Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-261-179-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-12-21
Bylos Nr.: P-261-179-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Atsakovas: A. T., B. T., I. T., Rokiškio rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, valstybės įmonei Registrų centrui
Pareiškėjas: Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P261-179/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.8; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T. (B. T. teisių perėmėjas) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 pagal atsakovų B. T., I. T. ir A. T. (B. T. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.), Rokiškio rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, prašymu (T 1, b. l. 3–6), kurį patikslino (T 1. b. l. 89–93), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“; 2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. liepos 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius; 3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti pripažinimo statinius tinkamais naudoti aktą, išduotą 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos; 4) įpareigoti B. T. nugriauti statinius: pirtį, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, tvorą), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 5) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą panaikinti paminėtų statinių teisinę registraciją B. T. vardu.

Nurodė, kad B. T. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo miško ūkio tikslinės paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad šiame sklype yra pastatyti ir teisiškai B. T. vardu įregistruoti: pirtis, malkinė, kiti kiemo statiniai. Manė, kad Rokiškio rajono meras, nesant juridinio pagrindo bei viršydamas jam nustatytos kompetencijos ribas, 2000 m. rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“, pagal kurį atsakovui B. T. buvo patvirtinta nuosavybės teisė į jo sklype buvusius pirties pamatus, nors duomenų apie B. T. priklausančiame sklype kada nors buvusius statinius neturėjo. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. liepos 5 d. B. T. išduotas statybos leidimas Nr. 12/1 minėtame sklype statyti pirtį su priklausiniais ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsakymu patvirtintos komisijos 2002 m. kovo 20 d. išduotas pripažinimo tinkamais naudoti pirtį, malkinę, šulinį ir tvorą aktas yra neteisėti, prieštaraujantys norminių aktų reikalavimams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas draudžia miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius, nesusijusius su mišku. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), regioninių parkų teritorijose draudžia vykdyti bet kokius statybos darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris be kitų institucijų turi būti suderintas su Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija). Ginčo statinių projektas su Aplinkos ministerija nebuvo suderintas. Hidrografiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius ir įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi. Kadangi statyba buvo pradėta ir vykdoma, nesilaikant ją reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, neteisėtai pastatyti statiniai turi būti nugriauti bei panaikinta B. T. nuosavybės teisių į juos teisinė registracija. Nurodė, kad terminas prašymui paduoti nėra praleistas, kadangi Panevėžio apygardos prokuratūra gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį, kuria buvo atmestas B. T. apeliacinis skundas dėl sprendimų, įsakymų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo. Prokuroras 2007 m. gruodžio 10 d. kreipėsi su prašymu į Panevėžio apygardos teismą, 2008 m. sausio 31 d. specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, 2008 m. kovo 19 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui patikslintą prašymą.

Atsiliepimas

Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 69–70) prašė prokuroro prašymą atmesti.

Nurodė, jog 2,17 ha žemės sklypą įgijo teisėtai iš tų savininkų, kuriems buvo žemė buvo grąžinta įstatymo nustatyta tvarka. Teigė, jog pirko žemės sklypo dalį, kurioje buvo pardavėjų pirtis, jos atstatymui (ar statybai) gavo visus leidimus. Pabrėžė, jog pirtis pastatyta ne miške. Teigė, kad jis žemę įgijo ir pirtį statė legaliai, todėl yra sąžiningas įgijėjas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.69 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog prašymas nugriauti legaliai įgytus daiktus prieštarauja sąžiningo įgijėjo nuosavybės apsaugos taisyklėms. Be to, atkreipė dėmesį, kad prokuroras nenurodo jo kaltės, o už kitų asmenų pažeidimus atsakyti jis negali.

Atsakovas Rokiškio rajono savivaldybė atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 40–41) prašė atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti negaliojančiu Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčijamas Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85, galiojusiu iki 2002 m. liepos 17 d., kuriuo buvo patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Šių nuostatų 27.3 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės taryba, meras arba jo įgalioti asmenys turi teisę įregistruoti nekilnojamąjį turtą ar teises į jį. Tų pačių nuostatų 28 ir 28.4 punktuose buvo nurodyta, kad juridinis pagrindas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra savivaldybės tarybų ir valdybų sprendimai bei merų potvarkiai. Todėl manė, kad 2000 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajono mero potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ negali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 42–45) su prokuroro prašymu sutiko.

Nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. liepos 7 d. išdavė statybos leidimą Nr. 12/1 atsakovui B. T. statyti pirtį su priklausiniais po to, kai buvo gauti visų reikalingų žinybų suderinimai. Pabrėžė, jog iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Sartų regioninio parko direkcija nurodė neturinti duomenų apie tai, jog sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame atsakovui B. T., buvo ar yra sodybvietė (gyvenamasis namas su priklausiniais), tačiau 2000 m. rugsėjo 25 d., derindama statybos leidimą B. T. ant senų pamatų statyti pirtį, prieštaravimų nepareiškė, neatsižvelgė į tai, kad yra pažeidžiami Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV skyriaus 142.2 ir šių sąlygų XXXIX skyriaus 159.4 punktų reikalavimai, draudžiantys hidrografiniuose draustiniuose statyti vasarnamius ir kitus statinius bei įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi, bei XXXIX skyriaus 127.9.1 punkto antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus, kad esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendras plotas ne didesnis kaip 25 kv. m. ir kt.), jei projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos apsaugos ministerija. Rėmėsi Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 27 sudaryta komisija 2002 m. kovo 20 d. išdavė pirties pripažinimo tinkama naudoti aktą, kuriuo remdamasis atsakovas B. T. Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į šį pastatą. Kadangi 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį su priklausiniais buvo išduotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl 2002 m. kovo 20 d. aktas yra neteisėtas iš esmės.

Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 73–74) pažymėjo, jog Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ ir 2002 m. kovo 20 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. gruodžio 11 d. yra įregistruota pirtis 1K1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinė 2I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statiniai (šulinys, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), B. T. nuosavybės teise. Pabrėžė, jog teisinė registracija yra išvestinis veiksmais. Jeigu teismas naikina tam tikrus dokumentus, tai atitinkamai naikintina ir jų pagrindu atlikta statinių teisinė registracija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 51–52) su prokuroro prašymu sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Panevėžio RAAD) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 47–50) su prokuroro prašymu sutiko.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, 7 straipsnio 5 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 16 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1246 2.2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2 punktu, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV skyriaus 142.2 punktu ir XXXIX skyriaus 159.4 punktu. Taip pat nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį. Pabrėžė, jog neteisėtas teisės aktas negali būti realizuojamas ar vykdomas, todėl yra naikintinas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu ir žemės sklypų, miškų savininkai bei naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 81–83) prašė prokuroro prašymą patenkinti.

Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi palikus galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą, atsirado teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo nurodytus reikalavimus. Teigė, jog 2000 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajono mero potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ yra neteisėtas, kadangi nei jo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra galiojančių teisės aktų, suteikiančių teisę rajono merui tvirtinti nuosavybės teises į pastatus. Taip pat nurodė, jog 2001 m. liepos 5 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimas Nr. 12/1 B. T. buvo išduotas neteisėtai, kadangi žemės sklypo paskirtis buvo miškų ūkio. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136, 159.4 punktais, Sartų regioninio parko zonavimo schemos pagrindinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu 443, 3.6 punktu. Pabrėžė, jog esant neteisėtam statybos leidimui, neteisėtas yra ir 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu sudarytos komisijos išduotas pripažinimo tinkamais naudoti aktas bei ginčo statinių teisinė registracija B. T. vardu.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (T 1, b. l. 216–222) pareiškėjo prašymą patenkino. Panaikino Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotą 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimą Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius. Panaikino pripažinimo statinius tinkamais naudoti aktą, išduotą 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos. Įpareigojo valstybės įmonę Registrų centrą panaikinti statinių: pirties, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (šulinio, tvoros), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją B. T. vardu. Įpareigojo statytoją B. T. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jam priklausančius statinius: pirtį, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, tvorą), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad B. T. pagal 2000 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 2,17 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje. Rokiškio rajono meras 2000 m. rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį Nr. 245, kuriuo patvirtino B. T. nuosavybės teisę į pirties pamatus, esančius (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. liepos 5 d. B. T. išdavė leidimą Nr. 12/1 vykdyti pirties ir jos priklausinio – malkinės statybos darbus. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu paskirta komisija 2002 m. kovo 20 d. aktu pripažino tinkamais naudoti pirtį, malkinę, šulinį ir tvorą. Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 245 ir 2002 m. kovo 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu valstybės įmonė Registrų centras atliko pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85, 28.4 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 273 straipsniu ir padarė išvadą, kad Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ priimtas nesilaikant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams. Teismas nustatė, kad B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, o antra, jis yra Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Taip pat nustatė, kad statybos leidimo statyti pirtį bei priklausinius B. T. išdavimo metu (2001 m. liepos 5 d.) jam priklausančio žemės sklypo tikslinė paskirtis buvo miško ūkio. Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu buvo pakeista žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties (namų valdos) žemę, tačiau šis įsakymas, kaip neatitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimų, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu buvo panaikintas. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136 punktu. Pabrėžė, kad ginčo statinių projektas nebuvo suderintas su Aplinkos ministerija. Taip pat rėmėsi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 142.2 159.4 punktais ir nurodė, jog ginčo statiniai niekaip nėra susiję su Sartų draustinio paskirtimi, numatyta Sartų regioninio parko nuostatų 6 punkte. Teismas priėjo išvadą, kad Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis Nr. 245, Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotas 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius ir 2002 m. kovo 20 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktas, išduotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos yra priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus, todėl šiuos sprendimus, kaip neteisėtus, nusprendė panaikinti. Panaikinus minėtus sprendimus, nusprendė naikinti ir šių sprendimų pagrindu atliktą ginčo statinių teisinę registraciją. Teismas pažymėjo, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y., jei statybos procesas buvo teisėtas. Nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-224/1999, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-417/2005, 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-340/2007. Taip pat rėmėsi Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 ir 3 dalimis. B. T. įpareigojo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti šiuos statinius. Taip pat pabrėžė, jog kadangi statybos leidimas ir pripažinimo tinkamais naudoti aktas buvo išduoti pastatų statybai miškų ūkio paskirties žemėje, todėl šių neteisėtų aktų panaikinimas, teismo manymu, laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu, kurį ir gina pareiškėjas. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, bei aplinkybę, kad pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad pažeistas viešasis interesas, buvo surinkta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. lapkričio 5 d. priėmus nutartį, o prokuroras su prašymu į Panevėžio apygardos teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 10 d., Specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2008 m. sausio 31 d. nutartimi nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, 2008 m. kovo 19 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui patikslintą prašymą. Todėl konstatavo, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui ir patikslintam prašymui paduoti šioje byloje nėra praleistas.

