- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- e2-610-407/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Rinkotyra“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-587-640/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rinkotyra“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei UAB „Rinkotyra“ bankroto bylą.
2. Nurodė, kad bendrovė nėra sumokėjusi pelno mokesčio už 2014-2016 m. Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 10 603,24 Eur (8 322,49 Eur pelno mokestis ir 2 280,75 Eur delspinigiai). Įsiskolinimo nepavyksta išieškoti. Pagal 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenis bendrovės turimas turtas sudarė 375 635 Eur (371 289 Eur kitas ilgalaikis turtas, 4 346 Eur kitas trumpalaikis turtas), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 277 420 Eur (277 420 Eur po vienų metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Ieškovė nurodė, kad bendrovė neturi transporto priemonių ir nekilnojamojo turto. Ieškovės nuomone, balanso duomenys patvirtinta, kad turimi bendrovės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl konstatuotinas bendrovės nemokumas.
3. Atsakovė UAB „Rinkotyra“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pradelstu įsipareigojimu laikytina tik mokestinė nepriemoka ieškovei, kai bendrovės turto vertė siekia 300 311 Eur, o veikla pelninga. Atsakovė nurodė, jog šiuo metu derasi su savo skolininkais dėl skolų grąžinimo prieš terminą tam, kad šiomis lėšomis būtų padengtas įsiskolinimas valstybės biudžetui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB ,,Rinkotyra“.
5. Teismas, ištyręs atsakovės 2018 metų balanso duomenis, nustatė, kad bendrovės turto vertė yra 300 310,81 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro – 210 851 Eur sumą (šioje sumoje 200 248 Eur sudaro po vienerių metų mokėtinos sumos, o 10 603 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos). Iš atsakovės pateiktų debitorių ir kreditorių sąrašų, teismas nustatė, kad visą bendrovės turtą sudaro debitorių įsiskolinimai, pati atsakovė skolinga keturiems kreditoriams, iš kurių tik du bendrovės įsipareigojimai, sudarantys bendrą 129 238,86 Eur sumą, yra pradelsti.
6. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės turto vertės, padarė išvadą, kad bendrovė yra moki. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog bendrovė bendradarbiauja su Valstybine mokesčių inspekcija, siekia taikiai išspęsti tarp šalių kilusį ginčą dėl mokestinės nepriemokos ir 2019 m. sausio 4 d. jau padengė dalį skolos (2 000 Eur), o kiti kreditoriai bendrovei reikalavimų dėl įsipareigojimų nevykdymo nėra pareiškę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskirajame skunde ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Rinkotyra“ iškėlimo patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Teismas nustatė, kad beveik visą atsakovės turtą sudaro debitorinės skolos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad debitoriniai įsiskolinimai negali būti vertinami kaip realus įmonės turtas, galintis nulemti įmonės mokumą. Atsakovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių realią galimybę atgauti skolas iš debitorių.
7.2. Atsakovės deklaruotą turto vertę sumažinus debitorinių įsiskolinimu suma, jos turto vertė sudaro tik 42 417,73 Eur, kai pradelstų įsipareigojimų suma siekia 129 238,86 Eur sumą. Todėl pradelstiems įsipareigojimams viršijant turto vertę, bankroto bylą atsakovei atsisakyta iškelti nepagrįstai.
7.3. Dalis debitorių yra su atsakove susijusios įmonės. UAB „Rinkotyra“ vadovas, žinodamas apie bendrovės įsipareigojimus valstybei, suteikė paskolas sau ir susijusiems asmenims. 257 893,27 Eur sumos paskolų grąžinimo terminai baigiasi 2025-2026 metais. Nevykdant prievolių valstybės biudžetui, pažeidžiamas viešasis interesas.
Atsiliepimas
8. Atsakovė UAB „Rinkotyra“ prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas teisingai įvertino atsakovės mokumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad bankroto byla atsakovei neturi būti keliama. Atsakovė siekia ginčą su ieškove išspręsti taikiai, nors atsakovės pasiūlyta taikos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau šiuo metu atsakovė atlieka mokėjimus pagal ieškovei pasiūlytą grafiką. Atsakovė siūlo susidariusį įsiskolinimą padengti per 2019 metus.
8.2. Ieškovė neteisingai interpretuoja įstatyme įtvirtintas įmonės nemokumo sąlygas. Atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 7 791,75 Eur, kai jos turto vertė sudaro 300 311 Eur, o veikla pelninga. Atsakovė pasiekė susitarimą su kreditore UAB „Nagenus“, todėl šis įsipareigojimas negali būti vertinamas kaip pradelstas.
