Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui prokurorui Valdemarui Mociškiui,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, A. Š., L. D., L. D.- C., M. D., trečiajam suinteresuotam asmeniui A. D. dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2009 m. kovo 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-579, buvo nustatytas A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimo turto sąrašas, kurio 2.10 punktas numatė, kad paveldima yra ir 240/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. 2009 m. kovo 26 paveldėto turto pasidalinimo sutartimi, patvirtinta Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-639, buvo nurodytas visas paveldėtas turtas, kurio 1.10 punktas numatė ir 240/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Minėtos sutarties 3.6 punktas nurodė, kad L. D. paveldi 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Sutarties 4.6 punktas nurodė, kad A. Š. paveldi 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį.

2011 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Vilniaus m.32-ojo notarų biuro notarės Renatos Jaskutėlienės, notarinio registro Nr.RJ-2034, buvo nustatytas L. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimo turto sąrašas, kurio 5 dalis numatė 120/3730, žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (Daiktas Nr.5). Minėtame liudijime įvardinta, kad ¼ viso turto (tarp jo ir (duomenys neskelbtini)ežero dalį) paveldi L. D., 3/8 viso turto (tarp jo ir (duomenys neskelbtini)ežero dalį) paveldi L. D., 3/8 viso turto (tarp jo ir (duomenys neskelbtini)ežero dalį) paveldi M. D.

Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau- ir Vandens įstatymas) 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnis) ir jie savivaldybių ar fizinių asmenų privačion nuosavybėn negali būti perleisti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnis). Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą (toliau- ir Sąrašas) tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Vyriausybė). Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka <...> kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įsigyti privačion nuosavybėn iki Vandens įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d., Vyriausybė Sąrašą patvirtino 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.1268. Ginčijamo sprendimo priėmimo dieną (duomenys neskelbtini) ežeras į Sąrašą nebuvo įrašytas. Tačiau reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-05-21 įsakymu Nr.276 buvo patvirtinti Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 5.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausę valstybei. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009-12-17 redakcijos XI-580, 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei. 1931 m. Utenos apskrities, Utenos valsčiaus, Antalgės kaimo ir Padborkos vienkiemio žemės vienkiemiais išskirstymo planas, 1935-05-20 Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Aknystėlių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 505/18, 1933 m. Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Stabulankių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1935 m. Pagirių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1935 m. Ažugirių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1937 m. Utenos miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo 60 eilutė patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. ir vėliau buvo valstybės nuosavybė. Todėl pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas jis nuo 1997 m. lapkričio 19 d. buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkuriamos.

Mano, jog esant tokioms aplinkybėms, sprendimas turėtų būti panaikintas, nes yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, t. y. panaikinus administracinį aktą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, turi būti panaikinti ir tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni aktai ir vykdoma restitucija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. D. teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, atsiliepimo į pareiškimą iki teismo posėdžio pradžios teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. D. buvo išduota Utenos apskrities 2000 m. gruodžio 29 d. išvada Nr. 3729, pagal kurią jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,50 ha vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr.13-27009 A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,50 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,40 ha vandens telkinio dalį, esančią 37,30 ha dydžio vandens telkinio sklype ((duomenys neskelbtini) ežeras) Nr.E-20 Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), valdomame kartu su Utenos apskrities viršininko administracija.

A. D. mirė (duomenys neskelbtini). 2009 m. kovo 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-579, buvo nustatytas A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimo turto sąrašas, kurio 2.10 punkte įvardinta 240/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Pagal 2009 m. kovo 26 d. paveldėto turto pasidalinimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-639, kuria mirusiojo A. D. įpėdiniai susitarė pasidalinti paveldimą turtą, 3.6 punktą įpėdinio L. D. asmeninėn nuosavybėn pereina 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4.6 punktą įpėdinės A. Š. asmeninėn nuosavybėn pereina 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

L. D. mirė (duomenys neskelbtini). 2011 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarės Renatos Jaskutėlienės, notarinio registro Nr.RJ-2034, ¼ viso mirusiojo L. D. turto (tarp jo ir 120/3730 (duomenys neskelbtini) ežero dalių) paveldėjo L. D., 3/8 viso mirusiojo turto (tarp jo ir 120/3730 (duomenys neskelbtini) ežero dalių) paveldėjo L. D., 3/8 viso mirusiojo turto (tarp jo ir 120/3730 (duomenys neskelbtini) ežero dalių) paveldėjo M. D.

Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl Sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą - (duomenys neskelbtini) ežero dalį, bei šio sprendimo pagrindu išduoto Paveldėjimo teisės liudijimų dalies bei paveldėto turto pasidalinimo sutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. D., jam buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – (duomenys neskelbtini)ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad šis asmuo turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį jis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997-10-21 Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997-11-19.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsigyti privačion nuosavybėn iki 1997-11-19. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017.

Byloje pateikti archyviniai dokumentai: 1931 m. Utenos apskrities, Utenos valsčiaus, Antalgės kaimo ir Padborkos vienkiemio žemės vienkiemiais išskirstymo planas, 1933 m. Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Stabulankių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1935 m. Pagirių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1935 m. Ažugirių kaimo išskirstymo vienkiemiais planas, 1935 m. gegužės 20 d. Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Aknystėlių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, 1937 m. vasario 25 d. Lietuvos Miškų departamento sudarytas Utenos miškų urėdijos valstybinių vandenų sąrašas Nr.4047 patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, jis iki 1997-11-19 privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka perleistas nebuvo, todėl pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vandens telkiniai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertė turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises A. D., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusio pretendento A. D. vardu, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančia ir panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo dalį laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, todėl patenkinus pareiškėjo pareiškimo pagrindinį reikalavimą, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalies, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia.

Pareiškėjas prašo taikyti restituciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai A. Š., L. D., L. D.-C., M. D. bei trečiasis suinteresuotas asmuo A. D. bylos nagrinėjimo metu NŽT Utenos skyriui 2018 m. gruodžio 17 d. pateiktu prašymu iš esmės neprieštaravo jiems priklausančių (duomenys neskelbtini)ežero dalių grąžinimui valstybės nuosavybėn, pageidavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas mirusiojo A. D. vardu būtų sprendžiamas iš naujo.

Panaikinus pareiškėjo pareiškimu prašomus panaikinti administracinius aktus ir sandorius, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr.13-27009 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. D.“.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2009 m. kovo 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-579, 2.10 punktą, kuriuo kaip A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldimas turtas įvardinta 240/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2009 m. kovo 26 d. paveldėto turto pasidalinimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarės Nastazijos Kaziliūnienės, notarinio registro Nr.NK-639, dalį, kuria L. D. paveldėjo 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero) (3.6 punktas) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); A. Š. paveldėjo 120/3730 žemės sklypo ((duomenys neskelbtini) ežero) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4.6 punktas).

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2011 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarės Renatos Jaskutėlienės, notarinio registro Nr.RJ-2034, dalį, kuria mirusiojo L. turtą-120/3730 (duomenys neskelbtini) ežero dalių paveldėjo : ¼ dalį – L. D., po 3/8 – L. D. ir M. D.

- įpareigoti A. Š. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 120/3730 dalis.

- įpareigoti L. D.- C. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 9/746 dalis.

įpareigoti L. D. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 3/373 dalis.

įpareigoti M. D. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ežero, vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, Leliūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), 9/746 dalis.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą perleisti nuosavybės teisę registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. Leliūnų sen. (duomenys neskelbtini), 240/3730 daliai, priklausančiai A. Š. (dėl jai priklausančios 120/3730 žemės sklypo dalies), L. D. (dėl jai priklausančios 3/373 žemės sklypo dalies), L. D.- C. (dėl jai priklausančios 9/746 žemės sklypo dalies), M. D. (dėl jam priklausančios 9/746 žemės sklypo dalies).

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.