- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-55/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- A. O. S.
- Atsakovas
- Ž. S., S. S., Ž., S.
- Advokatai
- Giedrius Baziulis, Audronė Rimienė
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1652-230/2009 pagal ieškovės A. O. S. ieškinį atsakovams S. S. ir Ž. S. dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. O. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ¾ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ¾ dalis nebaigto statyti individualaus namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio šiame sklype. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme yra nagrinėjama atsakovų byla dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, o ieškovė reiškia pretenzijas dėl turto dalies nuosavybės. 1989 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus rajono VK sprendimu sūnaus S. S. vardu buvo suteiktas žemės sklypas neterminuotam naudojimui gyvenamojo namo statybai. Ieškovė ir sūnus buvo sutarę, kad namą statys bendrai ir bendrai jame gyvens. Nuo pat pradžių ieškovė rūpinosi sklypo gavimu, statybos projektu, statybos leidimu ir pačia statyba. Kadangi sūnus buvo tik ką grįžęs iš armijos, visus reikalus tvarkė ir pinigines lėšas statybai skyrė ieškovė. Statybos buvo pradėtos 1989 m., buvo supirkta dalis medžiagų, iškasta duobė pamatams ir rūsiui, pamatai ir rūsys įrengti 1991 m., o iki 1992 m. pavasario nupirktos statybinės medžiagos (perdengimo plokštės, mediena, lauko akmenys ir pan.). Už visas medžiagas, transporto išlaidas ir darbus mokėjo ieškovė, sūnus prisidėjo tik darbu. 1992 m. sūnus sudarė santuoką su atsakove Ž. S., atsakovai statėsi butą, o sklypas ir statybos buvo palikti ieškovei. Kadangi jau buvo parengti dokumentai sklypo išpirkimui, sūnus 1992 m. sumokėjo už jį savo investiciniais čekiais. Atsakovų šeima po santuokos sudarymo bendro turto kūrime nedalyvavo, statybas vykdė ieškovė. Ji savo jėgomis ir lėšomis atliko sklypo matavimus, pakoregavo projektą, pratęsė leidimą, sutvarkė žemės sklypą ir jį aptvėrė. Atsakovai tuo metu statėsi butą, savaitgaliais padėjo atsakovės tėvams statyti sodybą Molėtų raj. Todėl turtas yra sukurtas jos ir sūnaus bendrosios jungtinės veiklos pasekmėje. Kadangi sūnus statybose dalyvavo tik pirmajame etape ir tik savo fiziniu darbu bei už žemę sumokėjo investiciniais čekiais, todėl jo indėlį vertina ¼ dalimi. Ieškovė taip pat paaiškino, kad sūnaus šeimai atsisakius dalyvauti statybose, 2000 m. ji pakeitė projektą, sumažindama namo plotą, ir 2003 m. baigė statybas, tik neuždengė stogo. 2004 m. uždengė stogą, 2006 m. įstatė langus ir aptvėrė sklypą. Ji viena prižiūri teritoriją, dirba žemę, šienauja, pastatė šiltnamį. Žemės sklypą taip pat gavo ji, tačiau kadangi turėjo žinybinį butą, jį formino sūnaus vardu.
Atsiliepimas
Atsakovas S. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį patenkinti. Jis nurodė, kad iki suteikiant žemės sklypą jis ir ieškovė buvo sutarę, kad kartu kurs bendrą valdą ir namą statys bendrai. Nuo pat pradžių statybomis rūpinosi ieškovė, kadangi atsakovas neturėjo nei patirties, nei lėšų. Statybos pradėtos 1989 m., iki 1992 m. buvo supirktos statybinės medžiagos, namo pamatai ir rūsys buvo baigti 1991 m. Jo motina mokėjo už visas statybines medžiagas ir atliktus darbus, atsakovas prisidėjo tik darbu. Sudarę santuoką, atsakovai nusprendė gyventi atskirai, o statybas paliko ieškovei tvarkyti savo nuožiūra. Kadangi buvo parengti dokumentai sklypo išpirkimui, todėl jis jį išpirko savo investiciniais čekiais. Po to statybos buvo vykdomos išimtinai ieškovės lėšomis, o atsakovai statėsi butą. Žmonos tėvai 1993 m. įsigijo sodybą, todėl daugiau ten padėdavo, be to, kooperatiniu būdu statėsi butą.
