Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su 2010 m. gegužės 10 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į A. Š. paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010-03-08 iki 2010-04-08, nuo 2010-04-08 iki 2010-07-08, nuo 2010-07-08 iki 2010-09-08, nuo 2010-09-08 iki 2010-10-20 ir pagal 2010 m. gegužės 10 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį nuo 2009-12-09 iki 2009-12-10.

V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į V. Š. paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010-03-25 iki 2010-04-02.

Iš A. Š. ir V. Š. priteista solidariai atlyginti 2349 Lt turtinę žalą K. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 16 d. apie 22 val. 30 min. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, įsibrovė į patalpą – butą, esantį Šiauliuose, adresu (duomenys neskelbtini), bei panaudodamas fizinį smurtą, tai yra asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta į atskirą tyrimą suduodant nenustatytą skaičių smūgių į galvą, nugarą, tampant už plaukų nukentėjusiajai K. P. ir ją laikant, taip atimant galimybę priešintis, jis, prieš tai pastumdamas ir pargriaudamas ją ant lovos, lytiškai santykiavo su K. P. prieš jos valią.

Be to, A. Š. ir V. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta į atskirą tyrimą, 2010 m. vasario 16 d., apie 22 val. 30 min., kažkuriam iš jų prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buto laukujų durų panaudojant fizinį smurtą – suduodant A. P. į veidą, po ko įsibrovus į patalpą – butą, esantį Šiauliuose, adresu (duomenys neskelbtini), V. Š. panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. P., jį įstumiant į virtuvę ir grasinant tuoj pat panaudoti pastarojo atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė K. P. priklausantį turtą: vaizdo kamerą ,,SONY DCR DVD 110E“, 1499 Lt, mobiliojo ryšio telefoną ,,NOKIA 6030“, 150 Lt vertės, plaukų kirpimo mašinėlę, 250 Lt vertės, 450 Lt, padarydami jai 2349 Lt turtinę žalą.

Apeliantas skunde tvirtina, kad daiktų dingimas iš buto neįrodo, jog jis su broliu ir nenustatytu asmeniu įvykdė plėšimą – nei vienas iš nukentėjusiųjų nematė, kas išnešė daiktus, ir jei jis būtų paėmęs kokį daiktą tai tas daiktas pas jį būtų, o konkrečiu atveju jokio nukentėjusiosios turto jis neturi ir neturėjo.

Taip pat nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji K. P. į policiją kreipėsi tik po dviejų savaičių – 2010-03-01, ir rašydama pareiškimą policijai, nurodė, kad į butą įsiveržė trys nepažįstami vaikinai, o vėliau teisme tvirtino, kad A. Š. ji pažįsta, todėl pastarosios parodymais negalima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Taip pat apeliantas pažymi, kad jis neteistas, gyvenamoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba – yra teigiama asmenybė, tačiau teismas jam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Skunde teigiama, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė pagrinde nukentėjusiųjų K. P., A. P. ir A. P. parodymais, nepagrįstai juos laikydamas nuosekliais, neprieštaringais ir teisingais.

Taip pat skunde nurodoma, kad K. P. akistatos metu teigė girdėjusi, kaip dėdė šaukė ,,ką jūs jai darote...kodėl ji rėkia“, o dėdė aiškino, kad tokių žodžių nesakė, nes nieko negirdėjo. Tuo pačiu teigiama, kad K. P., norėdama pateisinti video kameros radimą ir paėmimą, teisme aiškino, jog V. Š. vaikš­čiojo po kambarį ir traukė užuolaidas, nors anksčiau buvo nurodžiusi, kad V. Š. visą lai­ką buvo virtuvėje su dėde ir vaiku.

Nuteistasis teigia, kad pradžioje K. P. aiškino, kad po išžaginimo ji nubėgo į vonią apsišluostyti, kad policijai atidavė antklodę, kuri buvo po ja, bet kai paaiškėjo, kad ten nėra žagintojo biologinių pėdsakų, sugalvojo, kad sumaišė ir, matyt, išplovė.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad K. P. į policiją kreipėsi tik 2010-03-01 savo vyro A. P. nurodymu, tačiau tą patį vakarą (2010-02-16) apie tai, kad buvo apvogta ir išžaginta savo dėdei A. P. nesakė ir melavo savo vyrui A. P., kad daiktus užstatė, ir tik vėliau pasakė, kad butą apiplėšė ir kad jie ją apvogė. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad niekas nematė ir jokių įrodymų nėra, kad jie apvogė bei išžagino.

