- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- A-146-328-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02007-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
- Advokatai
- Juzefa Brinevičienė
- Kategorijos
- 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (I t., b. l. 1, 95-97), prašydamas:
Žemesnės instancijos teismas
1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba, atsakovas) Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232 (toliau – ir Tarnybos sprendimas Nr. SS-232);
2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84 (toliau – ir Komisijos sprendimas Nr. S-84);
3) palikti galioti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritorinio skyriaus (toliau – ir Tarnybos Kauno I skyrius) 2008 m. sausio 9 d. sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. sausio 9 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr.DNL-133 (toliau – ir Aktas Nr.DNL-133) jam buvo nustatytas 50 procentų nedarbingumo lygis. Šioje byloje skundžiamais Tarnybos ir Komisijos sprendimais darbingumo lygis buvo nepagrįstai pakeistas iš 50 į 80 procentų. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, priimdamas 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232, ir Ginčų komisija, priimdama 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84, nenagrinėjo jokių papildomų dokumentų ar naujų duomenų. Pareiškėjui neaišku, kokiais pagrindais remiantis jam buvo nustatytas kitoks bazinio darbingumo lygis nei nustatė Tarnybos Kauno I skyrius. Skundžiami sprendimai nepagrįsti jokiais naujais objektyviais medicininiais duomenimis, liudijančiais apie kokį nors jo sveikatos pagerėjimą, todėl yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti.
Remiantis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479 (toliau – ir DL nustatymo tvarkos aprašas), 47 punktu, už sprendimo dėl asmens darbingumo lygio nustatymo teisingumą ir pagrįstumą atsako Tarnybos teritorinio skyriaus, kuriame vertinamas darbingumo lygis ir priimamas sprendimas, vedėjas. Tarnybos kvietime atvykti į pakartotinį darbingumo lygio vertinimą buvo nurodyta, kad neatvykus be pateisinamų priežasčių, sprendimas dėl darbingumo lygio nustatymo (50 proc.) nebus keičiamas. Pareiškėjui atvykus, atsakovas priėmė jo padėtį bloginantį sprendimą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 16 dalį. Pareiškėjo nuomone, jo prašymai ir skundai buvo išnagrinėti pažeidžiant Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 11 dalį, kurioje nurodyta, kad Komisija sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundo (prašymo) gavimo dienos. Tarnybos Sprendimas Nr. SS-232 priimtas 2008 m. vasario 5 d., raštas dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas į pakartotinį darbingumo lygio vertinimą 2008 m. vasario 20 d., buvo paruoštas tik 2008 m. vasario 6 d. Ginčų komisija pareiškėjo prašymą gavo 2008 m. kovo 7 d., o išnagrinėjo 2008 m. liepos 31 d. Tarnybos Sprendimą Nr. SS-232 pasirašęs S. R. posėdyje nedalyvavo (dalyvavo D. R.), todėl, pareiškėjo nuomone, 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. SS-232 negalioja dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Šalies argumentai
Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 77-79, 102) išdėstė šiuos argumentus:
DL nustatymo tvarkos aprašo 8 ir 10 punktuose yra pateiktas baigtinis dokumentų, kuriuos asmuo turi pateikti Tarnybai, sąrašas. DL nustatymo tvarkos aprašo 13.1 papunktyje nurodyta, kad, reikalui esant, Tarnyba kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurios GKK išdavė siuntimą, į kitas įstaigas ar institucijas dėl papildomų medicininių ar kitų dokumentų (informacijos) pateikimo, jei gauti medicininiai ar kiti dokumentai yra neišsamūs ar jų nepakanka. Tarnyba, pakartotinai vertindama pareiškėjo darbingumo lygį (Akto 20 p.), rėmėsi pareiškėjo siuntimo į Tarnybą, ligos istorijos duomenimis, konsultantų išvadomis, taip pat apžiūros ir pokalbio su pareiškėju duomenimis. Tai, kad Tarnybos specialistai nesikreipė papildomų dokumentų, liudijančių asmens sveikatos būklę, reiškia, jog byloje esančių dokumentų užteko pagrįstam sprendimui priimti. Tuo labiau, kad asmens byloje nėra dokumentų, liudijančių pasikeitusią pareiškėjo sveikatos būklę.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A1-50 patvirtintų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Tarnybos nuostatai) 6.10 ir 10.4 papunkčiais, Tarnyba, be kita ko, nagrinėja pareiškimus ir skundus savo kompetencijos klausimais NDNT Sprendimų kontrolės skyriui, vadovaujantis NDNT direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-40 patvirtintais nuostatais, be kitų uždavinių, pavesta tikrinti teritorinių skyrių priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą bei, esant pagrindui, juos keisti. Pareiškėjui net ir neatvykus į pakartotinį darbingumo lygio svarstymą, sprendimas jo atžvilgiu būtų vis tiek pakeistas, nes NDNT Sprendimų kontrolės skyrius nustatė pažeidimus, kuriuos padarė Tarnybos Kauno I skyrius, 2008 m. sausio 9 d. vertindamas pareiškėjo darbingumo lygį. Tai patvirtina ir Komisijos sprendimas, kuriuo ginčijamas Tarnybos sprendimas buvo paliktas galioti. Todėl teigti, kad pabloginus sprendimą dėl darbingumo lygio pareiškėjo atžvilgiu, buvo pažeistos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatos, nėra jokio teisinio pagrindo. Pagal DL nustatymo tvarkos aprašo 17 ir 34 punktus darbingumo lygio terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo dėl darbingumo lygio priėmimo data yra visų reikalingų dokumentų Tarnyboje gavimo diena. Pareiškėjo skundas buvo gautas 2008 m. vasario 5 d., todėl Sprendime Nr. SS-232 buvo nurodyta ši data. Tarnybos sprendimą pasirašė NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus vedėjas, kuris pagal DL nustatymo tvarkos aprašo 47 punkto nuostatas atsako už sprendimo dėl asmens darbingumo lygio nustatymo teisingumą ir pagrįstumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritorinio skyriaus atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (I t., b. l. 182-184, II t., b. l. 26-28) prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 5 d. sprendimu (II t., b. l. 30-36) pareiškėjo skundą patenkino: panaikino NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232 ir Ginčų komisijos 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. birželio 17 d. nutartimi (II t., b. l. 77-86) atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (III t., b. l. 30-36) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjui bazinis darbingumo lygis buvo pakeistas iš 50 į 80 procentų, pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, teismas sprendė, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų.
