Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų D. A. , Z. A. ir nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. B. pagal BK 181 str. 3 d. (dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš S. B. priteista nukentėjusiesiems Z. A. ir D. A. 310000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis iki 2003 m. birželio 13 d., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A. atžvilgiu psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t.y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausiusias 100 procentų UAB „A.“ akcijų jo vardu ir 2003 m. birželio 13 d. UAB „A.“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų, 10000 litų nominalios vertės UAB „A.“ akcijų jo nurodyto A. Š. vardu ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 300000 litų vertės UAB „A.“ turtą.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiojo Z. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasindamas Z.A. smurtu, atvirai grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, už tariamą apsaugą - ,,stogą“, savo naudai vertį Z. A. ateityje, kas mėnesį perduoti jam ir jo bendrininkams jo nurodytas pinigų sumas ir 2002 m. birželio bei liepos mėnesiais, tiksliai nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbtini), J. B. g. 12, iš Z. A. gavo po 400 Lt, o nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn., tyrimo nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbtini), bei dar kartą (duomenys neskelbtini), iš Z. A. gavo po 1000 Lt kas mėnesį, tai yra per vienuolika kartų neteisėtai iš nukentėjusiojo gavo 9800 Lt.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą datą, UAB ,,A.“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, panaudodamas nukentėjusiojo Z. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. skolos raštelį 50000 Lt sumai ir taip suteikti jam turtinę teisę į 50000 Lt vertės nukentėjusiojo turtą.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu S. B. pagal BK 181 str. 3 d., dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo, išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teismo nuosprendyje tai motyvuota tuo, kad byloje, be pačio nukentėjusiojo parodymų, nėra kitų neginčijamų įrodymų, leidžiančių teismui daryti kategorišką išvadą, jog S. B. padarė šias nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti, S. B. epizoduose dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 3 d., taip pat perkvalifikuoti S. B. veiką iš BK 294 str. 2 d. į BK 181 str. 3 d. bei nuteisti laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš S. B. D. A. ir Z. A. naudai 509800 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išspręsti kiti klausimai.

Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai S. B. išteisino dėl 50000 Lt prievartavimo. Mano, kad teismas šioje dalyje neteisingai įvertino liudytojos B.O. K. parodymus ir rėmėsi jais, kaip paneigiančiais S. B. kaltę. Prokuroro nuomone, minėtos liudytojos parodymai, vertinant juos sąryšyje su kita bylos medžiaga, priešingai, leidžia daryti išvadą, kad S. B. padarė jam inkriminuotą veiką. Netikėti liudytojos B.O. K. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie visada buvo nuoseklūs ir jos parodymuose nurodytos aplinkybės dėl to, kada ir kur įvyko S. B. ir Z. A. pokalbis, pinigų sumos, raštelio atitinka nukentėjusiojo Z. A. parodymus. Analogiškus liudytojos B.O. K. ir nukentėjusiojo parodymams, davė ir liudytoja A. P. , nurodydama ir tai, kad ji matė S. B. atsineštą raštą, kuris buvo rašytas Z. A. ranka ir jame buvo nurodyta 50000 Lt suma. Apelianto teigimu, kadangi liudytojos A. P. parodymai atitinka B.O. K. ir Z. A. parodymus, negalima, motyvuojant tuo, jog liudytoja A. P. yra Z. A. sesuo ir yra suinteresuotas asmuo, atmesti pastarosios parodymus. Apeliantas skunde taip pat prašo sprendžiant šioje dalyje dėl S. B. kaltės įvertinti liudytojo V. G. parodymus, kurie patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes dėl raštelio.