Atsakovė Ž. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad ieškovės pretenzijos į žemės sklypą yra nepagrįstos, nes nuosavybės teisės į sklypą įregistruotos S. S. vardu, už žemės sklypą atsakovas yra sumokėjęs savo investiciniais čekiais. Taip pat nurodė, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas negali būti daiktinių teisių objektu, nes jis neregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Be to, ant žemės sklypo esantys statiniai nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui. Taip pat mano, kad neįrodyta, jog daiktus namo statybai ieškovė įsigijo iš savo lėšų ir jų turėjo. Atsakovė Ž. S. paaiškino, kad buto statybos išlaidas apmokėjo jos tėvai, o butą įsirengti padėjo abiejų tėvai ir vyro brolis. Sodybą tėvai statėsi iš savo lėšų, taip pat padėjo atsakovams statyti namą. Jos mama nupirko blokelius, vežė skiedinį, namą statė pusbrolis, kuris dabar miręs. Ieškovės skirtos lėšos statybai buvo parama jų šeimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino - pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ¾ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ¾ dalis nebaigto statyti individualaus gyvenamojo namo, esančio šiame sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai apie gyvenamojo namo statybų eigą patvirtina, kad statybos buvo vykdomas atsakovo S. S. vardu, o statybinės medžiagos įgytos ieškovės A. O. S. vardu. Šie įrodymai patvirtina ieškovės ir atsakovo S. S. paaiškinimus, kad buvo susitarimas bendrai statyti namą. Todėl susitarimas dėl jungtinės veiklos yra patvirtintas ne tik sutarties šalių paaiškinimais, bet ir surinktais rašytiniais įrodymais, todėl laikytinas įrodytu. Teismas taip pat nurodė, kad Buivydiškių tarybinis ūkis-technikumas 1989 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu S. S. skyrė sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai. Šio technikumo direktorius liudytojas R. B. parodė, kad žemės sklypas faktiškai buvo skirtas ieškovei, kuri technikume dirbo vyr. buhaltere, tačiau įformintas sūnaus vardu, kadangi jis tuo metu grįžo iš armijos ir taip pat dirbo technikume. Kadangi žemės sklypas buvo suteiktas S. S., todėl jo vardu buvo užsakytas projektas, kuris 2000 m. rugsėjo 5 d. pakoreguotas, jo vardu 1990 m. birželio 13 d. sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis, tą pačią dieną išduotas leidimas statyti, kuris 2000 m. rugsėjo 5 d. pratęstas. Be to, atsakovas S. S. 1998 m. rugsėjo 22 d. yra išpirkęs žemės sklypą. Tačiau kiti ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad būtent ji yra atlikusi mokėjimus už statybines medžiagas ir darbus. Ieškovės pateiktos deklaracijos patvirtina, kad ieškovė statybos laikotarpiu turėjo pajamų. Be to, pažymėtina, kad didelė dalis statybinių medžiagų buvo įsigyta S. S. dar nesant santuokoje su Ž. S., taip pat dar 1991 m. įrengti pamatai ir rūsys. Tokiu būdu ieškovės bei atsakovo S. S. paaiškinimais, ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais bei šiuo atveju leistinais liudytojos parodymais yra nustatyta, kad ginčo nebaigtas statyti gyvenamasis namas yra pastatytas kaip ieškovės ir atsakovo S. S. jungtinės veiklos rezultatas. Nustatyti šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo, prisidėjimas darbu ir lėšomis leidžia šiuos santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Kadangi ieškovę ir sūnų sieja labai artimi santykiai, todėl rašytinė jungtinės veiklos sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau nurodyti įrodymai pilnai patvirtina tokį susitarimą buvus. Teismas nurodė, kad žemės sklypas buvo suteiktas neterminuotam naudojimui individualiai statybai ir jis buvo panaudotas šiuo tikslu, žemės sklypas išpirktas kaip privati namų valda, todėl darytina išvada, kad šalių jungtinės veiklos objektu buvo ne tik namas, bet namų valda, t. y. žemės sklypas su numatytais statyti statiniais. Todėl žemės sklypo išpirkimas S. S. investiciniais čekiais laikytinas jo indėliu kuriant bendrą objektą - namų valdą. Atsižvelgdamas į tai bei į nustatytą aplinkybę, kad atsakovas S. S. prie bendro turto kūrimo yra prisidėjęs tik epizodiškai ir faktiškai tik darbu, teismas padarė išvadą, kad prašoma nustatyti atsakovo S. S. nuosavybės dalis – ¾ dalis yra protinga, teisinga ir sąžininga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Ž. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinti atsakovų Ž. S. ir S. S. nuosavybe. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais motyvais:
1. Priimdamas sprendimą teismas vadovavosi ne visais įrodymais, o tik jų dalimi, kuri yra palanki ieškovei.
2. Liudytoja D. P. paliudijo, kad tiek sutuoktinio S. S. motina, tiek sutuoktinės Z. S. tėvai reikšmingai prisidėjo prie savo vaikų namo statybos. Namą nuo pamatų iki stogo pastatė apeliantės pusbrolis H. M. su pagalbiniu darbuotoju iš atsakovės tėvų pirktų blokelių, Pumpučiams savo lėšomis atsiskaitant su statybininkais už mūro ir medžio darbus. Tuo tarpu ieškovė negalėjo nurodyti namą mūrijusių asmenų ir pasimetusi aiškino, kad namo mūro darbus atliko kitas jos sūnus. Pirmosios instancijos teismas šių parodymų netyrė.
3. Namo statybinių prekių, už kurias mokėjo apeliantės tėvai, dokumentai buvo rašomi S. S. vardu, nes jo vardu išduotas statybos leidimas, tačiau tų dokumentų buvimas pas apeliantės tėvus patvirtina, kas mokėjo pinigus, gaudamas medžiagas ir lydinčiuosius finansinius dokumentus.
4. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos sutartis, kuria ieškovė grindė savo reikalavimus turi būti rašytinė, o įstatymų nustatytais atvejais - notarinės formos, o nustatytos formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia, teismas šiam įstatymo reikalavimui neteikė jokios reikšmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:
1. Teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tiek rašytinius, tiek liudytojų parodymus ir dėl visų jų pasisakė sprendime, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis vadovavosi tik rašytinių įrodymų dalimi, kuri yra palanki ieškovei.
2. Teismas pagrįstai atmetė liudytojos D. P. parodymus kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja visiems kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Šalies argumentai
3. Ieškovė teismui paaiškino, kad statybos darbus fiziškai atliko jos kitas sūnus ir pasamdyti darbuotojai. Namas buvo statomas ūkio būdu.
4. Namo statybos prasidėjo 1989 m., tuo metu buvo sudaryta ir jungtinės veiklos sutartis, todėl teismas pagrįstai taikė sutarties sudarymo metu galiojusias teisės normas, t. y. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. S. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, priimtas objektyviai įvertinant visus esamus byloje įrodymus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovė reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į ¾ dalį žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamąją namą, esančius (duomenys neskelbtini) grindžia 1989 m. sudarytu susitarimu su savo sūnumi S. S. statyti namą, kartu sukurti namų valdą kaip bendrą dalinę nuosavybę. Juridiniu ieškinio pagrindu ieškovė nurodo 1964 m. CK 472 straipsnį.
