Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Paužaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo (toliau ir – Institucijos) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimo, kuriuo T. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį 1 000 Eur dydžio bauda, o dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, administracinio nusižengimo teisena jam nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius 2020 m. liepos 30 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bei 505 straipsnio 1 dalį už tai, kad T. S., būdamas UAB „A.“ direktoriumi, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir –DK) 23 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 11 ir 7 dalyse numatytų imperatyvių reikalavimų ne vėliau kaip užsieniečio įdarbinimo dieną pranešti apie jo įdarbinimą Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 2019 m. lapkričio 29 d. UAB „A.“ įdarbino trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) pilietį S. P. ir leido jam dirbti įmonės naudai iki 2020 m. birželio 30 d. Taip pat T. S. nevykdė Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ir nurodymų, gaunamų elektroniniu paštu, vengė atvykti ir pateikti paaiškinimus, nuo 2020 m. liepos 16 iki 2020 m. liepos 29 d. nepateikė Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams informacijos ir dokumentų apie užsieniečio S. P. įdarbinimo ir darbo įmonėje nuo 2019 m. vasario 29 iki 2020 m. birželio 30 d. aplinkybes.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimu, pripažino UAB „A.“ direktorių T. S. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą. Tuo tarpu, dėl T. S. pareikšto administracinio kaltinimo pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Teismas konstatavo, kad Institucijos nurodymai pateikti informaciją ir dokumentus apie užsieniečio S. P. įdarbinimo ir darbo įmonėje aplinkybes buvo siųsti siekiant administracinėn atsakomybėn patraukti tą patį UAB „A.“ direktorių T. S. už nelegaliai įdarbintą S. P., todėl T. S. pasirinkta pozicija tylėti ir neteikti save kaltinančių įrodymų administracinio nusižengimo byloje yra teisėta ir dėl to jis negali būti patrauktas atsakomybėn.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Teikiamu apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimą dalyje, kuria T. S. nutraukta administracinė teisena pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nutarimą – pripažinti T. S. kaltu padarius šį nusižengimą ir skirti jam ANK 505 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkio dydžio baudą. Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

3.1. Institucija skunde remdamasis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8 ir 12 dalies 1 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl administracinės teisenos T. S. nutraukimo pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje UAB „A.“ vadovas T. S. privalėjo pateikti visus reikalautus dokumentus, kadangi šie duomenys buvo būtini Institucijai atlikti jai įstatymų pavestas funkcijas. Institucija nurodo, kad suformavusi nurodymus dėl duomenų ir dokumentų pateikimo, neturėjo jokios išankstinės nuostatos patraukti T. S. administracinėn atsakomybėn, nes toks sprendimas gali būti priimtas tik atlikus tyrimą dėl nelegalaus darbo, tai yra įvertinus tiek informaciją gautą iš darbdavio, tiek iš kitų šaltinių.

3.2. Skunde nurodoma, kad visi nurodymai pateikti dokumentus buvo pateikti ne tiesiog fiziniam asmeniui — piliečiui, o teisinių santykių subjekto – juridinio asmens, realizuojančio savo teises ir vykdančio pareigas per atsakingus asmenis, vadovui. Nurodymų pateikimo metu jokie kaltinimai padarius priešingą teisei veiką nei UAB „A.“, nei šios įmonės direktoriui T. S. suformuluoti nebuvo, o vien nurodymas pateikti duomenis apie darbuotoją nereiškia, kad darbdaviui suformuluotas koks nors kaltinimas. UAB „A.“ vadovas T. S. įdarbindamas trečiosios šalies pilietį bei pasinaudojęs teisę sudaryti su užsieniečiu S. P. darbo sutartį ir sukurti darbinius santykius, taip pat prisiėmė pareigą vykdyti visus šiuos santykius reguliuojančiu teisės aktų reikalavimus, tame tarpe ir teikti kompetentingoms institucijoms informaciją apie darbuotoją ir su juo sukurtų darbo santykių klausimais. Institucijos vertinimu, vien dokumentų apie darbuotoją ir jo darbą įmonėje pateikimas nereiškia, kad būtų duodami parodymai prieš save.

