandiruotę ir skirtos komandiruotės išlaidų padengimui bei medienai Rusijos Federacijoje įsigyti ir organizuoti jos pargabenimą į ieškovo įmonę. Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad su atsakovu P. K. 2003-11-24 buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b. l. 123, t. 2). Šios sutarties 1 punkto a) papunktyje numatytas atsakovo įsipareigojimas tausoti saugojimui arba kitiems reikalams jam perduotas bendrovės materialines vertybes, pinigus ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai, o 1 punkto b) papunktyje - įsipareigojimas tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą ir ryšium su tuo nustatyta tvarka ruošti ir tiekti prekines – pinigines ir kitas ataskaitas. Vadinasi, tvirtindamas, kad jam perduotų piniginių lėšų atsakovas P. K. nepanaudojo pagal paskirtį ir negrąžino ieškovui, ieškovas kėlė atsakovo P. K. materialinės atsakomybės klausimą. LR Darbo kodekso 245 str. nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo teisinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, jog civilinės bylos esmė esanti darbdavio (ieškovo) ir atsakovo (darbuotojo) ginčas dėl žalos, padarytos atliekant darbines funkcijas, atlyginimo. Taigi, ginčo teisiniai santykiai pirmos instancijos teismo kvalifikuoti kaip darbo teisiniai santykiai, ir su tokia kvalifikacija kolegija taip pat sutinka.

Apeliaciniame skunde ieškovas yra pateikęs argumentą, jog tarp ginčo šalių susiklostę ginčo teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas. Kolegija šį apelianto (ieškovo) argumentą atmeta. Paaiškintina, jog ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškinio turinį sudaro reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi ieškinio sudedamosios dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir jo pagrindu. Apelianto (ieškovo) pareikšto ieškinio dalyką (petitum) sudarė reikalavimas priteisti 16292 Lt 22 ct piniginę sumą. Nors šią sumą ieškovas įvardino kaip skolą, iš faktinių aplinkybių, kurias ieškovas nurodė kaip savo reiškiamo reikalavimo pagrindą (causa petendi), spręstina, kad ieškovas tvirtina atsakovą netinkamai vykdžius darbines pareigas ir tuo padarius darbdaviui žalos. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, iš esmės pats ieškovas apsprendžia teisminio nagrinėjimo ribas nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. Įstatyme (LR CPK 141 str. 1 d.) yra nustatyta, jog keisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, o po šios nutarties priėmimo - tik jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Ieškovas kartą tikslino ieškinį (b.l. 91-93, t. 2), tačiau nepagrįsto praturtėjimo, kaip jo pagrindo, neįvardino, o grindė ieškinį ieškovą su atsakovu siejusiais darbo teisiniais santykiais bei tuo, kad atsakovas tinkamai nevykdė darbinių pareigų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Vadinasi, nurodymas, jog atsakovas P. K. prašomą priteisti piniginę sumą įgijo be teisinio pagrindo laikytinas kokybiškai nauju reikalavimu, kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, o apeliaciniame skunde aplamai draudžiamas kelti.

Dėl senaties termino eigos pradžios momento

Pirmos instancijos teismui nustačius, o kolegijai pritariant, jog ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių - taikytinas 3 metų ieškininės senaties terminas, numatytas LR darbo kodekso 27 str. 2 d. Tačiau apeliantas teigia pirmosios instancijos teismą netinkamai nustačius ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą ir nurodo, kad šio termino eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo darbo sutarties su atsakovu P. K. nutraukimo. Ieškovas teigia esąs įsitikinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo darbo sutarties nutraukimo momento, jis taip pat buvęs tikras, jog šis terminas nėra praleistas ir neprašė pirmosios instancijos teismą jį atnaujinti.

Kolegija pažymi, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.).

Apelianto (ieškovo) direktoriaus 2007-07-04 įsakymu Nr. 1-18 3 punktu atsakovui P. K. buvo numatyta tvarka ir terminas pateikti ataskaitai už komandiruotę, t.y. nustatyta, kad ataskaita turi būti pateikta UAB „A.“ direktoriui 5 darbo dienų laikotarpyje sugrįžus iš komandiruotės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas 2010-07-26 bei 2010-12-28 atsakovui P. K. siuntė pranešimus, kuriuose nurodoma, jog atsakovas neatvyksta į darbą, nepraneša apie neatvykimo priežastis, neatsiskaito už pinigines lėšas, kurias gavo iš UAB „A.“. Pažymėtina, kad minėtuose pranešimuose atsakovas ne tik buvo raginamas atvykti į darbą, grąžinti nepanaudotą jam perduotų įmonės lėšų dalį, tačiau ir įspėjamas, kad to neįvykdžius jis bus laikomas piktnaudžiavęs piniginėmis lėšomis, pažeidęs darbo sutartį, įmonės vidaus darbo tvarkos taisykles, visiškos materialinės atsakomybės sutartį, o ieškovas būsiantis priverstas LR įstatymų nustatyta tvarka išsiieškoti iš atsakovo jam perduotą įmonės turtą ir pinigines lėšas. Šie įrodymai aiškiai patvirtina, jog ieškovas ne tik suprato, kad jo teisės pažeidžiamos, tačiau ir puikiai žinojo galimus savo pažeistų teisių gynimo būdus.

