- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-04
- Bylos Nr.
- 3K-3-88/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Janina Januškienė (pran.), Česlovas Jokūbauskas
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- A. O. Ž., V. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretieji asmenys A. O. Ž., V. J. ir kt., dėl sprendimų ir įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo parduoti žemės sklypą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. P. 2006 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinio pareiškimą, prašė panaikinti: 1) Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 77; 2) Kauno rajono valdybos 2003 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 39; 3) Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 02-05-5889 dalį, kuria žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys, pažymint jas Nr. 53 (0,10 ha) ir Nr. 54 (0,21 ha), priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui, ir suprojektuotas žemės sklypas Nr. 97 (0,1925 ha), įtraukiant jį į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų, esančių po fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, sąrašą; 4) Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 02-05-10220 dalį, kuria žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys, pažymint jas Nr. 53 (0,10 ha) ir Nr. 54 (0,21 ha), priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui; 5) įpareigoti Kauno rajono savivaldybę priimti sprendimą, patvirtinantį 5000 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dydį bei Kauno apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą sudaryti su G. P. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (žemės sklypas, esantis prie G. P. nuosavybės teise priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas – 5000 kv. m), nustatant atsiskaitymo už žemės sklypo būdą – išsimokėtinai.
Ieškovė nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. privatizavimo sutartimi R. J. N. nuosavybės teise įsigijo gydymo paskirties pastatą/gydomąjį korpusą 1D1m, turintį 285,69 kv. m ploto (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais (šuliniu, kiemo aikštele) (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Prie privatizuoto objekto (gydymo paskirties pastato) privatizavimo sutarties sudarymo metu buvo priskirtas 50 arų žemės sklypas. Privatizavimo sutartimi pirkėjas valstybei buvo įsipareigojęs išsinuomoti privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą, tačiau valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta. 2005 m. rugsėjo 20 d. R. J. N. įpėdinė A. U. pardavė gydymo paskirties pastatą su kiemo statiniais ieškovei G. P. Sudarant šią sutartį, Kauno apskrities viršininkas sutiko, kad pardavėja perleistų ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisę. Remdamasi 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260, 2006 m. vasario 8 d. ieškovė kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama įsigyti prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių naudojamą 50 arų valstybinės žemės sklypą, tačiau Kauno rajono savivaldybė vilkino šio klausimo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Parengiamųjų teismo posėdžių metu atsakovas pateikė dokumentus, kad Kauno rajono valdyba 2002 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 77 buvo nusprendusi rengti detalųjį planą ir žemės sklypo ribų planus 1925 kv. m žemės sklypui (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas priimtas pagal anksčiau galiojusias taisykles SNiP 2.04.01-89, kurių pagrindu žemės sklypo plotas buvo apskaičiuotas pagal sanatorijos lovų skaičių. Kauno rajono valdybos 2003 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. 39 iš esmės pakartoja Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 77. Ieškovė nurodo, kad minėti atsakovo sprendimai pažeidžia jos teises, nes be teisinio pagrindo, vadovaujantis sprendimo priėmimo metu jau negaliojančiomis taisyklėmis, nepagrįstai buvo sumažintas jai nuosavybės teise priklausančių pastatų naudojimui reikalingas žemės sklypas.
