- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-06
- Bylos Nr.
- P-63-30-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- R. P., J. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. P. ir J. M. (J. M. ) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11‑1222/2007 pagal pareiškėjų R. P. ir J. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. P. ir J. M. (toliau – pareiškėjai) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 2003 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 79-11706 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. M. “ ir 2003 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 79-11707 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei R. P. “ bei įpareigoti atsakovą pašalinti padarytus pažeidimus ir priteisti kiekvienam jų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, po 7 500 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjai nurodė, kad nustatyta tvarka pateikė dokumentus atkurti nuosavybės teises į seneliui M. M. nuosavybės teise priklausiusią 23 ha ariamos žemės valdą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 1 d. sprendimais Nr. 79-4652 bei Nr. 79-4653 ir 1999 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1896-79 jiems grąžinta tik dalis – 12,9460 ha žemės. Nuosavybės teisės į likusį 11,50 ha ploto žemės sklypą atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 12 d. sprendimais Nr. 79-11706 ir Nr. 79-11707 Peleniškių kaimo teritorijoje. Pareiškėjai nurodė, jog su projektuojamų sklypų Nr. 355-1 ir Nr. 355-2 vieta bei ribomis niekada nesutiko, įrodinėjo, kad Maušiškių viensėdyje tretiesiems asmenims asmeninio ūkio žemės sklypai nebuvo suteikti. Teigė, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygiavertiškumo principą. Pabrėžė, kad jų senelis turėjo ariamos žemės valdą, todėl pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertę turėtai žemės valdą, ji padidinama iki 30 procentų, jeigu norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui skirtą teritoriją. Pareiškėjai pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso eigoje patyrė stiprią emocinę įtampą, neigiami dvasiniai išgyvenimai turėjo įtakos jų sveikatai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir neveikimo patyrė turtinę žalą, t. y. negavo paramos pagal priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai, prašydami atkurti nuosavybės teisę į žemę, pretendavo gauti nuosavybėn 23 ha žemės sklypą natūra Trakų rajono savivaldybėje, Maušiškių kaime, kuris priklausė jų seneliui M. M. . Nagrinėjamo ginčo esmė yra nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, perduodant nuosavybėn žemės sklypą, teisėtumas. Teismas pažymėjo, jog atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, kai tokią teisę turintis asmuo pretenduoja gauti nuosavybėn žemės sklypą, turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 4 straipsnio 4 dalies, Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio, 19 straipsnio 3, 4 dalių, 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintų Žemės reformos kaimo vietovėje tvarkos bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 108 redakcija) patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – Metodika) nuostatomis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams žemės sklypai Trakų rajono Žaizdrių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (Trakų rajone, Maušiškių kaime) suprojektuoti nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 12 d. sprendimų Nr. 79‑11706 ir Nr. 79-11707 nėra pagrindo (Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) 10 str. 1 d. 4 p., Atkūrimo įstatymo 4 str. 8 d.). Teismas nustatė, jog asmeninio ūkio žemės sklypai I. M. (I. M. ), V. N. (V. N. ), A. B. , J. J. , K. K. , M. S. , O. Z. ir N. B. buvo suteikti. Pareiškėjai sutiko su suprojektuotų žemės sklypų Nr. 355-1 ir Nr. 355-2 ribomis, pasirašydami abrisą ir 2002 m. lapkričio 5 d. žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktą (Metodikos 111 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 14 p.). Teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjų reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos – Vilniaus apskrities viršininko administracijos – neteisėtų veiksmų pareiškėjams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y. ji veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 – 6.250 str., 6.271 str. 1, 4 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad atkuriant nuosavybės teises pareiškėjams nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas konstatavo, jog nėra ir būtinų sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjai neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nustatė, jog pareiškėjai siekia grąžinant žemę natūra atkurti buvusio savininko M. M. turėtą ir žemės nacionalizavimo metu prarastą nuosavybės teisę į 23 ha žemės Trakų rajone, Trakų seniūnijoje, Maušiškių viensėdyje. Šiuo metu nurodyta žemė patenka į Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79 patvirtintu Žaizdrių kadastro vietovės žemėtvarkos projektu suprojektuotą teritoriją, kurioje (šalia buvusio savininko M. M. turėtos žemės) yra pareiškėjams suprojektuota ir šioje byloje skundžiamais atsakovo sprendimais grąžinta žemės dalis. Teismas pažymėjo, kad toks žemės grąžinimas (nuosavybės teisių atkūrimas) Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies taikymo prasme laikytinas žemės grąžinimu natūra, nes šioje teisės normoje yra numatytas toks žemės grąžinimo natūra būdas. Todėl teismas pareiškėjų argumentus, kad šiuo atveju buvo pažeistas žemės grąžinimo natūra principas, pripažino nepagrįstais. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais ir padaryta išvada. Teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų dėl dalies buvusio savininko M. M. turėtos žemės (apie 9 ha) neatitikimo asmeninių ūkių žemės statuso. Patikrinęs bylą įrodymų įvertinimo aspektu, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pirminio dokumento, kuriuo šis statusas buvo suteiktas (Trakų rajono tarybos sesijos 1992 m. vasario 6 d. sprendimo), neišlikimas savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad toks sprendimas nebuvo priimtas. Iš bylos matyti, kad nurodyto dokumento teisinės pasekmės yra užfiksuotos kitais (pirmosios instancijos teismo aptartais) įrodomąją galią turinčiais dokumentais. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad šie dokumentai (įrodymai) pirmosios instancijos teismo įvertinti neteisingai. Pabrėžė, kad Žaizdrių kadastro vietovės žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000 m. rugsėjo 22 d. Šio projekto sudarymo procedūroje pareiškėjai dalyvavo, 2000 m. birželio 28 d. išreikšdami savo sutikimą su jiems numatytų suteikti žemės sklypų ribomis ir plotu. Pareiškėjai taip pat išreiškė savo sutikimą su skirtų jiems grąžinti (ir skundžiamais atsakovo sprendimais jiems suteiktų) žemės sklypų Nr. 355-1 ir Nr. 355-2 ribomis ir plotu, pasirašydami šių sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą ir abrisą. Teigė, jog tai rodo, kad nurodytų žemės sklypų formavimo ir suteikimo procedūra atsakovo nebuvo pažeista. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
IV.