Teismas nustatė, kad Tarnybos Kauno I skyrius 2008 m. sausio 9 d. priėmė darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-133, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 50 procentų darbingumas (I t., b. l. 28-34). 2008 m. vasario 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą Tarnybai peržiūrėti Tarnybos Kauno I skyriaus 2008 m. sausio 9 d. sprendimą. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2008 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. 55-232, kuriuo buvo pakeistas minėtas Tarnybos Kauno I skyriaus 2008 m. sausio 9 d. sprendimas ir nuo 2008 m. vasario 26 d. (t. y. nuo dienos, kai buvo baigtas darbingumo lygio vertinimo aktas) pareiškėjui nustatytas 80 procentų darbingumo lygis (I t., b. l. 154-159). Pareiškėjas Ginčų komisijai pateikė prašymą, kuriuo prašė peržiūrėti darbingumo lygio nustatymą. Ginčų komisija 2008 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. S-84, kuriuo NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 9-16).
Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 2 punktą Tarnyba priima sprendimus dėl darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino. To paties įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad darbingumo lygis nustatomas remiantis asmenį gydančių gydytojų, profesinės reabilitacijos ir kitų specialistų pateiktais dokumentais. Darbingumo lygio nustatymo kriterijai ir tvarka patvirtinti Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministrų 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179. Kriterijų aprašo 3 punkte nustatyta, kad asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant: medicininius kriterijus, t. y. asmens bazinį darbingumą (pagal Kriterijų aprašo 1 priedą); funkcinius kriterijus (pagal Kriterijų aprašo 2 priedą); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (pagal Kriterijų aprašo 2 priedą). Remiantis Kriterijų aprašu, medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (4 p.). Jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamo koeficiento (6 p.). Funkciniai kriterijai vertinami, atsižvelgiant į asmens funkcijų sutrikimus, kiek valandų asmuo gali dirbti per dieną ar dienų per savaitę (11 p.). Profesiniams ir kitiems kriterijams, turintiems įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, priskiriama: išsilavinimas (12.1.1-12.1.3 p.), profesinė kvalifikacija (12.2.1-12.2.3 p.), darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje (12.3.1-12.3.2 p.), amžius (12.4.1- 12.4.3 p.). Kriterijų aprašo 13-15 punktuose nustatyta, kad kriterijai, nurodyti atitinkamuose šio aprašo punktuose, vertinamai kaip vidutinio palankumo, nepalankios arba palankios darbui aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kokio palankumo darbui aplinkybių yra dauguma, bazinio darbingumo procentas dauginamas iš atitinkamo koeficiento (17-19 p.) ir nustatomas darbingumo lygis procentais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl darbingumo lygio nustatymo, yra išaiškinęs, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme. Tarnybos sprendimas turi būti motyvuotas, atitikti objektyvumo ir teisėtumo reikalavimus. Ypač pabrėžta tai, kad Tarnybai ir Ginčų komisijai suteikta kompetencija spręsti klausimus, reikalaujančius specialių (medicininių) žinių, grindžiamus medicininiais tyrimais ir dokumentų duomenimis, asmeniui, kurio darbingumo lygis nustatinėjamas, neturint atitinkamų žinių ne visada yra aiškūs ir suprantami. Tik žinodamas priimto sprendimo faktinius ir teisinius motyvus pareiškėjas gali realizuoti teisę skųsti priimtą sprendimą, o institucija, nagrinėjanti skundą ikiteismine tvarka, bei teismas – spręsti dėl priimto sprendimo pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2122/2010, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1456/2010). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo darbingumo lygis buvo įvertintas laikantis teisės aktų reikalavimų, ar nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinant darbingumo lygį ištyrimą bei sprendimų dėl darbingumo lygio nustatymo priėmimą (ABTĮ 89 str. 1 d.).
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą darbingumo lygio nustatymo procedūrą inicijuoja gydantis gydytojas, kuris, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, jog taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai atitinkamus dokumentus. Iš byloje esančio UAB „Medgintras“ 2008 m. sausio 8 d. siuntimo Nr. 14 teismas nustatė, kad pagrindinė pareiškėjo diagnozė buvo nustatyta pagal šiuos tarptautinio ligų klasifikatoriaus TLK-10 kodus: G55.1, R52.1, M51.1, G45.0, o gretutinė diagnozė – E66.9, F06.6, F33.1, H93.3, I11.0, I49.0, J41.0, K21.0, K29.9, M17.0, M20.1 ir M21.4 (I t., b. l. 35). Remdamasi asmens byloje esančiais duomenimis, apžiūrėjusi asmenį dėl pagrindinėje diagnozėje nurodytų ligų tipų pagal TLK-10 kodus, Tarnyba 2008 m. vasario 5 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra 80 procentų.
Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad Tarnyba, nustatydama pareiškėjo bazinį darbingumo lygį dėl pagrindinių diagnozių pagal TLK-10 kodus G55.1, M51.1, R52.1, pagrįstai taikė Kriterijų aprašo 1-jo priedo I dalies „Nervų sistemos ligos“ 15.1 punktą (periferinės nervų sistemos, neuroraumeninės jungties ir raumenų ligos, esant lengvam funkcijos sutrikimui), nes asmuo skundžiasi nuolatiniais stuburo, rankų, kojų skausmais, tačiau motorikos ir sensorinių sutrikimų nestebima, ir nustatė 90 procentų darbingumą (galimos vertės 80-100 procentų), taip pat XIII dalies „Jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų sistemos ligos“ 75.1 punktą, kurio dispozicija taikoma esant kelio, klubo, stuburo ir kitų sąnarių artrozei, I funkcinio nepakankamumo klasei (asmuo gali atlikti įprastus kasdienius judesius (apsitarnavimo, profesinius, laisvalaikio), I-II rentgenologinė stadija), ir nustatė 100 procentų bazinio darbingumo vertę (galimos vertės 80-100 procentų). Pažymėjo, kad nors tyrimų duomenys ir patvirtina pakitimus, tačiau manoma, jog jie asmens judėjimo, apsitarnavimo, darbingumo lygio labai neįtakoja. Dėl diagnozės pagal TLK-10 kodus I11.0, I49.1 pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Kriterijų aprašo 1-ojo priedo VI dalies „Kraujotakos sistemos ligos“ 40.11.3 punktu (arterinė hipertenzija, didelė rizikos grupė) ir nustatė 70 procentų bazinį darbingumo lygį (galimos vertės 70-80 procentų). Praeinantys (tranzitiniai) smegenų išemijos priepuoliai ir su jais susiję sindromai (TLK-10 kodas G45) nevertinti pagrįstai, nes diagnozė nėra patvirtinta instrumentiniais tyrimais. Ligos pagal TLK-10 kodą M17.0 įtakos pareiškėjo darbingumui atsakovas pagrįstai nevertino atskirai, nes apžiūros metu abiejų kelių sąnarių judesiai buvo laisvi, be funkcijos apribojimo. Dėl bazinio darbingumo lygio pagal diagnozę pagal TLK-10 kodą F33.1 (pasikartojantis depresinis sutrikimas), teismas pripažino, kad Tarnyba pagrįstai parinko Kriterijų aprašo 1-ojo priedo II dalies „Psichikos ir elgesio sutrikimai“ 23 punktą, taikytiną afektinių sutrikimų atveju, kai epizodų dažnis užsitęsia ilgiau kaip 6 mėn. ir taikant adekvatų gydymą nepavyksta pasiekti visavertės remisijos, rezistentiškumas gydymui, dažna ciklų kaita. Iš ligos istorijos įrašų nustatė, jog V. K. psichiatro buvo gydomas dėl organinio emocinio labilumo sutrikimo (TLK-10 kodas F06.6), o asmens sveikatos ligos istorijoje yra įrašai, kad pritaikius gydymą, baimė vairuoti sumažėjo, todėl dėl šio susirgimo bazinis darbingumas pagrįstai nevertintas. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjas bendravo noriai, teisingai orientavosi aplinkoje ir laike, į klausimus atsakė prasmingai, kontaktas geras, mąstymo sutrikimų nestebėta. Dėl diagnozės E66.9 bazinis darbingumas atskirai nevertintas, nes viršsvoris yra priskiriamas padidėjusio kraujospūdžio rizikos veiksniams. Pagal Kriterijų aprašo IV dalies „Ausų, nosies ir gerklų ligos“ 32.1.1 punktą klausos funkcijos pablogėjimas nustatomas atsižvelgiant į geriau girdinčios ausies girdėjimo aštrumą: garso dažnis 500, 1000 ir 2000 Hz, klausos pablogėjimas yra minimaliai 20-29 dB. Įvertinusi tai, kad pareiškėjo klausa dešine ausimi sumažėjusi 7,6 dB, kaire – 12 dB, pirmosios instancijos teisėjų kolegija dėl diagnozės pagal TLK-10 kodą H93.3 bazinio darbingumo vertinimo sprendė, kad bazinis darbingumas nevertintas pagrįstai. Dėl diagnozių pagal TLK-10 kodus F06.6, J41.0, K21.0, K29.9, M20.1, M21.4, H93.3 teismas sprendė, kad bazinis darbingumas nevertintas pagrįstai dėl neišreikštų funkcinių sutrikimų, o esami nedideli funkciniai sutrikimai neatitinka Kriterijų aprašo priede nurodytų vertinimo kriterijų. Teismas rėmėsi teismo posėdyje apklausto specialisto neurologo Antano Rauličkio paaiškinimais, kad pareiškėjo ligų pagrindas yra depresinis sindromas, o depresija gali būti kitų ligų atsiradimo priežastimi; po pirmos avarijos pareiškėjui diagnozuoti tik nubrozdinimai, o po antros – galvos trauma (galvos, o ne smegenų sumušimas, o tai esminis skirtumas nustatant diagnozę); medicininiuose dokumentuose nurodomas galvos svaigimas ir pykinimas neurologiškai nėra reikšmingi; V. K. buvo diagnozuotas nervų šaknelių lėtinis uždegimas; konsultuojantis psichiatras nustatė emocinio labilumo (jautrumo) sindromą, kuris vėliau perėjo į depresiją. Išanalizavęs dokumentus, specialistas padarė išvadą, kad V. K. nėra visiškai nedarbingas ir gydydamasis galėtų pasveikti.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba teisingai atliko medicininių kriterijų vertinimą ir teisingai nustatė pareiškėjui bazinį darbingumą. Vadovaudamasis Kriterijų aprašo 15 punktu ir Kriterijų aprašo 2-uoju priedu, pažymėjo, kad 63 procentų bazinis darbingumas pagrįstai pripažintas palankia aplinkybe. Pagal Kriterijų aprašą, vertinant asmens darbingumo lygį, būtina atsižvelgti ir į funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms. Vertindama valandų, kurias asmuo gali dirbti, skaičiaus kriterijų, Tarnyba atsižvelgė į nustatytą bazinio darbingumo dydį ir konstatavo, kad pareiškėjas gali dirbti darbą daugiau kaip 6 val. per dieną ar 5 ir daugiau dienas per savaitę. Remdamasis Kriterijų aprašo 15 punktu ir šio aprašo 2-uoju priedu, teismas sprendė, kad Tarnyba šį kriterijų pagrįstai įvertino pareiškėjui palankia darbui aplinkybe. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turi vidurinį išsilavinimą, ir vadovaudamasis Kriterijų aprašo 13 punktu bei šio aprašo 2-uoju priedu, sprendė, kad išsilavinimo kriterijus pagrįstai įvertintas vidutinio palankumo aplinkybe, o profesinės kvalifikacijos kriterijus, vadovaujantis Kriterijų aprašo 13 punktu, pagrįstai įvertintas kaip vidutinio palankumo darbui aplinkybė, kadangi pareiškėjas negali panaudoti turimos traktorininko mašinisto kvalifikacijos, bet gali dirbti kitos kvalifikacijos darbus. Įvertinęs darbinės veiklos aprašymą ir nustatęs, kad pareiškėjas turi 11 metų darbo patirtį pagal specialybę, yra dirbęs pagal verslo liudijimą, mažiau nei 3 metus nedirbo, teismas vertino, kad pareiškėjas turi darbo patirties ir darbinių įgūdžių, todėl šis kriterijus pagrįstai pripažintas palankia darbui aplinkybe. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas gimęs 1966 m., todėl jo amžius vertinimo metu pateko į intervalą iki 45 m., ir vadovaudamasis Kriterijų aprašo 15 punktu bei Kriterijų aprašo 2-uoju priedu, sprendė, jog amžiaus kriterijus irgi pagrįstai pripažintas palankia aplinkybe.