III.

Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) pateikė apeliacinį skundą (T 2, b. l. 2–5), prašydamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prokuroro prašymą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovo B. T. teisių perėmėjas I. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 148–153) prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 54–56) prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 68–72) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 57–61) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 75–78) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 81–82) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 83a–83e) prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 84–86) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi (T 2, b. l. 192–203) apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, jog šioje byloje būtina nustatyti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipėsi prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Nurodė, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pabrėžė, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–283/2010). Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos prokuratūra nurodo gavusi pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį. Prokuroras 2007 m. gruodžio 10 d. kreipėsi su prašymu į Panevėžio apygardos teismą, o 2008 m. sausio 31 d. specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, su patikslintu skundu kreipėsi į administracinį teismą. Teismas darė išvadą, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nagrinėjamu atveju buvo atidus ir rūpestingas, operatyviai ėmėsi ginti viešąjį interesą. Nors ginčijamame Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkyje Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ nurodyta, kad meras, jį priimdamas, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, teismas sprendė, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas ir iš tiesų meras vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, kuriuo nėra numatyta mero teisė registruoti fizinio asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Darė išvadą, kad konstatuodamas ginčijamo Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 243 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą ir teisėtą išvadą.

Vertino, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas turi (ir ginčijamų aktų priėmimo metu turėjo) dvejopo pobūdžio teisinį statusą: šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, be to, jis yra Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Darė išvadą, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų ūkiu susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-579/2009, 2010 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822–218/2010. Taip pat nurodė, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aišku, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Dėl statybos teisės miško ūkio paskirties žemėje pažymėjo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vertino, jog nustatęs, kad statybos leidimo statyti pirtį bei priklausinius B. T. išdavimo metu (2001 m. liepos 5 d.) jam priklausančio žemės sklypo tikslinė paskirtis buvo miško ūkio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotas 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius ir 2002 m. kovo 20 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktas, išduotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 įsakymu patvirtintos komisijos, yra priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus. Darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

IV.

