- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-5-113-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00413-2011-72011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Arvydas Daugėla
- Nukentėjusysis
- A. S., I. S.
- Nuteistasis
- A. G.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
- Kategorijos
- 1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-113/2013
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00413- 2011-72011-7
2013 m. balandžio 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Ruslano Ušinsko ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 str. 2 d. ir paskirta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-06-28 iki 2011-09-30 ir laikyta, kad A. G. bausmę yra atlikęs.
Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys atmestas.
Iš A. G. priteista 1 000 Lt proceso išlaidų už advokato paslaugas nukentėjusiosios I. S. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
A. G. nuteistas už tai, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėtiems interesams, o būtent: jis 2011 m. gegužės 29 d., apie 16.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas psichinę prievartą – grasindamas fiziškai susidoroti – sulaužyti kojas, rankas, o jei reikės ir „užkasti“, baugindamas nukentėjusiuosius tuo, kad jis yra žinomas nusikalstamo pasaulio atstovas – nuteistojo iki gyvos galvos S. G. „dešinioji ranka“, kad jis pats yra teistas už sunkius nusikaltimus, kad ant jo „kaba“ 16 neišaiškintų nužudymų, tokiu būdu pavartodamas kitokią psichinę prievartą, pareikalavo iš I. ir A. S. sumokėti po 10 000 Lt (iš viso 20 000 Lt) už tai, kad 2011 m. gegužės 28 d. jie sumušė V. ir V. S.. 2011 m. gegužės 31 d. nukentėjusiųjų motinai I. S. geranoriškai sumokėjus V. ir V. S. po 250 Lt, pastarieji pareiškė, kad niekam pretenzijų neturi, ir patvirtino tai raštiškai. Tačiau A. G., žinodamas apie tai, kad V. ir V. S. buvo atlyginta žala ir jie niekam pretenzijų neturi, tęsė savo nusikalstamus veiksmus – 2011 m. birželio 13 d., apie 17–18 val., atvyko į butą, adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiam I. S. pareiškė, kad jis ir jo brolis A. S. privalo sumokėti 5 000 Lt iki 2011 m. birželio 15 d. Toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus A. G. 2011 m. birželio 15 d., apie 16.00 val., vėl atvyko į butą, adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiai I. S. pareiškė, kad jos sūnūs I. ir A. S. skolingi jam 5 000 Lt už V. ir V. S. sumušimą. I. S. atsakius, kad jos sūnūs tokių pinigų neturi, A. G. pareiškė, kad vis tiek ar ji, ar jos sūnūs turės sumokėti tuos 5 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūra prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendį pakeisti: A. G. pagal BK 294 str. 2 d. paskirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę, skirti ją atlikti pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Nurodo, kad nuosprendis dėl A. G. pripažinimo kaltu pagal BK 294 str. 2 d. yra pagrįstas, tačiau jam paskirta bausmė yra neteisinga, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti keistina. Teigia, jog A. G. paskirta aiškiai per švelni bausmė, neadekvati jo asmenybei ir padarytai nusikalstamai veikai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme A. G. neprisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą, tai iš esmės apsunkino bylos tyrimą bei nagrinėjimą teisme. Nusikaltimą, dėl kurio A. G. pripažintas kaltu, A. G. įvykdė esant neišnykusiam teistumui, būdamas anksčiau teistas už sunkius nusikaltimus, vadovaujantis BK 27 str. 2 d., pripažintas pavojingu recidyvistu. Nuteistasis, priešingai nei nurodyta teismo nuosprendyje, nerodo jokio noro keisti gyvenimo būdą. Be to, teismas, skirdamas bausmę A. G., pažeidė BK 56 str. 2 d. nuostatas, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kadangi A. G. padarė vieną apysunkį savanaudišką nusikaltimą, savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinamais anksčiau teistas už sunkius nusikaltimus, teistumai neišnykę, jis yra pavojingas recidyvistas, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo skirti griežtesnę bausmę nei numato BK 294 str. 2 d. sankcijos vidurkis – 4 metų laisvės atėmimo bausmę.