Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-383/2015

Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00660-2011-9

2015 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam T. M., jo gynėjui advokatui Tomui Bagdanskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d. ir nuteistas 9 (devyneriems) metams terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu už nusikaltimų numatytų Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir 260 str. 2 d. padarymą taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas E. M., tačiau šio asmens atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 2 d. už tai, kad jis 2011 m. lapkričio mėn., atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, telekomunikacinių priemonių pagalba įkalbėjo R. P., kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, neteisėtai Alytaus mieste perimti, palaikyti, o E. M., - surasti vežėją ir apmokyti tokių veiksmų R. P., bei tikslu platinti tarp Kybartų pataisos namų nuteistųjų, abiem kartu atgabenti į Kybartų m. ir čia specialaus įtaiso, - „patrankos“, pagalba, įmesti jam į pataisos namų teritoriją narkotines medžiagas. Jam toliau telefonu kontroliuojant jų veiksmus ir davus nurodymus dėl narkotinių medžiagų perėmimo vietos ir laiko, jų, R. P. ir E. M., susitikimų jo plano vykdymui vietos ir laiko, narkotinių medžiagų atvežimo prie pataisos namų laiko, R. P. Alytaus mieste iš nenustatyto asmens perėmė didelį kiekį, - 5,544 g., narkotinės medžiagos heroino ir 3,071 g narkotinės medžiagos, - kanapių ir jų dalių, jas laikė savo žinioje, 2011-11-14, apie 10.17 val. kartu su E. M. automobiliu „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno jas iš Alytaus m. į Vilkaviškio r. sav. Kybartų m. prie pataisos namų, kur narkotines medžiagas pakete su specialiu įtaisu, - „patranka“, įmetė (įšovė) į pataisos namų teritoriją, tačiau medžiagos buvo perimtos pataisos įstaigos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato Tomo Bagdanskio apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs įrodymus ir juos įvertinęs, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo T. M. atžvilgiu pritaikyti tinkamai.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. Skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame padarytos išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai argumentuotai, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, pagrįstai pripažino juos T. M. kaltės įrodymais ir padarė pagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusi­kals­tamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, tai yra tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai, kad T. M. nepadarė šio nusikaltimo, kad teismas nepagrįstai jo kaltę pagrindė E. M. ir R. P. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, apklausė E. M., nuteistojo T. M. nurodytus liudytojus A. R., K. B., K. D..

Apylinkės teismas pagrįstai T. M. kaltę grindė E. M. parodymais, kur jis išdėstė itin svarbias nusikaltimo padarymo aplinkybes: kaltinamąjį T. M. pažinojo nuo vaikystės, R. P. žinojo iš matymo. Panašiai 2 mėn. bėgyje iki įvykio jam telefonu keletą kartų skambino T. M., jis prisistatė, be to, šį ir pats pažino iš balso, vis prašė nupirkti jam papildymų pokalbių mobilių telefonų sąskaitoms, tačiau jis atsisakęs. T. M. jam vėl ėmė skambinti iš vakaro (7-dienį) prieš įvykio dieną, prašė jį pamokyti R. P. kaip naudotis specialiu įtaisu, - „patranka“, skirtu įšauti į pataisos namus paketą su draudžiamais daiktais, nes jis prieš kelis mėnesius buvo dalyvavęs tokiame įvykyje, už ką po to buvo nubaustas. Pagal T. M. duotus nurodymus jis kieme paliktu automobiliu nuvažiavo į T. M. nurodytą vietą, kur laukė R. P. su „patranka“, nuvažiavo į mišką, ten pamokė surinkti „aptranką“ ir atlikti šūvį. Tos pačios dienos vakarą jam vėl skambino T. M., įkalbinėdamas jį važiuoti kartu su R. P. iki Kybartų pataisos namų, parodyti kelią, padėti atlikti šūvį, pakontroliuoti, kad viskas pavyktų. Jis pradžioje nenorėjo sutikti, nes suprato iš pokalbių, jog ruošiamame įšauti į pataisos namus pakete bus narkotikai ar pan. medžiagos. Tuomet T. M. pokalbių metu ėmė jam grasinti, jog jam bus blogai kai sugrįš į laisvę, jis, E. M., žinojęs, jog tai netiks netrukus, be to, T. M. tų pačių pokalbių metu perdavė telefoną kalbėtis kitiems nuteistiesiems, kurie taip pat jam pagrasino susidorojimu. Tuomet jis, E. M., sutiko padaryti ko buvo prašomas. M. nurodė, kur bus paliktas jam automobilis, kurį jis, E. M., turės vairuoti, kur jo lauks R. P. su „patranka“ ir šoviniu, ir kokiu laiku jie turi būti prie pataisos namų ir atlikti šūvį. Kadangi paliktas kelionei automobilis „Audi“ buvo dviduris, šūvio, kurį turėjo atlikti R. P., metu vairuotojui (jam) būtų nesaugu sėdėti automobilyje, jis nusprendė surasti tam kitą automobilį, paprašė to pas K. B., šiam pasakydamas, kad R. P. reikia perduoti siuntinį pataisos namuose. K. B. vairavo automobilį „Renault Lagūna“, jiedu nuvažiavo prie T. M. nurodytos vietos, kur laukė R. P. su dideliu kelioniniu krepšiu, kurio viduje buvo dalimis išardyta „patranka“ ir „šovinys“. Jis, E. M., visą laiką sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės, o R. P., - gale. Degalams pinigų turėjo ir davė R. P.. Kelionės metu T. M. vis skambino, - jam gal 2 kartus, o R. P., - daug kartų, vis klausė kaip sekasi, kurioje vietoje esate ir pan. Pagal to paties T. M. nurodymą jie buvo sustoję neprivažiavę Kybartų ir laukė signalo iš T. M.. Kai šis paskambinęs liepė važiuoti, R. P. iš bagažinės išsiėmė „patranką“ su šoviniu, susitvėrė viduje, nuleido kiek buvo reikalinga galinių dešinių durelių lango stiklą, jis, E. M., liepė vairuotojui sustoti (nuo pirmojo atvejo žinojo, kur reikia sustoti ir atlikti šūvį), o R. P., - šauti, šis taip ir padarė. Kur nuskriejo šovinys, ar įkrito į teritoriją, teigia nematęs. Po šito vairuotojas jo nurodymu greitai apsisuko ir jie nuvažiavo atgal tuo pačiu keliu, tačiau Kalvarijoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų, automobilyje buvo rasta ir išima „patranka“. Už dalyvavimą šiame nusikaltime jam jokio atlygio nebuvo pažadėta. T. M. bijojo ne tik jis, E. M., bet ir R. P., - tai jam buvo akivaizdu iš pastarojo jaudinimosi, kalbėjimo su T. M. telefonu tono.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas E. M. kategoriškai patvirtino, kad T. M. jam paskambino ir vykdė jo visus nurodymus dėl narkotikų perdavimo į pataisos namus. Dėl jo balso neklysta, nes jis prisistatė, be to, jį pažįsta nuo vaikystės.

