Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algirdas Švedavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-168/2011

2011 m. vasario 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Tomo Zdanavičiaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajam A. O., jo gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, nukentėjusiajam A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. ir nukentėjusiojo A. M. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nubaustas trejų (3) metų laisvės atėmimo bausme.

Iš A. O. nukentėjusiajam A. M. priteista 937 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent: 2010 m. liepos mėn. 29 d. naktį, ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytą valandą, per langą įsibrovė į (duomenys neskelbtini) km. Pasvalio raj. esantį nukentėjusiajam A. M. priklausantį garažą, iš kur pagrobė pastarajam priklausantį turtą – vandens siurblį su 30 m. ilgio žarna bendros 160 Lt vertės, kampinį šlifuoklį „KINPOW“ 94 Lt vertės, kampinį šlifuoklį „MAKITA“ 150 Lt vertės, elektrinį diskinį pjūklą „EUROTEC“ 100 Lt vertės, 5 pakus elektrodų „ESAB“ bendros 290 Lt vertės, 20 vnt. 230 mm skersmens metalo pjovimo diskelių „CORYN“ ir „GLOBE“ bendros 160 Lt vertės, 20 vnt. 125 mm skersmens metalo pjovimo diskelių „CORYN“ bendros 80 Lt vertės, elektrines gyvatvorės žirkles „EINHELL HEC35“ 50 Lt vertės, du pernešamus darbinius šviestuvus bendros 70 Lt vertės ir du prailgintuvus bendros 30 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajam A. M. 1184 Lt turtinę žalą.

Nukentėjusysis A. M. skundžia Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010-10-25 nuosprendį ir prašo jį panaikinti, baudžiamąją bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui tirti iš naujo.

A. O. skundžia Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010-10-25 nuosprendį ir prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašė jo (nuteistojo) apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad- skirtingai nei savo apeliaciniame skunde teigia nukentėjusysis, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė, tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl A. O. kaltės įvykdžius vagystę iš A. M. garažo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. M. nesutinka su teismo pozicija dėl vagystės iš jo garažo kaltu pripažinti tik A. O. ir nurodo, kad baudžiamoji byla nebuvo pilnai ištirta, nes jis (A. O.) tik prisiėmė kaltę padaręs nusikalstamą veiką, tačiau vagystę įvykdė su bendrininkais. Tačiau tokie nukentėjusiojo skundo argumentai laikytini tik kaip jo prielaida, nes jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

LR BPK 255 str. 1 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas: byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teismui galimybės išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Nagrinėjamu atveju su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota baudžiamoji byla, kurioje pagal LR BK 178 str. 2 d. buvo kaltinamas tik A. O.. Teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą, nutartimi ją perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu nukentėjusiojo apeliaciniame skunde kitų minimų asmenų atžvilgiu kaltinamasis aktas nebuvo surašytas, taigi jie byloje nelaikytini kaltinamaisiais. Be to, apylinkės teismui išnagrinėjus bylą kitų asmenų atžvilgiu, nesant dėl jų surašyto kaltinamojo akto, būtų pažeistos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, numatytos BPK 255 str. 1 d. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik A. O. kaltės pagal LR BK 178 str. 2 d. Kolegija pažymi, kad pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymai yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. O. kaltės įvykdžius vagystę iš A. M. garažo. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o teismo padarytas išvadas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis A. O. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino vagystę iš A. M. garažo įvykdęs vienas, kaltės dėl padarytos veikos faktinių aplinkybių nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde. Netikėti tokiais nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir duotais paaiškinimais teisme teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes juos visiškai patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Tuo tarpu nukentėjusysis kaip galimus A. O. bendrininkus įvykdant vagystę iš jo garažo nurodė tik pirmosios instancijos teisme, ikiteisminiame tyrime, kuriame jis buvo apklaustas du kartus, nurodė nežinantis, kas galėjo įvykdyti vagystę iš jam priklausiusio garažo. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas numato, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui (LR BK 257 str.). Kaip matyti, baudžiamojo proceso įstatymas iš esmės numato vienintelį procesinį sprendimą, kurį teismas gali priimti nustatęs, kad nusikalstamą veiką galimai padarė asmuo, dėl kurio nesurašytas kaltinamasis aktas ir jis neperduotas teismui. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad vagystę iš A. M. garažo galimai būtų padaręs dar koks nors kitas asmuo. Byloje nėra užfiksuota jokių pėdsakų, iš kurių būtų galima gauti objektyvių duomenų, kad vagystėje iš A. M. garažo dalyvavo ir kitų asmenų. Kaip jau minėta, A. O. nėra nurodęs, kad vagystę iš A. M. garažo jis būtų įvykdęs ne vienas, o galimų tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų byloje nenustatyta. Be to, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad jiems yra žinoma apie kokių tai nors kitų asmenų dalyvavimą įvykdant vagystę iš A. M. garažo. Nukentėjusiojo skundo teiginiai, kad A. O. nesaugu būtų vienam įvykdyti vagystę, nes jis neva žinojęs, kad jis (nukentėjusysis) naktimis paprastai nemiega, o žiūri televizorių, kad nuteistajam būtų sunku vienam įlįsti pro skylę bei pro ją išmesti pjovimo diskelius, kurie galimai būtų sudužę, kad A. O. negalėjo per kelis kartus išsinešti pagrobtus daiktus į namus, kurie yra už puskilometrio, tėra tik jo prielaidos bei spėliojimai ir nėra pakankami padaryti išvadai, kad A. O. svetimą turtą būtų pagrobęs veikdamas bendrininkų grupe. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš A. M. garažo pavogti daiktai nebuvo tokie dideli ir sunkūs, kad nuteistasis jų vienas per kelis kartus nebūtų galėjęs parsinešti į namus, esančius vos už puskilometrio. Nukentėjusiojo skunde nurodomos aplinkybės, kad N. B. tariamai žinojęs apie jam (nukentėjusiajam) atvežtus elektrodus ir pjovimo diskus, taip pat ir apie tai, kad už daržinės durų, kurių spyną buvo bandyta pjauti, yra kitos spyna rakinamos durys, apie kurias jis tariamai įspėjęs spyną pjovusį asmenį, negali būti pagrindu N. B. įtarti vagyste. Kolegijos manymu tai, kad buvo pjaunama spyna tų daržinės durų, už kurių yra kitos spyna rakinamos durys, kaip tik sukelia abejonių, jog įvykio metu buvo toks asmuo, kuriam buvo žinomos minėtos aplinkybės. Be to, iš A. M. garažo buvo pavogti ne tik elektrodai ir pjovimo diskai, bet ir daugiau daiktų. Tos aplinkybės, kad A. O. ir N. B. pastaruoju metu dažnai ateidavo pas nukentėjusįjį prašyti cigarečių, bei tai, kad N. B. nukentėjusiajam yra siūlęs pirkti plazminį televizorių ir kampinį šlifuoktį, nėra pakankamos įtarti N. B. vagyste iš A. M. garažo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo skunde minimi N. B. ir M., būtų dalyvavę vagystėje iš jo garažo, o įtarimai padarius nusikalstamą veiką negali būti grindžiami spėliojimais ar prielaidomis. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, su kuria sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje nėra duomenų, kad A. O. svetimą turtą būtų pagrobęs veikdamas bendrininkų grupe, todėl teismui nebuvo pagrindo apie tai motyvuota nutartimi pranešti prokurorui. Taigi dėl aptartų aplinkybių nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagristas.

