Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Aistei Urbštaitytei, Jolantai Kližentytei, Audriui Kvajauskui, Jurgitai Dilienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje VYTAUTAS GALDIKAS, (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis V. G. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2010 m. sausio 13 d., apie 06 val., Tauragės m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), penkto aukšto balkone, asmeninio konflikto su L. V. metu, siekdamas ją pabučiuoti, pavartojo prieš jos valią jėgą ir nukentėjusiajai pasipriešinus besigrumiant tyčia ją pastūmė, dėl to pastaroji iškrito iš balkono, padarydamas nukentėjusiajai L. V. politraumas, dešinės pusės dubens kaulų lūžimą, dešinės pusės gaktikaulio abiejų šakų lūžimą, juosmeninio I-ojo slankstelio lūžimą, daugybinių abiejų stipinkaulių lūžimą tipinėje vietoje bei alkūnkaulių ylinių ataugų lūžimą, trauminės galvos smegenų ligos ūmaus periodo sunkią formą, potrauminį šoką.

Kaltinamasis V. G. teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, jog 2010 m. sausio 12 d. L. V. su D. I. grįžo iš Šveicarijos ir jis kartu su draugu A. Ž. nuvažiavo jų parsivežti iš oro uosto. Apie 3.00 val. nakties grįžo į Tauragę. Po to visi kartu parėjo į jo namus ir pradėjo girtauti. Pasibaigus alkoholiui D. I. brolis V. B. ir A. Ž. išvažiavo parvežti alkoholio. Tada jis su L. V. nuėjo parūkyti į balkoną. Aiškina norėjęs ją apsikabinti ir pabučiuoti, tačiau ji atstumdama persisvėrė ir iškrito per balkono turėklus. Teigia, jog savo rankas buvo pasidėjęs ant turėklų, ji persisvėrė ir iškrito, bandė ją sulaikyti, bet nespėjo. Nurodo, kad būdamas kambaryje bandė prie jos lįsti, prašė, kad ji pasimylėtų, tačiau ji vis atstumdavo. Parodo, kad A. Ž. taip pat liepė prie jos nelįsti. Po iškritimo bandė skambinti greitajai medicinos pagalbai, bet po to telefoną perėmė D. I. ir ji iškvietė greitąją. Grįžęs iš balkono į kambarį D. I. pasakė, kad nukentėjusioji iššoko per balkoną. Lipant laiptais pažiūrėti, kas atsitiko L. V., jį sulaikė policijos pareigūnai.

Nukentėjusioji L. V. parodė, kad iki įvykio su kaltinamuoju jokių santykių neturėjo. Aiškina, kad kai su D. I. grįžo į Vilniaus oro uostą, jas ten pasitiko A. Ž., V. G. ir vairuotojas, kurio nepažinojo. Važiuodami iš oro uosto, pakeliui nusipirko alkoholinių gėrimų ir maisto, kad atšvęstų sugrįžimą į Lietuvą. Parodo, jog jie visi parvažiavo į V. G. namus Tauragėje, ten buvo penkiese, t. y. ji, D. I., V. B., A. Ž. ir V. G.. Neneigia buvusi išgėrusi, bet prisimena, kas vyko. Teigia, kad pradžioje viskas buvo normaliai, kol A. Ž. neatėmė pinigų – 200 eurų. Jis nesakė, dėl ko taip pasielgė. Po to A. Ž. su V. B. išvažiavo nupirkti gėrimų. Bute liko ji, D. I. ir V. G.. Parodo, jog ji pasiėmė cigaretę ir išėjo į balkoną parūkyti, tada atėjo kaltinamasis. Aiškina, kad tiksliai negali pasakyti, kur balkone stovėjo, nepamena, ar ką nors kalbėjo, bet V. G. pradėjo seksualiai priekabiauti, lįsti prie jos, tada ji pradėjo priešintis, jie apsistumdė. Be to, parodo, jog neprisimena, ar kaltinamasis buvo ją apkabinęs. Teigia, kad balkone nebuvo atsirėmusi į turėklus. Aiškina, kad nelabai prisimena, ką darė V. G. balkone, o po susistumdymo apskritai nieko neprisimena. Prisimena, kad D. I. sakė, jog ji gulėdama ant žemės, prašė greičiau kviesti greitąją ir neleisti numirti. Taip pat teigia, kad balkone nebuvo slidu.