3.3. Institucijos teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, yra konstatavęs, kad ši nuostata iš esmės siejama su fizinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju lieka neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas atskyrė, kokiais atvejais T. S., gavęs iš Valstybinės darbo inspekcijos nurodymus pateikti dokumentus ir jų nevykdydamas, veikė kaip UAB „A.“ direktorius, o kokiais atvejais - kaip fizinis asmuo, besinaudojantis minėta konstitucine teise. Institucijos vertinimu, aptariama situacija iš esmės analogiška Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktikai dėl transporto priemonių savininkų (valdytojų) atsakomybės už pareigos nurodyti vairuotojo tapatybę, pagal kurią gresianti sankcija už atsisakymą atskleisti vairuotojo tapatybe ar neteisingu duomenų nurodymą nepažeidžia teisės tylėti (Konvencijos 6 straipsnio) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); 2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02).

3.4. Skunde nurodoma, kad T. S. tyrimo metu nebuvo apklausiamas kaip liudytojas, t. y. jis nebuvo verčiamas liudyti prieš save. Be to, UAB „A.“ direktorius T. S. privalėtų asmeniškai organizuoti reikalaujamų dokumentų pateikimą darbo inspekcijai, jeigu inspekcijos nurodymai būtu adresuoti ne UAB ,,A.“ direktoriui T. S., o tik darbdaviui – UAB ,,A.“. Be kita ko, jei dokumentai nebūtu pateikti, atsakomybė, pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį, kiltų pačiam UAB „A.“ vadovui ar jo įgaliotam darbuotojui, padariusiam šį administracinį nusižengimą. Apelianto vertinimu, teismas skundžiamu nutarimu formuoja ydingą praktiką, kadangi šio nutarimo pagrindu bet kuris juridinio asmens vadovas ar atsakingas asmuo, motyvuodamas tuo, kad naudojasi konstitucine garantija neliudyti prieš save, galėtų neteikti jokioms valstybės institucijoms jokių reikalaujamų duomenų ar dokumentų, susijusių su jo vadovaujamo juridinio asmens veikla (pvz., neteikti VDI duomenų apie darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo santykių būklę, VMI neteikti duomenų apie ūkinę – finansinę veiklą ir pan.). Institucijos nuomone, nutarime išdėstyti motyvai kliudo jai, kaip valstybės įgaliotai institucijai atlikti būtinus ūkinės veiklos priežiūros ir reguliavimo veiksmus.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjas R. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Dėl ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo buvimo T. S. veiksmuose

5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, patikrinęs skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą skunde prašomoje apimtyje ir įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad Institucijos apeliacinis skundas yra pagrįstas. Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, visgi padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB ,,A.“ direktorius T. S., nevykdydamas Institucijos nurodymų, pasirinko teisėtą pozicija tylėti ir neteikti save kaltinančių įrodymų, tai yra dokumentų bei informacijos, susijusių su užsieniečio S. P. įdarbinimu, todėl negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Principas nemo tenetur se ipsum accusare (niekas negali būti verčiamas kaltinti pats save) yra vienas iš kertinių sąžiningo (teisingo) proceso są­lygų, tačiau ši nuostata saugo nuo vertimo duoti parodymus prieš save. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straips­nio 1 dalies tekste apie skundžiamame nutarime minimą teisę nekaltinti savęs tiesiogiai nėra kalbama. Tokia teisė nustatoma aiškinant šio­je Konvencijos normoje įtvirtinto teisingo (sąžiningo) proceso principo turinį. Pažymėtina, kad platesnė draudimo versti duoti parodymus prieš save traktuotė nėra išplėtota nei Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, nei EŽTT jurisprudencijoje.

6. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymą ar netinkamą vykdymą (pareigūnų neįleidimą į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimą pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimą, atsisakymą paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimą, vengimą atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 506 straipsniuose nurodytus atvejus. Kvalifikuojant asmens vieką pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad asmuo privalėjo vykdyti atsakingų institucijų nurodymuose nustatytus įpareigojimus, tai yra buvo tinkamas subjektas, bei tai, kad asmeniui pateikti įpareigojimai yra teisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-64-689/2019).

7. Byloje nustatyta, kad UAB ,,A.“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius yra T. S. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalies 1 punkto nuostatas, bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina bei skiria nuobaudas, taip pat atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio kodekso, kitų įstatymų ir kitų darbo teisės normų nustatyta tvarka darbdavys privalo teikti informaciją apie darbuotojus ir jų darbo sąlygas ar kitus darbo santykių aspektus juose nurodytoms kompetentingoms institucijoms. Nagrinėjamu atveju, sudarant darbo sutartį tarp UAB ,,A.“ ir užsieniečio, (duomenys neskelbtini) S. P., būtent T. S. juridinio asmens vardu veikė kaip atsakingas asmuo (darbdavys). Iš sudarytos darbo sutarties kopijos matyti, kad T. S. ją tvirtino savo fiziniu parašu bei įmonės antspaudu (b. l. 30-31). Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad UAB ,,A.“ direktorius T. S. yra tinkamas subjektas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį.