Pirmosios instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo kriterijaus Tarnyba nemotyvavo, o ją tiesiog konstatavo, todėl nėra aišku, kuo remiantis atsakovas nusprendė, jog pareiškėjui nėra būtinas darbinės aplinkos pritaikymas. Nurodė, kad nesant Tarnybos sprendime motyvų dėl šios aplinkybės, teismas neturi galimybės patikrinti, ar kriterijus buvo pagrįstai priskirtas atitinkamam palankumo lygiui. Tačiau pažymėjo, kad šio kriterijaus neaptarimas nekeičia Tarnybos sprendimo esmės, nes net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad asmeniui yra būtinas darbinės aplinkos pritaikymas ir ši aplinkybė būtų pripažinta vidutinio palankumo, susumavus aplinkybių vertinimo rezultatus, būtų nustatyta, kad palankių darbui aplinkybių suma lygi 4, vidutinio palankumo aplinkybių suma – 3, nepalankių darbui aplinkybių – lygi 0. Taigi, vadovaujantis Kriterijų aprašo 19 punktu, darbo ir kitų aplinkybių koeficiento reikšmė išliktų nepakitusi – t. y. 1,3. Pagal Kriterijų aprašą darbingumo lygis nustatomas bazinio darbingumo procentą padauginus iš darbo ir kitų aplinkybių koeficiento. Šiuo atveju jis yra lygus 81,9 procentų (63 proc. x 1,3 = 81,9). Suapvalinus gaunamas 80 procentų darbingumo lygis.
Teismas pažymėjo, kad kitos pareiškėjo skunde ir teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės jo pozicijos pagrįstumo taip pat neįrodo.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad: pareiškėjo darbingumo lygis nustatytas nepažeidžiant darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų; pagrindinės procedūros, turinčios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinant darbingumo lygį ištyrimą bei sprendimų dėl darbingumo lygio nustatymo priėmimą, nebuvo pažeistos; ginčijami Tarnybos ir Komisijos sprendimai laikytini teisėti bei pagrįsti, ir nėra juridinio pagrindo juos naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.). Pripažinęs pareiškėjo skundą nepagrįstu, teismas netenkino pareiškėjo atstovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (III t., b. l. 43-45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas. Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo advokatės ir pareiškėją atstovaujančios jo sutuoktinės, kuri neturi teisinio išsilavinimo, prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Nedalyvaujant pareiškėjo advokatei, pareiškėją atstovavusi jo sutuoktinė neturėjo pakankamai teisinių žinių išsiaiškinti, kodėl nebuvo atlikta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi paskirta teismo medicininė ekspertizė. Pats pareiškėjas nedalyvavo teismo posėdyje dėl sunkios sveikatos būklės. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovei nebuvo leista užduoti klausimų specialistui. Apelianto teigimu, buvo pažeistas bylos šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė visų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarties Nr.A756-352/2010 nurodymų. Teismas atsisakė pakviesti į teismo posėdį NDNT vyriausiąją specialistę V. V. ir Tarnybos Kauno I skyriaus vedėją R. Š., motyvuodamas tuo, kad jie savo nuomonę išdėstė sprendime. Apeliantas mano, kad buvo pažeistos ABTĮ 53 straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 142 straipsnio 1 dalies nuostatos ir dėl to neteisingai išspręsta byla. Bylą nagrinėjo ir 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį dėl ekspertizės skyrimo priėmė viena Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, o skundžiamą 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą – kita. Todėl apeliantui kilo klausimas, ar nebuvo padarytas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas procesinės teisės normų pažeidimas (pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą).