9. Atsakovė UAB „Rinkotyra“ pateikė naujus įrodymus – 2019-02-25 ir 2019-03-20 mokėjimo nurodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonės bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
11. Atsakovė UAB „Rinkotyra“ pateikė naujus įrodymus – 2019-02-25 ir 2019-03-20 mokėjimo nurodymus. Atsakovės teigimu, pateikti įrodymai patvirtina įsiskolinimo valstybės biudžetui sumažinimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą ir į tai, kad apeliantės pateikiami įrodymai pagal jų atsiradimo laiką negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, naujai pateiktus įrodymus priima (CPK 314 str.).
12. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės veiklos rezultatai, atspindintys galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
13. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis c. b. Nr. e2-525-241/2018). Kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-539/2013).
14. Atsakovė į bylą pateikė 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. gruodžio 6 d. finansinių ataskaitų rinkinius, debitorių ir kreditorių sąrašus. Pirmosios instancijos teismas iš 2018 metų balanso nustatė, kad bendrovės turto vertė yra 300 310,81 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 210 851,00 Eur (nurodytoje įsipareigojimų sumoje 200 248 Eur dalį sudaro po vienerių metų mokėtinos sumos, o 10 603 Eur dalį - per vienerius metus mokėtinos sumos). Teismas, įvertinęs pateiktus debitorių ir kreditorių sąrašus, teismas pažymėjo, kad beveik visą įmonės turtą sudaro debitorių įsiskolinimai, o bendrovės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudaro bendrą 129 238,86 Eur sumą. Šių duomenų ir jų vertinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovė yra moki, nes jos pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašytos turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino įmonės mokumą. Teismas nesiaiškino, ar atsakovės pateikto balanso duomenys atspindi tikrąją įmonės finansinę padėtį, ar jame yra nurodyta realaus turto vertė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės visą balanse nurodytą turto vertę sudaro bendrovės debitorinės skolos. Pažymėtina, jog teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis c. b. Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1473-407/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas įmonės (ne) mokumo vertinimo tikslu turėjo ne tik formaliai atkartoti debitorių sąrašo duomenis, bet ir įvertinti, ar debitorinės skolos realiai egzistuoja, ar jų realumas pagrįstas objektyviais duomenimis, apskaitos dokumentais, įvertinti šių skolų išieškojimo galimybes. Pateikto sąrašo turinys leidžia daryti prielaidą, kad skolininkai skolas įsipareigojo grąžinti tik 2025-2026 metais. Apeliacinio teismo vertinimu, iš atsakovės selektyviai pateiktų duomenų, pagrindžiančių debitorinių skolų dydį, nėra galimybės įžvelgti bendrovės mokumo padėties gerėjimo perspektyvų trumpuoju laikotarpiu. Priešingai, itin ilgas skolininkų prievolių vykdymo terminas, atsakovės deklaratyvūs teiginiai dėl ketinimo reikalauti išankstinio skolų grąžinimo, apeliantės išsakytos abejonės dėl bendrovės ir jos skolininkų sąsajumo, sukelia didelių abejonių dėl į bendrovės balansą įtraukto turto realumo.
16. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kuriais įrodinėjama aplinkybė dėl įsipareigojimų apeliantei dalinio vykdymo. Apeliacinis teismas iš bylos duomenų nustatė, kad apeliantė nepriėmė bendrovės siūlymo dėl taikaus susitarimo. Teismui nepateikti įrodymai, kad dalinis prievolės vykdymas grindžiamas šalių susitarimu. Kita vertus, aplinkybė, jog savo gerą finansinę padėtį akcentuojantis juridinis asmuo ilgą laiką negali likviduoti skolos biudžetui ir tam tikslui nurodo išgalintis skirti tik apie 500 Eur kasmėnesinę įmoką, kelia papildomų abejonių deklaruojama gera turtine padėtimi, vykdomos veiklos pelningumu ir tęstinumu.
17. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius, jog įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-798/2018). Tai iš esmės atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytą sąlygą, kuri sudaro savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą.
18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis neturėjo pagrindo daryti išvados, kad atsakovė ĮBĮ prasme yra moki (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgus į tai, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos UAB „Rinkotyra“ iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymint, kad būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti savo mokumą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais, kuri gali būti įgyvendinta teismui pateikus duomenis, kuriais būtų pašalintos aukščiau nurodytos abejonės dėl jos mokumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rinkotyra“ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.