Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vladislavas Lenčikas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarimo, kuriuo K. R. pripažinta kalta:

padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., ir jai paskirta 144 (vieno šimto keturiasdešimt keturių) eurų bauda;

padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., ir jai paskirta 868 (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. pagrindu šios K. R. paskirtos administracines nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda - 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. nubausta už tai, kad 2014-06-23, apie 20.30 val., Vilniuje, J. Tiškevičiaus g. 22, vairuodama automobilį Opel Astra, v/n (duomenys neskelbtini) pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, važiavo atbula, kliudė stovintį automobilį Honda, v/n (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, policijai nepranešė, tokiais savo veiksmais pažeisdė KET 106, 234 punktų reikalavimus bei padarė LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

K. R. atkreipia dėmesį į tai, kad jos nurodytas aplinkybes visiškai patvirtino teisme apklausta liudytoja L. U., kuri buvo kartu su ja ir kitomis keleivėmis automobilyje, nes ji nurodė, jog, išvažiuojant iš aikštelės, tikrai smūgio nepajuto. Be to, patvirtino, kad manevro metu visos keleivės garsiai kalbėjosi, automobilyje garsiai grojo muzika.

Taip pat teismas neįvertino ir neanalizavo, jog liudytojas P. S. teismo posėdyje nurodė, jog mano, kad ji smūgio nepajuto, nes būtų išlipusi. Taip pat nurodė, kad ji galėjo nepajusti kontakto. Liudytojas L. P. teisme nurodė, jog nežino, ar ji galėjo pajausti smūgį, ar ne.

K. R. mano, jog nagrinėjamu atveju jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla dalyje dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos turėjo būti nutraukta, kadangi tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ji neturėjo ir ji nėra įrodyta bylos medžiaga.

Skunde taip pat pažymima, jog teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi pareigūno V. Ščiglo parodymais, kuris nurodė, jog nebuvo galima nepajausti smūgio, nes jis buvo pakankamai stiprus ir buvo matomas pagal sugadinimus. Atsakydamas į advokato klausimus, pareigūnas pripažino, kad jis nėra šios srities specialistas, kad neturi specialiųjų žinių, vertinant sužalojimų stiprumą, pripažino, kad kontaktas yra slystamojo pobūdžio ir dėl kontakto yra likęs tik slystamasis įbrėžimas ant automobilio bamperio.

Be to, K. R. manymu, ši administracinio teisės pažeidimo byla turėjo būti nutraukta, kadangi pasibaigė LR ATPK 35 str. numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai. Pažymi, jog administracinės nuobaudos paskyrimo terminas šioje byloje pasibaigė 2014 m. gruodžio 24 d. ir nebuvo pratęstas įstatymų nustatyta tvarka. Tai paaiškėjo 2015 m. sausio 2 d., susipažinus su visa bylos medžiaga. Minėtas faktas, kad terminas nebuvo pratęstas įstatymų nustatyta tvarka, anot apeliantės, susipažinimo metu buvo užfiksuotas leistinomis priemonėmis.

Skunde teigiama, jog 2014 m. gruodžio 12 d. nutarimas administracinės nuobaudos skyrimo terminą pratęsti 3 mėnesiams byloje atsirado tik po 2015-01-23 (iki to laiko apie jį įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta proceso dalyviams, dėl ko buvo pažeistos jų procesinių teisių įgyvendinimas, ir jis nebuvo įsiūtas į bylą), todėl yra pagrindo manyti, kad nutarimas buvo surašytas vėliau.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

K. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. R. padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Priimdamas skundžiamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai juos išanalizavo ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir su tuo K. R. teiginiu, jog neinformavus proceso dalyvių apie nutarimo dėl nuobaudos skyrimo termino pratęsimo priėmimą buvo pažeistos jų procesinės teisės. Pažymėtina, jog nutarimas dėl nuobaudos skyrimo termino pratęsimo nėra skundžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N-62-5614/2009, Nr. N575-2665/2011), o nesutikimo su termino pratęsimu motyvai gali būti pateikiami apeliaciniame skunde dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl darytina išvada, kad tai nesudaro pagrindo konstatuoti esminio procesinio pažeidimo, sąlygojusio nepagrįstą termino pratęsimą.

Taigi, iš bylos duomenų turinio matyti, kad apeliantė neneigia, jog ji vairuodama automobilį Opel Astra, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodama atbula galėjo kliudyti stovintį automobilį Honda, v/n (duomenys neskelbtini) ir jį apgadinti, tuo padarydama administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Tačiau nesutinka su tuo, jog tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes susidūrimo neišgirdo ir nepajuto, dėl ko tokiuose jos veiksmuose nėra tyčios ir ji negali būti baudžiama už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantė, šis jos padarytas teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga.

Iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad, nors K. R. kalta dėl to, jog tyčia pasišalino iš įvykio vietos neprisipažino, tačiau tokią jos versiją paneigia byloje surinkti įrodymai, kurie, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tais atvejais, kai asmuo supranta, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu, t.y. jį sukėlė, ir iš šio įvykio pasitraukia, suvokdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, sąmoningai ignoruodamas pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės. Šių aplinkybių buvimas reiškia, kad asmuo nurodytą administracinį teisės pažeidimą padarė tyčia. Pažymėtina, kad įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), nėra būtinasis ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis, tačiau šios aplinkybės padeda atskleisti tyčios turinį.

Konstatuotina, kad K. R. suprato, jog ji sukėlė eismo įvykį, jog nukentėjęs asmuo jai reikš pretenzijas dėl šio įvykio ir automobilio apgadinimo, ir, turėdama laikytis KET 234 p. reikalavimų, priklausomai nuo to, sutinka ar nesutinka su įvykio aplinkybėmis, turėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba kviesti policiją į eismo įvykio vietą, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantė suvokė apgadinusi kitą transporto priemonę, taip pat, kad išvažiuodama iš eismo įvykio vietos, pažeisdama KET taisykles, neteisėtai iš jos pasišalina, t. y. LR ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė veikdama tiesiogine tyčia.

Apibendrinat nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad K. R. pažeidimai yra įrodyti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.