2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjui 50 proc. darbingumo lygis nustatytas ne tik pirminiu 2007 m. sausio 16 d. ir pakartotiniu 2008 m. sausio 9 d. Tarnybos Kauno I skyriaus sprendimais, bet ir 2009 m. sausio 13 d. Tarnybos Kauno I skyriaus sprendimu, kuris buvo pakeistas 2009 m. balandžio 30 d. Tarnybos Kauno I skyriaus sprendimu (darbingumo lygis pakeistas iš 50 į 55 proc.). 2010 m. balandžio 26 d. Tarnybos Kauno I skyriaus sprendimu pareiškėjo darbingumo lygis 55 proc. nustatytas laikotarpiui nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. Pareiškėjui yra nesuprantami nagrinėjamoje byloje apskųsti sprendimai, nes esant neišgydytoms toms pačioms jo ligoms, skundžiamasis sprendimais jo darbingumo lygis vieneriems metams buvo nustatytas 80 proc., nors iki to buvo 50 proc. ir po to vėl buvo nustatyta trims metams kad jo darbingumo lygis yra 55 proc. Apelianto manymu, dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio turėjo būti atlikta nešališka ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas į teismo posėdį pakvietė atsakovo rekomenduotą specialistą neurologą Antaną Rauličkį. Apelianto nuomone, šio specialisto paaiškinimai visiškai nesusiję su jo ligos pagrindine diagnoze pagal TLK-10 kodus G55.1, R52.1, M51.1, G45. Priešingai, specialistas aiškino, kad pareiškėjo ligų pagrindas yra depresinis sindromas, t. y. ligos gretutinėje diagnozėje nurodyti TLK-10 kodai F06.6 ir F33.1. Specialistas faktiškai nepaaiškino, kad pareiškėjas nėra iš dalies nedarbingas, o paaiškino, kad jis nėra visiškai nedarbingas, ir jam reikalingas gydymas, po kurio jis galėtų pasveikti. Apeliantas akcentuoja, kad ginčas vyksta ne dėl pareiškėjo visiško nedarbingumo (nuo 0 iki 25 proc.), o dėl atitinkamo darbingumo lygio procento.
Šalies argumentai
Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 55-56) atsakovas savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas, teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų aplinkybių ir įrodymų, o nurodo tik, jo nuomone, padarytus procesinės teisės normų pažeidimus, atsakovas atsiliepime nurodė, kad Tarnybos argumentai dėl ginčo esmės yra išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą ir pirmosios instancijos teismo posėdyje.
2. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl neteisingai pritaikytų procesinės teisės normų, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, prieštarauja bylos medžiagai. Apelianto argumentas, esą buvo pažeista jo teisė betarpiškai dalyvauti bylą nagrinėjant iš esmės ir pateikti paaiškinimus, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdžiuose, pasak jo, dėl sunkios sveikatos būklės, nebuvo pateisintas reikalingomis pažymomis ar kitais įrodymais. Be to, pareiškėjo atstovei ne kartą buvo išaiškinta teisė byloje turėti kvalifikuotą atstovą, tačiau ji šia galimybe pasinaudoti atsisakė. Specialistą teismas kvietė savo iniciatyva, proceso šalys turėjo lygias teises ir galimybes užduoti jam klausimų. Pareiškėjo atstovė, vietoj to, kad naudotis savo procesinėmis teisėmis sąžiningai, nepagrįstai kaltino specialistą šališkumu, nepateikdama jokių argumentų ir paaiškinimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iškėlė administracinį ginčą nesutikdamas su Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. SS-232, kuriuo Tarnyba, atlikusi pakartotinį pareiškėjo darbingumo lygio vertinimą, pakeitė teritorinio (Kauno I) skyriaus 2008 m. sausio 9 d. sprendimą (2008 m. sausio 9 d. darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. DNL-133), kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis vieneriems metams (nuo 2008 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 8 d.), ir nustatė pareiškėjui 80 proc. darbingumo lygį. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84, priimtą išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriuo NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. SS-232 buvo paliktas nepakeistas. Be to, pareiškėjas prašė teismo palikti galioti Tarnybos Kauno I teritorinio skyriaus 2008 m. sausio 9 d. sprendimą.
Nagrinėjamo ginčo esmė yra ta, ar Tarnybos 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. SS-232 pagrįstai vertinamajam vienerių (2008-2009) metų laikotarpiui pareiškėjui buvo nustatytas 80 procentų darbingumo lygis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.). ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą pagal šioje įstatymo normoje apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo jog, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar nėra pagrindo byloje taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio nuostatas.
Pagal ABTĮ 142 straipsnį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad jam kilo abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas skaitmenine išraiška nurodė, kad teismas galimai pažeidė 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą (šiame punkte nurodytas procesinės teisės normų pažeidimo atvejis - byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles), tačiau iš apeliacinio skundo argumentų (pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą) ir procesinių dokumentų palyginimo (nutartis skirti ekspertizę ir sprendimas, kuriuo teismas išnagrinėjo bylą iš esmės) akivaizdu, kad pareiškėjas iškėlė klausimą dėl galimo ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto atvejo (pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą).
ABTĮ 46 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo pirmininkas. Įstatymas nedraudžia keisti teisėjų kolegijos sudėtį bylos nagrinėjimo proceso metu, tačiau teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimo atveju turi būti laikomasi ABTĮ 79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad jeigu bylos nagrinėjimo proceso metu bent vienas teisėjas pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (II t., 91 l.) V. K. skundo nagrinėjimui buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2011 m. birželio 10 d. nutartimi (II t., 177 l.) buvo pakeista 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi sudarytos teisėjų kolegijos sudėtis (vietoj atostogaujančios teisėjos I.Paulauskienės į teisėjų kolegijos sudėtį paskirtas teisėjas A.Dirvonas). Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio protokolo (III t., b.l.23-27) nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi sudaryta teisėjų kolegija nagrinėjo bylą nuo pat pradžios ABTĮ 82 straipsnyje aptartų procesinių procedūrų prasme, kaip to reikalauja ABTĮ 79 straipsnio 2 dalis, 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą (2011 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2011 m. rugsėjo 5 d. 10.45 val.) priėmė ir pasirašė 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi sudarytos teisėjų kolegijos teisėjai. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, apelianto argumentą, esą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Apeliantas jo procesinių teisių pažeidimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodo aplinkybes, kad teisėjų kolegija 2011 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje nepatenkino jo atstovių (advokatės ir sutuoktinės) prašymų atidėti bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jo atstovei advokatei, o pats pareiškėjas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl sunkios sveikatos būklės, o antroji jo atstovė (sutuoktinė) nėra teisininkė.
ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, paskiria kito teismo posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai paskelbia atvykusiems asmenims (ABTĮ 80 str.2 d.).Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. posėdžio protokole (III t., 23-27 l.) užfiksuotą aplinkybę, kad proceso šalims apie posėdį pranešta tinkamai, patvirtina bylos medžiaga. Šios aplinkybės neneigia ir apeliantas. Teismas, 2011 m. birželio 13 d. posėdyje atidėdamas bylos nagrinėjimą 2011 m. rugpjūčio 25 d. 13 val., apie paskirto teismo posėdžio laiką pasirašytinai supažindino atvykusius bylos proceso dalyvius (III t., 4 l.), o nedalyvavusiems 2011 m. birželio 13 d. posėdyje pranešė teismo šaukimais bei pranešimais (III t., 6,18 l.). ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Esant byloje nustatytai aplinkybei, kad bylos šalims apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, pareiškėjo ir vienos jo atstovės, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens atstovo neatvykimas į teismo posėdį, pagal ABTĮ 78 straipsnio nuostatas, teismui nebuvo kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Pats pareiškėjas dėl bylos nagrinėjimo 2011 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje teismui nebuvo pateikęs jokių rašytinių prašymų. Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. gautą pareiškėjo advokatės J.Brinevičienės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jos atostogų, taip pat pareiškėjo atstovės A. K. 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl advokatės atostogų. Teismas netenkino šių prašymų motyvuodamas tuo, kad advokatės pateiktame įsakyme dėl atostogų suteikimo (Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės 2011 m. birželio 17 d. įsakymas Nr.ADV6-(3.6)-26, III t., 16 l.) nurodyta, jog advokatę J.Brinevičienę jos atostogų metu (pateiktame įsakyme nurodyta, kad atostogos advokatei J.Brinevičienei suteiktos nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d.) pavaduoja advokatė D.Vaškelienė, be to, pareiškėją atstovauja kita jo atstovė - A. K. Bylos proceso šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teismui nėra privalomas, tačiau teismas kiekvienu atveju tokį prašymą turi išnagrinėti ir motyvuotai išspręsti atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kaip matyti iš minėtų pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos argumentų, teismas šį prašymą motyvuotai išsprendė. Bylos medžiaga nesuteikia pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad netenkindamas prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, taip pat netenkindamas kai kurių kitų pareiškėjo atstovės prašymų, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas bei proceso šalių procesinių teisių lygybės principą. Įstatymas (ABTĮ 53 str.) proceso šalims suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo įgaliota atstovė A. K. viso bylos proceso eigoje, taip pat ir laikotarpiu tarp 2011 m. birželio 13 d. ir 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžių, aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis (ABTĮ 53 str.2 d.), tarp jų teise susipažinti su byloje esančiais dokumentais ir daryti jų kopijas (ABTĮ 51 str.). Minėta pareiškėjo atstovė, kaip matyti iš jos prašymų pirmosios instancijos teismui išduoti bylos dokumentų kopijas, be kita ko, iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio, buvo gavusi visų bylos dokumentų (paskutinių - 2011 m. rugpjūčio 2 d.), kuriais buvo sprendžiama dėl atitinkamų medicinos ekspertų ar specialistų pakvietimo į bylą, kopijas, tarp jų - Valstybinės teismo medicinos ekspertizės tarnybos atsisakymo atlikti pareiškėjo teismo medicininę ekspertizę dėl darbingumo lygio nustatymo kaip nepriskirtiną šios įstaigos kompetencijai (II t., b.l.138, 144), taip pat pirmosios instancijos teismo susirašinėjimo su Teisingumo ministerija, kuri sudaro ir tvarko Lietuvos teismo ekspertų sąrašą (II t., 164,165,166,168 l.), bei susirašinėjimo su bylos šalimis bei atitinkamomis įstaigomis dėl į teismo posėdį kviestino specialisto (II t., 170,172,173, l., III t., 5,7,9,11 l.), todėl apeliacinio skundo argumentas, esą pareiškėjo atstovei A. K. neturint teisinio išsilavinimo, nedalyvaujant advokatei ji negalėjo išsiaiškinti kodėl nebuvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, prieštarauja minėtai bylos medžiagai.
