Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-10-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1424-345/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-07
Bylos Nr.
2A-1424-345/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė, Neringa Švedienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Ieškovas
J. J.
Atsakovas
Valstybės biudžetinės įstaigos “(duomenys neskelbtini)”
Advokatai
Jaroslavas Mikša, Indrė Panavaitė
Civilinė byla Nr. 2A-1424-345/2010Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. spalio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Neringos Švedienės,sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,dalyvaujant ieškovei J. J.,ieškovės atstovui advokatui Jaroslavui Mikšai,atsakovo atstovei advokatei Indrei Panavaitei,

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybės biudžetinės įstaigos “(duomenys neskelbtini)” apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui Valstybės biudžetinei įstaigai “(duomenys neskelbtini)” dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei neturtinės žalos priteisimo ir nurodė, kad buvo įdarbinta VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ pedagogės (lietuvių kalbos mokytojos) pareigose. Su ja buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis. 2009 m. spalio 13 d. VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovo N. D. įsakymu Nr. (3.3)-PM-22, ieškovė buvo atleista iš darbo vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p., t.y. dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Ieškovė teigė, kad iš pareigų nurodytais pagrindais atleista nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi ji neįvykdžiusi jokio LR DK 235 str. nurodyto šiurkštaus pareigų pažeidimo, savo pareigas visuomet vykdžiusi atsakingai, tinkamai, kaip ir dera pedagogo profesijos atstovui. Ieškovė nurodė, kad iš darbo ji atleista už tai, kad 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. neatvyko į darbą neva nesant svarbių priežasčių. Tačiau ji tiek patį N. D., tiek jo pavaduotoją R. M. informavo, kad į darbą ji negali atvykti dėl išskirtinai svarbių asmeninių priežasčių, kurių skelbti viešai nenorėjusi. Ieškovė nurodė, kad į darbą minėtomis dienomis neatvyko, kadangi buvo stipriai sumušta savo sutuoktinio Ą. J.. Sumušimas buvo toks, kad žymės buvo akivaizdžiai matomos, o sveikatos būklė neleido tinkamai atlikti pedagogės pareigų. Ieškovė nurodė, kad sudėtinga objektyviai paaiškinti, kodėl N. D. ją iš darbo atleido tik spalio 13 dieną, kai esą darbo drausmės pažeidimas įvykęs faktiškai prieš mėnesį laiko. Ieškovė prašė teismą pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į pedagogės, lietuvių kalbos mokytojos, pareigas VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti iš atsakovo jos naudai 2000 Lt neturtinę žalą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad ieškovė buvo įdarbinta lietuvių kalbos mokytoja pagal darbo sutartį. Ieškovė ne kartą pažeidė VBĮ „Čiobiškio vaikų socializacijos centro“ vidaus tvarkos taisykles bei savo, kaip mokytojos, pareigybinius nuostatus vėluodama ar neatvykdama į darbą, kas sudarydavo įtampą darbe, kadangi vaikai likdavo neužimti, o tai rimti keblumai kitiems darbuotojams, dirbantiems su kitais vaikais. 2009 m. sausio 20 d. nustatyta, kad ieškovė nevykdė neformaliojo ugdymo užsiėmimų (žurnalistikos būrelis) nei 2009 m. sausio 13 d., nei 2009 m. sausio 20 d. po 2 akademines valandas. 2009 m. sausio 22 d. ieškovė nebuvo darbe visą darbo dieną ir nevedė 5 lietuvių kalbos pamokų, už ką jai 2009 m. vasario 21 d. įsakymu buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba. 2009 m. kovo 27 d. ieškovė pavėlavo į darbą, už ką buvo įspėta žodžiu. 2009 m. birželio 9 d. ieškovė neatvyko į darbą visą darbo dieną, nes, jos žodžiais, turėjo nuvežti sūnų į polikliniką. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. birželio 9 d. leido ieškovei neatvykti į darbą dvi valandas. 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. ieškovė neatvyko į darbą praktiškai neatsiprašiusi ir nepateikusi jokių pateisinamų dokumentų. Taip pat nurodė, kad iš ieškinio aišku, jog ieškovė į policiją kreipėsi rugsėjo 21 d., o ką ji veikė rugsėjo 15 d. ir 17 d. taip ir neaišku, nes rugsėjo 18 d. ieškovė buvo darbe ir parašė administracijai paaiškinimą dėl pravaikštų. 2009 m. rugsėjo 22 d. direkciniame pasitarime paaiškėjo, kad ieškovės ir vėl nėra darbe, nes galimai gavo nedarbingumo lapelį. Klausimas direkciniame susirinkime buvo svarstytas ir siūloma ją atleisti iš darbo už 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. pravaikštas be pateisinamos priežasties. Nuobauda nebuvo skirta iš karto, kadangi ieškovė turėjo nedarbingumo lapelį, o 2009 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. (3.3)-PM-20 buvo išleistas tam, kad vyr. buhalterė turėtų pagrindą nemokėti už ieškovės pravaikštas rugsėjo 15 d. ir 17 d. Ieškovė iš darbo buvo atleista pasibaigus nedarbingumui.