Tokiu būdu teigiama, kad teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusis ir logiškai nepaaiškinantis teismo išvadų, kad nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtos aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir jo gynėja prašė tenkinti V. Š. apeliacinį skundą. Taip pat nuteistasis A. Š. bei jo gynėjas prašė tenkinti ginamojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Abu apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. Š. kaltu bendrininkų grupėje išžaginus nukentėjusiąją K. P., o taip pat padarė teisingas išvadas dėl A. Š. ir V. Š. kaltės bendrininkų grupėje įvykdžius kvalifikuotą plėšimą. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų A. Š. ir V. Š. padarytus nusikaltimus, atitinkamai, pagal BK 149 str. 2 d. ir 180 str. 2 d.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji nelaiko jiems inkriminuotų nusikaltimų įrodytais. Pasak apeliantų, byloje nėra jokių jų kaltės įrodymų, nes niekas nematė, kas ir kaip pagrobė K. P. daiktus, daiktai pas juos nerasti ir nėra įrodymų, kad A. Š. būtų išžaginęs nukentėjusiąją. Būtent, remdamiesi tokia logika, jei nėra tiesioginių įvykio liudytojų, galinčių atpasakoti visas įvykdytų nusikaltimų detales, nuteistieji save laiko nekaltais, neigia įvykdę nusikaltimus. Tuo pačiu tenka pažymėti, kad viso baudžiamojo proceso metu V. Š. teigė dėl girtumo nieko neprisimenantis apie 2010-02-16 įvykius nukentėjusiosios bute, tačiau tvirtina K. P. turto negrobęs, smurto prieš A. P. nevartojęs, o be to pritaria savo brolio A. Š. parodymams, nors, kaip minėta, teigia nieko neprisimenantis. Tokie nuteistųjų argumentai ne tik nepagrįsti, bet ir aiškiai nelogiški.

Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi tik abejotinais nukentėjusiųjų K. P., A. P. ir liudytojo A. P. parodymais. Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, tarp jų ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus (t. 2, b. l. 147-148).

Jau minėta, kad nuteistasis V. Š. iš esmės jokių įvykio aplinkybių nenurodė, o pritarė savo brolio A. Š. parodymams. Taigi, A. Š. apeliaciniame skunde analizuodamas nukentėjusiųjų K. P. ir A. P. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, juos kritikuoja, o savo aiškinimus apie įvykio aplinkybes įvardija teisingais. Tačiau visų paminėtų parodymų analizė patvirtina visiškai priešingą išvadą, nei deklaruoja apeliantas. Pats A. Š., apklausiamas 2010-03-08 pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 178), apie 2010-02-16 įvykius teigė nieko neprisimenantis, tvirtino, kad K. P. bute nebuvo, su pastarąja lytinių santykių neturėjo ir jos turto negrobė. Tačiau jau sekančią dieną (2010-03-09), akistatos su nukentėjusiąja metu A. Š. prisiminė, kad į K. P. butą jį, K., P. ir dar du nepažįstamus vaikinus atsivedė kažkoks vyras, jie visi minėtame bute vartojo alkoholinius gėrimus, vienas iš nepažįstamų vaikinų buvo nuėjęs į kitą kambarį su K. P. ir ten kurį laiką užtruko, po to kartu sugrįžo prie visų, tačiau jis dėl kažko susimušė su vienu iš nepažįstamų vaikinų ir jau tada iš buto išėjo (t. 1, b. l. 158-160). Bylos tyrimo metu nenustačius jokio P. ar K., teisiamajame posėdyje A. Š. deklaravo dar vieną versiją, kad į nukentėjusiosios butą jį, jo brolį V. Š., du nepažįstamus vaikinus ir jo draugą A. (A. J. – asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą (t. 1, b. l. 4-5), nukentėjusysis A. P. parsivedė pas nukentėjusiąją į butą, kur visi gėrė alkoholinius gėrimus, o po to jis susimušė su tais dviem nepažįstamais vaikinais ir iš K. P. buto išėjo, bute liko tie du nepažįstami vaikinai (t. 2, b. l. 146).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad žmogus, paprastai, atpasakodamas realius įvykius, esmines aplinkybes nurodo vienodai, o šiuo atveju paties A. Š. parodymai skirtingose baudžiamojo proceso stadijose yra prieštaringi savaime ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui, todėl nėra pagrindo juos laikyti teisingais. Tiesa, apeliantai – A. Š. keldamas įvairias versijas apie nagrinėjamus 2010-02-16 įvykius, o V. Š. pritardamas brolio keliamoms versijoms, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė įsibrovę į butą, naudoję smurtą prieš nukentėjusiuosius, grobę svetimus daiktus ir kad K. P. buvo išžaginta. Tokius apeliantų aiškinimus kolegija vertina tik kaip jų pasirinktą gynybos taktiką – neatsižvelgiant į nustatytas aplinkybes neigti kaltę.