Prokuroras skunde nesutinka ir su teismo išvadomis, kad S. B. ne prievartavo UAB ,,A.“ turtą, o nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, tai yra padarė savavaldžiavimą, ir liudytojų parodymų, kuriais teismas rėmėsi grįsdamas šias išvadas, vertinimu. Teigia, kad liudytojo R. P. parodymai yra abejotini, nes liudytojas visose apklausose nurodė skirtingas aplinkybes. Nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų dėl R. P. suinteresuotumo bylos baigtimi, o iš telefonų pokalbių negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog liudytojas parodymus apie UAB ,,A.“ įsteigimą ir ją įsteigusius asmenis davė paprašytas S. B. . Mano, kad telefono pokalbių išklotinėse užfiksuoti R. P. ir S. B. , šio žmonos pokalbiai, priešingai, leidžia teigti, kad S. P. davė S. B. naudingus parodymus, jog padėtų pastarajam išvengti atsakomybės. Apeliantas skunde nesutinka ir su liudytojo M. K. duotų parodymų vertinimu. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB ,,A.“ buvo įsteigta 2001 m. liepos 13 d., leidžia abejoti liudytojo parodymais, kad UAB steigimui S. B. pinigus Z. A. davė 2002 metais. Apelianto teigimu, liudytojas M. K. , kaip ir R. P. , yra suinteresuotas bylos baigtimi (palaikė ryšius su S. B. , J. B. , per jį buvo aptariamos visos apklausų detalės) ir parodymus davė suderindamas juos S. B. . Teigia, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojos B.O. K. parodymus. Prokuroro manymu, tai, kad liudytoja teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jau nurodė, kad 2001 m. Z. A. jai S. B. pristatė kaip bendrasavininkį, o ne kaip galimą bendraakcininką, leidžia daryti išvadą, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Prokuroras skunde taip pat mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojų A. Š. , V. K. parodymais dėl S. B. tarpininkavimo išnuomojant UAB ,,A.“ patalpas. Prokuroro manymu, tarpininkavimas dėl pastatų nuomos neįrodo tai, kad UAB ,,A.“ priklausė S. B. ar šis buvo bendrovės dalininkas. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors liudytojai A. Š. ir V. K. nurodė skirtingai, kam priklausė patalpos, teismas nepagrįstai neišsiaiškino tikrųjų patalpų savininko.

Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog S. B. veiksmuose yra turto prievartavimo sudėtis. Iš UAB steigimo, įregistravimo ir kitų dokumentų matyti, jog UAB ,,A.“ steigėja ir vienintelė akcininkė buvo D. A. , o direktorius – Z. A. . Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. G. . Byloje duomenų, kad būtų daugiau bendrasavininkų ar bedraakcininkų, nėra. Prokuroras mano, kad S. B. nusprendė perimti Z. A. verslą ir iš to pasipelnyti po to, kai įmonė pradėjo sėkmingai dirbti. Prokuroro teigimu, net jeigu S. B. ir davė Z. A. 10 000 Lt, kuriuos šis panaudojo steigiant UAB ,,A.“, S. B. pretenzija perimti visą įmonės verslą ir turtą, kuris keliasdešimt kartų viršija S. B. investiciją, yra kaip turto prievartavimas prisidengus tariama investicija į bendrą verslą.

Prokuroro teigimu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Z. A. turtą prievartavo, atvirai reikalavo perduoti S. B. , o paimti pinigus atvažiuodavo pastarojo atsiųsti žmonės. Mano, kad S. B. reikalavimas buvo vienas - mokėti už ,,stogą“. O po to, S. B. reikalavimas išaugo ir šis liepė Z. A. dar parašyti paskolos raštelį 50000 Lt sumai. Parašius minėtą skolos raštą, buvo reikalaujama, kad Z. A. S. B. sumokėtų arba 50000 Lt, arba perrašytų UAB ,,A.“ akcijas. Ir galiausiai, Z. A. buvo priverstas perrašyti visas 100% turimo bendrovės akcijas. Nukentėjusysis Z.A. , bijodamas, kad S. B. išsakyti grasinimai susidoroti su juo ir su jo šeimos nariais, gali būti įvykdyti, sutiko mokėti S. B. pastarojo nurodytas pinigų sumas, parašyti paskolos raštelį bei vėliau perrašyti visas akcijas. Todėl įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, S. B. veika turi būti kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimą, padarytą bendrininku grupe, panaudojant nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. atžvilgiu psichinę prievartą, tai yra grasinant smurtu, nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turi būti patenkintas pilnai, nes nukentėjusieji patyrė tiek moralinę, tiek turtinę žalą. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas UAB ,,Liturta“ turto vertės nustatymo ataskaita, o moralinė – patirtais išgyvenimais, darbo ir padėties visuomenėje netekimu.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. A. ir Z. A. apeliaciniais skundais prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, perkvalifikuoti S. B. nusikalstamą veiką į BK 181 str. 3 d. ir pripažinti jį kaltu padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 3 d. Taip pat prašo priteisti iš S. B. 509800 Lt, tarp jų ir po 100000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai nustatė neturtinės žalos dydžius.