8. Be to, kaip minėta, svarbu nustatyti, ar Institucijos nurodymai, kurių nevykdydamas T. S. sutrukdė Valstybinei darbo inspekcijai vykdyti jai įstatymo pavestas funkcijas, buvo teisėti. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai turi teisę pateikę valstybės tarnautojo pažymėjimą ir įgaliojimą, laisvai ir be išankstinio perspėjimo bet kuriuo paros metu įeiti į bet kurią darbo vietą tikrinti, ar laikomasi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų reikalavimų bei gauti iš darbdavio duomenis ir dokumentus (jų nuorašus, išrašus) ir kitus įrodymus, reikalingus Valstybinės darbo inspekcijos funkcijoms atlikti. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 6 dalį Valstybės darbo inspekcijos inspektorių reikalavimai ir nurodymai yra privalomi. Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 8.1.13. punkte įtvirtinta, kad ši institucija vykdo nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų kontrolę, atlieka kontrolinius pirkimus, taip pat koordinuoja nelegalaus darbo kontrolę vykdančių institucijų veiklą.

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Institucija, vadovaudamasi paminėtomis įstatymo nuostatomis bei įgyvendindama jai įstatymų priskirtą kontrolę, elektroniniu paštu UAB ,,A.“ vadovui T. S. išsiuntė 2020-07-10 Nr. (-); 2020-07-17 Nr. (-); 2020-07-27 Nr. (-) nurodymus, kuriais pareikalavo pateikti šiuos dokumentus ar jų patvirtinimo kopijas: su darbuotojo S. P. įdarbinimu ir darbu susijusius dokumentus (darbo sutarties kopiją; užsieniečio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinančių dokumentų kopijas (pasą su nacionaline ar Šengeno viza, leidimą laikinai ar nuolat gyventi ir kt.); leidimo dirbti, jeigu toks išduotas, kopiją; T. S. vadovaujamos įmonės tarpininkavimo raštus dėl užsieniečio įdarbinimo (jeigu jie buvo pateikti Migracijos departamentui ir (ar) Užimtumo tarnybai); šio darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius nuo jo įdarbinimo iki šio paklausimo vykdymo dienos; darbo užmokesčio mokėjimą patvirtinančius dokumentus; paaiškinimą apie šio darbuotojo įdarbinimo aplinkybes (b. l. 11). Įvertinus tiek įstatymų suteiktus Valstybinės darbo inspekcijos įgaliojimus, tiek atsižvelgiant į tai, kad jie buvo pateikti tinkamam subjektui, darytina išvada, kad Institucijos nurodymai buvo teisėti. Tai, kad šie reikalavimai nebuvo neteisėti konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėti nurodymai T. S. buvo pateikti po to, kai Institucijos vedėjas 2020 m. liepos 2 d. pavedimu Nr. (-) įpareigojo Valstybinės darbo inspekcijos darbo inspektorius atlikti patikrinimą UAB ,,A.“ vykdant nelegalaus darbo kontrolę, todėl T. S. pasirinkta pozicija tylėti ir neteikti save kaltinančių įrodymų, yra teisėta.

10. Darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismas, nutraukdamas T. S. administracinę teiseną pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prie save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Nagrinėjamos bylos kontekste, apeliaciniame skunde pagrįstai pateikiama nuoroda į EŽTT praktiką dėl transporto priemonių savininkų (valdytojų) atsakomybės už pareigos nurodyti vairuotojo tapatybę, pagal kurią gresianti sankcija už atsisakymą atskleisti vairuotojo tapatybe ar neteisingu duomenų nurodymą, nepažeidžia teisės tylėti (Konvencijos 6 straipsnio) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); 2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). EŽTT praktikoje nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės tylėti ir teisės neduoti prieš save kaltinančių parodymų nėra absoliučios. Pavyzdžiui, byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę EŽTT konstatavo, kad reikalavimas pareiškėjui pateikti deklaraciją apie jo turtą nepriverčia jo atskleisti kokios nors informacijos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, nors už informacijos nepateikimą jam ir grėsė bausmė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Welh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad asmens, kuris įregistruotas kaip automobilio savininkas, pareiga pateikti informaciją, kas vairavo automobilį ir tokių duomenų nurodymas policijos pareigūnui pats savaime nėra parodymu davimas prieš tam tikra asmenį inter alia savo šeimos narį (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 8/2010-132/2010).