1964 m. CK 472 straipsnyje buvo numatyta piliečių teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Rašytinė sutarties forma tokiai sutarčiai nebuvo privaloma. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnį sutarties dalyvių įnašai pinigais ir kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Ieškovė susitarimą su sūnumi S. S. sukurti bendrąją dalinę nuosavybę grindžia šiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1989 m. jos sūnui S. S. suteikus žemės sklypą gyvenamojo namo statybai susitarta namą statyti bendrai ir jame kartu gyventi; žemės sklypo, leidimo vykdyti statybą gavimu rūpinosi tik ieškovė, nes sūnus neturėjo pinigų, todėl ieškovė 1989-1992 m. iš savo lėšų nupirko dalį statybinių medžiagų; savo lėšomis pastatė namo pamatus ir rūsį; 1992 m. sūnus susituokė su atsakove Ž. S. ir kartu su ieškove nebegyveno; po sūnaus santuokos žemės sklypo tvarkymo, namo statybos darbai buvo atlikti tik jos iniciatyva ir lėšomis; sūnus nuosavybės kūrime iki 1992 m. prisidėjo tik darbu, o po santuokos sudarymo investiciniais čekiais sumokėjo už žemės sklypą.
Kvalifikuojant teisinius santykius kaip jungtinę veiklą vien tik šalių susitarimo bendram tikslui pasiekti nepakanka. Susitarimo vykdymą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai) bendram tikslui pasiekti. Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, patvirtina ir ieškovės sūnaus S. S. paaiškinimai šioje byloje. Tačiau S. S. paaiškinimą teisėjų kolegija vertina kritiškai. S. S. ieškinyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo nenurodo aplinkybių apie jungtinės veiklos sutarties su savo motiną sudarymą. Iš ieškinio turinio matyti, kad žemės sklypą jis laiko asmenine nuosavybe, namo pamatus, pastatytus iki santuokos, laiko asmenine nuosavybe, o kitą pastatyto namo dalį taip pat laiko asmenine nuosavybe, kaip motinos jam padovanotą.
Liudytojas R. B. apie jungtinės veiklos sutartį jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Šis liudytojas parodė, kad faktiškai žemės sklypas namo statybai buvo skirtas A. O. S., kuri Buivydiškių technikume dirbo buhaltere, o apie statybos darbus nieko nežinantis. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad S. S. taip pat dirbo Buivydiškių technikume ir jam, o ne jo motinai A. O. S., buvo skirtas žemės sklypas. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus S. S. turėjo teisę gauti žemės sklypą. Ta aplinkybė, kad ieškovė rūpinosi ar tarpininkavo dėl žemės sklypo paskyrimo savo sūnui, nereiškia, kad žemės sklypas buvo skirtas ne S. S., o jai. Žemės sklypas iki 1998 m. rugsėjo 28 d. nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl negalėjo būti atsakovo S. S. turtiniu įnašu kuriant privačią nuosavybę. Taigi, ieškovės paaiškinimus apie jungtinės veiklos sutarties sudarymą sukurti bendrą dalinę nuosavybę patvirtinančių įrodymų (patikimų, nekeliančių abejonių) byloje nėra.
Byloje nustatyta, kad atsakovui S. S. Buivydiškių apylinkės LPT Vykdomojo komiteto 1989 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu individualiai statybai paskirtas 0,15 ha žemės sklypas Vilniaus rajono Buivydiškių gyvenvietėje – Buivydiškių tarybinio ūkio technikumas (b. l. 24-26, t. 1). Minėtą žemės sklypą S. S. 1998 m. rugsėjo 28 d. iš valstybės nusipirko sumokėdamas 72 Lt grynais pinigais ir 22,50 Lt investiciniais čekiais (b. l. 72-73, t. 2). Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę į 0,153 ha žemės sklypą S. S. įregistravo 1998 m. rugsėjo 22 d. (b. l. 43, t. 1). Žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ir teisė į nuosavybę įregistruota esant santuokoje su atsakove Ž. S.. Santuoka sudaryta 1992 m. gegužės 23 d.
CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jo vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių S. S. ir Ž. S. turtiniai santykiai susiklostė iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Žemės sklypas įsigytas 1998 metais. Tuo metu sutuoktinių turtinius santykius reglamentavo Santuokos ir šeimos kodekso normos. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalies nuostatas turtas, įregistruotas vieno iš sutuoktinio vardu, jeigu jis įgytas santuokos metu, priklauso abiems sutuoktiniams.