Liudytoja D. I. parodė, kad 2009 m. spalio 31 d. su L. V. išvyko į Šveicariją ir grįžo 2010 m. sausio 12 d. naktį. Nurodo, kad į Vilniaus oro uostą jų atvažiavo pasiimti A. Ž., V. G. ir vairuotojas. Iš Vilniaus važiavo į Tauragę, tačiau prieš tai išsikeitė pinigų ir nusipirko degalinėje maisto, degtinės bei parvažiavo pas V. G. į namus. Ten jos atėjo pasitikti brolis V. B.. Užlipę į V. G. butą, esantį 5 aukšte, visi gėrė degtinę. Po to L. V. su A. Ž. nuėjo pasikalbėti į virtuvę, o ji, V. B. ir V. G. liko kambaryje. L. V. su A. Ž. kalbėjosi užsidarę. Po to L. V. parėjo prie jos ir pasakė, kad A. Ž. iš jos paėmė visus pinigus. Tada pasikvietusi A. Ž. į virtuvę pastarojo paprašė, kad atiduotų pinigus, tačiau jis liepė jos neužstoti ir pasakė: „nebliauk kaip boba grįšiu iš degalinės ir atiduosiu pinigus“. Vėliau V. B. su A. Ž. išvažiavo į degalinę nusipirkti alaus. Namuose liko ji, V. G. ir L. V.. Aiškina, kad ji nuėjo į virtuvę papjaustyti kumpelio, o L. V. ir V. G. nuėjo į balkoną parūkyti. Teigia virtuvėje užtrukusi 2–3 min. ir parėjus į kambarį, kaltinamasis pasakė, kad L. V. iškrito per balkoną. Minėjo, kad ji nei pirma, nei paskutinė. Teigia, kad nematė, ar jis ją išmetė, ar ne. Įbėgusi į balkoną išgirdo balsą: „D. padėk“ ir pasilenkusi pamatė, kad nukentėjusioji iškritusi. V. G. ramiai sėdėjo ant sofos ir juokėsi. Po to V. G. liepė skambinti greitajai medicinos pagalbai ir jis surinko telefono numerį, tada ji pakalbėjo. Eidama iš kambario į virtuvę matė, kad V. G. buvo priėjęs prie L. V.. Mano, jog balkone nebuvo tokių grumtynių, kad jie vienas kitam pultų į atlapus. Jai nukentėjusioji sakė, kad ją išmetė.

Liudytojas A. Ž. parodė, kad į Vilnių juos nuvežė pažįstamas vaikinas, merginas pasiėmė iš oro uosto ir visi grįžo į Tauragę. Pakeliui degalinėje merginos nupirko alkoholio ir maisto, nes grįžimo proga norėjo pašvęsti. Nurodo, kad jis, L. V., D. I., Vaidas šventė pas kaltinamąjį namuose. Pritrūkus alkoholinių gėrimų, jis ir V. B. išvažiavo parsivežti daugiau alkoholinių gėrimų. Namuose liko L. V., D. I. ir V. G.. Aiškina, kad kai grįžo, tai pamatė išsigandusią ir išbalusią D. I.. Tada jis paklausė, kas nutiko, ir ši pasakė, kad L. V. iššoko per balkoną. D. I. brolis Vaidas nuėjo pažiūrėti, L. V. gulėjo ant žemės. Aiškina, kad po įvykio D. I. pasakė, kad ji buvo virtuvėje, pjaustė maistą ir išgirdo klyksmą, o įbėgus į kambarį pamatė, kad nebėra L. V., o kaltinamasis sėdi ant lovos, jis pasakė, kad Lina iššoko per balkoną.

Liudytoja L. S. parodė, kad gyvena name (duomenys neskelbtini), 4 aukšte, o virš jos 5 aukšte gyvena V. G.. 2010 sausio 13 d., apie 6.00 val. ryto, išgirdo trenksmą ir nuėjo į balkoną pažiūrėti, kas atsitiko. Balkone išgirdo, kad dejuoja žmogus, o pažiūrėjus į apačią pamatė ant sniego gulintį žmogų. Suprato, kad jis iškrito per balkoną. Tada ji iškvietė policiją ir pareigūnai pasakė, kad jie patys iškvies greitąją medicinos pagalbą. Be to, teigia, kad buvo prabudusi prieš 5.00 val. ryto ir buvo girdėti vyrų ir moterų balsai. Taip pat grojo ir muzika. Po to prieš 6.00 val. ar po 6.00 val. ir išgirdo didelį trenksmą pačiame jų bute. Aiškina, kad vėliau parėjusi į kambarį laukė, kol atvažiuos policija bei girdėjo, jog vyriškis moteriai pasakė „kviesk greitąją ir sakyk, kad iššoko per balkoną“.