Apeliantai skunduose mano, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes besąlygiškai patikėjo S. B. teiginiais ir šio iškeltomis versijomis, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taip pat neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Apeliantai tvirtina, kad S. B. nebuvo Z. A. ir šio šeimos draugas, o byloje įrodymų, išskyrus S. B. teiginius, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra. Apeliantai mano, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojų R. P. ir M. K. parodymus, nes jie skirtingai nurodė kokiomis aplinkybėmis S. B. davė Z. A. 10000 Lt, ir tai leidžia abejoti jų parodymu teisingumu. Vertinant M. K. parodymus, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog šis liudytojas (taip pat ir kiti S. B. naudai paliudiję asmenys) yra pavaldūs S. B. žmonai ir bijo duoti teisingus parodymus. Abejotini S. B. parodymai apie priežastis, dėl kurių jis davė pinigų Z. A. (straipsnius spaudoje apie S. B. , kaip buvusį nusikaltėlį, todėl šis tariamai negalėjo akcijų užrašyti savo vardu). Mano, kad teismas, patikėdamas tokiais S. B. parodymais, turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, jog šiuo metu įmonės akcijas valdo S. B. žmona ir jas užrašyti žmonai niekas S. B. nesutrukdė. Apeliantai mano, kad abejotini ir S. B. teiginiai, jog, būtent jis susitarė su pastatų savininkais dėl panaudos, o pradėjo kištis į Z. A. vadovaujamos įmonės reikalus, kaip į savo, kai Z.A. pradėjo girtuokliauti ir įmonė atsidūrė prie bankroto ribos, nes jie yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra įrodyta, kad Z. A. tuo metu negirtuokliavo, o įmonė atsidūrė prie bankroto tada, kai S. B. pradėjo kištis į jos reikalus, trukdė jos veiklai. S. B. , teigdamas, kad Z. A. girtuokliavo, buvo nusikaltėlis, artimai bendravo su prokurore, ir ieškodamas tai galinčių patvirtinti liudytojų, tokiu būdu siekė sukompromituoti Z. A. ir apsiginti. Apeliantų teigimu, tai, kad S. B. nebuvo jų įmonės savininkas ir negalėjo savavaldžiauti įmonę atimant, rodo ir S. B. veiksmai: S. B. liepia nuvažiuoti ir nufotografuoti įmonės įrenginius ir pastatus, nes jam netinka jų įvertinimas, pasiruošęs sumokėti turto vertintojui, kad šis įmonę įvertintų taip, kaip reikia jam, S. B. moko M. K. , R. P. , A. Š. , kaip reikia liudyti prieš Z. A. ir kt. Apeliantai mano, kad teismas turėtų vadovautis B.O. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmesti jos teisme S. B. naudai duotus parodymus, nes ji neoficialiai dirba S. B. žmonos įmonėje buhaltere ir todėl yra suinteresuotas, bijantis darbdavės sankcijų, asmuo šioje byloje. Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad minėta liudytoja iš anksto žinojo, kokios parodymus duos M. K. ir kiti liudytojai.

Teismas nepagrįstai patenkino jų civilinį ieškinį tik iš dalies, priteisdamas neturtinės žalos po 10000 Lt. Apeliantai skunduose prašo atsižvelgti į jų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, S. B. veiksmų pasekmes (sugadinta reputacija, liko be darbo, neturi jokio uždarbio, pakenkė sveikatai ir kt.), S. B. dabartinę turtinę padėtį, padarytos žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 294 str. 2 d. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 išaiškinimais, baudžiamosios teisės teorija apie turto prievartavimą ir savavaldžiavimą, teigia, kad teismo išvados, jog jo veiksmuose yra minėto nusikaltimo sudėtis, yra nepagrįstos.

Apeliantas tvirtina, kad psichinės prievartos nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo. Mano, kad tai, jog teismas padarė priešingą išvadą, lėmė, kad buvo nepagrįstai sureikšmintas A. išvykimas iš (duomenys neskelbtini) ir tariamą slapstymąsi, ir neatkreipta dėmesio į tai, jog liudytojo V. G. nurodytų aplinkybių dėl dviejų „BMW“ automobilių atvykimo į liudytojo bendrovės teritoriją, susieti su juo ar su Z. A. neįmanoma.

Teismas neteisingai įvertino apelianto nesutarimus su Z. A. dėl bendrovės ,,A.“ valdymo, dėl šios perspektyvos ir galimybių išlikti rinkoje, kaip jo tikros teisės realizavimą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl mano, kad teismas, tikrindamas ar jis savo teises realizavo nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, atsižvelgtų į tai, jog D. A. niekada nenurodė, kad jos atžvilgiu jis vartojo kokią nors prievartą ar neleistinus veiksmus, D. A. akcijas perleido įstatymų nustatyta tvarka, Z. A. nebuvo bendrovės ,,A.“ akcininkas ir negalėjo perleisti ar neperleisti akcijų, ar bendrovės turto, Z. A. akcijų judėjimas, kaip samdomam bendrovės direktoriui, jokios žalos padaryti negalėjo, be to, pasikeitus akcijų savininkui, pats Z. A. atsisakė toliau dirbti bendrovėje, o turtinio pobūdžio pretenzijas gynė teismuose civilinio proceso nustatyta tvarka, liudytojai ir Z. A. , kreipdamasis į STT, nenurodė, jog D. A. akcijas perleido prieš savo valią.

