Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos L. Š., skundą atsakovei Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, Sprendimas prieštarauja ir ES pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija), kurios 21 straipsnis įtvirtina, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, tame tarpe ir dėl amžiaus.

Tai savo praktikoje patvirtino ir ES Teisingumo Teismas. Tai reiškia, kad šio principo taikymas nepriklauso nuo atitinkamų antrinių teisės aktų turinio ir jos įgyvendinimo, ir privalomas tiek viešosios valdžios institucijoms, tiek ir privatiems asmenims. ES Teisingumo Teismas akcentavo, kad draudimo diskriminuoti dėl amžiaus principas kyla ne iš direktyvos, o paties principo turinys turi būti nustatytas vadovaujantis tarptautiniais susitarimais bei valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis.

Pareiškėjos pabrėžė, kad Įmonė yra tinkamas subjektas, kuris turėjo pareigą netaikyti ES teisės normai prieštaraujančio Paramos būstui įstatyme įtvirtinto kriterijaus. Įmonė yra savivaldybės įmonė, viešasis juridinis asmuo, kuriai savivaldybė įmonės įstatuose yra suteikusi kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka rengti bankams pažymas apie teisę į valstybės paramą būstui įsigyti. Gavęs šią pažymą, asmuo per mėnesį gali kreiptis į subsidiją administruojantį banką, kuris, atsižvelgus į besikreipiančio asmens pajamas, pradeda lengvatinio būsto kredito išdavimo procedūrą. Iš to seka, kad Įmonė vykdo administracines funkcijas, ir to pakanka, kad ji būtų laikoma „valstybe“ ES teisės taikymo tikslais. Šis statusas įpareigoja Įmonę, susidūrus su kolizija tarp ES teisės normos ir nacionalinės teisės normos, netaikyti ES teisės normai prieštaraujančios nacionalinės teisės normos.

Todėl Paramos būstui įstatymo nuostata, apibrėžianti jaunos šeimos sąvoką, yra aiškiai tiesiogiai diskriminuojanti, nes amžiumi grindžiamas skirtingas elgesys su asmenimis, kurie gali būti tokioje pačioje arba netgi prastesnėje finansinėje padėtyje, nei pagal įstatymą jaunomis laikomos šeimos.

Be to, tėvų amžiaus limito kriterijaus taikymas ne tik diskriminuoja vyresnius nei 35 metai tėvus, bet ir pažeidžia tokių tėvų vaikų teises pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kurio 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis inter alia principo, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų amžiaus. Šio įstatymo 13 straipsnis detalizuoja, kad vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.

Todėl Įmonė, kaip valstybės institucija, pagal savo kompetenciją privalėjo netaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijai akivaizdžiai prieštaraujančio amžiaus kriterijaus, ir priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjų prašymas dėl būsto subsidijos būtų patenkintas. Tai daryti Įmonę įpareigoja Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnis, reikalaujantis, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant [...] amžiaus. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.

Įmonė pabrėžė, kad pareiškėjų nediskriminavo, o tik vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Paramos būstui įstatymas yra specifinis įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką, todėl darytina išvada, kad Sprendimas nesuteikti L. Š. 10 procentų subsidijos buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Įmonė nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nurodoma, jog teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Pareiškėja L. Š. 2016-07-26 pateikė Savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl teisės į paramą būstui įsigyti patvirtinimo, prašydama jos dviejų asmenų šeimai patvirtinti teisę į valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą būstui pirkti, t. y. teisę į 10 procentų dydžio subsidiją valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti, nes yra jauna šeima, auginanti vieną ar daugiau vaikų (įvaikių).

Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, išnagrinėjusi 2016-07-26 L. Š. prašymą, 2016-08-02 Sprendimu subsidijos jai nesuteikė, nurodydama, kad L. Š. su dukra neatitinka jaunos šeimos kriterijų, kaip tai numatyta Paramos būstui įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.

Byloje ginčas kilo dėl Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ 2016-08-02 Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai teikti subsidiją, neatitinkant L. Š. jaunos šeimos kriterijų, teisėtumo bei pagrįstumo.

Paramos būstui įstatymas nustato paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, sąlygas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas. Parama būstui įsigyti teikiama valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų gavėjams teikiant subsidijas valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti. Subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikiama šių kreditų gavėjams, jeigu jie gavo valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą, atitinka Paramos būstui įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir jeigu jie yra: a) buvę likę be tėvų globos (rūpybos) asmenys, iki jiems sukanka 35 metai, ar jų šeimos, taip pat šeimos, auginančios tris ar daugiau vaikų (įvaikių), neįgalieji arba šeimos, kuriose yra neįgaliųjų, – apmokama 20 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos; b) jaunos šeimos, auginančios vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), ir šeimos, kuriose vienas iš vaikų (įvaikių) tėvų yra miręs, – apmokama 10 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) sumos.

Motyvuojamoji dalis

Paramos būstui įstatymo 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad jauna šeima – tai šeima, kurioje kiekvienas iš sutuoktinių yra ne vyresni kaip 35 metų, taip pat šeima, kurioje motina arba tėvas vieni augina vieną ar daugiau vaikų (įvaikių) ir yra ne vyresni kaip 35 metų.

Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad L. Š., teikdama Įmonei 2016-07-26 prašymą dėl teisės į paramą būstui įsigyti patvirtinimo, pretendavo į paramą Paramos būstui įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kaip jauna šeima, auginanti vieną ar daugiau vaikų (įvaikių).

Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių paramos būstui teikimą, analizę, teismas daro išvadą, kad įstatymo leidėjas turi diskrecijos teisę ir išsamiai bei tinkamai Paramos būstui įstatyme nustatė paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, sąlygas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, aiškiai apribodamas asmenų amžių, tam tikrais atvejais gaunant paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, t. y. tikslai apibrėždamas jaunos šeimos statusą (asmenys, ne vyresni kaip 35 metų amžiaus).

Pareiškėja skunde teismui teigė, kad Įmonės Sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jį priimant nebuvo taikytas ES Teisingumo Teismo užtikrinamas bendrasis teisės principas, draudžiantis diskriminuoti dėl amžiaus, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymą bei Chartiją.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjų argumentus, kadangi jie yra pagrįsti tik samprotavimais ir prielaidomis.

Teismas konstatuoja, kad bendruoju požiūriu terminas „diskriminacija“ reiškia atskyrimą, teisių ribojimą ar atėmimą. Šiuolaikinių demokratinių valstybių konstitucijose kaip vienas iš svarbiausių konstitucinių principų paprastai yra įtvirtinamas diskriminacijos draudimo principas, besiremiantis visų asmenų lygiateisiškumu. Lietuvos Respublikos Konstitucija šiuo požiūriu nėra išimtis. Asmenų lygybės principas draudžia nevienodą elgesį su asmeniu vienodais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais. Tai reiškia, kad pagal šį principą vienodos teisinės situacijos turi būti traktuojamos vienodai, arba, kitaip tariant, jos neturi būti traktuojamos skirtingai, nebent tokį skirtingą traktavimą galima objektyviai pateisinti. Šio principo logiška išvada yra ta, kad skirtingos situacijos gali (turi būti) traktuojamos skirtingai. Nevienodos (skirtingos) teisinės situacijos turi būti traktuojamos skirtingai, nes vienodas skirtingų situacijų traktavimas, jeigu tai nėra objektyviai pateisinama, gali diskriminuoti asmenį. Diskriminacija yra ir tada, kai nesant objektyviai protingų pagrindimų (motyvavimo) nėra nustatomas skirtingas teisinis reguliavimas asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Valstybė turi pareigą nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, jeigu yra objektyvus poreikis tai padaryti, nes asmenys objektyviai yra skirtingose situacijose, ir tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu siekiama visuomeniškai reikšmingų tikslų. Konstitucinis asmenų lygybės principas nereiškia, jog yra negalimas diferencijuotas teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, kad tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą, kad socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas galimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti laikomas konstituciškai pagrįstu, jeigu juo įstatymais didinama teisių apimtis ir jų apsauga tiems asmenims, kurie patys objektyviai negali (nepajėgia) bent minimaliai užtikrinti savo teisių. Prie diskriminacinių ribojimų negali būti priskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kurie nustatyti įstatymuose, kai jų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Todėl teismas daro išvadą, kad valstybė Paramos būstui įstatyme apibrėždama jaunos šeimos sąvoką bei nustatydama jaunos šeimos asmenų amžiaus viršutinę ribą (35 metai), šiuo įstatymu aiškiai sureguliavo galimybę būtent jaunoms šeimoms gauti tam tikrą paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti ir tai teismas vertina kaip išimtinę valstybės teisę reguliuoti paramą valstybės piliečiams.

Įvertinęs pareiškėjų argumentą, kad Įmonė yra tinkamas subjektas, kuris turėjo pareigą netaikyti ES teisės normai (dėl diskriminacijos negalimumo) prieštaraujančio Paramos būstui įstatyme įtvirtinto 35 metų kriterijaus, teismas daro išvadą, kad Įmonė, teikdama subsidijas, privalo betarpiškai vadovautis Paramos būstui įstatymo nuostatomis bei kitais paramos skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais, o atsižvelgus į teismo nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Sprendimas dėl subsidijos neteikimo pareiškėjoms buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Paramos būstui įstatymo reikalavimais, todėl minėtas pareiškėjų argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ištyręs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs teisės aktus, reglamentuojančius paramos būstui įsigyti skyrimą, teismas daro išvadą, kad Įmonė objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjų skundas dalyje dėl sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Įmonę priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta pareiškėjų teisė į 10 procentų valstybės subsidiją būstui įsigyti yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo panaikinti Įmonės Sprendimą. Teismui konstatavus, kad Įmonės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra atmestinas ir pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Įmonę priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta pareiškėjų teisė į 10 procentų valstybės subsidiją būstui įsigyti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos L. Š., skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.