Liudytojas V. B. parodė, kad V. G. bute girtavo kartu su kaltinamuoju V. G., L. V., D. I., A. Ž.. Teigia, kad kai pasibaigė alkoholis, jis su A. Ž. nuvažiavo į degalinę nusipirkti alaus ir, kai grįžo, Lina jau buvo iškritusi.

Liudytoja R. N. parodė, kad 2009 m. sausio 13 d. rytą pabudo nuo bildesio. Priėjus prie balkono pamatė policijos pareigūnus. Į balkono vidų neįėjo, kadangi jo žiemą nedarinėja. Teigia, jog kai atsigulė, girdėjo moterišką balsą, kad padėtų.

Liudytoja O. K. parodė, kad jai yra žinoma, kad prieš kelerius metus iš to paties balkono buvo iškritęs vaikinas.

Liudytoja E. S. parodė, jog prieš 3–4 m. pas V. G. namuose nuolat būdavo girdėti, kad yra girtaujama, ir sklisdavo triukšmas. Jeigu kažkas pykdavosi, girdėdavosi, nes per sieną viskas girdisi. Kada buvo išmestas kompiuteris ir televizorius, tiksliai pasakyti negali, gal prieš 3–4 m. Tą vakarą jokio triukšmo negirdėjo. Atsibudusi 5 val. ryto girdėjo, kad už sienos kažkas kalbasi, nebuvo jokio triukšmo.

Įvykio vietos apžiūros metu apžiūrėta vieta J. T.-Vaižganto g. 138 name, 28 bute, bei po balkonu, kur gulėjo L. V.. Paimtas V. G. mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ ( t. 1, b. 1. 16). Telefonas apžiūrėtas ( t. 1, b. 1. 20) ir saugomas Tauragės apskrities VPK (t. 1, b. 1. 24).

Papildomos įvykio vietos apžiūros metu apžiūrėtas (duomenys neskelbtini), buto balkonas. Balkono laukinės sienelės aukštis 100 cm (t. 1, b. 1. 25–29).

Kratos metu pas V. G. bute paimti L. V. asmens tapatybės kortelė, „Visa Electron“ kortelė, pinigai ir piniginė, kurie apžiūrėti ir grąžinti nukentėjusiajai (t. 1, b. 1. 18–23).

Specialisto išvadoje Nr. G93/10(11) konstatuota, kad nukentėjusiajai L. V. padaryti šie sužalojimai: dešinės pusės dubens kaulų lūžimas, dešinės pusės gaktikaulio abiejų šakų lūžimas, juosmeninio I-ojo slankstelio lūžimas, daugybinių abiejų stipinkaulių lūžimas tipinėje vietoje bei alkūnkaulių ylinių ataugų lūžimas, trauminės galvos smegenų ligos ūmaus periodo sunki forma, potrauminis šokas, tai yra padartas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. 1. 43).

L. V. asmens apžiūros metu nustatyta, kad L. V. ūgis yra 172 cm (t. 1, b. 1. 44–45).

Daiktų pateikimo metu D. I. pateikė L. V. mobiliojo ryšio telefoną, jis apžiūrėtas ir grąžintas L. V. (t. 1, b. l. 20, 23, 69).

Iš pažymos matyti, kad apie įvykį pranešė policijai L. S. (t. 1, b. 1. 78).

Specialisto išvadoje nurodyta, kad L. V. kraujyje rastos 1,44 promilės alkoholio (t. 1, b. l. 40). V. G. alkotesteriu nustatytas 2,48 promilių girtumas (t. 1, b. 1. 105).

Ekspertizės akte Nr. EKG 2(18/123)13 (01) konstatuota, kadangi V. G. parodymai apie L. V. iškritimą iš buto (duomenys neskelbtini)balkono nėra nuoseklūs ir vienareikšmiai, yra galimos dvi iškritimo versijos.