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad byloje nebuvo surinkta ir teismo metu patikrintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad brolių S. ir I. M. prašymu jis, tarpininkaudamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, naudojo psichinę prievartą. Į teismą papildomai iškviesti liudininkai R. S. ir R. G. paaiškino, jog po to, kai naktį savo bute buvo sumušti broliai S. ir I. M., kitos dienos rytą ir į vieną, ir į kitą kreipėsi I. S. pašydamas nueiti pas brolius S. ir pasiūlyti, jog bus sumokėta piniginė kompensacija dėl patirtų sužalojimų, jeigu sumuštieji nesikreips į teisėsaugos institucijas, kad būtų iškelta baudžiamoji byla. Po to, kai buvo apklaustas R. G., duodamas papildomus paaiškinimus, ir pats I. S. pripažino, jog jis pirko butelį vyno R. G., kad šis nueitų pas S. ir pasižiūrėjęs, kokia ten padėtis, pasiūlytų atsilyginti pinigais dėl mušimų, o grįžęs G. jam pasakė, jog jam sumuštieji pasakė, kad 11 valandą pas juos atvažiuos žmogus, su kuriuo juos mušę asmenys galės kalbėti dėl atsilyginimo. Todėl apeliantas A. G. teigia, kad tiek iš R. S. ir R. G. parodymų, tiek iš paties I. S. papildomų paaiškinimų aišku, jog iniciatyva dėl padarytų kūno sužalojimų atsilyginti pinigais išplaukė iš pačių brolių S., o jis buvo pasirinktas tarpininku dar net nepasitarus su juo. Nuteistasis nurodo, kad, kai jis, I. M. ir R. B. grįžo iš ligoninės, I. S. ir R. G. neatsitiktinai tuo momentu buvo kieme, o specialiai laukė jų, kad galėtų tartis dėl žalos atlyginimo. Broliai S. patys norėjo gražiuoju užglaistyti savo padarytą nusikaltimą, todėl apeliantas nurodo, kad jam nebuvo jokio reikalo grasinti ir reikalauti pinigų. S. buvo išsigandę ne jo, o atsakomybės už savo padarytą nusikaltimą, todėl tik prašė pasakyti, kokia suma tenkintų, jog apie jų nusikaltimą nebūtų pranešta teisėsaugos organams. Apeliantas nurodo, kad jis tik įvardijo tą sumą, kuri ligoninėje buvo aptarta su I. M. ir V. S.. Iš I. S. parodymų aišku, kad ji, nieko nežinodama, jog jos sūnūs tarėsi ir susitarė dėl padarytos žalos atlyginimo, pati savo iniciatyva nuėjo pas brolius S. tartis dėl lyginimo. Bute blaivus buvo tik vienas R. B., kuris bandė patarti, kad broliai S. ir I. M. ant nieko nepasirašinėtų, bet tie, būdami girti, jo neklausė. Pasirašę girti, jie nesuprato, dėl ko rašinėja, juo labiau, kad ir raštelis surašytas visiškai nemokšiškai, t. y. jame nėra paaiškinta, nei kaip, nei kokia žala padaryta, nei kas ją padarė. Išsiblaivę broliai S. ir I. M. nežinojo, nei dėl ko tą raštelį pasirašė ir ar išvis rašė, todėl nieko keista, kad jie tokią menką sumą palaikė tik žadėtu avansu ir ėmė laukti likusios sumos, o jos nesulaukdami ėmė jo, nuteistojo A. G., prašyti pasiteirauti brolių S., kada bus sumokėta visa pažadėta suma. Nuteistasis nurodo, jog vykdydamas prašymą, jis nuėjo pas S., kur pirmą kartą laiptinėje pasikalbėjo su I., kuris pažadėjo pasikalbėti su A., ir po poros dienų pasakyti apie pokalbio rezultatus. Antrą kartą apsilankius pas S., nepavyko surasti I., bet pati į pokalbį jį įtraukė jų mama I. S., kuriai ir papasakojo, jog jos sūnūs yra prižadėję už broliams S. padarytus sužalojimus atsilyginti pinigais sumokant 5 000 Lt iki birželio vidurio, tačiau to nepadarė. Jis paaiškino, kad I. M. dėl to pyksta, ruošiasi kreiptis į policiją. Nuteistasis teigia, kad I. S. negrasino ir nieko iš jos pačios neprašė. Nuteistasis nurodo, kad pati I. S. taip neteigė, todėl nesuprantama, kodėl ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja S. pripažino nukentėjusiąja.