Įrodinėjimo dalyką administracinėje byloje sudarančios aplinkybės nustatomos teismui tiriant ir vertinant įrodymus Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal šį įstatymą įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str.1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str.2 d.). Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimų, kurie buvo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartyje Nr.A756-352/2010. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui išspręsti reikalingos specialios žinios, o tokiu atveju įstatymas numato galimybę pasitelkti specialistą arba ekspertą (ABTĮ 61, 62 str.). Taigi ekspertizės paskyrimas arba specialisto pakvietimas buvo paminėti kaip alternatyvūs variantai. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi dėl pareiškėjo darbingumo lygio įvertinimo buvo paskyręs teismo medicininę ekspertizę ir pavedęs ją atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai, kuri nutartį grąžino pirmosios instancijos teismui vadovaudamasi Teismo ekspertizių įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi (ekspertizė nepriskirtina įstaigos kompetencijai). Nustatęs, kad ekspertizės atlikimas negalimas, pirmosios instancijos teismas išsprendė dėl specialisto pakvietimo į teismo posėdį. Tai atitinka ABTĮ reikalavimus. Apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismo posėdyje, pareiškėjo atstovei A. K. teismo posėdyje nebuvo leista pateikti klausimus specialistui A.Rauličkiui, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad pareiškėja pateikė ekspertui du klausimus ir jis atsakė. Tame pačiame teismo posėdžio protokole yra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atstovė procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai (užfiksuoti šios atstovės teiginiai, kad niekam nesiėmus atlikti ekspertizę, ji nemato kam gali užduoti klausimus; replika specialistui, kad jis turi jai užduoti klausimus tik dėl 2008 metų laikotarpio; teismo posėdžio pirmininkė tris kartus įspėjo pareiškėjo atstovę A. K. nepertraukinėti specialisto paaiškinimų). Pareiškėjos nurodyti Tarnybos ir jos teritorinio skyriaus darbuotojai, kurie atliko pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo ekspertizę, nagrinėjamoje byloje buvo pateikę savo poziciją ir negalėjo būti laikomi specialistais ABTĮ 61 straipsnio prasme. Bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas šalių pozicijos dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo (ABTĮ 57 str.6 d.). Pirmosios instancijos teismas, atsisakymas iškviesti į teismo posėdį pareiškėjos nurodytus asmenis, kurie priėmė atitinkamus aktus dėl darbingumo lygio nustatymo, procesinės teisės normų nepažeidė. Atsisakymo motyvas, kad sprendimus priėmusių specialistų nuomonė yra išdėstyta sprendimuose, yra pagrįstas. Teismas nenustatė būtinumo kviesti aktus surašiusius asmenis ir apklausti juos liudytojais. Bylos proceso šalys turi lygias teises nuspręsti kokie jų įgalioti atstovai dalyvaus teismo posėdyje nagrinėjant bylą. Įstatymas nesuteikia bylos proceso šalims reikalauti, kad priešinga bylos šalis įgaliotų byloje atstovauti tą atstovą, kurį nurodo priešinga bylos šalis, taip pat nesuteikia teisės nušalinti priešingos bylos šalies atstovą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat neprašo prijungti ir apeliacinėje instancijoje įvertinti kokius nors įrodymus ir neteigia, kad turėjo kokių nors įrodymų, kurių negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui būtent dėl to, kad teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nepatenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai rėmėsi sprendime nurodytomis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrų 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Kriterijų aprašo ir DL nustatymo tvarkos aprašo (bylai aktuali 2007 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr.A1-241/V-745 redakcija) nuostatomis, sprendime pagrindė savo išvadas, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl pareiškėjo skundžiamų aktų pagrįstumo. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, asmens darbingumas procentais yra trijų lygių. Jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; jei nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; jei nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu (NSIĮ 20 str.8 d.). Darbingumo lygis nustatomas remiantis asmenį gydančių gydytojų, profesinės reabilitacijos ir kitų specialistų pateiktais dokumentais (NSIĮ 20 str. 6 d.). Asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant Kriterijų aprašo 3 punkte nurodytus kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas); funkcinius (2 priedas); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, (2 priedas). Kriterijų aprašo 4 punkte nurodyta, kad medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas, vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatytas darbingumo lygio vertinimo (NSIĮ 18-20 str.) ir ginčų nagrinėjimo procedūras (NSIĮ 23 str.), kurias detalizuoja DL nustatymo tvarkos aprašas ir Kriterijų aprašas. Pagal šias procedūras gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai atitinkamus dokumentus (siuntimą į Tarnybą, medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę ir kt.) (8 p.). Gydytojų konsultacinės komisijos patikrinti ir patvirtini DL nustatymo aprašo 8 punkte nurodyti dokumentai pateikiami Tarnybos teritoriniams skyriui, kuris priima sprendimą dėl darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino, profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio, darbo pobūdžio ir sąlygų (9,12,14 p.). Nustatant darbingumo lygį užpildydamas patvirtintos formos darbingumo lygio vertinimo aktas (16 p.). Tuo atveju, kai asmuo nesutinka su Tarnybos teritorinio skyriaus priimtu sprendimu, jis per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali kreiptis raštu Tarnybos direktorių dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo (38 p.). Jei asmuo nesutinka su Tarnybos sprendimu, per 30 kalendorinių dienų po darbingumo lygio Tarnyboje peržiūrėjimo dienos, jis turi teisę kreiptis į Ginčų komisiją (41 p.). Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnį Ginčų komisija yra ginčus tarp asmens ir tarnybos dėl darbingumo lygio nagrinėjanti ir sprendžianti ne teismo tvarka institucija. Ginčų komisijai nesuteikta kompetencija pačiai nustatyti asmens darbingumo lygį ir priimti sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo. Nustačiusi atitinkamus darbingumo lygio vertinimo trūkumus, Ginčų komisija pagal suteiktą kompetenciją gali įpareigoti Tarnybą atlikti atitinkamus vertinimo veiksmus. Taigi dėl nagrinėjamoje byloje iškelto administracinio ginčo pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantis aktas yra Tarnybos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. SS-232. Šis sprendimas buvo priimtas Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriui atlikus pakartotinį pareiškėjo darbingumo lygio vertinimą pagal pareiškėjo 2008 m. sausio 31 d. prašymą, kurį jis pateikė po to, kai Tarnybos Kauno I-ojo teritorinis skyrius 2008 m. sausio 9 d. pateikė Aktą Nr.DNL-133, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis vieneriems metams.
Pagal DL nustatymo tvarkos aprašo VI dalį (37 p.), asmeniui nesutinkant su Tarnybos teritorinio skyriaus darbingumo lygio vertinimo aktu, Tarnyba teritorinio skyriaus priimto sprendimo patikrą turi įvykdyti pati atlikdama pakartotinį darbingumo lygio vertinimą pagal pirmiau minėtus Kriterijų aprašo 3 punkte numatytus kriterijus ir surašydama darbingumo lygio vertinimo aktą, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl darbingumo lygio vertinimo.