Pareiškėjai 2008 m. vasario 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-1222/2007. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nagrinėjant apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas neteisingai taikant, klaidingas įrodymų vertinimas, įrodymų bei aplinkybių, kuriomis grįstas skundas, atmetimas be motyvų. Teismas neatsižvelgė į reikšmingus faktinius duomenis ir teisiniu požiūriu netinkamai kvalifikavo reikšmingas bylai išspręsti teisingai aplinkybes, kas nulėmė ir esminį materialinės teisės normų pažeidimą.
2. Neteisingas teismo teiginys, kad pareiškėjai neprieštaravo vietoje paženklintoms sklypų Nr. 355-1 ir Nr. 355-2 riboms ir su jomis sutiko, nes jie paženklintų sklypų akto, parengto pagal Žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 8 priedą, nepasirašė. Jie pasirašė tik pasiūlymą – išvadą, o parašai reiškia, kad tokie sklypai buvo pasiūlyti, tačiau nereiškia sutikimo.
3. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo parinktas kitas nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdas (vietoje turėtos žemės perduotas neatlygintinai nuosavybėn nelygiavertis ir nepadidinto ploto sklypas). Raštu apie kitą įstatymo numatytą atlyginimo būdą nepranešta, tokiu veiksmu pažeista Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostata. Teismas visiškai nevertino šių svarbių bylai išspręsti įrodymų, kuriais grįstas apeliacinis skundas, ir nutartyje nenurodė motyvų, dėl kurių tie įrodymai atmesti, ir tai turėjo esminės įtakos priimant neteisingą nutartį.
4. Ne vėliau, kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimti 2003 m. kovo 12 d. sprendimai Nr. 79-11706 ir Nr. 79-11707 dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu nepranešta apie posėdžio vietą ir laiką (pažeisti Atkūrimo įstatymo 18, 21 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 112 p.). Nedalyvavimas posėdyje turėjo įtakos neteisingam sprendimo priėmimui. Tačiau teismas nevertino šių motyvų ir nutartyje nenurodė, kokiais motyvais remdamasis juos atmetė.
5. Atkuriant nuosavybės teises buvo pažeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata (lygiavertiškumo principas) ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata dėl grąžinamos žemės sklypo padidinimo 30 procentų, jei žemė priklauso valstybės išperkamai žemei. Šių aplinkybių ir pateiktų įrodymų teismas nevertino ir nutartyje nenurodė motyvų, dėl kurių juos atmetė. Teismas teigė, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies teisės normoje yra numatytas toks kaip atsakovo sprendimuose žemės grąžinimo natūra būdas, tačiau šiuo atveju padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Prašydami atnaujinti procesą 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pareiškėjai teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1222/2007 yra be motyvų, nes teismas didžiąją dalį apeliaciniame skunde pateiktų argumentų atmetė visiškai nemotyvuodamas, nutartis priimta nevisapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes ir įrodymus.
Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.). Tačiau pažymėtina, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuotina, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Motyvų nebuvimas teismo sprendime (nutartyje) reiškia, kad teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje.
Nagrinėjamuoju atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties (IV tomas, b. l. 19 – 22) motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutarties motyvuojamąją dalį, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai ir nuosekliai motyvavo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, priimtame procesiniame sprendime nurodė atitinkamas teisės normas, kuriomis rėmėsi jį priimdamas, analizavo bei vertino pareiškėjų nurodytas argumentus bei pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad patys pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą išsamiai argumentuojama, kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartyje nurodyti tam tikri motyvai yra nepagrįsti. Ši aplinkybė rodo, kad teismas pateikė atitinkamus motyvus, o pareiškėjai iš esmės kelia ne teismo motyvų visiško nebuvo klausimą, o tik jų (pareiškėjų teigimu) nepakankamo išsamumo, tai pat jų nepagrįstumo klausimus. Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.
Prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, pareiškėjai teigia, kad teismas neatsižvelgė į reikšmingus faktinius duomenis ir teisiniu požiūriu netinkamai kvalifikavo reikšmingas bylai išspręsti teisingai aplinkybes, kas nulėmė ir esminį materialinės teisės normų pažeidimą.
Nors pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, tačiau iš prašymo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje ir su tuo sieja prašymo nagrinėjimo procedūros klausimus. Pažymėtina, kad ABTĮ nesuteikia teisės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo peržiūrėti įrodymus ir juos vertinti. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje taip pat nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik dėl esminio materialinės, o ne procesinės teisės normų pažeidimo.
Pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-1222/2007 pagal pareiškėjų R. P. ir J. M. (J. M. ) skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.
Nutartis neskundžiama.