Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą - laisvės atėmimo bausme 15 (penkiolikai) metų;

pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį - areštu 90 parų.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. N. priteista nukentėjusiajai R. Mk. – 6915 Lt turtinei žalai ir 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 14 d., vakare, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto su R. M. metu, pastarąjį sumušė, tyčia kojomis ir kastuvėliu sudavęs nukentėjusiajam ne mažiau kaip 13 smūgių į galvą, ne mažiau 20 smūgių į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip 12 smūgių į rankas ir ne mažiau 14 smūgių į dubenį ir kojas, tuo padarydamas R. M. odos nubrozdinimus ir kraujosruvas visame kūne, muštines žaizdas galvos abiejose momeninėse srityse, kairiame antakyje, viršutinėje lūpoje ir smakre, smulkias infiltruojančias kraujosruvas galvos smegenų žievės minkštuosiuose dangaluose, pavienes smulkias ovalias perivaskulines kraujosruvėles galvos smegenų požievyje, dešinės pusės VI-X šonkaulių lūžius, kairės pusės V-XII šonkaulių lūžius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio nukentėjusysis 2011 m. kovo 15 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Tokiu būdu A. N., tyčia sudavęs R. M. mažiausiai 59 smūgius ir padarydamas jam daugybinius viso kūno sužalojimus, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, išoriniu ir vidiniu kraujavimu, šoku, ir tuo sukeldamas nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias, t. y. elgdamasis itin žiauriai, R. M. nužudė.

A. N. taip pat nuteistas už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo keturis šovinius: du 5,45 mm kalibro tarpinius šovinius su trasuojančiomis kulkomis, skirtus 1974 m. pavyzdžio Kalašnikovo konstrukcijos automatams ir rankiniams kulkosvaidžiams, bei du 5,6 mm kalibro ilgus kraštinio įskėlimo šovinius, skirtus pistoletams, revolveriams, šautuvams ir medžiokliniams karabinams, kuriuos neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol 2011 m. kovo 15 d. šie šoviniai buvo surasti ir paimti tarp 02.00 val. ir 05.10 val. įvykio vietos apžiūros metu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo gynėja prašė patenkinti nuteistojo A. N. apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. N. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis skundžia tik tą nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas itin žiauriai nužudęs R. M.. Tuo tarpu su nuosprendžio dalimi dėl neteisėto šaudmenų įgijimo ir laikymo nuteistasis A. N. sutinka ir jos neskundžia.

Ginčydamas jo nuteisimą nužudžius nukentėjusįjį R. M., nurodo esą skundžiamas nuosprendis nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, jo kaltės neįrodo ir faktinė bylos medžiaga. Akivaizdu, jok tokiu būdu apeliantas išsako deklaratyvius teiginius, nenurodydamas, su kuriais konkrečiais įrodymais jis nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiesiogiai ištyrė ir įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nustatė faktines aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas, kuriomis grindė A. N. kaltę. Tokiais įrodymais laikytini paties nuteistojo parodymai, nukentėjusiųjų R. Mk., G. M., liudytojų J. Č., A. Nv., J. N., L. R., N. R., V. R. (V. R.), Ž. A., V. M. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada, serologijos ir DNR laboratorijos, kriminalistinio (mikropluoštelių) tyrimo išvados, teismo medicinos eksperto S. Laimos paaiškinimas, taip pat daiktų pateikimo, apžiūros bei daiktų parodymo atpažinti protokolai. Aukštesnės instancijos teismas iš naujo atskirai neaptarinės minėtų įrodymų, kadangi nuteistasis dėl jų nepateikia konkrečių savo nesutikimo argumentų. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad būtent šių įrodymų pagrindu ir buvo padaryta motyvuota išvada, jog jis kilusio asmeninio konflikto metu, suduodamas daugybinius smūgius nukentėjusiajam R. M., jį itin žiauriai nužudė.