Atsakovas A. T. (B. T. teisių perėmėjas) (toliau – ir atsakovas) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011. Savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose yra pasisakyta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Nurodo, jog iki tėvo mirties nežinojo apie teisminius procesus, kuriuose yra dalyvavęs jo tėvas B. T., todėl mirus tėvui apie šią bylą, o tuo labiau, kad jos išsprendimas galėtų sukelti jam teisines pasekmes, prievoles ir atsakomybę, nežinojo. Paaiškina, kad 2011 m. vasario 1 d. pirmą kartą gavo pranešimą, susijusį su administracine byla A822-169/2011, t. y. buvo gautas 2011 m. sausio 28 d. pranešimas apie tai, kad 2011 m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus nagrinėjamas B. T. apeliacinis skundas. Nurodo, kad 2011 m. vasario 15 d. paaiškėjo, jog bylos nagrinėjimas 2011 m. vasario 15 d. nebeįvyks, nes byla jau išnagrinėta diena anksčiau – 2011 m. vasario 14 d., o apie tai, kad pakeista posėdžio data, jis informuotas iki posėdžio nebuvo. Teigia, kad toks pranešimas buvo gautas vėliau, jau po teismo posėdžio dienos – 2011 m. vasario 17 d, todėl jis objektyviai negalėjo žinoti apie posėdį bei jame dalyvauti asmeniškai ar per atstovą. Mano, kad neįsitikinęs, ar visi proceso dalyviai tinkamai informuoti apie posėdžio laiką, teismas turėjo bylos nenagrinėti. Teigia, kad buvo grubiai pažeistos jo teisės: teisė į gynybą, teisė būti išklausytam, jis neturėjo galimybės pasinaudoti nė viena iš ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių teisių. Daro išvadą, kad nors 2011 m. vasario 24 d. nutartyje jis yra įvardijamas kaip proceso dalyvis, atsakovas, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra sukuriamos tam tikros pareigos, tačiau faktiškai jis į procesą įtrauktas nebuvo, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu. Taip pat nurodo, jog nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtus teismų sprendimą bei nutartį šioje byloje (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), atitinkamai yra būtina užtikrinti vienodos administracinių bylų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Teigia, kad materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant bei nukrypimas nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pasireiškė tuo, jog nepaisant to, kad iš teismų nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, jog pareiškėjas prokuroras pareiškimą pateikė praėjus 5 dienoms po to, kai suėjo terminas prašymui paduoti, tačiau teismai sprendė, kad prokuroras termino skundui paduoti nepraleido. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10-27-2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008. Pabrėžia, jog nurodytas materialinės teisės normų pažeidimas lėmė, kad buvo priimti neteisėti bylą nagrinėjusių teismų sprendimai – tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, byla turėjo būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje, kurioje atsakovas A. T. prašo atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria atmestas atsakovų apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, yra priimta 2011 m. vasario 24 d. Kadangi atsakovas A. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2011 m. gegužės 24 d. (pagal spaudą ant voko), trijų mėnesių terminas nėra pasibaigęs (ABTĮ 66 str. 6 d.).

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Atsižvelgiant į tai, kad A. T. šioje byloje yra bylos šalis, atsakovas, jis laikytinas tinkamu subjektu pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Atsakovas A. T. prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas šiuo pagrindu, paprastai būtina nustatyti, kad priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju taip pat būtina įvertinti, kokią įtaką atitinkamo asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-88/2006). Pažymėtina, kad, kaip minėta, aplinkybių, esančių proceso atnaujinimo pagrindu, buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prašymą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu prašantis atnaujinti asmuo turi pagrįsti, kokią įtaką jo įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo nutartyje nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui (be to, kad šie asmenys galėjo teikti įrodymus, paaiškinimus). Tokia išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-240/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi A. T. pateikto prašymo atnaujinti procesą turinį, vertina, jog jame atsakovas nurodo tik jo teisės į gynybą, teisės būti išklausytam, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių teisių pažeidimus, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kokią įtaką šių jo teisių pažeidimas galėjo padaryti byloje priimtų teismų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pripažįsta, kad formaliai paminėtos atsakovo teisės buvo pažeistos, tačiau pažymi, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog toks teisių pažeidimas galėjo nulemti neteisingą bylos išnagrinėjimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikia jokių naujų argumentų, kurių šalys nebuvo pateikusios teismams, nagrinėjant šią bylą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu atsisakytina.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

A. T. teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad prokuroro prašymas šioje byloje buvo pateiktas po 5 dienų nuo termino kreiptis į teismą suėjimo dienos, jo prašymas negalėjo būti priimtas, o jį priėmus, byla turėjo būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 6 p.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normos, numatančios terminą kreiptis į teismą, savo esme yra procesinės teisės normos, tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo. Todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi šioje byloje išnagrinėjo atsakovų I. T. ir B. T. prašymą atnaujinti procesą, kuriame paminėtos analogiškos aplinkybės taip pat buvo nepripažintos proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo A. T. prašyme atnaujinti procesą nurodyta teismų praktika, nuo kurios galimai nukrypo šią bylą nagrinėję teismai, taip pat yra susijusi ne su materialinės, o su proceso teisės normų interpretavimu, t. y. su termino paduoti prokuroro prašymą teismui skaičiavimu. Kaip minėta, vien tik galimas procesinių teisės normų pažeidimas ir jų netinkamas taikymas, nagrinėjant administracinę bylą, negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, kad A. T. prašymai atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 10 punkte ir 12 punkte numatytais pagrindais yra neatsiejamai susiję, t. y. abejais atvejais keliamas galimas procesinės teisės normų pažeidimo klausimas, netenkinus jo prašymo pagal ABTĮ 153 straipsnio 10 punktą, darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ir 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog atsakovo A. T. prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo A. T. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 pagal atsakovų B. T., I. T. ir A. T. (B. T. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.), Rokiškio rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), valstybės įmonės Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAntanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas