- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-15
- Bylos Nr.
- 2A-29-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Atsakovas
- akcinei bendrovei “Lietuvos geležinkeliai”
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui akcinei bendrovei “Lietuvos geležinkeliai” Keleivių vežimo direkcijai, dėl žalos gamtai atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 58 964,27 Lt žalos padarytos aplinkai atlyginimą.
Nurodė, kad 2005-12-31 baigėsi Gamtos išteklių naudojimo (GIN) leidimo atsakovui galiojimo laikas. Paraišką naujam leidimui gauti atsakovas privalėjo pateikti likus 60 dienų iki jo galiojimo pabaigos, tačiau paraiška iki 2005-11-02 pateikta nebuvo. Atsakovas 2006-02-27 raštu atsakovui nurodė, kad paraiška laiku nepateikta dėl vykdomos atsakovo padalinių restruktūrizacijos, paraišką pateikė tik 2006-06-28. Leidimas išduotas 2006-09-04, po paraiškos korekcijų ir derinimo. Atsakovas 2006-01-01 – 2006-09-04 ūkinę veiklą vykdė neturėdamas leidimo. Šiuo laikotarpiu į žemės paviršių be leidimo pateko 0,2491 t, o į atmosferą išmesta 10,894 t teršalų. Tuo aplinkai padaryta 58 964,27 Lt žala. Atsakovas neneigia aplinkybės, kad jis turėjo gauti Taršos integruotos prevencijos kontrolės (toliau - TIPK) leidimą, kas įrodo atsakovo kaltę padarius žalą aplinkai.
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad metodika, kurią ieškovas taikė paskaičiuodamas žalos dydį, taikoma kai žala padaroma: dėl vienkartinio teršimo; išmetus teršalus neleistinoje vietoje neleistinu būdu; kitaip užteršus aplinkos komponentus. Atsakovas minėtų veikų nepadarė, vykdydamas savo ūkinę veiklą leistinų taršos normų neviršijo. Atsakovo taršos normos, lyginant su laikotarpiais, kuriais jis turėjo leidimus, nekito. Nurodytu žalos padarymo laikotarpiu nebuvo sumontuotas joks papildomas įrenginys ar atlikti kiti veiksmai, dėl kurių būtų daroma žala. Ieškovo pareigūnai, kol jis dirbo be leidimo, nuolat tikrino įmonę, tačiau pažeidimų nenustatė. Atsakovas ėmėsi priemonių atmosferos oro taršos šaltiniams tirti, įdiegtos priemonės galimai taršai sumažinti. Atsakovas taip pat mokėjo aplinkos taršos mokesčius. Kadangi Keleivių vežimo direkcija organizuoja ir vykdo keleivių pervežimą geležinkelių transportu visoje šalyje, laikotarpiu, kol neturėjo leidimo, nutraukti vykdomos veiklos atsakovas negalėjo, nes būtų padarytas neigiamas poveikis ir žala visuomenei. Žala, padaryta aplinkos orui, paskaičiuota 2006-02-26 įsigaliojusios Metodikos 30 p. pagrindu, kuris žalai, atsiradusiai nuo 2006-01-01 iki 2006-02-26 netaikytinas. Už tai, kad veikla buvo vykdoma be leidimo, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus keleivinių vagonų depo vyr. inžinieriui buvo paskirta 1 500 Lt administracinė bauda.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad laikotarpiu, kuriuo ieškovas vykdė ūkinę veiklą be leidimo, t. y. nuo 2006-01-01 iki 2006-09-04, jam nebuvo nustatyti taršos normatyvai, jis iš viso neturėjo teisės savo veikla paskleisti aplinkoje kokių nors teršalų, todėl nesant normatyvų bet koks teršalų kiekis laikytinas viršijančiu leistiną išmesti kiekį ir pakanka įrodyti, kad iš viso bent kiek teršiama aplinka. Teismas laikė nustatytomis visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – dėl atsakovo kaltės neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos atsiradimo, nes 2006-01-01 – 2006-09-04 dėl atsakovo ūkinės veiklos į žemės paviršių pateko 0,2491 t, o į atmosferos orą išmesta 10,894 t teršalų, kadangi teršalai buvo paskleisti, atsakovas laikytinas tokiu būdu padaręs žalos aplinkai, be to, atsakovas neneigia, kad dėl jo kaltės neteisėtai (neturint leidimo) į žemės paviršių ir orą pateko teršalai, o jo ūkinė veikla buvo šio patekimo priežastimi.