Nuteistasis teigia, kad nors I. ir A. S. tvirtina, kad jis jiems S. bute grasino, tačiau tai paneigia R. B. ir I. M., kurie tvirtina, jog jokių grasinimų negirdėjo. Nurodo, kad nukentėjusiesiems kalbėdamas apie savo praeitį ir teistumą bei siūlydamas apie tai pasidomėti internete, jis turėjęs omenyje tik tai, kad jie nebijotų jam prisipažinti sumušus S. ir kad jis tikrai apie tai nepraneš policijos pareigūnams.
Taip pat apeliantas nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, tai prašo atsižvelgti, kad jis yra įmonės, kurioje dirba keletas samdomų darbuotojų, savininkas ir jam netekus laisvės, šie žmonės prarastų savo darbo vietas, o kartu ir pragyvenimo šaltinį. Skyrus jam laisvės atėmimo bausmę, būtų nubausti ir jo nepilnamečiai vaikai. Todėl, jeigu būtų nuspręsta, kad jis vis dėlto pažeidė kažkokį įstatymą, prašo rasti galimybę skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat mano, jog teismas turėtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad patys nukentėjusieji sumušdami liudytojus S. ir I. M. išprovokavo sekusias derybas dėl žalos atlyginimo.
Nuteistasis A. G. ir prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. A. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už savavaldžiavimą, padarytą panaudojant psichinę prievartą prieš I. ir A. S..
Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylos aplinkybes: A. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėtiems interesams, o būtent: jis 2011 m. gegužės 29 d., apie 16.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas psichinę prievartą – grasindamas fiziškai susidoroti – sulaužyti kojas, rankas, o jei reikės ir „užkasti“, baugindamas nukentėjusiuosius tuo, kad jis yra žinomas nusikalstamo pasaulio atstovas – nuteistojo iki gyvos galvos S. G. „dešinioji ranka“, kad jis pats yra teistas už sunkius nusikaltimus, kad ant jo „kaba“ 16 neišaiškintų nužudymų, tokiu būdu pavartodamas kitokią psichinę prievartą, pareikalavo iš I. ir A. S. sumokėti po 10 000 Lt (iš viso 20 000 Lt) už tai, kad 2011 m. gegužės 28 d. jie sumušė V. ir V. S.. 2011 m. gegužės 31 d. nukentėjusiųjų motinai I. S. geranoriškai sumokėjus V. ir V. S. po 250 Lt, pastarieji pareiškė, kad niekam pretenzijų neturi, ir patvirtino tai raštiškai. Tačiau A. G., žinodamas apie tai, kad V. ir V. S. buvo atlyginta žala ir jie niekam pretenzijų neturi, tęsė savo nusikalstamus veiksmus – 2011 m. birželio 13 d., apie 17–18 val., atvyko į butą adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiam I. S. pareiškė, kad jis ir jo brolis A. S. privalo sumokėti 5000 Lt iki 2011 m. birželio 15 d. Toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus A. G. 2011 m. birželio 15 d., apie 16.00 val., vėl atvyko į butą, adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio išėjusiai I. S. pareiškė, kad jos sūnūs I. ir A. S. skolingi jam 5000 Lt už V. ir V. S. sumušimą. I. S. atsakius, kad jos sūnūs tokių pinigų neturi, A. G. pareiškė, kad vis tiek ar ji, ar jos sūnūs turės sumokėti tuos 5000 Lt.