Pagal pirmąją versiją V. G. nurodytomis aplinkybėmis, kai L. V. bestumdama nuo savęs priešais ją stovintį, į apsauginę balkono sienelę atsirėmusį V. G., paslydo ir jos kojos pakilo, L. V. iškritimo iš nurodyto balkono galimybė be pašalinės jėgos poveikio mažai tikėtina, nes kojoms paslydus, kūnas smukteltų ir su kūno masės centru nusileistu žemyn, kojoms pakilus, jos (tikėtina) užkliūtų už V. G. kūno.

Pagal antrąją versiją prie apsauginės balkono sienelės V. G. priremta L. V., ir stumdama jį nuo savęs, spaudžiasi prie sienos ir vis labiau atsilošia, savo kūno masės centru atsidurdama virš šios sienelės ir galbūt už jos ribų, o staiga V. G. atsitraukus, virsta iš balkono. Todėl tokiomis sąlygomis nukentėjusiosios iškritimo iš balkono galimybės atmesti negalima (t. 3, b. l. 144–148).

Nors kaltinamasis teigia, kad nukentėjusioji L. V. įvykio rytą iš minėto balkono iškrito pati, tačiau jo tokių parodymų negalima laikyti objektyviais, nes jie prieštarauja šioje byloje surinktiems duomenims. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinamojo V. G. parodymai apie L. V. kritimą iš balkono nėra nuoseklūs. Apklaustas kaip įtariamasis jis parodęs, kad L. V. buvo atsirėmusi į balkono kraštą nugara per balkono atramą. Kai ji kaltinamąjį stūmė, tai galbūt paslydo. Tada jis pamatė, jog jos kojos pakilo į viršų ir pastaroji iškrito iš balkono. Nurodo bandęs ją sulaikyti, tačiau nepavyko (t. 1, b. l. 112, 124). Teisme jis pakeitė savo parodymus bei parodė, jog norėjęs ją apsikabinti ir pabučiuoti, tačiau ji atstumdama persisvėrė ir iškrito per balkono turėklus. Teigia, jog savo rankas buvo pasidėjęs ant turėklų, ji persisvėrė ir iškrito, bandė ją sulaikyti, bet nespėjo.

Pažymėtina, kad nukentėjusioji teisme teigė, jog neprisimena, ar kaltinamasis buvo ją apkabinęs bei kad balkone būtų atsirėmusi į turėklus. Taigi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad teisingi yra pirmieji kaltinamojo parodymai, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Todėl kolegija netiki kaltinamojo iškelta versija teisme ir mano, jog šioje konkrečioje situacijoje nukentėjusioji L. V. be pašalinio jėgos poveikio – V. G. pavartotos fizinės jėgos – iškristi iš balkono negalėjo. Be to, pažymėtina, kad fizinės jėgos pavartojimo fakto neneigia ir pats kaltinamasis, tačiau pateikė skirtingas jos pavartojimo interpretacijas. Tai yra vienu atveju V. G. aiškina, kad norėdamas pabučiuoti L. V., uždėjęs savo rankas ant turėklo spaudžiasi prie nukentėjusiosios savo kūnu, kitu atveju – jis vartoja fizinę jėgą norėdamas apsikabinti L. V. prieš jos valią, todėl pastaroji kaltinamąjį stūmė nuo savęs.

Teisėjų kolegija mano, jog V. G. kaltė dėl pasikėsinimo itin žiauriai tyčia nužudyti nukentėjusiąją nėra įrodyta. Kaltinamojo veika perkvalifikuotina iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p. į BK 135 str. 1 d., nes jis sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai L. V..

Nusikaltimas, numatytas BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d., yra padaromas tik esant tiesioginei apibrėžtai kaltininko tyčiai. Teismai laikosi praktikos, jog nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti. Taigi yra akivaizdu, kad esant tokiam veikos kvalifikavimui kaip pasikėsinimas nužudyti, turi būti besąlygiškai įrodyta, kad kaltininkas tikrai nori atimti kito asmens gyvybę.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal Baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 6 p., kai itin žiauriai buvo nužudytas žmogus, kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai gali būti, kai nukentėjusiajam padaroma itin daug sužalojimų bei nustatoma, jog kaltininkas suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.