Tai, kad nukentėjusioji K. P. tik praėjus daugiau nei dviem savaitėm po įvykio kreipėsi į policiją (t. 1, b. l. 25), nepaneigia nei nuteistųjų kaltės, nei 2010-02-16 įvykdytų prieš ją ir jos turtą nusikaltimų fakto. K. P. jau pirmos apklausos metu ir teisiamajame posėdyje vienodai aiškino (t. 1, b. l. 151-153; t. 2, b. l. 144-145), dėl ko iškart į policiją nesikreipė, kodėl pradžioje nesakė teisybės vyrui. Pasak nukentėjusiosios, išeidami iš buto, vaikinai pagrasino fiziškai susidoroti su ja ir jos vaikais, jei skųsis, todėl ji bijojusi pasakoti apie įvykį. K. P. pripažino, kad iš pradžių iš užsienio grįžusiam vyrui A. P. melavo, kad vaizdo kamerą užstatė lombarde, o kai pastarasis išreiškė pageidavimą kamerą išsipirkti, nukentėjusioji A. P. papasakojo apie tai, kad 2010-02-16 ją apiplėšė trys į butą įsiveržę vyrai, kurie pagrobė mobilaus ryšio telefoną, vaizdo kamerą, plaukų kirpimo mašinėlę ir pinigus. Be to, K. P. vyrui pasakojo, kad nukentėjusysis A. P. nuo užpuolikų gavo smūgį į veido sritį, o du iš tų trijų įsiveržusių vyrų ją dar ir išžagino. K. P. ir liudytojo A. P. parodymai (t. 1, b. l. 130; t. 2, b. l. 140-142) dėl paminėtų aplinkybių sutampa.

Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios pateikti ankščiau aptarti paaiškinimai yra logiški ir suprantami kiekvienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui. Nekelia abejonių, kad, būtent, dėl grasinimų K. P. iš pradžių bijojo pasakoti apie įvykį. Byloje surinkti įrodymai atskleidžia itin agresyvų, netikėtą nuteistųjų elgesį nusikalstamo veikimo metu. Įvykių seka rodo, kad panaudoję smurtą prieš nukentėjusįjį A. P. trys asmenys įsiveržė į butą, nepaisant tame pačiame bute buvusių dviejų mažamečių vaikų, buto virtuvėje esančio A. P., A. Š. ir kitas asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, panaudoję fizinį smurtą, išžagino nukentėjusiąją ir visi, tarp jų V. Š., pagrobę svetimus daiktus pasišalino. Toks įžūlus nuteistųjų elgesys ir išsakyti grasinimai tikrai galėjo paveikti nukentėjusiosios valią kam nors skųstis.

Pradėjus tyrimą pagal nukentėjusiosios pareiškimą, nukentėjusioji K. P. viso baudžiamojo proceso metu davė vienodus parodymus apie esmines įvykių aplinkybes ir teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, jog sako tiesą, logiškai paaiškino priežastis, kurių pagrindu apeliantai siūlo nesiremti jos parodymais. Nukentėjusiojo A. P., liudytojų A. P., A. K., liudytojos S. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 144-145) visumoje neprieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui, todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo nesiremti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje, išanalizavęs kiekvieno apklausto asmens parodymus atskirai ir visete su kitais įrodymais, nurodė, kuriuos parodymus atmeta ir kuriais remiasi darydamas atitinkamas išvadas dėl apeliantų kaltės.