Žemesnės instancijos teismas

Širvintų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad ieškovė atleista iš VBĮ (duomenys neskelbtini)lietuvių kalbos mokytojos pareigų neteisėtai, panaikino VBĮ (duomenys neskelbtini)2009 m. spalio 13 d. direktoriaus įsakymą Nr. (3.3)-PM-22 „Dėl J. J. atleidimo iš darbo“ ir grąžino ieškovę į VBĮ (duomenys neskelbtini) lietuvių kalbos mokytojos pareigas. Priteisė ieškovei iš atsakovo jos vidutinį darbo užmokestį už privertinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. - 19284,53 Lt ir nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį po 139,96 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo 2010 m. balandžio 28 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš VBĮ „(duomenys neskelbtini)'' lietuvių kalbos mokytojos pareigų yra pripažintas neteisėtu, panaikintas atsakovo 2009 m. spalio 13 d. direktoriaus įsakymas Nr. (3.3)-PM-22 „Dėl J. J. atleidimo iš darbo" ir nuspręsta grąžinti ieškovę į VBĮ „(duomenys neskelbtini)" lietuvių kalbos mokytojos pareigas, priteista J. J. iš VBĮ „(duomenys neskelbtini)" jos vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. - 19284,53 Lt ir nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį po 139,96 Lt, panaikinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, likusią 2010 m. balandžio 28 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Iš ieškovės atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, jog teismas, rengdamas šią bylą nagrinėti teisme nesivadovavo LR CPK 414 str. 1 d. nuostata, o būtent priimdamas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį neįpareigojo atsakovo pateikti visus su drausminės nuobaudos skyrimu ieškovei susijusius dokumentus, tame tarpe - darbdavio reikalavimą darbuotojai raštu pateikti paaiškinimą. Taip pat, ir nagrinėjant šią bylą teismo posėdžiuose, teismas nepasiūlė atsakovui pateikti paminėto raginimo ir/ar kitų su drausminės nuobaudos skyrimu ieškovei susijusių dokumentų. Be to, nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdyje teismas bei proceso dalyviai aplinkybės, susijusios su atsakovo reikalavimu ieškovei pateikti paaiškinimą dėl jos galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo, nesiaiškino, nes tokių klausimų nei atsakovo atstovui, nei liudytojui neuždavė. Vadinasi teismas, šios aplinkybės apskritai nesiaiškinęs, padarė niekuo nepagrįstą išvadą,- jog ieškovė iš darbo už padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo atleista nesilaikant drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Tuo tarpu, iš pačios ieškovės teisme duotų paaiškinimų matyti, jog jai atsakovo administracijos atstovo buvo pasiūlyta parašyti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą, ką ji ir padarė.

Atsakovas nurodo, jog iš ieškovės 2009 m. rugsėjo 18 d. pasiaiškinimo matyti, jog jis surašytas ant specialiai tam skirto VBĮ „ (duomenys neskelbtini)" blanko, išdėstant neatvykimo į darbą priežastis, ieškovės pasirašytas ir pateiktas užregistruoti atsakovo administracijai. Šios aplinkybės, o taip pat ir kita atsakovo teismui pateikta medžiaga, susijusi su ieškovei tais pačiais (2009) metais paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, leidžia teigti, jog ieškovei ir drausminės nuobaudos už 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. padarytą nusižengimą skyrimo tvarka buvo gerai žinoma, todėl jos teisės pastarosios drausminės nuobaudos skyrimo procese bet kuriuo atveju nebuvo suvaržytos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovė nenurodė, jog jos teisės buvo suvaržytos skiriant nuo baudą ir dėl to atleidimas turėtų būti vertinamas neteisėtu ir nepagrįstu, o ieškovės veiksmai - 2009 m. rugsėjo 15-17 d. skambučiai ir siųsta SMS žinutė direktoriaus pavaduotojui, paaiškinimo rašymas ir jo turinys - akivaizdžiai rodo, jog ieškovė puikiai suprato, kokia atsakomybė jai gresia už nebuvimą darbe.