Minėta, žemės sklypas nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik S. S. vardu iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Todėl 2001 m. CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos sutuoktinių S. turtiniams santykiams netaikintinos. Pagal galiojusio nuosavybės teisės įgijimo metu Santuokos ir šeimos kodekso normas žemės sklypas 0,15 ha (duomenys neskelbtini) kaip turtas įgytas santuokos metu, turi bendrosios jungtinės sutuoktinių S. S. ir Ž. S. nuosavybės požymius. S. S. turi šią prezumpciją nuginčyti, t. y. įrodyti, kad turtas yra vieno jo asmeninė nuosavybė. Iš ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo turinio matyti, kad žemės sklypo į bendrą dalijamą sutuoktinių turtą neįjungė, šį turtą įvardija kaip asmeninę nuosavybę ir nenurodo jokių aplinkybių, kad šis turtas yra įnašas į bendrąją dalinę jo ir jo motinos nuosavybę.
Byloje nustatyta, kad minėtame žemės sklype, į kurį yra įregistruota S. S. nuosavybės teisė, yra pastatas – nebaigtas statyti individualus gyvenamasis namas (baigtumas 70 proc) (b. l. 176, t. 1). Pagal Statybos įstatymo nuostatas statytoju laikomas asmuo, kuris ne tik investuoja į statybą, bet ir turi nustatyta tvarka šiam tikslui įsigytą ar išsinuomotą sklypą, nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą ir gautą leidimą statyti. Pirmasis leidimas statyti gyvenamąjį namą pagal tipinį projektą išduotas atsakovui S. S. 1990 m. birželio 13 d. (b. l. 22, t. 1). Antrasis leidimas vykdyti statybos darbus – statyti individualų namą pagal individualų planą 2000 m. rugsėjo 5 d. išduotas taip pat atsakovui S. S.. Taigi, tiek pagal pirmąjį, tiek pagal antrąjį leidimą vykdyti statybos darbus statytojas yra atsakovas S. S.. Statybos leidimas yra juridinis pagrindas pastatytą (nebaigtą statyti) statinį statytojui registruoti nuosavybės teise. Ieškovė nėra nebaigto statyti namo statytoja. Ieškovė reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į dalį namo, kaip ir į žemės sklypą, grindžia jungtinės veiklos su atsakovu S. S. sutartimi, t. y. kad ji yra žemės ir namo (namų valdos) bendrosios dalinės nuosavybės įgijėja. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą juridiškai kvalifikavo kaip kylantį iš juridinės veiklos sutarties. Sprendimo išvadas motyvavo tuo, kad tarp šalių buvo jungtinės veiklos susitarimas, kad ieškovė mokėjo už statybines medžiagas bei statybos darbus, rūpinosi statyba, o atsakovo S. S. įnašas į bendro turto kūrimą yra žemės sklypo išpirkimas investiciniais čekiais.
Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka dėl šių argumentų.
Ieškovė ir atsakovas S. S. teigia, kad namą iš savo lėšų statė tik ieškovė. Tuo tarpu atsakovė Ž. S. teigia, kad iki jos santuokos su atsakovu S. S. buvo pastatyti namo pamatai ir rūsys, kad jai esant santuokoje namas toliau buvo statomas iš ieškovės ir atsakovės Ž. S. tėvų lėšų, kad jai gyvenant santuokoje apie jokį jos sutuoktinio susitarimą kartu su savo motina statyti namą, sukurti bendrą namų valdą jai nebuvo žinoma, kad nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įgijo santuokoje.