Šioje byloje nenustatyta, kad kaltinamasis nukentėjusiąją pasikėsino nužudyti itin žiauriai, nes jokios tyčios nužudyti nebuvo, todėl jo veika kvalifikuotina pagal pasekmes, t. y. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Šį sveikatos sutrikdymą kaltinamasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nes nuosprendyje aptartais veiksmais nustatyta, kad jis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir numatė tokių veiksmų neigiamus padarinius, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro nustatydama subjektyviuosius požymius, pirmiausia remiasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Todėl jo veika kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal at­si­ra­du­sius pa­da­ri­nius, nes vei­kė ne­tie­sio­gi­ne ty­čia. Taigi aptartų įrodymų visuma paneigia kaltinamojo iškeltą versiją, jog nukentėjusioji pati iškrito iš minėto buto balkono.

Tenkintinas pareikštas nukentėjusiosios civilinis ieškinys, nes dėl kaltinamojo tyčinių nusikalstamų veiksmų jai buvo padaryta neturtinė žala. Neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar gyvybei (CK 6.250 str.). Įstatymas įpareigoja kiek įmanoma tiksliau ir teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Kaltinamasis V. G. savo veiksmais sunkiai sužalojo nukentėjusiąją L. V., jai dėl patirtos traumos buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, ilgą laiką ji gydėsi ligoninėje, negalėjo dirbti ir vaikščioti. Neturtinės žalos dydis – 100000 Lt – neatitinka CK 6.250 str. 2 d. nurodytos kriterijų visumos, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, todėl mažintinas iki 50000 Lt.

Valstybinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 58–60), kuriuo prašo iš kaltinamojo priteisti nukentėjusiosios 13040,06 Lt dydžio gydymo išlaidas, patvirtintas gydymo įstaigos pateiktais duomenimis. Ieškinys pagrįstas ir visiškai tenkintinas. BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė ar neturtinė žala. Kaltinamajam tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusiąją, ji dėl sužalojimų buvo gydoma. Valstybinė ligonių kasa už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai apmokėjo, todėl išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala neatlyginta. Vadovaujantis CK 6. 263 str. 2 d. kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas.

Kolegija, skirdama bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindama BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Kaltinamasis V. G. nusikalto pirmą kartą, padarė vieną sunkų nusikaltimą, jam diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant lengvinančių aplinkybių turėtų būti skiriama didesnė už vidurkį sankcijoje numatyto už padarytą nusikaltimą terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nėra ypatingų pagrindų nukrypti nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Tačiau skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko (tęsiasi daugiau kaip 3 metus). Bylos nagrinėjimas užsitęsė ilgą laiką ir dėl tos priežasties, jog teismas tenkino prokuroro prašymą ir paskyrė teismo komisijos situacinę ekspertizę, kuri buvo atliekama ilgą laiką (beveik 2 metus). Tačiau tai, kad įrodymai, siekiant išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, buvo tiriami ilgą laiką, nors tai buvo daroma ir tenkinant prokuroro prašymą, negali būti vertinami kaip bloginantys kaltinamojo padėtį. Todėl teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam. Tokiu atveju pripažįstama, jog bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo. Tai ne kartą yra konstatuota tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002, Tamás Kovács v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005; Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008 ir kt.), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (2007 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009). Todėl atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, jog teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių interesus šioje byloje atitiktų mažesnės už sankcijos vidurkį bausmės paskyrimas pagal BK 135 str. 1 d.

Iš kaltinamojo priteistinos proceso išlaidos (BPK 103 str.).

Kolegija, vadovaudamasi BPK 297 str., 302 str. 1 d., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str., 307 str., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. G. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 135 str. 1 d. trejiems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti, iki įsiteisės nuosprendis.

Į paskirtąją bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo 2010-01-13 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš V. G. 13040,06 Lt Valstybinei ligonių kasai turtinės bei 50000 Lt L. V. neturtinės žalos atlyginimo ir 261,88 Lt teismo išlaidų valstybei.

V. G. apriboti nuosavybės teises į 1/2 buto, esančio J. T.-Vaižganto g. 130–28 Tauragėje, iki civilinių ieškinių įvykdymo.

Daiktinius įrodymus, esančius Tauragės apskrities VPK, – striukę, megztinį, liemenuką, kelnaites, golfą, marškinėlius, džinsus, kojines, batus – grąžinti L. V., mobiliojo ryšio telefoną ,, Nokia“ grąžinti V. G..

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per šį teismą.