Be to, atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausmine nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą. Todėl, net jei šią civilinę bylą nagrinėjęs teismas būtų neginčijamai nustatęs, jog atsakovas pareikalavo žodžiu, o ne raštu, kad ieškovė pateiktų pasiaiškinimą dėl jos padaryto darbo drausmės pažeidimo, tai bet kuriuo atveju šis drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas galėtų būti vertinamas tik, kaip formalus, o ne esminis pažeidimas, neturėjęs įtakos teisingam ir objektyviam su pažeidimu susijusių aplinkybių išsiaiškinimui, nepažeidė darbuotojos teisių, todėl tuo pagrindu atsakovo įsakymas atleisti ieškovę iš darbo negalėjo būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Atsakovas nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovė į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. neatvyko dėl svarbių priežasčių, nes šių išvadų nepatvirtina civilinėje byloje surinkti ir pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai. Atsakovo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės, leidžia teigti, jog ieškovės atžvilgiu smurtas galėjo būti vartojamas nebent 2009 m. rugsėjo 19 - 21 d., o ne anksčiau - rugsėjo 15 ir 17 d., todėl jos neatvykimas į darbą pastarosiomis dienomis nėra pateisintas svarbių priežasčių buvimu. Atsakovas pažymi, jog ieškovė, darbdaviui rašydama pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą 2009 m. rugsėjo 15 ir 17 d., nenurodė, jog būtų buvusi sumušta ir dėl šios priežasties negalėjusi vykdyti savo profesinės pareigos, o teigė negalėjusi atvykti dėl „šeimyninių aplinkybių", kitaip tariant, turėdama pareigą darbdaviui nurodyti tikslias ir išsamias neatvykimo į darbą priežastis, kad šis nebūtų klaidinamas, o galėtų nustatyti, ar darbuotojas padarė darbo drausmės pažeidimą ar ne, o jei darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, tai kaip turėtų būti vertinamas, ieškovė, jokių konkrečių priežasčių šiuo atveju darbdaviui nenurodė. Atsakovo nuomone, 2009 m. rugsėjo 18 d. tikrų ar tariamų priežasčių ieškovė ir negalėjo nurodyti, nes ieškinyje ir teismo posėdyje nurodytos priežastys - sutuoktinio vartotas smurtas, sumušimai, - atsirado žymiai vėliau nei buvo parašytas šis pasiaiškinimas. Civilinėje byloje nustatyta, jog ieškovė policijai skundą dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto pateikė po 2009 m. rugsėjo 20 d., sumušimai medicininiuose dokumentuose konstatuoti taip pat ne anksčiau 2009 m. rugsėjo 20 d., ieškovės brolis teisme parodė, kad „2009 m. rugsėjo 17 d. ji buvo sumušta, aš ją atsivedžiau, <...>, Jolanta buvo sumušta rugsėjo 15, 17 d., rodė mėlynes ant šono, ant veido irgi, <...>, ji kreipėsi į medikus sekančią dieną, <,..> Jolanta sekančią dieną kreipėsi Į polikliniką, o aš ją vežiau Į policiją". Ieškovė taip pat yra davusi parodymus, jog ją „ per išeigines vyras namuose sumušė". Atsakovas daro išvadą, kad ieškovė buvusi sumušta ne 2009 m. rugsėjo 15 ir 17 d., o vėliau - galimai per išeigines - rugsėjo 19 ir 20 d, (šeštadienis ir sekmadienis), po kurių ji pati pirmą kartą rašydama skundą policijai ir pareiškė buvusi sumušta bei jai padaryti sužalojimai, kurie tą pačią dieną buvo konstatuoti mediko. Tai patvirtina ir R. A. S. paliudijęs, kad matė mėlynes ant sesers (ieškovės) veido prieš veždamas ją į policiją, kai tuo tarpu pati ieškovė teigia, jog po rugsėjo 15-17 dienų įvykių jokių matomų (veido srityje) sužalojimų jai nebuvo padaryta. Apie tai, jog ieškovė nebuvo sužalota patvirtino ją 2009 m. rugsėjo 18 d. ryte iš namų į darbą atvežęs liudytojas R. M., kuris, be to, parodė, jog tąsyk ieškovė minėjusi apie šeimynines problemas, tačiau ne apie jos atžvilgiu vartotą fizinį smurtą.

Atsakovas nurodo ir liudytojo R. M. SMS žinutę, kurią jam atsiuntė ieškovė „į darbą neatv. Išsikviečiau policiją vyras siautėja nakvojau lauke.“. Iš jos matyti jog atvykti į darbą ieškovei rugsėjo 17 dieną sutrukdė vyro elgesys, dėl kurio jai teko nakvoti lauke, kai tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovė aiškino, jog lauke nakvojo ne naktį iš 16 į 17 dieną, o 14 dienos naktį, be to, ieškovės paaiškinimai, jog ji negalėjusi atvykti į darbą rugsėjo 17 dieną dėl tą pačią dieną (o ne pvz. 16 d.) jai padarytų kūno sužalojimų yra apskritai nesuvokiami laiko atžvilgiu, nes dėl šios priežasties ji turėjusi būti nedarbinga ne 17 d., o 18 d.. Todėl akivaizdu, kad ieškovė 2009 m. rugsėjo 17 d. anksti ryte direktoriaus pavaduotojui R. M. nurodydama šią savo neatvykimo į darbą priežastį, teikė jam melagingą informaciją ir šiuo būdu bandė pateisinti daromą darbo drausmės pažeidimą.

Be to, atsakovas pažymi, jog vertindamas ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą ne tik formaliai konstatavo LR DK 235 str. 2 d. 9 p. nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nustatymui būtinų sąlygų visetą (darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių), tačiau vertino ir kitas aplinkybes, o būtent, ieškovės elgesį darbe ir požiūrį į savo atliekamas darbines pareigas - ieškovė ne kartą buvo padariusi darbo drausmės pažeidimus ir už tai jai buvo taikomos drausminės nuobaudos, galiojusios ir pastarojo pažeidimo padarymo metu; už panašų padarytą darbo drausmės pažeidimą - neatvykimą į darbą visą dieną 2009 m. vasario 21 d. direktoriaus įsakymu Nr. (3.3)-PM-12 jai buvo paskirta švelnesnė nuobauda – pastaba, tačiau ieškovė atitinkamų išvadų nepadarė.

Atsakovas nurodo, kad nors ieškovė telefonu darbdavio atstovui ir pranešė neatvyksianti į darbą aukščiau paminėtomis dienomis, tačiau darbdavio sutikimo tam negavo, o ir negalėjo gauti, nes tuo metu atsakovui nenurodė priežasčių, kurios iš tiesų būtų sutrukdžiusios jai atvykti į darbą. Svarbia priežastimi negalima vertinti ir jos direktoriaus pavaduotojui pasakyto teiginio, jog sutuoktinis buvo atėmęs automobilio raktelius ir dėl to ji neturėjusi kuo atvažiuoti į darbą, nes iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė šiam tikslui galėjo pasinaudoti netoliese gyvenusio savo kolegos R. M. pagalba.

Taip pat, atsakovas nesutinka su teismo argumentais, jog neva ieškovė konfliktavusi su darbdaviu ir tai galėjo nulemti sprendimo atleisti ją iš darbo priėmimą, nes šie teiginiai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, vertintini tik kaip J. J. gynybinė pozicija.

Atsiliepimas

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, pirmos instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės vidutinį dienos ir mėnesio darbo užmokestį, neteisingai taikė LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą tvarką, nes neatsižvelgė į tai, jog apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį, laikas, kurį darbuotojas nedirbo pažeisdamas darbo tvarkos taisykles, tame tarpe - padarė pravaikštas, prilyginamas dirbtam laikui, kitaip tariant, šis laikas pridedamas prie faktiškai darbuotojo dirbtų dienų skaičiaus. Iš teismui atsakovo pateiktų buhalterinių pažymų matyti, jog ieškovei 2009 metų birželio mėnesį buvo užfiksuota viena pravaikšta, o rugsėjį - dvi pravaikštos, todėl apskaičiuojant jos vidutinį dienos darbo užmokestį prie 28 dienų, išdirbtų per tris mėnesius, einančius iki mėnesio, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, turėjo būti pridedamos 3 pravaikštų dienos.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2010 m. balandžio 28 d. Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą ei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodo, kad teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad atsakovas atleisdamas ieškovę iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nesilaikė LR DK 240 str. l d. nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos - raštu nepareikalavo, kad darbuotoja pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo.Pagal drausminės nuobaudos skyrimo tvarką darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Toks pasiaiškinimas turi būti pateiktas per darbdavio nustatytą terminą. Terminas pasiaiškinimui pateikti turi būti protingas, t y. būtina atsižvelgti į įvykį ar aplinkybes, esančias tyrimo objektu ir galinčias sudaryti pagrindą paskirti drausminę nuobaudą, jų apimtį, būtinumą pasitikrinti aplinkybes pagal dokumentus, raštus ar kitus informacijos šaltinius bei kt. Kiekvienu atveju protingo termino trukmė yra fakto klausimas.

Ieškovei 2009 m. rugsėjo 18 d. atvykus į darbą ir viską paaiškinus direktoriaus pavaduotojui R. M. buvo nuspręsta, kad pateisinti neatvykimą į darbą turi būti pateiktas pasiaiškinimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir direktoriaus pavaduotojo santykiai darbe buvo geri, ieškovė iš anksto buvo tinkamai pranešusi ir direktoriui N. D., ir direktoriaus pavaduotojui R. M., kad neatvyks į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. dėl svarbių šeimyninių priežasčių, nesitikėdama jokios klastos parašė pasiaiškinimą. Ieškovė iš anksto tinkamai įspėjusi darbdavį apie neatvykimą į darbą, net nenumanė, kad jai gali būti paskirta drausminė nuobauda, tuo labiau pati griežčiausia. Informuodama darbdavį apie neatvykimą į darbą, išsiųsdama SMS žinutę, ieškovė pasielgė taip, kaip jai atrodė tinkamai, taip kaip ji ir kiti darbuotojai darydavo, jeigu dėl svarbių priežasčių negalėdavo atvykti į darbą.

Ieškovė nurodo, kad jeigu darbdavys laikytųsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir prieš skirdamas drausminę nuobaudą, tinkamai pareikalautų, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo taip, kaip tai numato nuobaudos skyrimo tvarka, ieškovė būtų raštu išdėsčiusi visą namie susiklosčiusią situaciją. Pažymi, kad nuolatiniai konfliktai namuose ir smurtaujantis sutuoktinis yra faktiškai vieša paslaptis, tai nėra ir nebuvo pirmas kaitas, kai ieškovė negalėjo tinkamai vykdyti savo darbo funkcijų dėl to, kad buvo sumušta sutuoktinio ar išvaryta iš namų. Ieškovė pateikė pasiaiškinimą įvertinusi savo ir direktoriaus pavaduotojo draugiškus darbinius santykius, kuris nurodė, kad tai tiesiog formalumas

Taip pat, ieškovė nurodo, jog atsakovo argumentas, kad ieškovės nurodytos priežastys dėl kurių ji neatvyko į darbą atsirado žymiai vėliau nei buvo parašytas pasiaiškinimas yra nepagrįstas, kadangi ieškovė teisme teikė paaiškinimus būdama prisiekusi, be to, pirmos instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių turėtų netikėti ieškovės paaiškinimais.

Ieškovė pažymi, kad neginčija nebuvimo darbe tomis dienomis fakto, tik teigia, kad tuo metu dėl svarbių priežasčių negalėjo atvykti į darbą ir apie tai tinkamai įspėjo atsakovą, todėl jos nebuvimas darbe negali būti pripažintas pravaikšta. Tokiomis aplinkybėmis, sprendžiant dėl atsakovo atstovo įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, vertintinas ne ieškovės buvimo ar nebuvimo darbe faktas, bet priežasčių, dėl kurių ji nebuvo darbe, svarbumas. Teismas nustatė, kad ieškovė neatvyko į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. dėl smurto šeimoje, kad ieškovė pranešė ir tai padarė tinkamai direktoriui ir direktoriaus pavaduotojui, apie tai, kad negalės atvykti į darbą, dėl svarbių priežasčių. Be to, pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nėra supažindinta su VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis direktoriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-7, kur 14.5 punktas nustato, kad darbuotojai privalo gauti iš įstaigos administracijos sutikimą dėl neatvykimo į darbą, tačiau net pačios taisyklės nenustato, kokia formą darbuotojas turi gauti sutikimą.

Ieškovė nurodo, jog įstatymai nenustato, kokios neatvykimo į darbą priežastys laikytinos svarbiomis, todėl teismas vertina jas pagal konkrečią situaciją. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (235 str. 2 d. 9 p.) nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuotinas tik esant šioms sąlygoms: kai darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą) ir be svarbių priežasčių. Ieškovė nurodytomis dienomis neatvyko į darbą dėl jos atžvilgiu vartoto smurto bei sumušimo, kurie laikytini svarbia priežastimi. Pagal LR DK 238 str. darbdavys, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Konstatavus, kad ieškovės elgesys buvo nulemtas dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, t.y. dėl jos sumušimo, yra pagrindas teigti, kad dėl tokios susiklosčiusios situacijos, neatvykimas į darbą visą darbo dieną nelaikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, taigi pažeidimo padarymo aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti pačios griežčiausios drausminės nuobaudos.