Apeliantas mano, kad teismas negalėjo svarstyti klausimo dėl civilinio ieškinio priteisimo A., nes UAB ,,Liturta“ atlikti skaičiavimai, kuriais teismas rėmėsi, iš esmės skiriasi nuo kitų turto vertintojų išvadų. Be to, apelianto teigimu, UAB ,,Liturta“ skaičiavimai kelia ir didelių abejonių, nes UAB ,,Liturta“ turto vertintojai tokį vertinimą atliko pirmą kartą, neatsižvelgė į visą eilę svarbių aplinkybių, tai yra, kad įrengimai yra specifinės paskirties, jų specifiškumas, nustatant jų rinkos kainą, įtakojo įrengimų kainos mažėjimą. Taip pat mano, kad teismui nustačius, kad bendrovę ,,A.“ įsteigė trys asmenys, turėtos Z. A. pretenzijos negalėjo apimti R. P. ir jo dalių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 26 d. nutartimi prokuroro, nukentėjusiųjų Z. A. , D. A. ir nuteistojo S. B. apeliacinius skundus patenkino iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 27 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 26 d. nutartį panaikino dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pakartotinai nagrinėjant bylą, teismo posėdyje prokuroras prašė jo skundą patenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo – atmesti. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai Z. A. ir D. A. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų - atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o prokuroro ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. B. išteisino dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo. Apygardos teismo išvados dėl kaltinimų padarius šias nusikalstamas veikas įrodytumo yra motyvuotos, pakankamai išsamios ir pagrįstos įrodymų viseto vertinimu. Šių teismo išvadų nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų ir prokuroro apeliacinių skundų argumentai nepaneigia. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose prokuroras Panevėžio apygardos prokuratūros skundo dalies dėl 9800 Lt ir 50000 Lt prievartavimo nepalaikė.

Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad S. B. reikalavo mokėti duoklę už tariamą apsaugą („stogą“) ir tokiu būdu neteisėtai išreikalavo iš Z. A. 9800 Lt. Tokias turto prievartavimo aplinkybes nurodė tik nukentėjusysis ir jo žmona D. A. , kuri apie duoklės mokėjimą sužinojo iš Z. A. .

Nuteistasis 9800 Lt turto prievartavimą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė. Kitų patikimų įrodymų byloje nėra. Nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodytuose telefoniniuose pokalbiuose jokių duomenų apie duoklę už „stogą“ neužfiksuota.

Kolegijos nuomone, faktiškai vien nukentėjusiojo parodymų aiškiai nepakanka tam, kad S.B. atžvilgiu būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį Pažymėtina ir tai, kad Z. A. parodymų apie duoklės mokėjimą nepatvirtina ir M. K. , kuris, pasak nukentėjusiojo, kelis kartus paduodavo pinigus S. B. ar jo siųstiems asmenims. Kaltinimo šioje dalyje pozicijų ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų teiginių nesustiprina ir tas faktas, kad ikiteisminis tyrimas šių asmenų atžvilgiu buvo nutrauktas, nors nukentėjusysis Z. A. juos atpažino. Tai rodo ikiteisminio tyrimo institucijų nenuoseklumą ir abejones dėl surinktų duomenų pakankamumo, nes remiantis tais pačiais nukentėjusiojo parodymais S. B. buvo perduotas teismui, o dėl kitų asmenų baudžiamasis persekiojimas nutrauktas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde iš viso nėra jokių argumentų dėl, jo nuomone, nepagrįsto S. B. išteisinimo pagal jau paminėtą kaltinimo dalį. Nukentėjusiųjų skunduose nesutikimas su apygardos teismo išvadomis apsiriboja teiginiu, kad S. B. kaltė yra įrodyta jo elgesiu ikiteisminio tyrimo metu duodant nurodymus liudytojams. Tačiau apeliantas nenurodo arba sąmoningai nutyli, kad visuose byloje užfiksuotuose pokalbiuose jokių duomenų apie turto prievartavimą nėra.

Pažymėtina, jog iš Z. A. parodymų matyti, kad ir jis pats nesuprato ar kiekvieną mėnesį mokėjo, nors tai nėra įrodyta, už tariamą „stogą“, ar už patalpų nuomą.

Tai pasakytina ir apie apygardos teismo sprendimą išteisinti S. B. dėl 50000 Lt prievartavimo.

Apeliaciniuose skunduose S. B. kaltė dėl paminėtos nusikalstamos veikos padarymo grindžiama nukentėjusiųjų, liudytojų B.O. K. , A. P. , V. G. , A. M. , P. P. parodymais ir telefoninių pokalbių išklotinėmis. Kolegijos nuomone, paminėti įrodymų šaltiniai tiek juos vertinant atskirai, tiek įrodymų visumos kontekste, S. B. kaltės dėl 50000 Lt prievartavimo neginčijamai nepatvirtina.