Apylinkės teismas pagrįstai pagarsino R. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. R. P. yra miręs, todėl apylinkės teismas tinkamai taikė BPK 276 str. nuostatas. Iš pagarsintų R. P. parodymų seka, kad maždaug prieš 3 metus iki įvykio jis buvo pasiskundęs kaltinamuoju T. M. policijai dėl jo, R. P., sumušimo, todėl T. M. laikė, kas jis, R. P., yra jam „skolingas“. 2011m. lapkričio 12-13 d. d. naktį jam paskambinęs telefonu T. M. liepė nueiti prie siuvimo fabriko, kur yra Alytaus m. ženklas, sakė, kad ten rasiantis balioną su vamzdžiu, liepė juos parsinešti į namus, be to, apvertus vamzdį rasiantis į pataisos namus reikalingą įšauti „šovinį“ bei pinigų degalams. Jis taip ir padarė. T. M. pokalbių metu nurodinėjo jam kada ir kur laukti jį turėsiančių paimti asmenų, kad šie jį pamokys kaip surinkti „patranką“ ir atlikti šūvį, nuveš iki pataisos namų ir pasakys kur ir kada šauti. T. M. teigė, jog sėkmingo šūvio atveju „jiedu bus atsiskaitę“, o R. P. atsisakius padaryti ko liepiamas, jis „turėsiąs būdų“, T. M. teigęs, kad šovinyje bus 8 mobilaus ryšio telefonai. Parsinešęs daiktus į namus, radęs 70 Lt degalams, jis SMS žinute apie tai pranešė T. M.. Įvykio rytą apie 8-9 val. jam į telefoną paskambino nepažįstamas vyras ir liepė išeiti laukan, laukiantis prie laiptinės. Jis pasiėmęs krepšį su „patranka“ ir „šoviniu“, išėjo, rado nepažįstamą vaikiną rusvais plaukais (E. M.), su juo nuvažiavo iki parduotuvės, ten atvažiavo kitas automobilis, persėdo į jį, persidėjo ir krepšį. Visi važiavo į Kybartus, likus apie 5 km, paskambino T. M., kalbėjo su E. M., Tada šio paliepimu vairuotojas sustojo, jis, R. P., iš bagažinės pasiėmė „patranką“, susitvėrė, įdėjo „šovinį“, E. M. pamokymo iki reikiamo lygio nusileido galinių dešiniųjų durelių, kur sėdėjo, lango stiklą, iškišo per tarpą vamzdį ir laukė E. M. komandos. Kai tik automobilis sustojo, jis kirto, kaip buvo pamokęs E. M., per „patrankos“ paleidimo rankeną ir įvyko šūvis. Tada vairuotojas greitai apsuko automobilį ir jie skubiai išvažiavo tuo pačiu keliu, tačiau Kalvarijoje buvo sulaikyti policijos, rasta ir paimta „patranka“. R. P. teigiantis, kad T. M. jam nesakęs, jog „šovinyje“ bus narkotikai ar pan. medžiagos (b. l. 76-77, 79, 81-84, 2 tome).