Be to, ieškovė nesutinka su apelianto pozicija, jog tai, kad buvo nesutarimų su direktoriumi įtakojo jos atleidimą yra tik ieškovės gynybinė pozicija.Pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį į liudytojų VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų J. P., V. T. ir R. L. duotus paaiškinimus, kurie patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad socializacijos centro direktorius norėjo būtinai atleisti iš darbo ieškovę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1d). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini)lietuvių kalbos mokytoja pagal darbo sutartį, sudarytą 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. DS-179 (b.l.4-8). 2009 m. spalio 13 d. VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Nr. (3.3)-PM-22 „Dėl J. J. atleidimo iš pareigų“, ieškovė buvo atleista iš darbo už neatvykimą į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d., pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p..

Pagal LR DK 136 str. 3 d. nuostatas griežčiausia drausminė nuobauda taikytina, kai darbo drausmės pažeidimo atvejis yra pasikartojantis arba šiurkštus, t. y. itin netoleruotinas. LR DK 235 str., apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl dėl konkretaus pažeidimo pobūdžio sprendžia darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-208/2004; Teismų praktika 21, p. 81–88). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad nustačius darbuotojo pravaikštą reikia nustatyti ir priežastis, dėl kurių padaryta pravaikšta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-93/2008) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-274/2008). Ar neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių laikyti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, sprendžia darbdavys atsižvelgdamas į visas kitas aplinkybes, kuriomis tas pažeidimas buvo padarytas (neatvykimo į darbą priežastis, darbuotojo kaltės laipsnį: tyčia ar neatsargumas ir kt.). Jeigu paaiškėja, kad priežastys yra svarbios, tai darbuotojo nebuvimas darbe negali būti kvalifikuojamas kaip LR DK 235 str. 2 d. 9 p. pažeidimas. Įstatymas nepateikia priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis, sąrašo, todėl jų svarbumo ar nesvarbumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą (LR DK 35 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-537/2004).

DK 235 str. 1 d. nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, būtina atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo civiliniame procese principus ir darbo bylų specifiką. Bendroji taisyklė yra ta, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo, tikimybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu. Ieškovė neatvyko į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. dėl smurto šeimoje. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu paliudijo R. A. S., kuris paaiškino, kad ieškovė pas jį atėjo 5 km pėsčiomis, kad ji buvo sumušta minėtomis dienomis bei nurodė, kad matė mėlynes ant ieškovės šono ir veido. Netikėti liudytojo parodymais nėra pagrindo, kadangi jam geriausiai žinomos ieškovės neatvykimo į darbą faktinės aplinkybės, liudytojas betarpiškai po įvykio buvo ir bendravo su ieškove.

Apie tai, jog neatvyks į darbą, ieškovė pranešė direktoriui N. D. ir jo pavaduotojui R. M. tiek 2009 m. rugsėjo 15 d., tiek 2009 m. rugsėjo 17 d.. Ši aplinkybė patvirtina byloje esančia Tele 2 detalia informacija apie apmokestintas paslaugas (išklotinė). Šioje išklotinėje matosi, kad ieškovė telefonų numeriais (duomenys neskelbtini) (direktoriaus N. D.) ir (duomenys neskelbtini) (pavaduotojo R. M.) skambino 2009 m. rugsėjo 15 d. 06:55:27 val. ir 06:58:13 val. bei 2009 m. rugsėjo 17 d. siuntė SMS žinutes direktoriaus pavaduotojui 07:06:14 val. ir 07:06:17 val.. Kad ieškovė apie neatvykimą į darbą pranešė telefonu ir SMS žinute, patvirtino R. M. tarnybiniame pranešime bei teismo posėdžio metu. Be to, teismo posėdžio metu R. M. pateikė susipažinimui su ieškovės jam 2009 m. rugsėjo 17 d., 07.06 val. siųstu pranešimu, kad ji į darbą neatvyks dėl smurto namuose, prašydama apie tai informuoti direktorių, ką jis ir padarė.

Įstatymas nenustato, kokios neatvykimo į darbą priežastys laikytinos svarbiomis, todėl teismas jas vertina pagal konkrečią situaciją. Tai, kad ieškovė nurodytomis dienomis neatvyko į darbą dėl jos atžvilgiu naudoto smurto bei sumušimo laikytina svarbia priežastimi. Jos atžvilgiu vartoto smurto faktą patvirtina tiek pati ieškovė, tiek liudytojas R. A. S., tiek teismui pateikti duomenys iš Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro apie J. J. diagnozuotas traumas, tiek Širvintų rajono policijos komisariato medžiaga pagal ieškovės skundą. Medicininiuose dokumentuose ir skunde policijai nurodyta ieškovės sumušimo data tik 2009 m. rugsėjo 21 d., tačiau kaip paaiškino pati ieškovė, ji anksčiau niekur nesikreipė. Teisėjų kolegija, laiko pagrįstą pirmos instancijos teismo išvadą, jog teismas neturi pagrindo netikėti ieškovės paaiškinimais bei liudytojo parodymais, jog ieškovė 2009 m. rugsėjo 15 ir 2009 m. rugsėjo 17 d. patyrė smurtą namuose ir dėl šios priežasties negalėjo atvykti į darbą. Be to, kaip jau nustatyta, ieškovė apie tai, kad šiomis dienomis neatvyks į darbą informavo direktorių ir direktoriaus pavaduotoją. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovės neatvykimas į darbą dėl smurto šeimoje buvo šiurkštus nusižengimas.

Įvertinusi bylos medžiagą, 2009 m. rugsėjo 22 d. VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ direkcinio pasitarimo protokolą Nr. IVL-27, kuriame svarstytas ieškovės neatvykimas į darbą rugsėjo 15 d. ir 17 d., teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas neatsižvelgė į LR DK 238 str. numatytus veiksnius, nesvarstė ar ieškovės neatvykimas į darbą nurodytomis dienomis laikytinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Direkcinio posėdžio protokole nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad būtų svarstomas drausminės nuobaudos skyrimo ieškovei klausimas, o tik abstrakčiai nurodyta, kad „mokytojai J. J. suteikta galimybė dirbti didesniu krūviu, tačiau jos šeimyninio gyvenimo sunkumai neturi atsiliepti tiesioginiam darbui, kadangi neužimti vaikai laksto ir naktiniam budėtojui sunku kontroliuoti situaciją. Mokytoja neatvyko ir šiandien, t.y. rugsėjo 22 d., todėl siūloma atleisti iš darbo, nes nei sekretorei, nei direktoriui nebuvo pranešta apie nedarbingumo lapelį“.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parenkant drausminės nuobaudos rūšį pagal LR DK 238 str. nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-257/2004).

Kaip jau anksčiau minėta, atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovės neatvykimo į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. bei 2009 m. rugsėjo 17 d. priežastys nebuvo svarbios, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą padarė išvadą, kad jos neatvykimo į darbą priežastis atsakovas neįvertino tinkamai. Taip pat, teisėjų kolegija nurodo, jog ieškovės neatvykimas į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. negali būti laikomas šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu, kadangi nėra DK 235 str. 2 d. 9 p. įtvirtinto šiurkštaus darbo tvarko pažeidimo elemento – neatvykimo į darbą be svarbios priežasties. Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, skyrė jai neadekvačią nuobaudą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų padariusi darbo drausmės pažeidimą, kvalifikuotiną šiurkščiu, t. y. būtų šiurkščiai pažeidusi tiesiogiai jos, kaip lietuvių kalbos mokytojos, darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengusi darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymuose ir nuostatuose ( LR DK 227 str. 1 d., 229-232 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006). VBĮ “(duomenys neskelbtini)” Vidaus darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Čiobiškio vaikų socializacijos centro direktoriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-7, 14.5. p. nustato, kad įstaigos darbuotojai privalo gauti iš įstaigos administracijos sutikimą dėl neatvykimo į darbą, tačiau nenustato, kokia konkrečiai forma darbuotojas turi gauti sutikimą. Be to, byloje nėra duomenų, jog ieškovė su šiomis taisyklėmis supažindinta. Todėl ieškovės pranešimai apie neatvykimą į darbą telefonu, t.y. 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. skambučiai direktoriui ir jo pavaduotojui bei 2009 m. rugsėjo 17 d. siųstos SMS žinutės direktoriaus pavaduotojui, laikytini tinkamais.

Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad darbdavys, vykdydamas LR DK 240 str. 1 d. nustatytą pareigą, savo rašte darbuotojui turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti terminą pasiaiškinimui raštu pateikti. Jis taip pat turėtų pasiūlyti, kad darbuotojas nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės atsakomybės darbuotojo atžvilgiu taikymui (LR DK 35 str. 1 d.). Įstatyme įtvirtinta, kad darbdavio reikalavimas darbuotojui pasiaiškinti turi būti išreikštas rašytine forma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-331/2005). Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų raštu pareikalavęs iš ieškovės tokio pasiaiškinimo dėl neatvykimo į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d..

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, priežastis dėl kurių ieškovė 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. neatvyko į darbą bei tai, kad ieškovė ir vieną ir kitą dieną atsakovą informavo, jog negalės atvykti į darbą, konstatuoja, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, pažeidė LR DK 240 str. 1 d. nuostatas.