Byloje nėra ginčo, kad iki atsakovų S. santuokos buvo pastatyti namo pamatai ir rūsys. Ieškovė pateikė medžiagų įgijimo dokumentus (priedas prie bylos ,,Namo dokumentai“). Iš šių dokumentų ir šalių paaiškinimų matyti, kad namas buvo statomas 1990-1993 m. laikotarpyje ir nuo 2003 m. Statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai (važtaraščiai, mokėjimo kvitai) rodo, kad statybinės medžiagos buvo įsigytos ne tik ieškovės, bet ir atsakovo S. S.. Pvz., S. S. įsigijo pamatinius blokus, mokėjo už transportą (b. l. 110-112, t. 1), perdengimo plokštes (b. l. 105-106, 111-112, 120-121, 122-123 t. 1), bitumą, langus, statybinį metalą, plytas (b. l. 107-108, 110, 92-96 t. 1). Pažymėtina, kad prie statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų ieškovė pateikė kai kuriuos dokumentus, kurie nepriskirtini nei ieškovei, nei atsakovui S. S. (L. Ž. mokėjimo kvitas ir važtaraštis lentoms) (b. l. 113 t. 1), M. V. mokėjimo kvitas ir važtaraštis už silikatines plytas (b. l. 101-102 t. 1).
Ieškovė nurodė, kad nuo 1993 m. iki 2003 m. namo statybos darbai nevyko, o nuo 2003 m. namas buvo statomas tik iš jos lėšų. Minėta, atsakovė Ž. S. aplinkybę, kad nuo 2003 m. namas buvo statomas tik iš ieškovės lėšų, neigia. Nurodo, kad už jos tėvų pinigus buvo nupirkti namo statybai betono blokeliai, skiedinys, namą statė jos mamos pusbrolis su darbininku. Liudytoja D. P. parodė, kad pinigus pirkti statybinėms medžiagoms duodavo žentui S. S., kad namą statė jos pusbrolis, turėjo savo miško medienai, kad ieškovė taip pat savo lėšomis prisidėjo prie namo statybos.
Iš pateiktų ieškovės ir atsakovės Ž. S. statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų matyti, kad nuo 2003 m. prasidėjo naujas statybos etapas: buvo sumūrytos betono blokelių sienos, uždengtas stogas, sudėti langai. Ieškovė nurodo, kad už blokelius sienų mūrui mokėjusi ji, o atsakovė Ž. S. teigia, kad mokėjo jos tėvai, tą nurodo ir liudytoja D. P.. Iš PVM sąskaitų faktūrų apie betono blokelių įsigijimą matyti, kad blokelių pirkėjas yra S. S. ir kad yra už juos pilnai sumokėjęs (b. l. 79-84, t. 2). Ieškovė mokėjimo dokumentų, kad būtent ji už betono blokelius yra sumokėjusi, nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tą aplinkybę, kad ieškovė, kruopščiai surinkusi statybinių medžiagų įsigijimo ir mokėjimo dokumentus (priedas ,,Namo dokumentai“), už betoninius blokelius neturėjo nei įsigijimo, nei mokėjimo dokumentų, sprendžia, jog labiau tikėtina, kad ieškovė už betono blokelius nemokėjo, o kaip nurodė atsakovė Ž. S. ir liudytoja D. P., apmokėta buvo atsakovės Ž. S. tėvų (CPK 185 straipsnis). Atsakovė Ž. S. taip pat pateikė sąramų, skiedinio 2003 m. įsigijimo ir mokėjimo dokumentus (b. l. 58-65, t. 2), kurie taip pat patvirtina, kad ieškovė už šias medžiagas nemokėjo. Liudytoja D. P. parodė, kad namo statybai iš savo miško patiekė medieną. Suprantama, kad vykdant statybą (įrengiant stogą) mediena buvo reikalinga. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad iš UAB „Borgalita“ ji pagal PVM sąskaitą faktūrą GED NR. 2676784 2004 m. kovo 15 d. pirko stogo dangą, už kurią 2004 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo T. Ž. (b. l. 63-65, t. 1). Medienos įsigijimo ir mokėjimo dokumentų ieškovė nepateikė. TŪB „Vlarista“ 2003 m. liepos 21 d. prekių čekyje, kurį ieškovė pateikė prie 2003 m. statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, prekių (2 kub. m. tašai už 760 Lt) įgijėjas nenurodytas (b. l. 73, t. 1). Šis prekių čekis nepatvirtina aplinkybių, kad ieškovė namo statybai nupirko 2 kub. m. tašų ir už juos sumokėjo 760 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog medieną namo statybai patiekė atsakovės Ž. S. tėvai. Pagrindo netikėti liudytojos D. P. parodymais nėra. Liudytoja, nurodydama, kad namo mūro darbus atliko jos pusbrolis, nenuslėpė, kad už šį darbą 1 000 Lt sumokėjo ieškovė.