Šioje dalyje nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs. Štai savo protokole-pareiškime ir liudytojo apklausos protokoluose jis nurodė, kad S. B. reikalavo 50 procentų akcijų arba pasirašyti 50000 Lt paskolos raštą. Vėliau jis ėmė reikalauti pasirašyti paskolos raštą 50000 Lt sumai arba perrašyti 100 procentų bendrovės akcijų (t. 1, b. l. 8, 9-12, 13-15, 24-27).

Teisme apie 100 procentų akcijų perrašymą, kaip alternatyvą 50000 Lt paskolos raštui, jis jau nebeužsiminė.

Pats paskolos raštelis nerastas ir prie bylos nepridėtas. Paminėtų liudytojų parodymų įrodomoji vertė yra menka. Remiantis šių liudytojų parodymais galima daryti tik prielaidą, kad kažkoks paskolos raštelis egzistavo. Tačiau to aiškiai nepakanka išvadai, kad tokiu būdu buvo prievartaujamas turtas. Niekas iš skunduose nurodytų liudytojų bei nukentėjusioji D. A. nepatvirtino, kad Z. A. atžvilgiu būtų grasinama pavartoti smurtą ar panaudoti kitokią psichinę prievartą. Telefoninių pokalbių apie 50000 Lt prievartavimą byloje taip pat nėra. Be to, paskolos teisinių santykių aptarinėjimas pašalinių žmonių akivaizdoje yra visiškai nebūdingas atviram ar užmaskuotam neteisėtam vertimui perduoti turtą ar suteikti turtinę teisę, t. y. turto prievartavimui. Toks turtinių įsipareigojimų viešas aptarinėjimas tik įrodo, kad Z. A. ir S. B. siejo bendras verslas.

Todėl nesant patikimų ir neginčijamų įrodymų, S. B. dėl 50000 Lt prievartavimo išteisintas pagrįstai.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas perrašyti UAB „A.“ akcijas, buvo susijęs su S. B. ir Z. A. ankstesniais turtiniais santykiais. Šią išvadą apygardos teismas padarė išsamiai ir nešališkai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. liudytojų R. P. , M. K. , B.O. K. , A. Š. , V. K. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama R. P. , M. K. , B.O. K. parodymų įrodomajai vertei sumenkinti.

Kolegija sutinka, kad šių liudytojų parodymuose yra tam tikrų netikslumų, tačiau atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo įvykių, apie kuriuos paminėti liudytojai davė parodymus, iki jų pirmos apklausos (beveik 4 metai) tokie netikslumai yra logiškai paaiškinami. Todėl apeliantai nepagrįstai sureikšmina atskiras detales šių liudytojų parodymuose (matė ar žinojo apie 10000 Lt davimą Z. A. , pinigus bendrovės steigimui S. B. davė 2001 ar 2002 metais, Z. A. S. B. pristatė kaip galimą bendrasavininkį ar bendraakcininką ir pan.) Visi šie netikslumai nesumenkina paminėtų liudytojų parodymų įrodomosios vertės, o iš jų turinio, nežiūrint jau paminėtų netikslumų, seka viena – steigiamos bendrovės „A.“ įstatiniam kapitalui suformuoti pinigus (10000 Lt) davė S. B. . Taip pat jokiais patikimais įrodymais nėra paneigti S. B. ir R. P. aiškinimai, kad bendrovė „A.“ buvo įsteigta bendru šių asmenų ir Z. A. susitarimu ir kad akcijas vėliau ketinta pasidalinti lygiomis dalimis. Priešingai, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad įrenginius planuojamai veiklai AB „P.a.“, kurios akcininku buvo S. B. , o direktoriumi – R. P. , UAB „A.“ per tarpininkus faktiškai pardavė kaip metalo laužą, o patalpas išnuomojo už simbolišką kainą. Šios aplinkybės rodo, kad R. P. ir S. B. buvo suinteresuoti UAB „A.“ steigimu ir jos sėkminga veikla. Akivaizdu, kad pašaliniai asmenys (tokiais Z. A. laiko S. B. ir R. P. ) to nedarytų.

Liudytojai A. M. ir P. P. niekada nedavė parodymų, kad S. B. neprisidėjo prie bendrovės steigimo. Jie tik nurodė, kad šių aplinkybių nežino. Tai pasakytina ir apie išvestinius šioje dalyje iš Z. A. parodymų V. G. parodymus.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų skunduose nuteistojo kaltė dėl turto prievartavimo taip pat grindžiama telefoninių pokalbių tarp S. B. bei J. B. su R. P. , M. K. ir kitais asmenimis įrašais.