Teismas nurodė, kad nors 2006-02-14 įsakymo 30 p. negalėjo būti taikomas nuo 2006-01-01 atsiradusiai žalai paskaičiuoti, tačiau šiame punkte numatyta žalos paskaičiavimo formulė iki jo pakeitimo (2002-09-09 įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 28 p.) ir po to išliko tokia pati, tiesiog buvo papildyta nuostata apie jos taikymo ribas, be to, tai neturi įtakos paskaičiuotam žalos dydžiui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas užteršė aplinkos komponentus, kaip nurodoma Metodikos 1 p., todėl ši Metodika žalos paskaičiavimui taikytina. Teismas sprendė, kad į bylą nepateikta jokių konkrečių žalos, taikant minėtą Metodiką, paskaičiavimų, be to, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-23/2005 ieškovas nepateikė papildomų žalos dydžio įrodymų, neįrodė, kad aplinkos situacija būtų pablogėjusi, nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad žala aplinkai pasireikš ateityje. Aplinkos būklė po laikotarpio, kuriuo atsakovas vykdė veiklą be leidimo, nesiskiria nuo pirminės, ypatinga ekologinė situacija nesusidarė.
Teismas atsižvelgė į atsakovo elgesį kreipiantis į ieškovą ir nurodant, kodėl laiku negali pateikti paraiškos leidimui gauti, tas aplinkybes, kad lyginant su buvusia būkle, aplinkos taršos situacija leidimo neturėjimo metu nepasikeitė, o atlikus valymus net pagerėjo, įvertino atsakovo veiksmus skiriant lėšas ir diegiant priemones taršai mažinti, pastoviai mokant mokesčius už aplinkos teršimą, todėl remdamasis CK 1.5 str. 4 d., numatančia, jog aiškinant įstatymus ir juos taikant privalu vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo priteisti ieškovo prašomos žalos aplinkai atlyginimo sumą. Teismas nurodė, kad atsakovo veiksmuose nėra piktybiškumo ir tyčios. Teismas padarė išvadą, kad aplinkai nebuvo padaryta itin didelė, didesnė nei turint leidimą, žala, todėl jos dydis, paskaičiuotas pagal 2002-09-09 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 471 patvirtintą metodiką, nepateikiant jokių kitų žalos įrodymų, negali būti priteisiamas. Teismas formaliai nustatė, kad žala aplinkai padaryta, tačiau laikė, kad ieškovas tinkamai neįrodė realiai aplinkai padarytos žalos dydžio, o atsižvelgiant į tai, kad už veiklos vykdymą be leidimo buvo taikytos nuobaudos administracine tvarka, žalos atlyginimas iš atsakovo nepriteisiamas.
Šalies argumentai
Ieškovas LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007-10-10 teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl žalos aplinkai atlyginimo, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika žalos aplinkai atlyginimo bylose, tuo pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 263 straipsnyje.
Nurodo, kad teismas, nustatęs, jog žala padaryta, nepagrįstai jos nepriteisė ieškovui, tuo netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 d. numatančią visišką nuostolių atlyginimą, nenumatant galimybės nepriteisti.
Ieškovas taip pat nesutinka su teismo pateiktu 2002-09-09 įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos ir jos pagrindu atlikto žalos aplinkai paskaičiavimo teisiniu įvertinimu nepagrįstai vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kadangi vienintelis teismas, formuojantis vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-1529/2002 nurodyta, kad teismas, atmesdamas tokios metodikos pagrindu atliktą žalos aplinkai paskaičiavimą, turi nurodyti metodikos pažeidimus.
Teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.428 straipsnį, Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. nuostatas, nes ūkio subjektui, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pavojingumą, civilinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą taikoma be kaltės.
Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad jeigu būtų išduotas leidimas, jame nurodyti normatyvai būtų tokie patys, kadangi tik leidime apibrėžiamos leistinos ūkinės veiklos sąlygos ir normatyvai.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentas, jog pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnį žala turi būti atlyginta visiškai, prieštarauja ne tik įstatymui, bet ir sąžiningumo bei protingumo principams, nes nuostoliai gali būti visiškai neatlyginti, gali būti taikomas atleidimas nuo pareigos atlyginti žalą, taip pat netaikomas visiškas nuostolių atlyginimo principas pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 ir 9 dalis, Civilinio kodekso 6.282 straipsnį. Teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo elgesį vykdant ūkinę veiklą, kuri pasireiškė tuo, jog buvo rūpinamasi aplinkos apsauga, mažinamos leistinos aplinkos taršos normos, mokami aplinkos taršos mokesčiai ir kt. Atsakovas, mokėdamas aplinkos taršos mokesčius, jau yra atlyginęs (kompensavęs) neigiamą poveikį aplinkai, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja dvigubos kompensacijos.
Atsakovas nepadarė nei vienos veikos, nurodytos Metodikos 30 p., taršos normos nekito, jos nebuvo viršytos nei iki leidimo galiojimo pabaigos 2005-12-31, nei vykdant ūkinę veiklą bei leidimo nuo 2006-01-01 iki 2006-09-03, nei išdavus leidimą nuo 2006-09-04. Ieškovo prašoma atlyginti žala paskaičiuota nenurodant formulių, kuriomis remiamasi, taikomų indeksų, nevertinant pirminės būklės (sąlygų), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybių ir laiko. Be to, ieškovas nepagrįstai atgaline data vadovaujasi 2006-02-26 Metodikos 30 p., nes ši norma taikoma žalos aplinkai paskaičiavimui, kuri atsirado 2006-01-01.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad atsakovas AB “Lietuvos geležinkeliai” Keleivių vežimo direkcija savo ūkinę veiklą vykdė neturėdamas Gamtos Išteklių Naudojimo leidimo, nes jo galiojimas pasibaigė 2005-12-31 (b.l. 4). Paraiška naujam Taršos Integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimui gauti Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūroje gauta tik 2006-06-28 (b.l. 93). TIPK leidimas atsakovui išduotas tik 2006-09-04 (b.l. 97). Už šį pažeidimą atsakingam atsakovo darbuotojui – Keleivių vežimo valdybos Keleivinių vagonų depo vyriausiam inžinieriui – buvo skirta 1500 Lt dydžio bauda, kuri buvo sumokėta (b.l. 56-59). Atsakovas neginčija, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-09-04 vykdė ūkinę veiklą neturėdamas TIPK leidimo ir tuo pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Ieškovas prašo priteisti žalą, kurią atsakovas padarė aplinkai nevykdydamas įstatymuose numatytos pareigos turėti TIPK leidimą.
Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ar rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis). Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdydamas savo ūkinę veiklą ir išmesdamas iš stacionaraus taršos šaltinio teršalus, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. LR Aplinkos ministro 2005-06-29 įsakymu patvirtintų TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 86 p. numato, kad jeigu dėl šių Taisyklių nuostatų nesilaikymo padaroma žala aplinkai, veiklos vykdytojas privalo atlyginti padarytus nuostolius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas tokio leidimo neturėjo, tačiau per laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2006-09-04 į žemės paviršių išmetė 0,2491 tonų teršalų ir į atmosferos orą išmetė 10,894 tonų teršalų.
Civilinei atsakomybei atsirasti be kaltės ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo taip pat yra būtini žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad be atsakovo kaltės, kuri pasireiškė įstatymuose numatytos pareigos nevykdymu, yra nustatyta žala aplinkai, nes išmetus aukščiau nurodytą kiekį teršalų į aplinką neturint tam leidimo pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. nuostatas pripažįstama, jog padaryta žala aplinkai. Tarp atsakovo veiksmų - neturėdamas leidimo paskleidė aplinkoje teršalus – ir atsiradusios žalos aplinkai yra tiesioginis ryšys. Tokios realios žalos pinigine išraiška faktiškai negalima išreikšti, todėl ieškovas teisingai vadovavosi LR Aplinkos ministro 2002-09-09 įsakymu patvirtinta dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika ir teisingai paskaičiavo padarytą žalą aplinkai.
Visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas aplinkybes nustatė ir konstatavo savo sprendime pirmos instancijos teismas, tačiau konstatavęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo kitokių veiksmų susijusių su TIPK leidimo gavimu, bei mokesčių už aplinkos teršimą mokėjimu, progresyvių technologijų mažinančių gamtos teršimą įdiegimu į gamybą, įvertinęs, kad atsakovas už minėtus neteisėtus veiksmus nubaustas administracine tvarka bei tai, kad atsakovas realios padarytos žalos gamtai neskaičiavo, bei vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.5 str. 4 d. nuostata, nepriteisė ieškovo prašomos žalos. Būtent su tokia išvada ir nesutinka ieškovas.
Nors pirmos instancijos teismas savo sprendimo netenkinti ieškinį faktiškai nepagrindė materialine teisės norma, tačiau kolegija sprendimo iš esmės dėl ieškinio netenkinimo nekeičia. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo veiksmus nepiktybiniais, nes atsakovas nuo pat veiklos be TIPK leidimo pradžios stengėsi derinti šiuos veiksmus su aplinkos apsaugos institucijomis, nurodydamas priežastis, dėl ko nepateikė paraiškos leidimui gauti, t.y. 2006-01-04 raštu jis kreipėsi su prašymu pratęsti terminą leidimui gauti (b.l. 52). Nors tai nėra pagrindas vykdyti veiklą be TIPK leidimo, tačiau tai rodo, kad atsakovas elgėsi sąžiningai, informavo ieškovą apie leidimo neturėjimą, o ne slėpdamas leidimo neturėjimo faktą. Taip pat ta aplinkybė, jog atsakovas vykdė reorganizaciją, kurios metu buvo perskirstytos veiklos rūšys ir atsakomybės ribos, įtakojo pavėluotą paraiškos leidimui gauti pateikimą (b.l. 55). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo veiklos – keleivių ir bagažo vežimą geležinkeliu Lietuvoje ir tarptautiniais maršrutais – negali nutraukti, nes tai būtų nepalyginamai didesni nuostoliai, nei žala aplinkai, taip pat nors neturėjo leidimo išmesti į aplinką teršalų per tam tikrą laikotarpį, tačiau už tą laikotarpį mokėjo mokesčius už aplinkos teršimą (b.l. 92), tokiu būdu atlygindamas neigiamą poveikį aplinkai; atsakovo išmesti į aplinką teršalai neviršijo nei prieš tai turėtu leidimu nei po to turimu leidimu nustatytų išmetamų teršalų normatyvų, teismas turėjo pagrindą taikyti Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalį ir šiuo pagrindu mažinti arba nepriteisti žalos atlyginimo. Nors teismas nepriteisdamas žalos vadovavosi tik CK 1.5 str. nuostatomis nenurodęs konkrečios normos, kurios pagrindu priėmė tokį sprendimą, tačiau dėl to sprendimą naikinti nėra pagrindo, nes kolegija šią klaidą taiso negrąžindama iš naujo nagrinėti bylos.
Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą ir surašydamas sprendimą be pagrindo rėmėsi Lietuvos Apeliacinio teismo 2005-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-23/2005 suformuluota taisykle apie žalos paskaičiavimą pateikiant papildomus įrodymus, kai nėra galiojančios žalos aplinkai paskaičiavimo metodikos. Teismo paminėtoje nutartyje ir nagrinėjamoje byloje yra skirtingos aplinkybės. Minėtoje byloje žalos padarymo metu Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 458 patvirtinta žalos skaičiavimo metodika Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimu pripažinta antikonstitucine, todėl žalos padarymo metu - 2000 metais – nebuvo žalos paskaičiavimo metodikos, kuri galėjo būti taikoma, tokiu būdu Apeliacinis teismas sprendė, kad reikalinga įrodyti realią padarytą gamtai žalą. Atvirkščiai šios bylos nagrinėjimo metu galioja 2002-09-09 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 471 patvirtinta metodika ir ieškovas turėjo pagrindą ją taikyti. Kadangi šis pirmos instancijos teismo sprendimo motyvas dėl suformuotos praktikos taikymo neįtakoja priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas nekeistinas, tik nurodyti teismo motyvai šalinami iš sprendimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, kurių nešalino iš sprendimo. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.