Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. patikslintą skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui dėl priteisimo 1258,02 Eur motinystės pašalpos nepriemokos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjos A. P. reikalavimo priteisti 1258,02 Eur iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) motinystės pašalpos nepriemoką teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja iki 2015 m. kovo 23 d. buvo statutinė valstybės tarnautoja – Klaipėdos apskrities VPK pareigūnė, o nuo 2015 m. kovo 24 d. pradėjo dirbti Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Pareiškėja nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. liepos 26 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. SMTM-2339 paskyrė jai 3127,67 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. liepos 26 d. (b. l. 6). Motinystės pašalpa pareiškėjai paskirta vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – Nuostatai). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalimi motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį. Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, apdraustojo asmens draudžiamosiomis pajamomis laikomos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (...). Asmens vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas (Nuostatų 9 punktas). Iki 2015 m. gruodžio 31 d. vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai buvo privalomai draudžiami tik pensijų valstybiniu socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal galiojusi teisinį reguliavimą vidaus tarnybos sistemos pareigūnai ir statutiniai valstybės tarnautojai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jų darbo užmokesčio nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, todėl buvusio vidaus sistemos pareigūno ar statutinio valstybės tarnautojo tarnyboje gautos pajamos nebuvo laikomos draudžiamosiomis pajamomis ir nebuvo įskaitomos į kompensuojamąjį uždarbį socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., t. y. pareiškėjos draudžiamąsias pajamas sudarė darbo užmokestis, gautas Klaipėdos miesto apylinkės teisme nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2016 m. sausio 31 d., Lietuvos Respublikos Vyriausiojoje rinkimų komisijoje nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 16 d. turėtos pajamos bei nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. priskaičiuota ligos pašalpos suma (b. l. 7-11). Laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 23 d., t. y. tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikotarpiu gautas darbo užmokestis į draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuota motinystės pašalpa, neįtrauktas, nes pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį šios pajamos nebuvo laikomos draudžiamosiomis pajamomis. Nuo 2016 m. sausio 1 d., pasikeitus teisiniam reglamentavimui, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai tapo privalomai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytų visų rūšių socialiniu draudimu. Pareiškėja reiškia reikalavimą dėl vidaus reikalų sistemoje gautų pajamų įskaitymo į jos draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, lemiantis motinystės pašalpos dydį.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusio 2016 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 23 dalyje įtvirtinta, jog jeigu nuo 2016 m. sausio 1 d. pareigūnams, tapusiems apdraustaisiais pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį, pagal kurį mokamos (...) motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, patenka laikotarpiai, kuriais jie nebuvo apdrausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, šios socialinio draudimo pašalpos apskaičiuojamos pagal šių pareigūnų faktiškai turėtas draudžiamąsias pajamas. Šiais atvejais vidaus reikalų statutinė įstaiga iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų pareigūnui skiria ir iki draudžiamojo įvykio pabaigos moka jo kompensuojamojo uždarbio dalį. Ši dalis apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos (...) motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų skirtumas. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. lapkričio 10 d., ši nuostata papildyta nurodant, jog ne tik pareigūnams, bet ir atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams taikoma tokia pati garantija, t. y. socialinio draudimo pašalpos apskaičiuojamos pagal šių pareigūnų faktiškai turėtas draudžiamąsias pajamas. Šiais atvejais vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnauja pareigūnas arba kurioje atleistas vidaus tarnybos sistemos pareigūnas tarnavo paskiausiai, iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų skiria ir iki draudžiamojo įvykio pabaigos moka to pareigūno kompensuojamojo uždarbio dalį. Ši dalis apskaičiuojama kaip mokėtinos ir išmokėtos (...) motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų skirtumas. Būtent šį teisinį reglamentavimą atsiliepime, sutikdamas su pareiškėjos reikalavimu, dėsto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 4 ir 72¹ punktais yra įgaliotas pereinamuoju laikotarpiu (iki pareigūnams bus mokamos viso dydžio socialinio draudimo pašalpos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ligos ir motinystės socialiniam draudimui skirtų lėšų) apskaičiuoti Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje nurodytos mokėtinos socialinio draudimo pašalpos ar jos dalies pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą dydį, o institucija, kurioje tarnauja pareigūnas, gavusi šią informaciją, pareigūnui skiria ir moka Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje nustatytą kompensuojamojo uždarbio dalį. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 24 dalyje nurodytas ir šių išmokų finansavimo šaltinis, t. y. 23 dalyje nurodyta kompensuojamojo uždarbio dalis vidaus reikalų statutinės įstaigos mokama iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir yra prilyginama socialinio draudimo pašalpoms, nustatytoms Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme arba Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme.

Teisėjų kolegija vertindama atsakovo argumentą, jog Pakeitimo įstatymas taikymas tik tarnaujantiems ir po 2016 m. sausio 1 d. atleistiems pareigūnams, konstatuoja, jog iš Įstatymo 3 straipsnio 23 dalies normos turinio aiškiai matyti, jog 2016 m. sausio 1 d. siejama ne su pareigūnų atleidimu, bet būtent su kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimu pasikeitus teisiniam reguliavimui. Teismo išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas pagrįstas, net ir aiškinant Pakeitimo įstatymo galiojimą taip, kaip jį aiškina atsakovas, patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pripažįstama pareigūnų ir buvusių pareigūnų teisė į socialinę apsaugą (2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007; 2011 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-325/2011; 2013 m. spalio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-330/2013; 2014 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014; 2016 m. sausio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2563-502/2015). Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja atitiko Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, reglamentuojančiame teisę gauti motinystės pašalpą, įtvirtintas pašalpos skyrimo sąlygas, todėl plačiau šis klausimas neanalizuojamas. Pareiškėjos tarnybos policijos įstaigoje laikotarpiu galiojusio Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 3 d.) 41 straipsnis įtvirtino nuostatas dėl pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei jo apmokėjimo tvarkos. Statuto 41 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. To paties straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, jog (...) nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (...) pareigūnams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, pagal kurias motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai iki 2016 m. sausio 1 d. nebuvo privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl jiems ligos ir motinystės pašalpos, motinystės (tėvystės) pašalpos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas nebuvo mokamos. Tačiau, kaip matyti iš Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams yra garantuojama teisė į vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio išmokas. Aiškindama šią Statuto nuostatą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 taip pat 2014 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014 konstatavo, jog ši blanketinė Vidaus tarnybos statuto nuostata nukreipia į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą – tiek, kiek tai susiję su mokėtino vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio bei mokėjimo trukmės nustatymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas jau nuo 2011 metų (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) Statuto pakeitimais aiškiai ir nevienareikšmiškai siekė „suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239)“, o Statuto 41 straipsnio 3 dalies pakeitimais, įsigaliojusiais 2013 m. liepos 1 d., siekta iš esmės ne įtvirtinti naują, iki tol nenumatytą teisinį reguliavimą, o užtikrinti, kad „įstatymo normos būtų aiškios, t. y. teisinis reguliavimas būtų logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“ (Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-430) aiškinamasis raštas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 ir 2011 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-325/2011 konstatavo, jog nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas, atlikdamas tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje atliekama tarnyba, tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas vidaus tarnybos pareigūnams yra garantuojama teisė laikinojo nedarbingumo dėl ligos ar nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu gauti vidutinį jų darbo užmokestį, t. y. jiems yra garantuojamos socialinės garantijos laikino nedarbingumo dėl ligos atveju. Laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką, todėl jog apdraustojo asmens teisinė padėtis traktuotina plačiąja prasme, apimanti ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu, o nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo principinę nuoseklią poziciją, jog teisės aktai vidaus tarnybos statutiniams pareigūnams garantavo socialines garantijas laikino nedarbingumo dėl ligos atveju. Nagrinėjamoje byloje pagal analogiją tai reikštų ir socialines garantijas nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, jog siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą (nagrinėjamu atveju – į motinystės pašalpą), iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį, baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Nagrinėjamu ginčo atveju nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje jau yra apibrėžtas šių išmokų mokėtojas bei finansavimo šaltinis. Teisėjų kolegijos vertimu, atsižvelgiant į aukščiau minėtus įstatymo leidėjo tikslus, Pakeitimo įstatymas ne įtvirtinta naują teisinį reglamentavimą, o tik užbaigia 2011 metais pradėtą siekį suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų ir kitų apdraustųjų asmenų socialines garantijas, todėl atsakovo aiškinimas dėl Pakeitimo įstatymo taikymo apimties neatitinka įstatymo leidėjo siektų tikslų.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas ir teisminę praktiką, darytina išvada, jog laikotarpiai, kurie pripažįstami kaip ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, yra neatsiejamai susiję su šiais laikotarpiais gaunamomis darbinėmis pajamomis, nes per šiuos socialinio draudimo stažo laikotarpius gautų darbinių pajamų dydis lemia asmeniui išmokamų ligos ir motinystės pašalpų dydžius. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta atsakovo argumentą, jog pareiškėjos, buvusios vidaus tarnybos sistemos pareigūnės, darbo užmokestis, gautas dirbant Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, negali būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės pašalpa, vien dėl to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Toks aiškinimas labiausiai neatitinka oficialiai konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėtos socialiai orientuotos valstybės doktriną, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia nėštumo ir motinystės atostogų metu yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Negali būti pripažįstamas teisės aiškinimas, nesuderinamas su pagarba žmogaus teisėms, kurią iš esmės garantuoja visi pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai. Tai, kad teisė į motinystės atostogas vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė, įtvirtinta inter alia 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 8 straipsnyje, 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo 6 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste atskirai pažymėtinos 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) nuostatos. Iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio matyti, jog tam, kad būtų garantuotas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių laikymasis, nustatoma, kad motinystės atostogų atveju darbuotojoms turi būti garantuotas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2017 m. vasario 20 d. pažymos Nr. (10.1)2R-360 matyti, jog pareiškėjai paskaičiuota motinystės pašalpos nepriemoka sudaro 1258,02 Eur (b. l. 102). Ginčo dėl nepriemokos dydžio nėra. Pareiškėjos patikslintas skundas, patikslinus reikalavimo dydį teismo posėdžio metu, tenkintinas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, pareiškėjai iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK priteistina 1258,02 Eur kompensuojamojo uždarbio dalis.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu – sumokėtą žyminį mokestį 30,00 Eur. Pareiškėjos skundas patenkintas, todėl ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai priteistina 30,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

priteisti A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1258,02 Eur (vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt aštuoni eurai 2 euro centai) kompensuojamojo uždarbio dalį iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas (duomenys neskelbtini),

priteisti A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 30,00 Eur (trisdešimt eurų) sumokėtą žyminį mokestį iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas (duomenys neskelbtini).

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.