Apeliantai, deklaruodami įvairius patekimo į K. P. butą variantus, tvirtina, jog į butą neįsiveržė. Iš to būtų galima spręsti, kad, neva, A. P. juos ir asmenį, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, ir dar du nepažįstamus asmenis – iš viso 5 vyrus, pasikvietė geranoriškai – išgerti alkoholinių gėrimų. Tokie teiginiai iš esmės prieštarauja surinktiems įrodymams. Pirmiausia, K. P. ir A. P. visą procesą aiškiai nurodė, kad į butą atėjo tik trys asmenys. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu atpažino A. Š., kaip ją išžaginusį asmenį, atpažino A. J. (asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą), kuris ją mušė ir reikalavo oralinio sekso, kai ją žagino A. Š., atpažino V. Š., kuris kartu su paminėtais kitais dviem įvykio dieną įsibrovė į butą (t. 1, b. l. 155-157; 161-163; 164-166). Nukentėjusysis A. P. atpažino A. Š., kuris, pasak nukentėjusiojo, su dar dviem vaikinais įsibrovė į butą ir nuėjo į kambarį, kur buvo K. P. (t. 1, b. l. 132-134). Taip pat A. P. atpažino V. Š., kuris su dar dviem vaikinais įsibrovė į K. P. butą, nustūmė jį į virtuvę ir neleido iš jos išeiti – ,...grubiai sakydamas niekur neisi.“ (t. 1, b. l. 139-140). Tačiau A. P. neatpažino trečio asmens – A. J. (t. 1, b. l. 137-138), kadangi jo neįsidėmėjo, o kitus du atpažino dėl to, kad A. Š. buvo matytas iš anksčiau, o V. Š. įsidėmėjo, nes su juo buvo virtuvėje (t. 2, b. l. 145-146). Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje paaiškino, dėl ko atpažino tik du iš trijų įsibrovusių vaikinų, ir pakomentavo savo ankstesnius parodymus – ,,...nenorėjau veltis į šį reikalą...“, todėl ir sakė, kad veidų neįsidėmėjo. Nėra pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo A. P. parodymais. Kolegijos nuomone, jei A. P. parodymus būtų įtakoję subjektyvūs kryptingi veiksniai, į ką apeliuoja nuteistasis A. Š., nukentėjusysis būtų atpažinęs visus tris įsibrovėlius, nes tada jau buvo nustatytas ir A. J..

Dėl aptartų aplinkybių kolegijai nekyla abejonių, kad į butą įsibrovė trise, tarp jų A. Š. ir V. Š.. Niekuo nepagrįsti A. Š. teiginiai, kad į butą jie pateko dėl A. P. valios, nes, pasak A. P., kažkuris iš įsibrovėlių prie buto durų jam trenkė į nosį, pradėjo bėgti kraujas ir jam teko eiti į vonią praustis. Kad A. P. grįžo kruvinas ir nuėjo į vonią patvirtino K. P.. Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad A. Š., V. Š. ir kitas asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, pateko neteisėtai – panaudoję smurtą, palaužę A. P. norą priešintis ir be jokio K. P. leidimo. Visa tai atskleidžia BK 180 str. 2 d. numatytą plėšimo kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl minėtų aplinkybių nelogiškas A. Š. teiginys, kad atėjus į butą, visi bendru sutarimu vartojo alkoholinius gėrimus. To niekada netvirtino A. P., o K. P. nežinojo, ar virtuvėje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, nes tuo metu buvo kambaryje, kur du asmenys, tarp jų A. Š., ją mušė ir žagino.