Atsakovo argumentas, jog teismas nepareikalavo, kad atsakovas pateiktų darbdavio reikalavimą darbuotojai raštu pateikti paaiškinimą, nei atsakovo atstovui nei liudytojui klausimų, susijusių su šiuo reikalavimu, neuždavė, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi teisme tikrinant darbuotojui (ieškovui) paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-178/2005). Todėl, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog ieškovei buvo pateiktas raštiškas reikalavimas pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl praleistų dienų 2009 m. rugsėjo 15 d. bei 2009 m. rugsėjo 17 d. Be to, teisėjų kolegija, laiko bylos medžiaga įrodyta, kad toks reikalavimas nebuvo pateiktas.

Teisėjų kolegija atsakovo argumentą, jog ieškovės parašytas pasiaiškinimas ant atsakovo – VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ blanko, leidžia teigti, kad ieškovė buvo žinomos drausminės nuobaudos skyrimo tvarka, laiko nepagrįstu. Ieškovės ir direktoriaus pavaduotojo R. M. santykiai darbe buvo geri, be to, ieškovė iš anksto buvo tinkamai pranešusi ir direktoriui N. D., ir direktoriaus pavaduotojui R. M., kad neatvyks į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. dėl svarbių šeimyninių priežasčių, nesitikėdama nieko blogo savanoriškai parašė pasiaiškinimą.

Atsakovas nurodo, jog formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausmine nuobaudą. Teisėjų kolegija nurodo, jog nustatyta, kad ieškovės atleidimas neteisėtas ir nepagrįstas ne tik formaliais drausminės tvarkos pažeidimais, kadangi teismas konstatavo, jog paskirta drausminė nuobauda neatitinka pažeidimo sunkumą.

Atsakovo argumentas, jog ieškovė nenurodė tikslių neatvykimo į darbą priežasčių, o jos sutuoktinio vartotas smurtas prieš ieškovę ir sumušimai atsirado vėliau, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai nustatė, kad ieškovė neatvyko į darbą 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. dėl smurto šeimoje. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu paliudijo ieškovė, liudytojas R. A. S., teismui pateikti duomenys iš Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro apie J. J. diagnozuotas traumas, Širvintų rajono policijos komisariato medžiaga pagal ieškovės skundą. Apie tai, jog neatvyks į darbą, ieškovė pranešė direktoriui N. D. ir jo pavaduotojui R. M. tiek 2009 m. rugsėjo 15 d., tiek 2009 m. rugsėjo 17 d..

Atsakovas nurodo, jog priimant sprendimą atleisti ieškovę, buvo vertinamas ieškovės elgesys ir požiūris į atliekamas pareigas, tai kad jai buvo skirtos drausminės nuobaudos, kurios galiojo atleidimo metu. Teisėjų kolegija, pažymi, jog atsakovė buvo atleista pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p. – darbo sutarties nutraukimas kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis), o atleidimas šiuo pagrindu, kaip teisėjų kolegija jau pasisakė aukščiau, buvo neteisėtas.

Atsakovo argumentas, jog ieškovė negavo atsakovo leidimo neatvykti į darbą bei tai, kad svarbia priežastimi negalima laikyti fakto, jog sutuoktinis buvo atėmęs automobilį, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi, įstatymas nereikalauja esant svarbioms priežastims gauti darbdavio sutikimą neatvykimui į darbą, o priežastys dėl, kurių ieškovė neatvyko į darbą 2009 m. rugsėjo 15 ir 2009 m. rugsėjo 19 d. aptartos aukščiau bei teisėjų kolegija jas įvertino kaip svarbias priežastis.

Atsakovas nurodo, jog nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė konfliktavo su darbdaviu ir tai galėjo lemti sprendimo atleisti priėmimą. Šis ieškovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi liudytojai VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai J. P., V. T., R. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tarp VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ administracijos ir ieškovės buvo nesutarimų, konfliktų, kas galėjo įtakoti jos atleidimą iš darbo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas neteisingai apskaičiavo vidutinį dienos ir mėnesio darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas, apskaičiuodamas vidutinį dienos ir mėnesio darbo užmokestį, pagrįstai vadovaudamasis LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 2008 m. gruodžio 30 d. LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-429 bei 2009 m. gruodžio 24 d. LR socialinės apsugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-694, todėl pagrįstai apskaičiavo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 139,96 Lt.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo VBĮ „Čiobiškio vaikų socializacijos centro“ apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui pakeisti, todėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos – 5,80 Lt (CPK 93 str. 1 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str. teisėjų kolegija

n utarė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VBĮ „(duomenys neskelbtini)“ į.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,80 Lt pašto išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjos Virginija VolskienėNeringa Švedienė