Tačiau šių pokalbių turinys, priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo kaltės dėl turto prievartavimo nei patvirtina, nei paneigia. Iš šių pokalbių taip pat negalima daryti išvados, kad S. B. ar J. B. darė paminėtiems asmenims poveikį, siekdami, jog šie asmenys patvirtintų jiems nežinomas ar aiškiai neteisingas, tačiau reikšmingas bylai aplinkybes.

Apeliantai neatsižvelgia į tai, kad įtariamasis ar kaltinamasis, kaip baudžiamojo proceso, kuriame galioja rungimosi principas, subjektas gali aktyviai dalyvauti procese ir teikti įrodymus, pareikšti prašymus apklausti liudytojus. Tokios teisės jam numatytos BPK 21, 22 str. Šias teises S. B. ir realizavo. Kitaip traktuoti S. B. pastangas organizuoti naują bendrovės turto įvertinimą ar prašymus patvirtinti liudytojams žinomas aplinkybes, negalima. Pažymėtina ir tai, kad S. B. ar J. B. įtarimai dėl poveikio darymo liudytojams net nebuvo pateikti. Todėl sureikšminti šių pokalbių nėra pagrindo.

Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose, kritikuodami S. B. gynybinę poziciją, nevertina to, kad įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, kuri ne visais atvejais turi būti priimtina nukentėjusiesiems. Tai pasakytina apie Z. A. girtavimą, S. B. paramą jo šeimai, kai pastarais (Z. A. ) atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Beje, šias aplinkybes ne vieną kartą savo parodymuose yra pripažinęs ir Z. A. .

Kolegija atkreipia dėmesį, kad prokuroras kasaciniame skunde ir nagrinėjant bylą antrą kartą apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog yra nepaneigtas S. B. aiškinimas, kad pinigus steigiamos bendrovės įstatinio kapitalo suformavimui davė nuteistasis.

Taigi, dėl šios aplinkybės, t. y. dėl nukentėjusiojo ir nuteistojo ankstesnių turtinių santykių egzistavimo, neaiškumų nėra. Tačiau šioje byloje yra svarbiausia nustatyti išreikalauto turto vertę.

Iš kasacinės instancijos teismo nutarties turinio seka, kad nagrinėjant bylą apygardos teisme ir pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme S. B. išreikalauto turto vertė liko nenustatyta. Tai reiškia, kad turto vertintojo V. P. turto vertės nustatymo pažyma ir turto apžiūrėjimo bei vertės nustatymo aktas sukėlė abejonių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai. Tokių abejonių kyla ir apeliacinės instancijos teismui jau vien dėl to, kad pačiame akte (t.5, b. l. 20-35) nurodyta, jog nustatyta rinkos vertė (200300 Lt) negali būti laikoma korektiška verte kitame kontekste, kitai vertinimo funkcijai, o šio turto likvidumas itin žemas. Nustatyta, kad šis vertinimas buvo skirtas tik bankui.

Iš specialisto V. Č. , kuris turto vertinimą atliko Lietuvos turtą ir verslą vertinančių įmonių asociacijos pavedimu, išvados (t. 5, b. l. 45-53) ir jo apklausos apeliacinės instancijos teisme seka, kad atskirų vertinimo objektų (pvz. patikros stendų) rinkos vertės nustatyti apskritai neįmanoma, net taikant atkuriamosios vertės metodą.

Kito turto (metalo apdirbimo staklių, suvirinimo aparatų) rinkos vertę turto vertintojas V.P. taip pat nustatė taikydamas atkuriamosios vertės metodą, kuris, pagal 1999 m. gegužės 25 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 14 p., reiškia apskaičiuotą pinigų sumą (kaštus), kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti).

Iš V. P. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme (t. 9, b. l. 285) matyti, kad kasmetinis įrenginių nusidėvėjimas sudaro 5-7 procentus nuo jų vertės. Tai reikštų, kad didžioji dalis turto, kurį vertino V. P. , vertinimo dienai apskritai turėtų tik metalo laužo vertę.

Taigi, atkuriamosios vertės metodas, kurį taikė paminėtas turto vertintojas, realios turto rinkos kainos neatspindi. Todėl turto vertintojo V. P. aktu pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai.

Iš specialisto V. Č. išvados seka, kad UAB „A.“ turto, kurio didžioji dalis priklauso specialios paskirties turtui, vertės nustatymui negali būti taikomas ir lyginamosios vertės metodas, kadangi tam reikia turėti lyginamuosius objektus, t. y. rinkoje parduotų tokių stendų kainas. Tačiau, išskyrus atvejį, kai turto vertintojo G. Š. vertinimo pagrindu buvo parduoti minėti stendai Lietuvoje, kiti atvejai specialistui nebuvo žinomi. Be to, specialistas V. Č. nurodė, kad šis vienetinis atvejis negali būti pripažintas lyginamuoju objektu rinkos vertei paskaičiuoti.