Išanalizavus 2003-2006 m. statybinių medžiagų įsigijimo ir mokėjimo dokumentus matyti, kad dalis medžiagų yra įsigyta ieškovės vardu, o kita dalis – S. S. vardu. Minėta, ieškovės sūnus S. S. 1992 m. sukūrė šeimą ir su ieškove kartu nebegyveno. Namo statybos darbai nutrūko 1993 m. ir statyba iš esmės buvo atnaujinta 2003 m. S. S. 2000 m. gavo naują namo projektą, leidimą statyti.
Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovų S. santuokos metu susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo S. S. jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nebuvo. Namas buvo statomas santuokos metu privatizuotame žemės sklype, statybą finansavo ne tik ieškovė, bet ir atsakovės Ž. S. tėvai (CPK 185 straipsnis). Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas naikintinas ir ieškovės ieškinys atmestinas.
CK 3.56 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių sutarimu, patvirtintu notarine tvarka. Taigi, įstatyme nurodyta, kad santuokos nutraukimo byloje būtina kartu išspręsti ir klausimus, susijusius su šeimos turto rėžimo nustatymu ir sutuoktinio teisės naudotis šeimos turtu po santuokos nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad santuokos nutraukimą reglamentuojančiuose teisės normose imperatyviai nurodoma, kad sutuoktinių turtiniai reikalavimai, kaip ir visi kiti susiję su santuokos nutraukimu (santuokos nutraukimo pasekmių) turi būti nagrinėjami santuokos nutraukimo bylose, nes tik taip galima užtikrinti sutuoktinių turtinių bei asmeninių neturtinių ir vaikų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-520/2008). Ieškovė A. O. S. buvo pareiškusi ieškinį dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo civilinėje byloje pagal S. S. ieškinį Ž. S. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bei Ž. S. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo. Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė A. O. S. ieškinį priimti, motyvuojant tuo, kad santuokos nutraukimo byloje kitų asmenų turtiniai reikalavimai neturi būti nagrinėjami kartu su kitais santuokos nutraukimo byloje iškeltais reikalavimais (b. l. 138, t. 1). A. O. S. ieškinys 2009 m. balandžio 15 d. buvo priimtas Kauno apygardos teisme, o bylą dėl sutuoktinių S. santuokos nutraukimo teismas sustabdė.
Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad byla dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo iš esmės dar nėra pradėta nagrinėti, o šios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismas baigė, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl CK 3.59 straipsnio netinkamo taikymo nenaikintinas, nes šios normos pažeidimas neturėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Šios bylos šalys A. O. S., Ž. S. ir S. S. yra šalimis ir byloje dėl santuokos nutraukimo bei sutuoktinio turto padalijimo. Byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai S. turi kitų kreditorių, kurių teisės galėtų būti pažeistos nagrinėjant šį ieškovės ieškinį ne santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byloje.
Atsakovė Ž. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminį mokestį, o likusios dalies (9 050 Lt) sumokėjimas Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovės A. O. S. atsakovei Ž. S. priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 200 Lt žyminis mokestis, o į valstybės biudžetą – 9 050 Lt žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti. Ieškovės A. O. S. ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės A. O. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei Ž. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 200 Lt (du šimtus litų) žyminio mokesčio. Priteisti iš ieškovės A. O. S. į valstybės biudžetą 9 050 Lt (devynis tūkstančius penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio.