Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J. , E. Č. ir R. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

- J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- E. Č. nuteistas pagal 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- R. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. B. ir L. A. , tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų J. J. , E. Č. ir R. T. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, apie 12 val. savo gyvenamojoje vietoje – sodo namelyje (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 5000 Lt iš nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 224,722 gramų amfetamino, kurią neteisėtai toje pačioje vietoje laikė iki 2007 m. spalio 9 d., kuomet tiksliai nenustatytu laiku, paėmęs dalį laikytos psichotropinės medžiagos – 3,159 gramo amfetamino, neteisėtai švarko kišenėje gabeno (duomenys neskelbtini), kur ją 2007 m. spalio 9 d., 16 val. patikrinimo metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį laikytos psichotropinės medžiagos – 221,563 gramo amfetamino, 2007 m. spalio 9 d., 17 val. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. T. ir E. Č. nuteisti už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti, o būtent: R. T. , veikdamas bendrininkų grupe su T. B. , tiksliau nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio, neteisėtai įgijo 29,92 gramus narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai parsigabeno į butą (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2007 m. spalio mėnesio, tiksliai nenustatytos dienos, kuomet ten pat dalį narkotinės medžiagos – 28,66 gramų kanapių ir jų dalių, neteisėtai perdavė T. B. , o likusią dalį tos pačios narkotinės medžiagos – 1,26 gramų kanapių ir jų dalių, 2007 m. lapkričio 16 d. paėmęs iš to paties buto neteisėtai gabeno savo striukėje (duomenys neskelbtini), kur 13.30 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų; T. B. , veikdamas bendrininkų grupe su R. T. ir E. Č. , 2007 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neteisėtai iš R. T. įgijęs 28,66 gramų narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, nuo įgijimo momento neteisėtai laikė savo striukės rankovėje bei neteisėtai gabeno Panevėžio miesto gatvėmis iki automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centro „IKI“ (duomenys neskelbtini), kur visą neteisėtai įgytą, laikytą ir gabentą narkotinę medžiagą, t.y. 28,66 gramų kanapių ir jų dalių, perdavė E. Č. ; o E. Č. , veikdamas bendrininkų grupe su T. B. , 2007 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „IKI“, iš T. B. neteisėtai įgijo 28,66 gramų narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią nuo įgijimo momento automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris XXXXXXXX neteisėtai gabeno (duomenys neskelbtini) iki savo namų (duomenys neskelbtini), kur ją neteisėtai laikė iki 2007 m. lapkričio 15 d., 14.30 val., kuomet kratos metu visa narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

Nuteistasis R. T. apeliaciniu skundu prašo išsamiai išnagrinėti jo skundą ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį. Apeliantas mano, kad jo nuosprendis yra neteisėtas.

Apelianto nuteistojo J. J. gynėjas prašė nuteistojo J. J. apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistųjų R. T. , E. Č. ir J. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl R. T. , E. Č. ir J. J. padarytų nusikalstamų veikų, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, detaliai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo R. T. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas R. T. , nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad jis yra nepagrįstas, nes jam yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

R. T. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Apeliantas neginčija savo kaltės dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, tačiau neigia turėjęs tikslą jas platinti. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai yra paneigti byloje surinktais, ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, aiškinosi nuteistojo T. B. parodymų nuoseklumą ir objektyvumą bei dėl jų nuosprendyje detaliai ir motyvuotai pasisakė.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios T. B. visose apklausose davė iš esmės vienodus R. T. apkaltinančius parodymus. T. B. tiek savo atvirame prisipažinime, tiek apklaustas pas tyrėją, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tikrinant jo parodymus vietoje, o vėliau ir pirmosios instancijos teisme, nuosekliai nurodė narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių - įgijimo, gabenimo ir laikymo, turint tikslą šias narkotines medžiagas platinti, aplinkybes.

Atvirame prisipažinime T. B. nurodė, kad jis buvo tarpininkas tarp J. J. , R. T. ir E. Č. platinant narkotines medžiagas. Jis prisipažino perdavęs iš R. T. įgytus 35 g narkotinės medžiagos E. Č. , nes pastarasis norėjo tokiu būdu papildomai užsidirbti (t. 4, b. l. 61). Analogiškus parodymus nuteistasis T. B. davė apklaustas kaip įtariamasis (t. 4, b. l. 67-68). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. B. patvirtino savo parodymus, duotus tyrėjai, ir juos detalizavo. Jis detaliai papasakojo, kaip E. Č. išsakius mintį apie galimybę pabandyti platinti narkotines medžiagas Biržų rajone ir taip užsidirbti pinigų, R. T. parūpino kanapių, kurios buvo supakuotos maždaug po 1 gramą, ir kaip tokius 35 gumuliukus jis (T. B. ) perdavė E. Č. platinti (t. 4, b. l. 70-72). Šiuos savo parodymus T. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 4, b. l. 84-86) bei pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 179-180). Taigi, nuteistojo T. B. parodymai apie R. T. nusikalstamus veiksmus – neteisėtą narkotinių medžiagų disponavimą, turint tikslą jas platinti - nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs. Pažymėtina, kad esminių nuteistojo T. B. nurodytų aplinkybių neginčija ir pats apeliantas.

Kolegija iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentu dėl ne visiškai vienodų nuteistojo T. B. parodymų apie 35 g kanapių perdavimo, o tiksliau - supakavimo, aplinkybių.

Iš bylos duomenų matyti, kad apklaustas kaip įtariamasis T. B. nurodė, kad R. T. padavė jam į polietileninę plėvelę suvyniotus 35 gramus ,,žolės“, kuri buvo supakuota į vieną polietileninį užspaudžiamą maišelį (t. 4, b. l. 67-68). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. B. taip pat nurodė iš R. T. gavęs jau supakuotas kanapes (t. 4, b. l. 70-72). Tačiau vėliau, apklaustas papildomai kaip įtariamasis, o taip pat ir akistatos su R. T. metu, T. B. jau nurodė, jog 35 g ,,žolės“ pas R. T. namuose jie pakavo ir svėrė kartu (t. 4, b.l. 119; 123-126; 132-133). Tiriant T. B. parodymus pirmosios instancijos teisme, jis patvirtino aplinkybę, kad ir jis pakavo kanapes (t. 6, b. l. 179-180). Šie T. B. parodymai ir buvo pripažinti teisingais ir jais vadovavosi pirmosios instancijos teismas (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kolegijos nuomone, aptartas T. B. parodymuose esantis neatitikimas nėra esminis, dėl kurio būtų galima suabejoti nuteistojo T. B. parodymų patikimumu.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad T. B. negalėjo nurodyti tikslaus nusikaltimo įvykdymo laiko. Šis apelianto skundo teiginys neatitinka tikrovės.

Iš nuteistojo T. B. parodymų analizės matyti, kad jis savo parodymuose mini du laikus. Vieną laiką, kai J. J. jam pasiūlė užsidirbti iš R. T. paėmus narkotikus ir juos pardavus. Tai pagal T. B. parodymus buvo apie rugsėjo vidurį. Kitą laiką, kai jis prašė apelianto gauti ,,žolės“ E. Č. , kurią vėliau įgijo ir perdavė E. Č. . Tai pagal liudytojo parodymus buvo 2007 spalio mėn. (t. 4, b. l. 132-133, t. 6, b. l. 179-180). Tokiu būdu T. B. savo parodymuose nurodė du skirtingus laikus, susijusius su skirtingais įvykiais. Todėl T. B. parodymuose jokio esminio prieštaravimo dėl nusikaltimo įvykdymo laiko nėra.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo T. B. parodymus, jokių esminių prieštaravimų juose nenustatė. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo T. B. parodymai iš esmės yra vienodi ir nuoseklūs, jokių esminių prieštaravimo juose nėra.

Pirmosios instancijos teismas aiškinosi šių nuteistojo R. T. teiginių pagrįstumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada.

T. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, parodė, kad R. T. norėjo ir siekė, kad jis (T. B. ) pakeistų savo parodymus apeliantui palankia linkme. T. B. parodė, kad R. T. , būdamas suimtas, ne kartą skambino jam, klausinėjo apie jo duodamus parodymus, grasino, kad jei duos jam nepalankius parodymus turės nemalonumų (t. 4, b. l. 91), nurodinėjo kokio turinio parodymus jis turi duoti (t. 4, b. l. 105-106), kokio turinio paaiškinimus parašyti ir kam juos pristatyti (t. 4, b. l. 116-117). Byloje T. B. rašyti paaiškinimai yra pateikti kaip daiktiniai įrodymai (t. 3, b. l. 155; 160). Visas šias aplinkybes T. B. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 179-180).

Apeliantas teigia, kad nuteistojo T. B. parodymus apie neva pastarajam darytą poveikį per jo pusbrolį paneigė T. B. pusbrolis G. S. . Apelianto minimas liudytojas buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 6-7). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas apklaustas nebuvo. Jo apklausti neprašė ir pats apeliantas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, vertina tuos įrodymus, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir kuriais buvo remtasi nuosprendyje. Liudytojo G. S. parodymais nuosprendyje nesiremta.

Apeliantas taip pat nurodo, jog T. B. davė melagingus parodymus, teigdamas, kad jis yra važiavęs su E. Č. ir R. T. į Vilnių. Nurodo, jog šią aplinkybę paneigė E. Č. .

Nuteistasis D. Č. nepatvirtino aplinkybės, kad jis vežė būtent R. T. su T. B. į Vilnių, tačiau paties vykimo į Vilnių fakto nepaneigė. E. Č. parodė, kad jis vežė T. B. su draugu į Vilnių, tačiau draugo įvardinti negalėjo (t. 6, b. l. 180). Kadangi tiek apeliantas R. T. , tiek apeliantas E. Č. neigia narkotinių medžiagų platinimo aplinkybę, kolegija mano, kad būtent apeliantai, siedami išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl narkotinių medžiagų platinimo, nesako visos tiesos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo T. B. parodymai iš esmės yra vienodi ir nuoseklūs. Teismas neturi pagrindo abejoti nuteistojo T. B. parodymų teisingumu ir nuoširdumu, nes jo parodymus patvirtina kita bylos medžiaga.

Kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad T. B. , kaip ir apeliantas, yra pripažintas kaltu ir nuteistas už analogiško nusikaltimo padarymą ir jam už tai yra paskirta atitinkama bausmė. Todėl teigti, kad T. B. apkalba apeliantą, stengdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį, nėra pagrindo.

Nuteistojo T. B. nurodytas aplinkybes apie apelianto padarytą nusikalstamą veiką patvirtina telefonų abonentų išklotinių duomenys bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolai.

Apeliantas, ginčydamas šiuos įrodymus, teigia, kad SMS žinutes iš jo mobilaus ryšio telefono E. Č. rašė T. B. ir jis apie pastarojo rašomų žinučių turinį nieko nežinojo. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja telefonų abonentų išklotinių duomenims ir išklotinėse užfiksuotų SMS pranešimų turiniui.

Iš daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti apžiūros protokolų matyti, kad nuteistieji R. T. , T. B. ir E. Č. telefonų atmintinėse turėjo vienas kito kontaktinius duomenis ir bendraudavo tarpusavyje. Užfiksuota, kad laikotarpyje nuo 2007-09-03 iki 2007-10-07 R. T. su T. B. bendravo 52 kartus, R. T. su E. Č. – 17 kartų, T. B. su E. Č. – 18 kartų (t. 2, b. l. 44-62, 64-68, 71-100). Nuteistojo E. Č. mobilaus ryšio telefone rastų SMS žinučių turinys, kuris detaliai išanalizuotas ir aptartas skundžiamame nuosprendyje, taip pat paneigia apelianto skundo teiginius, kad visas SMS žinutes iš jo telefono E. Č. rašė T. B. (t. 5, b. l. 4–83). Pažymėtina, kad SMS žinučių turinio apeliantas neginčija. Paminėti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. Č. nusikalstamus veiksmus, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu, kontroliavo ne tik T. B. , bet ir R. T.

Iš R. T. asmens kratos protokolo matyti, kad jo asmens kratos metu iš dešinės kišenės paimta žalsvos spalvos neaiškios kilmės medžiaga supakuota į polietileninį maišelį (t. 3, b. l. 20). Iš kratos, padarytos bute, kur gyveno R. T. , protokolo matyti, kad buvo rasta raudonos spalvos dėžutė, su augalinės kilmės medžiagos likučiais (t. 1, b. l. 24-25). Specialisto išvada nustatyta, kad ant raudonos spalvos dėžutės, rastos ir paimtos kratos pas R. T. bute metu, vidinių paviršių yra narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) pėdsakų. Augalinės kilmės medžiaga, esanti plastikiniame maišelyje, paimtame R. T. asmens kratos metu, yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, kurių masė 1,26 gramo (t. 1, b. l. 111-113).

Apelianto ginčijamoje specialisto išvadoje šiuo klausimu yra vienareikšmiškai pasisakyta. Ekspertas konstatavo, kad tiek augalinės kilmės medžiaga, esanti 31 gumuliuke, rasta ir paimta pas E. Č. , tiek augalinės kilmės medžiaga, esanti plastikiniame maišelyje, paimtame R. T. asmens kratos metu, yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys (t.1, b. l. 111-113). Todėl dar kartą atlikti kanapių ekspertizę netikslinga.

Apelianto teiginiai apie liudytojo J. K. neva tai jam siūlytą bendradarbiavimą, o taip pat apie neva tai neteisingai užrašytus liudytojo A. O. parodymus teismo posėdžio protokole, yra deklaratyvūs. Apeliantas jokių objektyvių, savo teiginius patvirtinančių duomenų, nepateikė. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl šie apelianto skundo teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų dėl jo kaltės įvykužius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantui yra nustatyti šie susirgimai: plaučių infiltracinė tuberkuliozė, lėtinis virusinis C hepatitas; stuburo osteochondrozė (t. 7, b. l. 10). Tačiau byloje nėra duomenų, kad šių susirgimų nebus galimybės tinkamai gydyti bausmės atlikimo vietoje. Byloje yra duomenys, kad yra patvirtinta C hepatito gydymo metodika nuteistiesiems laisvės atėmimo vietose ir apie tai R. T. buvo informuotas (t. 3, b. l. 116). Kita vertus, paaiškėjus, jog galimybė tinkamai gydyti nuteistajam nustatytus susirgimus yra ribota, gali būti keliamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo, vadovaujantis BK 76 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad R. T. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, jam teisingai taikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta tinkama bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Tenkinti nuteistojo R. T. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo E. Č. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis E. Č. apeliaciniu skundu prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio l dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės. Abu apelianto prašymai atmestini.

Apeliantas neneigia iš T. B. įgijęs ir laikęs narkotinę medžiagą, tačiau teigia, kad ją įsigijo ir laikė savo reikmėms, tikslo ją platinti neturėjo.

Šią apelianto versiją pirmosios instancijos teismas tyrė ir padarė išvadą, kad tokie apelianto parodymai prieštarauja bylos įrodymų visetui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia apygardos teismo išvada.

Kolegijos nuomone, E. Č. pagrįstai nuteistas už neteisėtą narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, įgijimą, gabenimą ir laikymą, turint tikslą šią narkotinę medžiagą platinti. E. Č. kaltė padarius minėtą nusikalstamą veiką įrodyta nuteistojo T. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojų J. K. , T. G. , A. M. parodymais, kratos bei sulaikymo protokolais, specialisto išvadomis, mobilaus ryšio telefonų duomenimis. Apeliantas šių jo kaltės įrodymų neginčija, todėl kolegija jų atskirai neaptaria ir neanalizuoja.

Apeliantas, neigdamas turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas, mano, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir jo mobilaus ryšio telefono SMS pranešimų archyve rastu pranešimu, kurį buvo parašęs asmuo, pravarde „Mirtis“, kad neva jam reikalinga pusė gramo „žolės“. Teigia, kad jei jis būtų narkotinę medžiagą laikęs tikslu ją platinti, tai gavęs prašymą ją parduoti, būtų pardavęs. Tačiau visa narkotinė medžiaga, įgyta iš T. B. , buvo surasta pas jį. Taip pat apeliantas mano, kad jei liudytojo A. P. parodymai būtų buvę teisingi, tai jis- apeliantas turėjo būti nuteistas ir už narkotinės medžiagos pardavimą, tačiau jis už šį nusikaltimą nenuteistas. Tokie apelianto skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų.

Apelianto skundo teiginys, kad pripažinus liudytojo A. P. parodymus patikimais, jis turėjo būti nuteistas ir už jų pardavimą, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesvarstytinas. Apeliantui tokio pobūdžio kaltinimas pareikštas nebuvo, kaltinimas E. Č. nebuvo pakeistas ir teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nesvarsto klausimų, nesusijusių su skundžiamu nuosprendžiu. Be to, pažymėtina, jog aplinkybė, kad apeliantui nebuvo pateiktas kaltinimas dėl narkotinės medžiagos pardavimo, nedaro liudytojo D. P. parodymų nepatikimais. Šio liudytojo parodymus iš esmės teisme patvirtino ir pats apeliantas, neneigdamas, kad D. P. jam skambino, domėjosi ,,žolės“ kaina ir prašė jos atvežti, taip pat kad jis buvo nuvažiavęs pas D. P. , tačiau priešingai nei teigė liudytojas D. P. , jis neigė pardavęs D. P. ,,žolės“ (t. 6, b. l. 180).

Kitas apelianto skundo teiginys, kad jei jis būtų narkotinę medžiagą laikęs tikslu ją platinti, tai gavęs prašymą ją parduoti, būtų pardavęs, yra apelianto prielaida. Teismas tokio pobūdžio argumentų netiria ir dėl jų nepasisako.

Apeliantas teigia, kad visa narkotinė medžiaga, įgyta iš T. B. buvo surasta pas jį. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad T. B. perdavė apeliantui 35 gumuliukus po 1 gramą narkotinės medžiagos - kanapių. Šios aplinkybės apeliantas neginčija. Iš kratos protokolo matyti, kad E. Č. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), namo antrajame aukšte ant spintos rastas plastikinis maišelis su 31 vienetu augalinės kilmės medžiagos, susuktos į permatomą plastikinę plėvelę (t. 1, b. l. 21–22). Taigi akivaizdu, kad ne visa iš T. B. įgyta medžiaga buvo surasta pas apeliantą.

Nors apeliantas teigia, kad jis pats rūkė ,,žolę“, tačiau pasakyti kiek tiksliai jis jos surūkė negalėjo (t. 6, b. l. 180). Be to, iš Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centro pažymos matyti, kad E. Č. organizme narkotinių bei psichotropinių medžiagų nerasta (t. 5, b. l. 135).

Kolegijos nuomone, aptarti įrodymai paneigia apelianto teiginius, kad jis suvartojo dalį iš T. B. įgytos narkotinės medžiagos.

Apeliantas nurodo, kad liudytojas A. P. davė parodymus apie neva iš apelianto įgytą narkotinę medžiagą 2007 m. spalio - lapkričio mėnesių laikotarpyje, t.y. tuo metu, kai narkotinę medžiagą jis (apeliantas) buvo įgijęs iš T. B. . Teigia, kad jei jis iš tiesų būtų pardavęs dalį narkotinės medžiagos liudytojui, tai bent tuo kiekiu jos likutis pas jį turėjo sumažėti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pas apeliantą buvo rasta ne visa iš T. B. įgyta narkotinė medžiaga. Todėl apelianto neigimas pardavus A. P. narkotinės medžiagos prieštarauja bylos duomenims.

Apeliantas taip pat teigia, kad negalima jo kaltės grįsti aplinkybe, kad jis jau anksčiau yra platinęs narkotinę medžiagą, nes tokia teismo išvada yra tik spėjimas. Tačiau tokia aplinkybe pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio ir negrindžia.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą ir pagrįstai E. Č. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei tinkamai jam taikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas, skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, nesutinka su jam paskirta bausme. Apeliantas, prašydamas sušvelninti jam pakirtą bausmę, bausmės griežtumą siejo su tariamai neteisingu veiksmų kvalifikavimu. Kolegija atmesdama apelianto argumentus dėl jo veiksmų perkvalifikavimo, mano, kad už jo padarytą nusikalstamą veiką apeliantui bausmė paskirta tinkamai, laikantis BK 54 straipsnio reikalavimų, ir ji nėra aiškiai per griežta.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas. Nuteistojo padarytas nusikaltimas yra pavojingas visuomenei, nes kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors apeliantas nesutinka su šia jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe, tačiau kolegija mano, kad ji nustatyta pagrįstai.

BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupe. Pagal BK 25 straipsnio 1 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neabejotinai ir neginčijamai patvirtina, kad R. T. , T. B. ir E. Č. buvo iš anksto susitarę daryti nusikalstamą veiką - neteisėtai platinti narkotines medžiagas. Nuteistasis R. T. iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ją kartu su T. B. supakavo į 35 gumuliukus, ir taip paruošę platinimui perdavė E. Č. , o pastarasis ieškojo būdų ją realizuoti. Tokiu būdu byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji turėjo bendrą tikslą - platinti narkotines medžiagas. Visi nuteistieji buvo šio nusikaltimo vykdytojai. Todėl aptarta aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupe - pagrįstai pripažinta nuteistojo E. Č. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Skiriant bausmę apeliantui, buvo įvertinta ir jo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau neteistas, mokosi, dirba, yra charakterizuojamas gerai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, apeliantui paskyrė bausmę artimesnę sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui. Tokia bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Nėra galimybės nuteistajam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi baudžiamasis įstatymas už apelianto padarytą nusikaltimą numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad tenkinti apelianto E. Č. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo E. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo J. J. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas J. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tokie apelianto prašymai negali būti tenkinami.

Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendžiu, mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Taip pat, apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Apeliantas neneigia savo kaltės dėl neteisėto psichotropinės medžiagos – 3,159 g amfetamino įgijimo, laikymo ir gabenimo. Teigia, kad jis buvo priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, todėl savo reikmėms iš nenustatyto asmens įgijo amfetamino, jį laikė, dalį jo suvartojo, o likusią dalį amfetamino gabeno savo švarko kišenėje, kol šią psichotropinę medžiagą patikrinimo metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Tačiau apeliantas neigia įgijęs ir laikęs labai didelį kiekį - 221,563 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šie nuteistojo teiginiai yra paneigti byloje surinktais, ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais.

J. J. kaltė neteisėtai įgijus ir sodo namelio rūsyje laikius labai didelį kiekį – 221,563 g amfetamino yra įrodyta iš dalies paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nuteistojo T. B. parodymais, liudytojų T. G. , R. S. , R. K. parodymais, kratos protokolais, specialistų išvadomis, telefoninių pokalbių išklotinių analize.

Nors apeliantas pirmosios instancijos teisme neigė neteisėtai įgijęs ir laikęs labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jo parodymai dėl šių aplinkybių ne visada buvo vienodi ir nuoseklūs. Apeliantas apklaustas ikiteisminio tyrimo pradžioje, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės jam skyrimo, o vėliau ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, abiem atvejais dalyvaujant jo gynėjui, pripažino neteisėtai įgijęs ir rūsyje laikęs didelį kiekį amfetamino (t. 2, b. l. 133-135; 119-121). Vėliau apeliantas šiuos savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad jis įgijo, laikė ir gabeno tik nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų savo reikmėms, o apie rūsyje rastą labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų jam nieko nėra žinoma. Šie apelianto teiginiai prieštarauja objektyviai bylos medžiagai ir visų pirma, kratos atliktos sodo namelyje, kur paskutiniu metu gyveno J. J. , protokolo duomenims.

Minėtos kratos metu sodo namelio rūsyje buvo rastas pakabintas ant vinies sienoje juodos spalvos medžiaginis maišelis, kurio viduje 17 plastikinių maišelių su baltos spalvos neaiškios kilmės milteliais ir 2 plastikiniai maišeliai su baltų miltelių likučiais, paketas su baltos spalvos neaiškios kilmės milteliais, apvyniotas izoliacine medžiaga, kuris įdėtas į juodos spalvos audeklą, rišamą baltos spalvos virvėmis (t. 1, b. l. 15-17). Specialisto išvada nustatyta, kad kratos metu sodo namelyje rastų gelsvos spalvos miltelių iš 17 vienetų plastikinių užspaudžiamų maišelių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – amfetaminas, kurios bendroji masė milteliuose yra 10,427 gramo, o gelsvos spalvos miltelių bespalviame plastikiniame pakete, rastame sodo namelio rūsyje, sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – amfetaminas, kurios masė milteliuose yra 211,136 gramo (t. 1, b. l. 64 – 66).

Išties, iš kratos protokolo turinio matyti, kad jis nevisiškai atitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų (t. 1 b. l. 16-17). Minėto kratos protokolo 1 lapo antroje pusėje ir 2 lape yra parašyta ,,Z“ (taip vadinama „žiurkė“), kuriuo užbraukiama tuščia protokolo blanko dalis, o ant jos užrašytas tekstas. Šiuos kratos protokolo turinio trūkumus pirmosios instancijos teismas pastebėjo ir išsamiai ištyrė, paskirdamas byloje dokumento ekspertizę. Teismas, įvertinęs dokumento ekspertizės akto išvadas, konstatavo, kad kratos protokolas surašytas pažeidžiant BPK 179 straipsnio 4 dalies nuostatą, reglamentuojančią, jog kiekvieno tyrimo veiksmo protokole daromi pakeitimai, pataisymai ir papildymai turi būti aptariami, ir tai padaryta turi būti tame pačiame protokole. Tačiau tuo pačiu teismas padarė išvadą, kad tai nereiškia, kad minėtas kratos protokolas yra suklastotas, t. y. tyčia iškreiptas jo turinys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada. Kratos protokolo rezultatus – faktą, kad namelio rūsyje buvo rastas labai didelis kiekis amfetamino, bei aplinkybę, kad paketo radimo vietą ir momentą matė ir pats kratoje dalyvavęs J. J. , patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti kratą atlikę policijos pareigūnai liudytojai T. G. , R. S. , R. K. . Šių liudytojų parodymų apeliantas savo skunde neginčija. Apeliantas tik teigia, kad kratos protokolą surašiusio tyrėjo parodymai apie kratos protokolo surašymo aplinkybes yra prieštaringi, tačiau nuteistasis šių prieštaravimų savo skunde nekonkretizavo, todėl teismas neturi galimybės jų įvertinti. Be paminėtų liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad J. J. gyvenamojoje vietoje – sodo namelyje buvo rastas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – amfetamino, šią aplinkybę įrodo ir specialisto išvada, kuria nustatyta, kad ant maišelio, paimto J. J. asmens krato metu, ir ant audeklo bei raiščio, rastų kratos sodo namelyje metu rūsyje, yra J. J. biologinių pėdsakų, o pats amfetaminas, išimtas tą pačią dieną pas jį asmens kratos metu ir atliekant kratą sodo namelyje, yra tos pačios pagaminimo partijos (t. 6, b. l. 48–51).

Apeliantas savo skunde bandydamas paaiškinti biologinių pėdsakų atsiradimo galimybę, parodė, jog jis matė rūsyje ant sienos kabantį paketą, galėjo jį liesti ir čiupinėti. Šie apelianto teiginiai buvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad nuteistojo parodymai dėl jo rasto biologinio pėdsako nėra visiškai nuoseklūs. Pirminiuose savo parodymuose J. J. parodė, kad jis žinojo, kad namelis su rūsiu, yra jame buvęs, žinojo, jog ten laikomos malkos, tačiau kokiu būdu ten galėjo atsirasti narkotikai nežino (t. 2, b. l. 115 – 116). Apklaustas papildomai kaip įtariamasis jis jau parodė matęs rūsyje kabantį maišą melsvos spalvos, kurį dėl smalsumo atidarė, iš jo ištraukė kažkokį skudurą, kuriame buvo susuktas, jo manymu, didelis kiekis izoliacijos. Jis bandė prakrapštyti tą ryšulį, tačiau jam nesisekė ir jį vėl įdėjo atgal į skudurą bei maišą ir pakabino ant vinies. Kabantį maišą matė 3-4 dienas prieš sulaikymą (t. 2, b. l. 125–126). Apklaustas pirmosios instancijos teisme apeliantas parodė buvęs rūsyje ir apžiūrinėjęs ant sienų sukabinėtus maišelius, lietęs audeklus, virves. Apeliantas teisme aiškindamas savo parodymų nenuoseklumą, teigė, kad po pirmos apklausos jo savijauta buvo bloga, buvo abstinencija, buvo išsigandęs. Jam pasakė kiekį, jis pagalvojo, kad tai nekeičia esmės, norėjo, kad viskas greičiau baigtųsi ir pripažino tą kiekį (t. 6, b.l.178-179). Tokie apelianto teiginiai yra neįtikinantys, jie prieštarauja nuteistojo T. B. parodymams, kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad J. J. užsiiminėjo psichotropinių medžiagų platinimu, taip pat ir jau aptartų liudytojų – policijos pareigūnų, dalyvavusių atliekant kratą, parodymams.

Apeliantas, ginčydamas kratos protokolo turinį, taip pat teigia, kad kratos metu buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes joje nedalyvavo gynėjas, o jo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes jis buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų. Toks apelianto skundo argumentas nepagrįstas.

BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo paskirti gynėją. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Asmenimis, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčiais pasinaudoti savo teise į gynybą, laikytini asmenys, kurie turi esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų arba serga sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat nepakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys bei asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, taip pat tie asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Negalinčiais pilnavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir įtariamieji (kaltinamieji, nuteistieji), kurie nors ir pripažinti pakaltinamais, turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. J. yra veiksnus, pakaltinamas, byloje nėra duomenų, kad jo veiksnumas būtų apribotas, ar jis turėtų psichinės veiklos sutrikimų. J. J. , dalyvaudamas kratoje, buvo sąmoningas, suvokė dėl kokių aplinkybių yra atliekama krata, pats nurodė kur yra svarstyklės, savo ranka pasirašė kratos protokolą ir jokių pareiškimų dėl kratos procedūros nepareiškė. Todėl, kolegijos nuomone, jokio pagrindo pripažinti gynėjo dalyvavimą būtinu kratos darymo metu nebuvo. Be to, pažymėtina, kad apeliantas, manydamas, kad krata atlikta neteisėtai, turėjo teisę šį ikiteisminio tyrimo veiksmą apskųsti prokurorui (BPK 62 straipsnis), tačiau šia savo teise jis nepasinaudojo.

Taip pat apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog kratos procedūra buvo atlikta pažeidžiant BPK 145 straipsnio 4 dalį, nes kratos metu nedalyvavo nei namo savininkas, nei kvietiniai asmenys.

BPK 145 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriuose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis. Kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimą, krata daroma kviestinio akivaizdoje. Prireikus kviestiniai gali būti kviečiami dalyvauti ir kitais atvejais.

Iš bylos duomenų matyti, to neneigia ir jis pats apeliantas, kad jis sodo namelyje gyveno, taigi jis buvo šio namo faktinis valdytojas. Todėl nei sodo namelio savininko, nei kviestinių asmenų dalyvavimas atliekant aptariamą kratą nebuvo būtinas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pageidavęs, kad kratos metu dalyvautų kviestiniai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad krata apelianto gyvenamojoje vietoje buvo atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų. Nuteistasis J. J. pasirašė kratos protokolą, jam buvo įteiktas protokolo nuorašas, pastabų dėl kratos darymo tvarkos ar kitų aplinkybių jis nepareiškė. Pastabų dėl to apeliantas nepareiškė ir susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, baigiant ikiteisminį tyrimą (t. 5, b. l. 187-188). Todėl kratos protokolas pagrįstai buvo pripažintas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

Apeliantas teigia, kad teismas prieštaringai vertino nuteistojo T. B. parodymus, vienus jų pripažindamas teisingais, o kitus atmesdamas. Mano, kad pastarasis apklaba kitus nuteistuosius siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį.

Pirmosios instancijos teismas J. J. iš kaltinimo pašalino jam inkriminuotą tikslą visą neteisėtai įgytą ir laikytą labai didelį kiekį amfetamino parduoti ar kitaip platinti, motyvuodamas tuo, kad vien tik labai didelio kiekio įgijimas ir laikymas, nesant įrodymų apie psichotropinės ar narkotinės medžiagos pardavimą ar kitokį platinimą nors vienam pašaliniam asmeniui, nėra laikomas pakankamu tokį tikslą laikyti įrodytu. Teismas konstatavo, kad byloje esančių T. B. parodymų apie tai, kad J. J. pardavinėjo amfetaminą svetimiems prie sodo namelio atvykstantiems žmonėms, nepakanka, nes konkretūs asmenys ar pardavimo bei kitokio platinimo faktai byloje nėra nustatyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas nelaikė nuteistojo T. B. parodymų nepatikimais, teismas tiesiog padarė išvadą, kad vien tik T. B. parodymų nepakanka. Todėl teigti, kad vienus to paties šaltinio parodymus teismas laikė patikimais, o kitus – ne, yra neteisinga, nes tai neatitinka tikrovės.

Nors apeliantas teigia, kad T. B. jį apkalba, norėdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, tačiau tokie apelianto skundo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje aptariant R. T. apeliacinio skundo argumentus, T. B. , kaip ir apeliantas, šioje byloje yra pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl teigti, kad T. B. apkalba apeliantą, stengdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį, nėra jokio pagrindo.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai turėjo operatyvinės medžiagos apie tai, kad jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas ir mano, kad jis buvo patikrintas ir sulaikytas atsitiktinai. Tokie apelianto skundo teiginiai neatitinka tikrovės.

Byloje apklaustas liudytojas J. K. parodė, kad turėjo operatyvinę informaciją, kad galimai J. J. , gyventis kolektyvinių sodų bendrijoje ,, (duomenys neskelbtini)“, platina narkotines medžiagas (t. 6, b. l. 177). Tai, kad tokios operatyvinės informacijos pareigūnai tikrai turėjo, akivaizdžiai patvirtina J. J. sulaikymo, jo asmens kratos bei jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos aplinkybės ir kratų rezultatai. Iš bylos duomenų matyti, jog pareigūnai R. S. ir T. G. iš anksto buvo informuoti apie sodų bendrijoje ,, (duomenys neskelbtini)“ gyvenantį asmenį, kuris gali užsiimti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu. Nuvykę į sodų bendriją ,, (duomenys neskelbtini)“ jie stebėjo J. J. iki pastarasis išvyko į Panevėžio miestą. Ten J. J. buvo pastebėtas prie namo, esančio Liepų al. Nr. 10, kuriame, pagal pareigūnų turimus duomenis, gyvenantys asmenys platino ir vartojo narkotines medžiagas. Pareigūnams R. K. ir T. M. patikrinus Liepų al. esantį namą Nr. 10, jo laiptinėje buvo sulaikytas J. J. , pas kurį buvo rasta keliolika maišelių su baltais milteliais (t. 6, b. l. 175-176; 178). O vėliau, kratos pas apeliantą gyvenamojoje vietoje metu, buvo surastas ir labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis. Taigi, akivaizdu, kad policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie J. J. nusikalstamą veiką.

Beje, atkreipiamas apelianto dėmesys, kad paprastai pirminė informacija, esanti operatyvinio tyrimo pagrindu, yra informacija, gauta operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu, o tokia informacija sudaro valstybės paslaptį (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Su tokia informacija gali susipažinti tik leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnis). Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija rodo, jog teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, o faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti, atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Būtent taip ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

Kolegijos nuomone, nepagrįstas apelianto skundo teiginys apie neva tai atsitiktinį sutapimą, kad pas jį asmens kratos metu ir sodo namelio kratos metu rasta psichotropinė medžiaga – amfetaminas, buvo tos pačios gaminimo partijos. Šia aplinkybę tyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Teismas padarė išvadą, jog teigti, kad atsitiktinai Panevėžyje galėjo būti išplatintas tos pačios pagaminimo partijos amfetaminas, kuris atsitiktinai atsidūrė pas menamą pardavėją 2007-10-09 prie Liepų al. 10 namo, ir pakete sodo namelyje, nėra pagrindo, nes tokio atsitiktinumo galimybę eliminuoja bylos įrodymų visetas. Tokia apygardos teismo išvada yra pagrįsta. Apeliantas aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas galėtų padaryti priešingą išvadą, nenurodė, teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo dar vieną, jo manymu, padarytą baudžiamojo įstatymo pažeidimą – liudytojo T. G. apklausos protokolą, kuris, apelianto manymu, yra suklastotas, nes minėtame protokole užfiksuotas liudytojo apklausos laikas sutampa su jo apklausos laiku, nors abi apklausas atliko ta pati tyrėja. Toks apelianto skundo teiginys neatitinka tikrovės.

Apelianto skunde nurodomame Panevėžio miesto VPK rašte (t. 6, b. l. 105) yra nurodytas laikas, kada jis (J. J. ) buvo iš Panevėžio VPK areštinės kameros iškviestas apklausai, o ne laikas kada vyko jo apklausa. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jo apklausa 2007-10-10 buvo pradėta 11.30 val. ir baigta 12.15 val. (t. 2, b. l. 115-116), tai yra J. J. apklausa buvo pradėta pasibaigus liudytojo T. G. apklausai. Iš liudytojo T. G. apklausos protokolo matyti, kad jo apklausa buvo pradėta 11.15 val. ir baigta 11.25 val. (t. 1, b. l. 126-127). Taigi apelianto skundo argumentas apie neva suklastotą liudytojo T. G. apklausos protokolą yra neteisingas, todėl atmetamas.

Apeliantas, skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, nesutinka ir su jam paskirta bausme. Apeliantas, prašydamas sušvelninti jam pakirtą bausmę, bausmės griežtumą siejo su tariamai neteisingu veiksmų kvalifikavimu. Kolegija atmesdama apelianto argumentus dėl jo veiksmų perkvalifikavimo, mano, kad už jo padarytą nusikalstamą veiką apeliantui bausmė paskirta tinkamai ir ji nėra aiškiai per griežta.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas. Apelianto neteisėtai disponuoto amfetamino kiekis beveik 2,5 karto viršija labai didelį tokios psichotropinės medžiagos kiekį. Nuteistojo padarytas nusikaltimas yra pavojingas visuomenei, nes kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino ir nuteistąjį J. J. charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka. Tačiau jis niekur nedirbo, svaiginosi psichotropinėmis medžiagomis.

Teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, J. J. paskyrė bausmę, artimesnę sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytam bausmės minimumui. Dar labiau švelninti paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo J. J. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų J. J. , E. Č. ir R. T. apeliacinius skundus atmesti.