Su tokia išvada kolegija sutinka. Šios išvados nepaneigia ir byloje nustatyti to paties specifinės paskirties turto perpardavinėjimo atvejai (AB „P.a.“ – D. P. , D. P. – V. S. , o pastarasis – 2001 m. lapkričio 10 d. bendrovei „A.“ už 12500 Lt).

Byloje yra ir kitokių duomenų apie UAB „A.“ turto vertę. Štai, G. Š. „Nekilnojamo turto firma“ šį turtą įvertino 8490 Lt, nors tai padarė nukrypdama nuo galiojančios turto vertinimo metodikos (t. 5, b. l. 12-13). Revizijos išvadoje (t. 3, b. l. 6-19) teigiama, kad nuo 2001 m. liepos 13 d. iki akcijų perdavimo A. Š. UAB „A.“ įrengimus ir pagrindines darbo priemones įgijo už 31417,29 Lt. Visi šie duomenys iš esmės skiriasi. Todėl kolegija jais remtis negali. Pašalinti prieštaravimus dėl turto vertės nėra jokios galimybės. Tai faktiškai patvirtino specialistas V. Č. .

Iš jau paminėtos revizijos akto seka, kad įrengimus ir kitas pagrindines darbo priemones (išskyrus pastatą (duomenys neskelbtini)) UAB „A.“ įsigijo 2001-2002 m. Šis turtas akcininkų susirinkime, įvykusiame 2003 m. balandžio 15 d., buvo įvertintas 38301 Lt (t. 4, b. l. 63-64). Tai reiškia, kad vienintelė akcininkė D. A. ir visus bendrovės reikalus faktiškai tvarkęs Z. A. bendrovės turtą įvertino būtent tokiai sumai. Tokios vertės turtą iš nukentėjusiųjų ir reikalavo S. B. . Kolegijos nuomone, nustatyti kitokią turto vertę šiuo metu nėra galimybės.

Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant, kad S. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis faktiškai įgijo nuosavybės teisę į 38301 Lt vertės UAB „A.“ turtą.

Kolegijos nuomone, į nurodytą turto vertę negali būti įskaičiuota pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertė, kadangi šis pastatas buvo pirktas už paskolą iš banko. Paminėtą turtinį įsipareigojimą perėmė S. B. faktiškai perimdamas bendrovės akcijas 2003 m. birželio 13 d., o po to ši paskola bankui buvo grąžinta parduodant tą patį pastatą.

Kolegija jau pasisakė, kad byloje yra nepaneigti nuteistojo ir R. P. teiginiai, jog UAB „A.“ buvo įsteigta S. B. lėšomis ir kad pagal žodinį susitarimą akcijų paketas lygiomis dalimis faktiškai priklausė Z. A. , S. B. ir R. P. . Iš to seka, kad kiekvienam iš jų priklausė turtas, kurio vertė 12767 Lt (38301 Lt : 3 = 12767 Lt).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas perduoti turtą visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančio ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias tokiais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 str. numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.

Kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, spręstina ar veikoje nėra turto prievartavimo sudėties. Tuomet turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutartinių įsipareigojimų.

Kolegijos nuomone, S. B. galėjo pretenduoti tik į jam priklausančio turto dalį, t. y. į 12767 Lt vertės turtą arba į 1/3 dalį akcijų. Taigi, reikalaujamo perduoti ir perduoto turto vertė aiškiai viršijo sutartinius įsipareigojimus ir S. B. investicijas į bendrą verslą. Tačiau šiuo atveju to nepakanka, kad S. B. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 str. 3 d. Tokią išvadą kolegija daro dėl šių aplinkybių.

Turto prievartavimas yra savanaudiškas nusikaltimas, padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog grasindamas neteisėtai reikalauja perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti turtinio pobūdžio veiksmus ir nori taip veikti. Toks tyčios turinys ir kryptingumas turi būti nustatytas ir tuo atveju, kai reikalaujamo perduoti turto vertė aiškiai viršija sutartinius įsipareigojimus. Kitaip tariant, byloje turi būti nustatyta, kad S. B. suvokė, jog reikalauja perduoti turtą, kurio vertė ženkliai viršija jo investicijas į bendrą verslą. Tokių įrodymų byloje nėra. Iš baudžiamojoje byloje esančių turto vertinimo aktų, revizijos išvados, turto pirkimo-pardavimo sandorių matyti, kad dėl turto vertės nesutarė netgi didelę patirtį šioje srityje turintys turto vertintojai. Įvairiai perkamo ir parduodamo turto vertę nustatė ir šių sandorių dalyviai. Išreikalauto turto tikros vertės nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas, kurio sprendimą būtent dėl šios priežasties panaikino kasacinės instancijos teismas.

Kaip jau minėta, byloje yra įvairių duomenų apie aptariamo turto vertę, kuri svyruoja nuo 5461 Lt iki 200300 Lt.

Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo manyto, jog S. B. , kuris pagal bylos duomenis žinojo, kad UAB ,,A.„ įrenginius įgijo už panašią į jo investiciją, kainą, turėjo suvokti ir suvokė, kad reikalauja perduoti žymiai didesnės vertės turtą. Todėl, nesant visų turto prievartavimo sudėties elementų, S. B. nusikalstamą veiką nėra pagrindo kvalifikuoti pagal BK 181 str. Tokią byloje esančių įrodymų visumai iš esmės neprieštaraujančią išvadą padarė pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 181 str. 3 d. į BK 294 str. 2 d., nors šį savo sprendimą ne visais atvejais tinkamai motyvavo ir padarė klaidų, nustatydamas turto vertę.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. kyla, jeigu atsiranda šioje normoje numatytos pasekmės – didelė žala asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams arba veika padaryta tam tikru būdu (panaudojant fizinę ar psichinę prievartą). Didelės žalos padarymas yra objektyviosios faktinės bylos aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Pažymėtina ir tai, kad teisinė kategorija – didelė žala teisėms ar teisėtiems interesams yra platesnė kategorija nei didelė turtinė žala. Todėl ji negali būti tapatinama su didelės vertės turto sąvokos išaiškinimu, nurodytu BK 190 str. Kolegijos nuomone, nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala (12767 Lt) šiuo atveju laikytina didele, nes perimdamas iš nukentėjusiųjų jiems priklausančią akcijų dalį, jis faktiškai iš jų atėmė pragyvenimo šaltinį. Tokios turtinės žalos padarymu buvo padaryta didelė žala jų teisėms ir teisėtiems interesams bei moralinė žala. Kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis, kad savavaldžiavimas buvo padarytas panaudojant psichinę prievartą. Šios teismo išvados yra pagrįstos nuosprendyje aptartais įrodymais. Todėl plačiau jas aptarinėti nėra reikalo. Pažymėtina tik tai, kad psichinės prievartos panaudojimo faktas yra nustatytas ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų M. A. , A. A. , V. G. parodymais, iš kurių seka, jog nukentėjusieji buvo priversti slapstytis ir kad šis slapstymasis buvo susijęs su S. B. . Tai visiškai nesiderina su S. B. teiginiais apie savanorišką akcijų perleidimą.

Tokiu būdu, byloje yra nustatyti visi nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d. sudėties elementai.

Z. A. ir D. A. , kaip jau minėta, buvo padaryta 12767 Lt turtinė žala. Keičiant nuosprendį iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteistina 12767 Lt (BPK 115 str.). R. P. dėl jam priklausančių akcijų dalies išreikalavimo S. B. jokių turtinių pretenzijų nėra pareiškęs, nors tai gali padaryti ateityje civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose prašo priteisti iš S. B. 200000 Lt (kiekvienam po 100000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui. Kolegijos nuomone, reikalavimai priteisti tokio dydžio turtinę žalą kaip tik prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismų praktikoje tokio neturtinė žala paprastai priteisiama tik nužudymų ir sunkių sveikatos sutrikdymų su itin skaudžiomis neatstatomomis pasekmėmis bylose.

CK 1.114 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdu pagal CK 1.138 str. 6 p. yra padarytos turtinės ir neturtinės žalos išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens. Baudžiamojoje byloje šis klausimas sprendžiamas pagal BPK 109 str. nuostatas. Šioje byloje jos įgyvendintos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Sprendžiant civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, kolegija atsižvelgia į BK 6.250 str. 2 d. numatytus kriterijus – padarinius, žalą padariusios asmens kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Z. A. ir D. A. yra pareiškę prašymus priteisti iš S. B. po 5000 Lt atstovavimo išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos advokato išrašytais pinigų priėmimo kvitais (t. 9, b.l. 259-262) ir atsižvelgiant į bylos apimtį, bei advokato darbo sąnaudas, nėra aiškiai per didelės.

Todėl šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 str. 2 d.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 3 p. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad S. B. apskųstame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis savavaldžiaudamas faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 38301 Lt vertės turtą.

Z. A. ir D. A. priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 12767 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų Z. A. ir D. A. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš S. B. Z. A. ir D. A. po 5000 Lt kiekvienam atstovavimo išlaidoms atlyginti.