Taigi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir padaręs išvadą, kad kaltinamojo A. G. veiksmai yra būdingi ne turto prievartavimui, o savavaldžiavimui, kaltinamojo veiką iš BK 181 str. 1 d. perkvalifikavo į BK 294 str. 2 d.
Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Subjektinių teisių atsiradimo pagrindus nustato CK 1.136 straipsnis. Tikra teisė yra tokia, kuri realiai egzistuoja, ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Kvalifikuotam savavaldžiavimui (BK 294 straipsnio 2 dalis) konstatuoti svarbu nustatyti, dėl ko buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta – ar tam, kad įgyvendintų savo ar kito asmens teisę, ar keršto ar kitais tikslais.
Pažymėtina, kad pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Nenustačius tokio santykio, pavojingi kaltininko veiksmai nekvalifikuotini kaip savavaldžiavimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-167/2008, 2K-509/2008, 2K-65/2009). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nuteistasis A. G. ir nukentėjusieji V. ir V. S. būtų teisinio santykio subjektai ir kad kilęs konfliktas būtų susijęs su bandymu spręsti kokį nors teisinį ginčą. Nėra duomenų ir apie tai, kad nuteistajam A. G. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik subjektyvų kaltininko gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negali ir neturi suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009). Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Formuojamoje teismų praktikoje nepritariama tam, kad įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267, 2K-389/2010) .
Pagal nustatytas bylos aplinkybes nukentėjusieji A. ir I. S. bei nuteistasis A. G. yra pažįstami tik tiek, kad nuteistasis, būdamas I. M. informuotas apie brolių S. sužalojimą, susitiko su broliais S. išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Jokių įsipareigojimų nukentėjusieji S. nuteistajam neturėjo. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nukentėjusieji turėtų kokių nors prievolių broliams S. Teismo nuosprendyje nėra išdėstyta jokių faktų ir motyvų, pagrindžiančių išvadą, kad nuteistasis A. G. vykdė broliams V. ir V. S. priklausančią tikrą ar tariamą teisę, taigi vykdytos teisės turinys suformuluotas dirbtinai. Teismas, pripažindamas A. G. kaltu, niekaip nemotyvavo savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turinčio didelės žalos požymio. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad byloje nukentėjusiaisiais pripažinti A. ir I. S., įsibraudami į svetimą butą, sumušė jame buvusius V. ir V. S. ir, suvokdami gresiančią baudžiamąją atsakomybę, ieškojo būdų jos išvengti. 2011 07 15 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal V. S., V. S. ir I. M. pareiškimus dėl patirtų sužalojimų 2011 05 27 bute (duomenys neskelbtini), 2012 06 14 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo nutrauktas remiantis BK 2 str. 4 d. nenustačius A. S. veikoje BK 138 str. 1d. nusikaltimo sudėties požymių ir nesurinkus pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių I. S. kaltę (b. l. 52–58, t. 5). Šiame procesiniame dokumente padarytos išvados kelia pagrįstas abejones, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis nutarimas buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis ir nuosprendyje nekvestionuojamas.
Kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suformuluoti teiginiai, kad nuteistasis padarė didelę žalą nukentėjusiesiems panaudodamas psichinę prievartą yra deklaratyvūs, nes jų nepatvirtina byloje nustatyti duomenys. Nukentėjusysis A. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad po pokalbio su A. G. internete pasitikslino informaciją apie A. G. asmenybę, tačiau pinigų nei jam, nei S. nemokėjo ir nesiruošė mokėti, o susirado, kaip pats nurodė, pažįstamą „G. kartos banditą“, kuriam už reikalų sutvarkymą sumokėjo 1000 Lt. Po to paskambino jam, gavo atsakymą, kad A. G. nuramintas, tačiau reikia atsiskaityti su nukentėjusiais S., kad nukentėjusiesiems S. reikia sumokėti likusius pinigus, t. y 5000 Lt. Tokias aplinkybes A. S. nurodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Su A. G. jis daugiau susitikęs nebuvo. 500 Lt kompensaciją už padarytus sužalojimus broliams S. sumokėjo šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta motina I. S. ir sesuo A. S. Tokias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme apklaustas I. S.. Taigi šios aplinkybės leidžia teigti, kad nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – psichinės prievartos panaudojimas kaltinime ir teismo nuosprendyje nurodytas nepagrįstai, nes nustatytos bylos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistojo A. G. asmenybė ir jo neva išreikštas grasinimas pavartoti fizinį smurtą neturėjo jokios įtakos, nes A. G. reikalavimas atlyginti S. padarytą žalą nebuvo vykdomas. Todėl lieka neaišku, kuo pasireiškė nuosprendyje nurodytas didelės žalos padarymas nukentėjusiųjų teisėtiems interesams. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje A. G. nuteistas už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau esminis šios nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas – nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, be motyvų. Be to, teismo išvada dėl kilusių padarinių yra prieštaringa: viena vertus, teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad A. G. neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą, kita vertus, teismas pripažino, kad nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl patirtos neturtinės žalos yra prieštaringi, ir konstatavo, kad jis tokios žalos nepatyrė ir todėl jo civilinį ieškinį atmetė. Byloje taip pat nėra nustatytų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusieji S. patyrė kokią nors turtinę žalą.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp nuteistojo ir šioje byloje pripažintų nukentėjusiaisiais brolių A. ir I. S. kilęs konfliktas nėra susijęs su kokių nors subjektyvių teisių įgyvendinimu ir yra asmeninio pobūdžio. Taigi reikalavimas atlyginti padarytą žalą nagrinėjamu atveju nėra pakankamas požymis, kad veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia nuteistojo teiginio, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą nebuvo susijęs su savo tariamos teisės įgyvendinimu, keršto ar panašiais tikslais, o buvo siejamas su teisingumo principo įgyvendinimu. Vien nuteistojo asmenybė, jo ankstesni teistumai nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Teisinis faktinis pagrindas tariamoms teisėms ir pareigoms, numatytoms CK 1.136 straipsnyje, atsirasti byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, neteisingai aiškino savavaldžiavimo sudėties objektyviuosius požymius, todėl, pripažindamas, kad A. G. veika atitinka savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
A. G. pagal BK 294 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes nuteistojo veiksmai teoriškai galėtų būti vertinami pagal Baudžiamojo kodekso normas, numatančias atsakomybę už žmogaus veiksmų laisvės varžymą pagal BK 148 straipsnis, tačiau dėl BK 148 straipsnyje numatyto nusikaltimo turi būti atliekamas privataus kaltinimo bylų procesas (BPK 407 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas šiame bylos nagrinėjimo etape negali spręsti klausimo dėl veikos perkvalifikavimo į kitus BK straipsnius, nes toks procesinis sprendimas pažeistų jo teisę į gynybą. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šiuo atveju yra saistomas nuteistojo, kuris prašo jį išteisinti, ir prokuroro, prašančio skirti nuteistajam griežtesnę bausmę, paduotų apeliacinių skundų. Savo apeliaciniame skunde prokuroras neginčija teismo nuosprendyje padarytų išvadų ir padarytos veikos juridinio įvertinimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.,
nusprendži a:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 09 28 nuosprendį panaikinti. A. G. pagal BK 294 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąsias priemones – namų areštą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.
Panaikinti 2011 07 04 ir 2011 07 05 prokuroro nutarimus dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo ir grąžinti A. G. Klaipėdos AVPK depozitinėje sąskaitoje laikomus 345 Lt ir 10 eurų.