Iš tikrųjų, atlikus antklodės užvalkalo, išimto 2010-03-01 įvykio vietoje (t. 1, b. l. 26-34), ir nukentėjusiosios 2010-03-23 pateikto rankšluosčio (t. 1, b. l. 37) tyrimą, ant minėtų objektų nebuvo aptikta nuteistųjų spermos pėdsakų. Tačiau tai nepaneigia A. Š. kaltės dalyvavus išžaginime bendrininkų grupėje. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, kad tyrimui pateikti objektai buvo išimti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po įvykio. K. P. minėjo, kad po įvykio plovė patalynę, rankšluosčius, todėl kaltininkų biologinei pėdsakai galėjo neišlikti (t. 1, b. l. 169). Tokie nukentėjusiosios paaiškinimai yra pagrįsti logiškai visų kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma, nes, kaip buvo minėta, iš pradžių dėl grasinimų pastaroji neketino kreiptis į policiją, vadinasi, neturėjo suinteresuotumo išsaugoti nusikaltimo pėdsakus ir jų neišsaugojo. Visa tai nemenkina nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nes ji detaliai atpasakojo išžaginimo aplinkybes, kurios kartu su nukentėjusiojo A. P. parodymais sudaro vieningą A. Š. kaltės įrodomąją medžiagą.

K. P. parodė, kad įsiveržus į butą trims vaikinams, A. Š., kurį pažinojo iš matymo, ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą (jį nukentėjusioji įvardija ,,tamsusis vaikinas“), įėjo į kambarį, parvertė ją ant lovos, trenkė kumščiu į galvą ir ėmė reikalauti lytinių santykių, movė kelnes ir kelnaites. Tada pradėjo verkti jos mažametis sūnus, buvęs tame pačiame kambaryje, todėl ,,tamsus vaikinas“ jį išvedė į virtuvę, o kai A. Š. ją pradėjo žaginti, į kambarį buvo atėjęs V. Š., kuris iki tol buvo virtuvėje su A. P., sklaidė užuolaidas ir mėgino drausminti A. Š. sakydamas – ,,ką darot...ne to mes čia atėjom...“ (t. 1, b. l. 151-153; t. 2, b. l. 144-145). Kad neleidę išeiti iš virtuvės vaikinai keitėsi ir kad į virtuvę buvo atvestas K. P. sūnus, patvirtino A. P., kuris teigė nematęs, kas vyko kambaryje, tačiau girdėjo nukentėjusiosios šūktelėjimą – ,,...ai...“, norėjo eiti pažiūrėti, kas kambaryje vyksta, tačiau jo iš virtuvės neišleido. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad A. P. saugojo V. Š. arba ,,tamsusis vaikinas“, nes A. Š. į virtuvę nuėjęs nebuvo ir, pasak K. P., jis buvo aktyviausias išžaginime – tik jis prieš jos valią lytiškai santykiavo su ja. Be to, iš K. P. parodymų aišku, kad į kambarį sugrįžęs ,,tamsusis vaikinas“, A. Š. žaginant nukentėjusiąją, pastarąją laikė, reikalavo oralinio sekso, nesutikus, rankomis daužė per galvą, tampė už plaukų. Pasak nukentėjusiosios A. Š. spermą jai išliejo ant pilvo.

Įvertinus K. P. parodymus atskirai ir visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, nėra pagrindo juos laikyti melagingais ir jais nesiremti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejones dėl K. P. parodymų. A. Š. keliama versija, kad nukentėjusioji jį apkalba, norėdama taip prasimanyti pinigų – visiškai nepagrįsta, nes K. P. neprašė atlyginti jokios žalos dėl išžaginimo.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad A. Š., veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir aiškiai suvokdamas savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, lytiškai santykiavo su K. P. prieš pastarosios valią. A. Š. veikoje yra nustatyti visi BK 149 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje.