Nagrinėdamas ginčą dėl darbingumo lygio nustatymo, teismas sprendžia tik teisės klausimus. Teismui nesuteikta kompetencija spręsti medicininius ir darbingumo lygio nustatymo (klasifikavimo) klausimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Tarnybos sprendimas dėl darbingumo lygio vertinimo turi atitikti esminius Viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t.y. turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Pareiškėjas su Tarnybos 2008 m. vasario 5 d. sprendimu dėl darbingumo lygio vertinimo Nr.SS-232 nesutinka iš esmės dėl to, kad šiuo sprendimu atsakovas, pakeisdamas teritorinio skyriaus 2008 m. sausio 9 d. Aktą Nr.DNL-133, kuriuo pareiškėjas ginčo laikotarpiui (nuo 2008 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 8 d.) buvo pripažintas iš dalies darbingu (darbingumo lygis 50 proc.), pareiškėją pripažino darbingu (nustatė 80 proc. darbingumo lygį). Pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamais sprendimais pirmosios instancijos teisme grindė tuo, kad tiek iki skundžiamo pakartotinio darbingumo lygio vertinimo (pagal pateiktus dokumentus iki 2007-2008 m. iki sausio 15 d.), tiek ir po šio vertinimo (pagal pateiktas darbingumo lygio pažymas nuo 2009 m. sausio 13 d. ir vėliau.), jo darbingumo lygis buvo įvertintas 50 procentų. Todėl pareiškėjui nesuprantama dėl kokių priežasčių atsakovas nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu jam nustatė vieneriems metams, kurie įsiterpia tarp kitų jo darbingumo lygio vertinimo laikotarpių, net 30 procentų didesnį darbingumo lygį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prielaidos apie galimai neteisingą darbingumo lygio vertinimą vien dėl to, kad ženkliai skiriasi darbingumo lygio vertinimas procentais, teismui negali būti pagrindas naikinti Tarnybos sprendimą. Todėl turi būti vertinamas sprendimo pagrįstumas. Tarnybai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl darbingumo lygio vertinimo, reikalaujančius specialių (medicininių) žinių, pagrįstus medicininiais tyrimais ir dokumentais, kurie vertinamam asmeniui, jei jis neturi specialių žinių, ne visada yra suprantami, todėl šiuose individualiuose administraciniuose aktuose yra itin svarbu iš medicininių duomenų išskirti (nurodyti) aiškius motyvus, kuriais pagrindžiamas atitinkamo darbingumo lygio nustatymas procentais. Kadangi darbingumo lygio vertinimo aktas yra parengiamas užpildant atitinkamą (trafaretinę) formą ir joje pateikiant vertinimo duomenis pagal Kriterijų aprašo 3 punkte numatytus vertinimo kriterijus (1-2 priedai), o kai kurios akto dalys yra visiškai neinformatyvios (simboliu, skaitmenine išraiška ar žodžiu įrašomi vertinimo duomenys pagal atitinkamas pozicijas), būtent Tarnybos sprendime dėl darbingumo lygio vertinimo turi būti pateikta motyvuota išvada dėl darbingumo lygio vertinimo, kuri turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Atsakovas, kaip matyti iš atsiliepimo į pareiškėjo skundą, pateikto pirmosios instancijos teismui, neneigia, kad pagal Tarnybos Nuostatus jam, be kita ko, yra priskirta funkcija pagal asmenų prašymus tikrinti teritorinių skyrių priimtų sprendimų dėl darbingumo lygio vertinimo pagrįstumą bei teisėtumą ir, esant reikalui, juos pakeisti. Nagrinėjamu atveju Tarnybos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. SS-232 iš esmės pagrįstas vien tik Tarnybos atlikto pakartotinio darbingumo lygio vertinimo duomenimis, tačiau jame nėra argumentų dėl kokių priežasčių Tarnybos teritorinio skyriaus atliktas pareiškėjo darbingumo lygio vertinimas, įformintas 2008 m. sausio 9 d. aktu Nr.DNL-133, buvo pripažintas nepagrįstu ir/ar neteisėtu ir pakeistas (teritorinio skyriaus nebuvo įvertinti/netinkamai įvertinti kokie nors medicininiai dokumentai ar tyrimai; padarytos funkcijų sutrikimo kvalifikavimo pagal Kriterijų aprašą klaidos, kt.). Atsakovo atstovai apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad darbingumo lygio vertinimo pakeitimą pakartotinio vertinimo metu lėmė duomenys, kurie buvo gauti pareiškėjo objektyvios apžiūros metu apie atitinkamų funkcijų sutrikimus, kuriuos sukėlė pareiškėjui nustatytos lėtinės ligos. Taigi atsakovas neatmeta galimybės, kad apžiūrint pareiškėją Tarnybos teritoriniame skyriuje ir pakartotinio vertinimo metu Tarnyboje galėjo skirtis kai kurie pareiškėjo objektyvios apžiūros duomenys dėl funkcijų sutrikimo laipsnio. Pagal nagrinėjamam ginčui aktualų Tarnybos teritorinio skyriaus vertinimo aktą (19 p.) pareiškėjui buvo nustatytas 1 lengvo laipsnio ir 4 vidutinio laipsnio funkcijų sutrikimai, po mėnesio pakartotinio vertinimo metu Tarnyba pareiškėjui nustatė 4 lengvo laipsnio ir 1 vidutinio laipsnio funkcijų sutrikimus ir atitinkamai pakeitė pagal Kriterijų aprašo 1 priedą vertinimą dėl bazinio darbingumo (procentais) (iš I.15.2, VI.40.1.2, XIII.75.2 į I.15.1, VI.40.11.3, XIII.75.1). Pakartoti pareiškėjo apžiūrą 2008 metų pradžioje atliktų darbingumo vertinimų sąlygomis, t.y. patikrinti pareiškėjo objektyvios apžiūros duomenis, neįmanoma. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad Tarnybos atlikto pakartotinio vertinimo sprendime pateikti duomenys nėra pakankami paneigti Tarnybos teritorinio skyriaus atlikto darbingumo lygio vertinimo duomenis, iškilusios abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. Ginčų komisijos sprendimas ir specialisto išvada šių abejonių nepašalina. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl skundžiamų aktų panaikinimo, ir panaikinant Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232 ir Ginčų komisijos 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84. Dėl pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pareikšto reikalavimo palikti galioti Tarnybos Kauno I teritorinio skyriaus 2008 m. sausio 9 d. sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232, lieka galioti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. SS-232 ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-84.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.