Apeliaciniame skunde ieškovas pabrėžia, kad atsakovas neginčijo tos aplinkybės, kad grįžęs iš komandiruotės jis privalėjo tik pateikti ataskaitą su išlaidas patvirtinančiais dokumentais, tačiau pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką neprivalėjo grąžinti į kasą piniginių lėšų, kurių likutis būdavo užskaitomas sekančiai komandiruotei. Tačiau vertinant šį ieškovo argumentą būtina atsižvelgti į tai, kad grįžęs iš komandiruotės 2007-09-07, atsakovas P. K. daugiau neatvyko į darbą. Komandiruotė, iš kurios atsakovas grįžo 2007-09-07, buvo paskutinė komandiruotė, į kurią atsakovas vyko. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad atsakovui P. K. po 2007-09-07 neatvykstant į darbą, nepaaiškinant neatvykimo priežasčių ir negrąžinant paskutinėje komandiruotėje nepanaudotų jam ieškovo perduotų lėšų likučio, ieškovas privalėjo suvokti savo teises esant pažeistas. Kaip matyti iš atsakovui siųstų pranešimų, ieškovas mėgino kilusį ginčą su atsakovu spręsti derybų keliu, tačiau į teismą per laikotarpį, kuriuo jo teisė gali būti ginama procesine tvarka, nesikreipė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog ieškovas (apeliantas) yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Kadangi šio termino atnaujinti ieškovas neprašė, o priešingoji šalis reikalavo taikyti ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes, teismas pagrįstai atsisakė ieškinį tenkinti kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad turi įtaką ieškinio senaties termino skaičiavimui ir ta aplinkybė, jog 2010-07-01 atsakovas grąžino ieškovui kartu su piniginėmis lėšomis perduotą automobilį, ir šią aplinkybę grindžia naujai pridedamu rašytiniu įrodymu (b.l. 170, t.2). Pirmiausiai pažymėtina, kad pateikdamas naują įrodymą apeliantas net nemini, kodėl jis nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme - todėl įvertinus tą aplinkybę, jog ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko- advokato padėjėjo- apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šis įrodymas galėjo būti pateiktas ir apylinkės teisme, todėl jį atsisako priimti (CPK 314 str.). Antra, vertinant apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę dėl automobilio grąžinimo, kolegija daro išvadą, kad tai įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios momento skaičiavimui neturi, nes net ir vėliau atsakovui grąžinant automobilį (o tiksliau, pagal bylos duomenis, pačiam ieškovo direktoriui nuvykstant į atsakovo namus ir automobilį pasiimant) nekeičia aplinkybės, jog dėl piniginių lėšų priteisimo ieškovas turėjo kreiptis į teismą per numatytą ieškinio senaties terminą.

Pripažinusi pirmosios instancijos teismą tinkamai nustačius ieškinio senaties eigos pradžios momentą bei tinkamai pritaikius ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes, t.y. teisėtai ir pagrįstai dėl ieškinio senaties praleidimo atmetus ieškinį, kolegija laiko esant netikslinga nagrinėti apeliacinio skundo argumentą dėl atsakovų P. ir A. K. solidariosios atsakomybės.

Atsakovų P. ir A. K. procesinis atstovas advokatas S. U. pateikė prašymą priteisti atsakovų patirtas išlaidas advokato pagalbai byloje iš apelianto (ieškovo) UAB „A.“, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t.y. kvitą 2500 Lt sumai.

Spręsdama išlaidų advokato pagalbai atlyginimo klausimą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad patirtas išlaidas advokato pagalbai patvirtinančiame įrodyme, t. y. pinigų priėmimo kvite nurodoma, jog iš atsakovės A. K. priimtos lėšos už atstovavimą teisme ir procesinio dokumento parengimą, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovams buvo priteistos išlaidos, susijusios su advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme skundas nagrinėtas rašytinio proceso forma, todėl advokato pagalba atsakovams apeliacinės instancijos teisme buvo išimtinai susijusi tik su procesinio dokumento – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, bei į tai, kad byla nėra sudėtinga, nėra keliami nauji teisės aiškinimo klausimai, nebuvo renkami ir teikiami nauji įrodymai, atsakovus apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, ir atsakovų gynybinė pozicija tiek dėl ieškinio, tiek dėl skundo iš esmės nesikeitė - kolegija mano, kad prašoma priteisti 2500 Lt suma už advokato pagalbą yra nepagrįstai didelė. Be to ir rekomenduojamus civilinėse bylose priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 54-1845), o jo 8.11 punkte numatyta, kad rekomenduojamas atlyginimo už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą atlyginimo dydis yra tik 1.5 MMA (t.y. 1200 Lt). Todėl prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo tenkintinas tik iš dalies, ir atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, bei vadovaujantis protingumo principu atsakovei A. K. priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.), tačiau jų dydis mažintinas iki 600 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 325 str. 3 d., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

apelianto (ieškovo) UAB „A.“ apeliacinio skundo netenkinti. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto - ieškovo UAB „A.“ atsakovei - A. K. 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) UAB „A.“ valstybei 7,25 (septynis litus 25 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.