Toliau kolegija pasisakys dėl atskirų skundo teiginių. Pirmiausia apeliantas skunde akcentuoja, jog pagrindiniam nužudymo įrankiui – kastuvėliui – nebuvo atlikta ekspertizė. Pažymėjęs minėtą faktą, nuteistasis taip ir nenurodo, kaip konkrečiai ši aplinkybė turi įtakos jo kaltės ar nekaltumo klausimui. Neaišku, ar apeliantas neigia šiuo įrankiu atlikęs sužalojimus, ar ginčija, jog tariamai nebuvo nustatyta, kokie ir kam konkrečiai priklauso ant jo esantys pėdsakai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrint įvykio vietą, t. y. nuteistojo A. N. namą, jame buvo rastas ir paimtas „metalinis kastuvėlis mediniu kotu, jo kotas ir metalinė dalis sutepta raudonos spalvos, panašiomis į kraują, dėmėmis“ (t. 1, b. l. 4-14). Apklausiamas ikiteisminiame tyrime A. N. neneigė galimybės, jog būtent šiuo kastuvėliu sudavė R. M. smūgius („Namie aš turėjau kastuvėlį, su kuriuo valau katilą. Gali būti, kad aš paėmiau tą kastuvėlį ir sudaviau R. M., visko gali būti, aš tiksliai neatsimenu, į kurias kūno vietas, nežinau, nes neatsimenu“) (t. 2, b. l. 72-73). Duodamas paaiškinimą dėl specialisto išvados Nr. M 378/11(01), specialistas S. Laima taip pat neatmetė galimybės, jog R. M. kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kastuvėlio kotu, kuris yra pailgas ir cilindro formos bei galimai kastuvėlio mente, kuri turi briauną (t. 1, b. l. 184). Specialisto išvada Nr. S 242/11 (01) nustatė, jog ant kastuvo yra žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su R. M. DNR profiliu 99,999999999999% tikimybe (t. 2, b. l. 22-23). Kaip matyti, tyrimo metu nustatyta tiek biologinės kilmės pėdsakų rūšis, tiek tapatumas, taip pat gautas specialisto patvirtinimas, jog nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti šiuo įrankiu. Tad neaišku, apie kokią ekspertizę kalba apeliantas. Pažymėtina, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu A. N. nepateikė nė vieno prašymo dėl būtinumo atlikti kastuvėlio ekspertizę. Analogiško prašymo nepareiškė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgdama į byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, kolegija neabejoja, kad apeliantas A. N. šiuo kastuvėliu sudavė nukentėjusiajam R. M. smūgius į įvairias kūno vietas.

Nuteistasis skunde kelia abejones dėl įvykio laiko, t. y. nurodo, kad vaizdo kamerų užfiksuotas laikas jam perkant degtinę – 19 val. 53 min. bei liudytojos parodymai apie kruviną jo ranką nesutampa su liudytojų V. R. ir Ž. A. parodymais, jog jie gavo pranešimą dėl konflikto apie 21 val., t. y. įvykus konfliktui 21 val. ant jo rankos 19 val. 40 min. kraujo būti negalėjo. Šiuo atveju atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės itin žiauriai nužudžius nukentėjusįjį R. M., nėra nurodytas tikslus nusikaltimo padarymo laikas. Konstatuota, jog nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko 2011 m. kovo 14 d., vakare, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku. Atsižvelgiant į tai, netikslinga plačiau analizuoti aukščiau nurodytų liudytojų parodymuose esančius tariamus prieštaravimus dėl tikslaus įvykio laiko.

Skunde kaip tiesioginis įrodymas neigiama specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad ant A. N. batų, kelnių ir bliuzono yra R. M. kraujas. Anot apelianto, tai neįrodo, jog kraujas atsirado konflikto metu, o ne jam pasibaigus. Šiuo atveju aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo kaltė įrodyta remiantis ne išimtinai minėta specialisto išvada, o vertinant ją visumoje kartu su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Apeliantas skunde net neargumentuoja, kokiu būdu ir kada vėliau ant jo batų bei drabužių galėjo atsirasti nukentėjusiojo kraujas. Be to, visiškai nelogiška, jog kraujo pėdsakai buvo palikti ne vykstant konfliktui, o kažkuriuo laiku vėliau, pasibaigus ginčui.

Kaip nepagrįstas atmetamas skundo argumentas apie neva darytą spaudimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl kritiškai vertina A. N. teisme duotus parodymus. Įvertinta ir tai, jog pastarasis ikiteisminiame tyrime taip pat nebuvo nuoseklus. Pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis jis savo kaltės nepripažino ir neigė mušęs R. M. (t. 2, b. l. 31-32), tačiau vėliau patvirtino kilusio konflikto dėl pinigų alkoholiui metu sudavęs nukentėjusiajam smūgius. Nors konkretaus smūgių skaičiaus dėl girtumo nurodyti negalėjo, tačiau neneigė jų buvus ne vieną („kiek kartų jam sudaviau, neatsimenu, greičiausiai ne vieną“) (t. 2, b. l. 72-73). Vėliau jis dar kartą patvirtino šias aplinkybes ir prašė vadovautis būtent tais jo parodymais, kuriuose jis neneigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, be to, pažymėjo, jog iš pradžių viską neigė dėl patirto šoko (t. 2, b. l. 78). Tuo tarpu apklausiamas teisme A. N. paneigė šiuos anksčiau duotus parodymus ir nurodė su R. M. paprasčiausiai išgėręs keletą butelių degtinės, tačiau su juo nekonfliktavęs, o, juo labiau, jokių smūgių pastarajam nesudavęs. Prokuroro paklaustas apie ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, A. N. teigė jų metu neprisipažinęs, kad tarp jo ir R. M. kilo konfliktas. Nuteistasis teismui nepagrįstai įrodinėjo esą nedavė tokių parodymų, kurių metu jis prisipažino sudavęs smūgius, teigė neva jo parodymai buvo surašyti neteisingai (t. 2, b. l. 158-160). Pažymėtina, jog visų apklausų metu A. N. teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo jo gynėja advokatė, jis pats savo ranka ir parašu patvirtino duotų parodymų teisingumą. Tad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis logiškai ir įtikinamai nepaaiškino parodymų pakeitimo priežasties ir pagrįstai vadovavosi tais jo parodymais, kurių metu jis prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį R. M.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netgi tada, kai A. N. teisme pradėjo tvirtinti, kad jis tariamai nedavė ankstesnių parodymų ar tai, kad jie surašyti neteisingai, jis nedavė net užuominos apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas bent koks spaudimas (psichologinis, fizinis), siekiant išgauti jo kaltės pripažinimą. Tokių aplinkybių nenurodė ir jo gynėjas advokatas. Tad akivaizdu, kad apeliaciniame skunde iškelta versija apie neva jam darytą spaudimą laikytina tik nuteistojo gynybine pozicija, kuri negali būti pripažinta kaip pagrįsta.

Galiausiai nuteistasis skundu prašo atmesti civilinį ieškinį. Išsakęs tokią poziciją, apeliantas nenurodo nė vieno argumento, kuris, jo manymu, rodytų, jog civilinio ieškinio klausimai buvo išspręsti netinkamai. Nuteistasis nedetalizuoja ir to, kuri civilinio ieškinio dalis – dėl turtinės ar dėl neturtinės žalos priteisimo – turėtų būti atmesta. Kolegija aukščiau pateiktą nuteistojo A. N. prašymą atmeta kaip nepagrįstą. LR BPK 109 straipsnis numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Tokiu būdu įstatymų leidėjas numatė mechanizmą, kurio pagalba asmenys efektyviai galėtų ginti savo turtinius ir neturtinius interesus baudžiamajame procese. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė jai iš nuteistojo 7955 Lt. Toks teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, pagrįstas nukentėjusiosios patirtomis laidojimo, kapo sutvarkymo išlaidomis, paminklo verte (t. 1, b. l. 15-161). Teismas įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusioji gavo laidojimo pašalpą, todėl jos prašomą priteisti pinigų sumą atitinkamai sumažino gautos pašalpos dydžiui.

Dėl neturtinės žalos pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šių aplinkybių nevertina. Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais (veikiant itin žiauriai) nusikalstamais nuteistojo A. N. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jai artimam žmogui – sutuoktiniui. Neabejotina, jog dėl tokių nusikalstamų apelianto veiksmų nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą akcentavo, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Tad teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos nustatyto kriterijus, taip pat įvertinęs nukentėjusiosios R. Mk. santykius su sutuoktiniu, priteisė iš apelianto 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir, įvertinus nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, jokiu būdu negali būti laikoma per didele.

Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (vienas – apysunkis, kitas – labai sunkus (LR BK 11 straipsnio 4, 6 dalys), sukeltas pasekmes (atimta didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė), kaltės formą (labai sunkus nusikaltimas padarytas veikiant tyčia, itin žiauriu būdu), atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (kito žmogaus gyvybę atėmė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, turintis problemų dėl alkoholio vartojimo, tačiau skundai dėl jo seniūnijoje negauti) ir už LR BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skyrė švelnesnę bausmės rūšį – areštą, nustatydamas maksimalų įstatyme numatytą dydį, o už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą – šiek tiek už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį didesnę bausmę. Kolegijos manymu, šios teismo paskirtos bausmės yra tinkamos ir ne per griežtos, todėl nėra teisinio pagrindo jas švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.