Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas D. D. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad įstatymo nustatytu terminu nebuvo atsakyta į jo prašymą dėl resocializacijos programos vykdymo, be to, buvo atsakyta formaliai ir neobjektyviai.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Administracinių sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2024-01-01 iki 2024-12-31, toliau - VAĮ) 10 straipsnis, kurio 4 dalyje sakoma, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys.

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Vilniaus kalėjimo viršininką su prašymu „informuoti jį raštiškai, kada bus vykdoma jam asmeniškai reikalinga resocializacijos proceso programa, kurią vykdys psichologas V. A., taip pat koks bus programos pavadinimas“ (5 b. l.). Nesulaukęs atsakymo pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d. pateikė skundą Kalėjimų tarnybos viršininkui, kuriame nurodė, kad parašęs prašymą negavo raštiško atsakymo, Vilniaus kalėjimo pareigūnai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį (6 b. l.). Vilniaus kalėjimo viršininkas pareiškėjui atsakė 2024 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. SN-25-1144 (31-33 b. l.), kuriame nurodė, kad laikotarpiu nuo 2024-02-05 iki 2024-04-02 pareiškėjas dalyvavo intervencinėje priemonėje „Problemų sprendimai ir nusikalstamumo rizikos analizė“, vykdytoje grupinės terapijos principu, o šiuo metu yra įtrauktas į elgesio keitimo programos „Tik tu ir aš“ laukiančiųjų eilę, tačiau įstaigoje yra tik vienas psichologas, todėl laikotarpis nuo įtraukimo į šios programos laukiančiųjų eilę iki realios programos vykdymo pradžios gali būti neapibrėžtas ir trukti pusmetį ar ilgiau. Į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 12 d. skundą Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjui atsakė 2024 m. spalio 8 d. raštu, kuriame nurodė, kad Vilniaus kalėjimo atsakymas į jo 2024-08-08 prašymą dėl techninės žmogiškosios klaidos buvo pateiktas pažeidus VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl skundas pagrįstas (34-36 b. l.).

Vilniaus kalėjimo administracija, gavusi pareiškėjo prašymą, privalėjo veikti kaip viešojo administravimo subjektas, todėl pareiškėjui turėjo atsakyti per VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, o jos atsakymas turėjo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Į pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 8 d. prašymą (gautas ir užregistruotas tą pačią 2024 m. rugpjūčio 8 d., reg. Nr. NPS-25-5477) atsakyta tik 2024 m. rugsėjo 20 d., t. y. po 30 darbo dienų, terminas atsakymui pateikti nebuvo pratęstas, todėl laikytina, kad Vilniaus kalėjimo administracija pažeidė VAĮ 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis numato, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta: atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Vilniaus kalėjimo viršininkas, atsakydamas į pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 8 d. prašymą informuoti jį, kada bus vykdoma resocializacijos programa, kurią vykdys konkretus psichologas V. A., ir koks bus programos pavadinimas, 2024 m. rugsėjo 20 d. rašte tik informavo pareiškėją apie jo nesėkmingą dalyvavimą intervencinėje priemonėje ir apie tai, jog pareiškėjas yra įtrauktas į elgesio keitimo programos laukiančiųjų eilę, o laikotarpis iki realios programos vykdymo pradžios gali trukti pusmetį ir ilgiau, tačiau neatsakyta, ar programą vykdys pareiškėjo nurodytas psichologas ir konkrečiai kada bus vykdoma resocializacijos programa. Taigi Vilniaus kalėjimo viršininko atsakymas pareiškėjui nekonkretus, neatsakyta į tai, ko prašė pareiškėjas, nepagrįstas teisės aktais, todėl laikytina, kad jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas laiko, kad Vilniaus kalėjimo viršininkas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus, ir yra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus.

Tačiau siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jis jautė nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, miego sutrikimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, nerimą, todėl kreipėsi į psichiatrę S. G., kuri skyrė gydymą nuo 2024-09-17.

Pareiškėjas į bylą pateikė 2024-09-17 ir 2024-10-10 ambulatorinio apsilankymo aprašymus (8-9 b. l.), iš kurių matosi, kad pareiškėjui suteikta planinė pagalba, nustatyta diagnozė (duomenys neskelbiami), paskirtas gydymas vaistais, tačiau aprašymuose nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patyrė skunde teismui nurodytus negalavimus ir būtent dėl laiku negauto atsakymo į savo prašymą. Teismui 2024-10-28 nutartimi įpareigojus Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą pateikti teismui pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašus ir kitus medicininius dokumentus, gautas atsakymas, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas du kartus lankėsi pas medikus ir išrašus pridėjo prie savo skundo, daugiau medicininių dokumentų pateikti neturi (38-40 b. l.). Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog nuodytus nepatogumus ir išgyvenimus jis patyrė dėl šioje byloje konstatuotų Vilniaus kalėjimo administracijos veiksmų.

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad laiku negavęs atsakymo į savo prašymą pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, tačiau atsakovės padarytą pažeidimą laikyti intensyviu, galėjusiu sukelti pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, nėra pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog aukščiau nurodyti sutrikimai pareiškėjui diagnozuoti būtent dėl laiku negauto atsakymo, taigi tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir atsakovės neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui kilo neturtinė žala. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.