Nuteistasis A. O. savo apeliaciniu skundu nesutinka su, jo manymu, paskirta per griežta bausme ir prašo ją švelninti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – teisingai parinko A. O. bausmės rūšį bei nustatė jos dydį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio šioje dalyje.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas A. O. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 56 str. 1 d. numatyta nuostata dėl bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, BK 54 str. 1 d. ir 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Laisvės atėmimo bausmės parinkimą teismas motyvavo tuo, kad apeliantas nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytus tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir už analogiškas veikas – vagystes. A. O. nusikalto praėjus vos devyniems mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, iš ko darytina išvada, kad apelianto antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių ir nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo tik nuoseklus nuteistojo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Taigi kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. O. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka švelnesnės bausmės rūšies nei laisvės atėmimas. Teismas nuosprendyje įvertino kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžio parinkimui ir išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Teismas atsižvelgė į apelianto veikos pavojingumą – jis įvykdė tyčinį, apysunkį, baigtą nusikaltimą nuosavybei, išsamiai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančius požymius – tai, kad jis anksčiau ne kartą teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, tarp jų ir už analogiškų veikų, charakterizuojamas patenkinamai. Nors apeliantas skunde ir teigia kaltu prisipažinęs visiškai, taip pat nurodo dėl to besigailintis, tačiau teismas, atsižvelgęs į jo poziciją teisiamojo posėdžio metu, t.y. kad A. O. tik iš dalies pripažino savo kaltę, taip pat nenustatęs jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog apeliantas dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailėtųsi, pagrįstai nepripažino šios BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės lengvinančia jo atsakomybę. Nėra nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat ir tai, kad pagrobto turto vertė nėra didelė, apeliantui paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už LR BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Įvertinusi nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, kolegija laiko, kad A. O. skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jau įvertino tą aplinkybę, kad pagrobto turto vertė nėra didelė, todėl nėra pagrindo pagal apeliacinio skundo prašymą dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių A. O. paskirta bausmė turėtų būti švelninama, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. O. paskirta tinkama bausmė, kurios švelninti nėra teisinio pagrindo.

A. O. kardomoji priemonė – suėmimas buvo pratęsta 2010-10-06, t.y. kai byla su kaltinamuoju aktu jau buvo perduota teismui (2010-09-27), todėl vadovaujantis BPK 123 str. 6 d., kardomąją priemonę – suėmimą pratęsti gali teismas, kurio žinioje yra byla.

Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. O. ir nukentėjusiojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.