- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-04
- Bylos Nr.
- A-756-1967-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gudynas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. V. D., J. K., A. S.
- Trečiasis asmuo
- A. M., V. P., L. P., V. G.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičius (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. V. D. , J. K. , J. K. . K. , A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. V. D. , J. K. , J. K. , A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. M. , V. P. , L. P. , V. G. , dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. birželio 20 d. sprendimus Nr. 106809-1948 ir Nr. 106805-1944, kuriais (duomenys neskelbtini) sklypo vietoje atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. M. ir G. S. P. , ir įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą pareiškėjams. Nurodė, kad ginčo žemę (duomenys neskelbtini) sklype (pradžioje buvo (duomenys neskelbtini), o vykstant žemės reformai pernumeruotas į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos valdė jų tėvas S. K. , todėl į ją pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį jiems turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Į ginčo žemę nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija pareiškėjų skundą prašė atmesti. Nurodė, kad ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės A. M. ir S. P. buvo atkurtos remiantis 1994 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴-626, nustačius juridinį faktą, kad V. K. – M. iki 1940 m. liepos mėnesio asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 2,65 žemės sklypą Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Šie asmenys pirmi pradėjo tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, nuosavybės teisės jiems atkurtos ne toje vietoje, kur žemės turėjo pareiškėjų tėvas.
Žemesnės instancijos teismas
Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. , L. P. , V. P. , V. G. pareiškėjų skundą prašė atmesti.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais, nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. , J., iki mirties 1928 metais nuosavybės teise valdytos 36,97 ha žemės Panevėžio raj. (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančios Panevėžio miesto teritorijoje. Po J. K. mirties žemę paveldėjo jo 7 vaikai ir žmona, tačiau tarp savęs atskiromis dalimis nepasidalino, S. K. J. K. J. K. buvo visų jų įgaliotinis, kuris tvarkė su žeme susijusius reikalus. Pareiškėjai yra S. K. vaikai, tretieji suinteresuotieji asmenys – V. K. – M. palikuonys. Pareiškėjai kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, kuris 1994 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2³-1082/94 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. K. J. K. iki nacionalizacijos valdė 36,75 ha žemės Panevėžio m. (duomenys neskelbtini). V. K. įpėdinės S. P. prašymu Panevėžio miesto apylinkės teismas 1994 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴-626/94 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. – M. iki nacionalizacijos valdė 2,65 ha žemės sklypą Panevėžio m., (duomenys neskelbtini). Šie teismo sprendimai yra įsiteisėję, galiojantys ir nenuginčyti.
Bylos medžiaga nepatvirtina pareiškėjų teiginių, kad žemės sklypą, kuris natūra grąžintas pagal ginčijamus sprendimus, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jų tėvas S. K. . K. . K. . Pagal 1994 m. balandžio 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2³-1082/94 S. K. nuosavybės teise valdė žemę Panevėžio m., dabartinių (duomenys neskelbtini), t.y. ne (duomenys neskelbtini), kur yra ginčijamas žemės sklypas. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad S. K. J. K. iki nacionalizacijos buvo tik vienas iš 8 savininkų (tarp jų ir V. K. – M.), valdžiusių bendrosios nuosavybės teise 36,97 ha žemės penkiuose sklypuose, ir jų visų įgaliotinis žemės reikalams. Įgaliojimas tvarkyti žemės reikalus nesukuria nuosavybės teisės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad visą J. K. valdytą žemę po jo mirties iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė vienas S. K. . Teismas padarė išvadą, kad tiek pareiškėjai, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys yra tinkami subjektai nuosavybės teisių atkūrimui Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme, tačiau pareiškėjams turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į jų tėvo S. K. valdytą žemę, o A. M. ir S. P. – į jų motinos V. K. – M. valdytą žemę. Nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktinės V. M. valdytą žemę 1991 m. gruodžio 4 d. pateikė A. M. , jame nurodęs savo vaikus S. P. ir A. M. kaip kitus asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises. Po A. M. mirties pastarieji asmenys liko vieninteliai teisėti pretendentai į šį turtą, nes išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises. 1991 metais A. M. kokių nors archyvinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, neturėjo, tačiau 1994 m. kovo 15 d. buvo priimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas, kurio pagrindu atsakovas ir vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Vėliau rasti ir pareiškėjų pateikti archyviniai dokumentai minėtame teismo sprendime nustatyto juridinio fakto nepaneigė, o tik jį papildė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo į V. K. –M. valdytą žemę procese privalėjo remtis 1994 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴-626/94 ir atkurti nuosavybės teises S. P. ir A. M. . Panevėžio apskrities viršininko administracija veikė taip, kaip ir privalėjo veikti pagal įstatymus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas – priimant sprendimą dalyvavo teisėja N. Čekanauskienė, kuri dar 1994 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 24-626/94, neįtraukdama pareiškėjų į procesą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.
2. Pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat, atsisakant iš naujo tirti nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, ir minėto įstatymo 58 straipsnio 2 dalis. Nėra nustatytas faktas, jog V. K. būtų valdžiusi žemės sklypus Nr. 14 ir Nr. 77.