Apelianto nurodyti liudytojai K. D., A. R. ir K. B. nepaneigė nuteistojo T. M. kaltės. Šie liudytojai neparodė jokių reikšmingų bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino kaltinamojo T. M. paaiškinimus ir padarė pagrįstas išvadas, kad kaltinamojo T. M. versiją pirmiausiai visiškai paneigia jo bendrininkų E. M. ir R. P. parodymai. Svarbu pažymėti, jog šių abiejų asmenų paaiškinimai dėl kaltinamojo T. M. dalyvavimo pareikštame kaltinime apibrėžta apimtimi nagrinėjamo nusikaltimo padaryme buvo nuoseklūs, vienodi ir pakankamai išsamūs nuo pat pirmosios jų apklausos šioje byloje, kaltinamasis E. M. juos visiškai patvirtino ir teisme. Nors R. P. byloje duotus parodymus teismui nebuvo galimybės patikrinti tokia pačia apimti dėl šio asmens mirties dar iki bylos nagrinėjimo, tačiau ikiteisminiame tyrime šis asmuo buvo apklaustas tris kartus, paskutinį kartą parodymus davė tikrinant juos vietoje, susiejant su automobiliu ir savadarbio įtaiso („patrankos“) naudojimu, - jo parodymai dėl T. M. dalyvavimo nusikaltime išliko vienodi, jie dėl reikšmingų bylai faktų visiškai atitiko byloje duotus kito bendrininko (E. M.) parodymus, vieni kitus papildė ir patvirtino. Be to, šių asmenų parodymų teisingumą patvirtina ir kt. bylos duomenys, ypač duomenys apie įvykius telekomunikacijų tinkluose, kurie įrodo, jog visgi buvo bent 4 paskutiniųjų dienų laikotarpiu ypač intensyvūs pokalbiai ir SMS pranešimai su R. P. iš Kybartų pataisos namų, visi aukščiau teismo vardinti bylos duomenys daugiau nei pakankamai patvirtina, jog tokiu būdu nusikaltimą organizavęs ir jam vadovavęs asmuo, buvęs Kybartų pataisos namuose, yra būtent T. M. ir ne kas kitas. Nurodytu laiku T. M. atlikinėjo bausmę Kybartų pataisos namuose. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. M. ir R. P. parodymų dėl kaltinamojo T. M. dalyvavimo nagrinėjamame nusikaltime, patikimumas teismui taip pat nekelia abejonių: pirma, šie asmenys duodami parodymus prieš bendrininką T. M., neneigia ir savojo dalyvavimo jame, kitaip tariant, nėra pagrindo svarstyti, kad jie galėtų siekti tokiu būdu išvengti sau atsakomybės, antra, bylos duomenimis, ką pripažino ir pats kaltinamasis T. M., jie su pastaruoju nebuvo susipykę, bylos duomenys rodo, kad jie netgi jo, T. M., bijojo, žinodami jo kriminalinę praeitį ir byloje žinomą polinkį į smurtą, kas, teismo vertinimu, dar labiau mažina grynai teorinę tikimybę, kad E. M. ir R. P. turėjo bent kokį tai, kad ir netiesioginį, motyvą apkalbėti šioje byloje kaltinamąjį T. M., trečia, šie abu asmenys, ko iš esmės nepaneigė ir kaltinamasis T. M., pastarąjį pažinojo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti E. M. ir R. P. teiginiais, kad jie telefoninių pokalbių metu be jokios jiems abejonės pažino T. M. ne tik iš prisistatymo, bet ir iš jo balso, juolab, kad kaip rodo bylos duomenys (telefoninių kontaktų suvestinės), tokių betarpiškų žodinių bendravimų (ir be SMS pranešimų) būta itin daug.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje patikrino bylos faktinius duomenis, ir pagrįstai pripažino abiejų kaltinamųjų- R. P. ir E. M. veiksmus faktinio įvykdymo (nusikaltimo padarymo) įrodymais. Šie duomenys dėl esminių ir reikšmingų teismo išvadoms įvykio aplinkybių nėra prieštaringi, jie vieni kitus papildo ir patvirtina, jų visuma yra pakankama teismui konstatuoti, kad kaltinamasis T. M. organizavo ir vadovavo kaltinamajam E. M. ir R. P., kuriam byla nutraukta jam mirus, neteisėtai disponuojant bendrininkų grupe ir pasidalinus vaidmenimis dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, tikslu jas išplatinti tarp Kybartų pataisos namų nuteistųjų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, o teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo T. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.