Jau buvo minėta, kad apeliantai nesutinka su jiems inkriminuotu plėšimu. Tačiau ir šioje dalyje dėl visų ankščiau aptartų aplinkybių nėra pagrindo nesiremti nukentėjusiosios parodymais. Jau buvo minėta, kad į butą nuteistieji pateko neteisėtai, panaudoję smurtą prieš nukentėjusįjį A. P.. Pasak A. P., kad K. P. pasigedo savo daiktų, jis sužinojo sekančią dieną po įvykio (t. 2, b. l. 145-146), vadinasi, daiktai buvo pagrobti, būtent, 2010-02-16 – tą dieną, kai į butą buvo įsibrovę nuteistieji ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą. Be to, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, kad yra matęs vaizdo kamerą pas K. P.. Ikiteisminio tyrimo metu pagrobtų daiktų surasti nepavyko, o bute buvę K. P. ir A. P. nematė, kas ir kaip juos paėmė. Tačiau faktas tas, kad iš K. P. pagrobtu mobilaus ryšio telefonu naudojosi S. J., kuri ikiteisminio tyrimo metu aiškiai patvirtino, jog minimą telefoną jai buvo paskolinęs A. Š. (t. 1, b. l. 146-147). Nors S. J. teisiamajame posėdyje ėmė neigti ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, tačiau neneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo priešingai (t. 2, b. l. 143). Kad S. J. ikiteisminio tyrimo metu gera valia davė parodymus patvirtino ir jos apklausoje dalyvavusi socialinė darbuotoja liudytoja L. M. (t. 2, b. l. 144). Po vagystės buvo nustatytas pagrobtą telefoną naudojęs ir liudytojas A. K., kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje patvirtino, kad telefoną ,,NOKIA“, su pagražinimais kraštuose, buvo gavęs iš S. J., o pastaroji – iš A. Š., kurį jis irgi pažįsta (t. 2, b. l. 142). A. K. telefono aparato apibūdinimas (pagražinimai kraštuose) atitinka K. P. nurodytus individualius telefono požymius. Dėl aptartų aplinkybių S. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu laikytini teisingais. Aptarti įrodymai aiškiai patvirtina, kad A. Š. asmeniškai disponavo vienu iš K. P. pagrobtų daiktų – mobilaus ryšio telefonu ,,NOKIA 6030“. Pats A. Š. teisiamajame posėdyje neneigė, kad S. J. turėjo iš K. P. pagrobtą telefoną, tačiau negalėjo paaiškinti, iš kur pastaroji jį gavo (t. 2, b. l. 146).

Aptarti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymų patvirtina, kad K. P. savo daiktų pasigedo po nuteistųjų įsibrovimo į jos butą. A. Š., kuris neigė grobęs bet kokį turtą iš K. P. buto, pats naudojo pagrobtą mobilaus ryšio telefoną savo nuožiūra. Dėl visumos aptartų įrodymų nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, todėl kolegijai pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad A. Š. ir V. Š., veikdami bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, panaudodami fizinį smurtą, įsibrovė į K. P. butą ir pagrobė visus kaltinime nurodytus daiktus. Tokiu būdu ir šioje dalyje nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, nes nekyla abejonių, jog A. Š. ir V. Š. įvykdė plėšimą įsibrovę į patalpą.

Neigdamas savo kaltę nusikaltimo padaryme, V. Š. savo skundu nesutinka ir su jam paskirta bausme.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. Š. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis – nusikalto būdamas neteistas (t. 2, b. l. 42), neturėdamas galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 43-44), darbo santykius, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), įvertino kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad neatlygino nukentėjusiajai padarytos žalos, ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, kad V. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo mažiau aktyvus. Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė V. Š. BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę už numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), kuri nėra aiškiai per griežta.

V. Š. apeliuodamas į tai, kad nusikaltimą padarė būdamas neteistas ir kitas jo asmenį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir taip ne per griežtą bausmę, prašo bausmės vykdymą atidėti. Apylinkės teismas svarstė bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir nusprendė, kad bausmės tikslai (BK 41 str.) gali būti pasiekti tik realiai atliekant bausmę. Kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui ir pažymi, kad V. Š. ir ankščiau yra pažeidęs baudžiamuosius įstatymus (t. 2, b. l. 42), tačiau susitaikė su nukentėjusiuoju asmeniu ir nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas (BK 38 str.). Tai neigiamai apibūdina V. Š., nes akivaizdu, kad ankstesnis jo teisinę padėtį lengvinančio instituto taikymas jo nepaveikė pozityviai – pastarąjį sykį jis padarė jau sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Kolegijos nuomone, konkrečiu atveju, bausmės vykdymo atidėjimas V. Š. toliau formuotų nebaudžiamumo įspūdį ir neadekvatų savo elgesio suvokimą visuomenėje, dėl ko bausmės tikslų pasiekti nepavyktų. Tokiu būdu nėra teisinio pagrindo atidėti V. Š. paskirtos bausmės vykdymą, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus atmesti.