11. T. S. yra UAB ,,A.“ vadovas, kuris įgyvendindamas juridinio asmens teises, kartu yra įpareigotas ir vykdyti pareigas, tai yra būti atskaitingu valstybinėms institucijoms tiek už vykdomą įmonės veiklą, tiek už kuriamus teisinius darbo santykius. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Institucija savo nurodymais pareikalavo tokių dokumentų, be kurių jai vykdyti įstatymo priskirtas funkcijas ir užtikrinti darbo santykių skaidrumą, taptų neįmanoma. Be to, T. S. išsiunčiant nurodymus pateikti dokumentus, Institucija neturėjo iš anksto suformuotos nuostatos patraukti jį administracinėn atsakomybėn už nelegalaus darbo įmonėje vykdymą, kadangi, kaip pagrįstai nurodoma skunde, tai gali būti daroma tik įvertinus tiek iš darbdavio, tiek iš kitų šaltinių gautus dokumentus. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, juridinio asmens atstovas privalo pateikti reikalaujamus dokumentus (duomenis), susijusius su užsieniečio įdarbinimu, taip pat privalo kviečiamas atvykti pas įstatymų įgaliotą pareigūną, tačiau neprivalo atsakyti į klausimus, kuriais pripažintų padaręs administracinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju, T. S. reikalaujamų dokumentų laku nepateikė, vengė atvykti į pas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūną, be to, jis tyrimo metu nebuvo apklausiamas kaip liudytojas. Todėl, atsižvelgiant tiek į T. S., kaip juridinio asmens vadovo statusą, tiek į garantuojamos teisės tylėti ir neduoti prieš save parodymų turinį, darytina išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno įpareigojimas pateikti pirmiau paminėtus dokumentus negali būti traktuojamas kaip draudimo versti duoti prieš parodymus prieš save pažeidimas. UAB ,,A.“ vadovas T. S. šiuo atveju privalėjo pateikti Institucijai siųstais nurodymais pareikalautus dokumentus, o jų laiku nepateikdamas, padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, todėl pripažintinas kaltu dėl šio pažeidimo.

Dėl administracinės nuobaudos

12. Už ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą numatyta bauda juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 390 iki 1950 eurų. Skunde prašoma T. S. skirti straipsnio sankcijoje numatytos baudos vidurkio dydžio baudą – 1 170 eurų.

13. Pagal ANK 22 straipsnį administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, šio kodekso nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis yra: atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. ANK 34 straipsnyje nustatyti bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui skirtinos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

14. Teismas, skirdamas UAB ,,A.“ direktoriui T. S. administracinę nuobaudą, atsižvelgia į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį bei pavojingumą, į tai, kad padaryti du administraciniai nusižengimai, vienas iš jų, susijęs nelegalaus darbo vykdymu (ANK 95 straipsnio 1 dalis), kitas – su kliudymu Valstybės darbo inspekcijos pareigūnams įgyvendinti jiems įstatymo pavestas funkcijas neteikiant teisėtai pareikalautų dokumentų bei informacijos (ANK 505 straipsnio 1 dalis), į kaltės formą, į jo asmenybę – T. S. yra dirbantis, duomenų apie ankstesnį patraukimą administracinėn atsakomybėn nėra, į tai, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme T. S. iš esmės pripažino abiejų administracinių nusižengimų padarymo faktą, nurodė jų padarymo aplinkybes, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip matyti iš bylos duomenų, reikalaujamus dokumentus, nors ir praėjus Valstybinės darbo inspekcijos nurodymuose nustatytam terminui, T. S. pateikė. Teismas, atsižvelgdamas į visa tai, o taip pat į ANK 22 straipsnyje numatytus nuobaudų tikslus, sprendžia, kad T. S. skirtina ne apeliaciniu skundu prašoma, bet minimali – 390 eurų piniginė bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, paskirta bauda subendrinama su už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta – 1 000 eurų pinigine bauda ir T. S. skirtina galutinė bauda pagal sankciją, nustatytą už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, tai yra 1 000 eurų bauda.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje dalyje, kuria administracinio nusižengimo bylos teisena T. S. pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį nutraukta, ir priimti naują nutarimą.

Pripažinti T. S. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 390 Eur (trijų šimtų devyniasdešimties eurų) baudą.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirtą baudą subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarimu paskirta bauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir T. S. paskirti galutinę 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) baudą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.