3. Teismas išnagrinėjo ne visus pareikštus reikalavimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 3 p.). Buvo prašoma panaikinti atsakovo sprendimus ir atkurti nuosavybės teises į buvusį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau sprendime neužsiminta nei apie patį sklypą, nei kodėl šis klausimas nesvarstomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys prašo nenaikinti teisėto Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo. Dėl apeliantų teiginių apie neteisėtos sudėties teismą pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nušalinimų nebuvo pareikšta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjai ginčija Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. birželio 20 d. sprendimus Nr. 106809-1948 ir Nr. 106805-1944, kuriais žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), atkurtos nuosavybės teisės G.S. P. (b. l. 27) ir A. M. (b. l. 28) į buvusios savininkės V. K. – M. nuosavybės teisėmis valdytą 1,2250 ha žemės Panevėžio mieste, motyvuodami tuo, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (pradžioje buvo (duomenys neskelbtini), o vykstant žemės reformai pernumeruotas į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) priklausė jų tėvui S. K.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijami atsakovo sprendimai buvo priimti Panevėžio miesto apylinkės teismo 1994 m. kovo 15 d. sprendimo (civilinėje byloje Nr. 2-4-626/94 pagal G. S. P. pareiškimą), kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. M. iki 1940 metų liepos mėnesio asmeninės nuosavybės teise valdė 2,65 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bei kitų byloje esančių dokumentų pagrindu. Pareiškėjos V. D. 2005 m. kovo 29 d. prašymas atnaujinti procesą minėtoje byloje ir panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą atmestas (b. l. 63). Teismo sprendimas yra galiojantis ir šioje byloje nekvestionuojamas.
Pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu padaryta išvada, kad po J. K. (buvusio savininko) mirties 1928 metais, jo valdytą žemę paveldėjo septyni vaikai (tarp jų ir S. K. J. K. J. K. J. K. bei V. K. – M.) ir žmona, visiškai pagrįsta, kadangi jokių duomenų apie J. K. testamentą, kuriuo jis savo turtą būtų palikęs tik S. K. , nėra. Pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina tokie faktiniai duomenys: Panevėžio miesto burmistro 1940 m. sausio 5 d. patvirtintose žiniose apie S. K. . K. , norintį gauti žemės ūkio žemės įsigijimui tvarkyti įstatymo 1 straipsnyje numatytą leidimą žemės ūkio žemei įsigyti įrašyta, kad jis ,,turi 33,30 ha ūkį ant 8 įpėdinių, atskirai vienas turi 1,7493 m²“ (b. l. 56). Vilijampolės notaro J. Ž. 1935 metams aktų knygos išraše (aktas 46) dėl 0,16 ha žemės sklypo pardavimo Krašto apsaugos ministerijai nurodyta, kad S. K. . K. , veikia savo vardu ir kaip ,,įgaliotinis M. K. , O. K. . K. . K. . K. . K. . K. . K. , A. K. , M. K. , V. K. , P. K. ir kun. V. K. “, o visi šie asmenys bendrai nuosavybės teisėmis Panevėžio apskrities ir valsčiaus, (duomenys neskelbtini) valdo 37 ha 9962 ketv. mtr., susidedantį iš penkių atskirų sklypų žemės ūkį (b. l. 57-59). 1939 m. notaro akte Nr. 248 taip pat konstatuota, kad J. K. mirus nekilnojamasis turtas, ,,esantis Panevėžio miesto ribose, susidedantis iš 34 deš. 1367 kv. s. įvairios rūšies žemės su trobesiais penkiuose sklypuose Plukių kaime įpėdinystės keliu teko M. (M. S. K. , S. K. . K. , P. K. , V. K. . K. , M. K. , A. K. , O. K. M. K. ir V. K. nuosavybėn“ (b. l. 60-61). Taigi, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad S. K. . K. . K. , tvarkydamas su paveldėta žeme susijusius reikalus kitus paveldėtojus atstovavo kaip jų įgaliotinis, tačiau, kaip teisingai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, įgaliojimas tvarkyti žemės reikalus nesukuria nuosavybės teisės. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad J. K. turto paveldėtojai žemę buvo kaip nors pasidalinę, ar kad visas žemės sklypas nuosavybės teise būtų perėjęs vienam S. K. . Tokiu įrodymu negali būti vertinamas ir Panevėžio apskrities archyvo 2004 m. kovo 24 d. išrašas Nr. 691, iš kurio matyti, kad 1939-1943 metų Panevėžio miesto žemės mokesčio knygoje mokėtoju S. K. J. K. J. K. J. K. J. įpėdinis – K. S. , valdomos žemės plotas – 35,06 ha (b. l. 4), nes šis dokumentas nepaneigia po J. K. mirties susiklosčiusių paveldėjimo teisinių santykių, dokumente ir nenurodyta, kad visą žemę valdo vien tik K. S. . Fakto, kad V. K. – M. valdė 2,65 ha žemės sklypą, nepaneigia ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 1994 m. balandžio 11 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. K. nuosavybės teise valdė 36,75 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio m., (duomenys neskelbtini) (b. l. 81), juo labiau kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs atsakovo atstovas paaiškino, kad žemės sklypai, į kuriuos nuosavybės teisė atkurta S. P. ir A. M. , į šią teritoriją nepatenka (b. l. 84). Ši aplinkybė nurodyta ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104).
Bylą nagrinėjantis teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kurių apeliantai nepaneigė.
Akivaizdu, kad atmetus reikalavimą panaikinti ginčijamus Panevėžio apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. A. K. – M. valdytą 1,2250 ha žemės sklypą A. M. ir G. S. P. , negali būti tenkinamas pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Panevėžio apskrities viršininką priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į šį sklypą atkūrimo pareiškėjams. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų, atmestinas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalies nuostatas teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ar pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti skirtingas bylas, nors jos ir liečia tų pačių asmenų interesus. Aplinkybių, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, byloje nėra. Pareiškėjai, turėdami pagrįstų abejonių teisėjos N. Čekanauskienės nešališkumu, turėjo teisę pareikšti jai motyvuotą nušalinimą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad tokia teisė jiems buvo išaiškinta, tačiau jie ja nepasinaudojo (b. l. 83).
Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų G.V. D. , J. K. , J. K. . K. , A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.