Vykstant šalių ginčui teisme dėl ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams reikalingo naudojimui žemės sklypo ribų ir dydžio ir Kauno rajono apylinkės teismui 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovams atlikti bet kokius valdos ginčo sklype planavimo veiksmus, Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 02-05-10220 ir 2006 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 02-05-5889 buvo naujai suformuotos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys, pažymint jas Nr. 53 (0,10 ha) ir Nr. 54 (0,21 ha), ir priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui bei suprojektuotas žemės sklypas Nr. 97 (0,1925 ha), įtraukiant jį į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų, esančių po fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, sąrašą. Į naujai suformuotus sklypus bus atkuriamos nuosavybės teisės asmenims, suteikiant lygiaverčius žemės sklypus. Ieškovė nurodė, kad nepagrįstai naujai suformuoti sklypai buvo perduoti į laisvos valstybinės žemės fondą, nes šie žemės sklypai reikalingi ieškovei nuosavybės teises priklausančių pastatų naudojimui. Ieškovė pažymėjo, kad į šiuos žemės sklypus siekiama ne atkurti nuosavybės teises asmenims natūra, bet suteikiant lygiaverčius žemės sklypus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškinio senaties terminas atsakovo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimui Nr. 77 ir Kauno rajono valdybos 2003 m. vasario 4 d. sprendimui Nr. 39 ginčyti nepraleistas, nes ieškovei nebuvo įteikti ir jai nebuvo žinoma apie skundžiamus atsakovo aktus. Teismas ieškinio reikalavimą panaikinti Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 77 atmetė vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais. Teismas sprendime nurodė, kad ginčijamo valstybinės žemės sklypo dydis nustatytas pagal nusistovėjusią tvarką ir metodiką, kuri, nors ir buvo negaliojanti (Statybos normų ir taisyklių SNiP 2.04.01-89 ,,Mietų, kaimų ir gyvenviečių planavimas ir statumas“), tačiau neprieštaravo įstatymams, buvo logiška ir atitiko Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 3 punkto reikalavimą, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tokio dydžio žemės sklypai, kurie būtini statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Atmetęs reikalavimą panaikinti Kauno rajono savivaldybės 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 77, teismas atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus, nes laikė juos išvestiniais iš atmestojo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 3 punkte nustatyta, jog prie nuosavybės teises priklausančių statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose ir tik tokio dydžio, koks būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl statiniui (duomenys neskelbtini) eksploatuoti reikalingo žemės sklypo dydžio, todėl laikė, kad, nustačius žemės sklypo dydį, Kauno rajono savivaldybės sprendimas rengti detalųjį planą yra teisėtas ir pagrįstas. Kitus ieškinio reikalavimus kolegija taip pat laikė išvestiniais iš reikalavimo panaikinti Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 77.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė G. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CK 6.394 straipsnio 3 dalį. 4.48 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 3 straipsnį bei nesivadovavo teisėtų lūkesčių principu. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį savininkas įgyja į parduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip. Ieškovės teisės išsinuomoti (ar įsigyti nuosavybės teise) 5000 kv. m žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų neapribotos nei šalių (valstybės ir privataus asmens) tarpusavio sandorio, nei įstatymo. Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 77 buvo kritiškai įvertintas ir Seimo kontrolieriaus išvadoje, kurioje savivaldybės institucijos buvo įpareigotos peržiūrėti sprendimą. Žemės sklypo plotas yra tikslus, jo ribos aiškios, todėl neaišku, kokiu teisiniu pagrindu šis plotas buvo sumažintas.
2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad sandorio pagrindu atsirandančių teisių ir pareigų pobūdį lemia sandorio sudarymo metu galiojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, Nr. 3K-3-384/2001). Buvęs pastatų savininkas R. J. N., įsigijęs nuosavybės teises statinius (duomenys neskelbtini) pagal tuo metu galiojusią naudojamų žemės sklypų išpirkimo tvarką, atsižvelgiant į privatizavimo sutartį bei kitus privatizavimo dokumentus, įgijo teisę išsinuomoti 5000 kv. m valstybinį žemės sklypą. Teisę nuomotis tokio pat dydžio žemės sklypą prie pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra įgijusi ir ieškovė. Taigi valstybės ir savivaldybės institucijos neturi jokio teisinio pagrindo keisti sutartiniais santykiais nustatytų prievolių dėl privataus asmens.
3. Teismas nevertino Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 02-05-5889 ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Nr. 02-05-10220 teisėtumo. Pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 385 nustatyta, kad žemėtvarkos projektai yra rengiami taip, kad sklypų ribos būtų aptartos su kiekvienu asmeniu, pageidaujančiu išsipirkti ar nuomoti valstybinę žemę. Ieškovė apie projekto rengimo procedūras nebuvo tinkamai informuota. Argumentas, kad apie projektą buvo paskelbta viešai, gali būti sietinas tik su visuomenės dalyvavimo užtikrinimu, o ne privačių asmenų teisių ir interesų paisymu. Be to, atsakovo sprendimas suformuoti naujai sklypus ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams priskirtoje valdos teritorijoje ir priskirti juo laisvos žemės fondui prieštarauja Žemės įstatymo 3 straipsniui. Laisvos žemės fondui priskiriama neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė. Ginčo žemės sklypas buvo priskirtas prie privatizuojamo objekto. Pažymėtina, kad ginčijamus sprendimus atsakovas priėmė vykstant ginčui teisme dėl ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams priskirtinos valdos dydžio ir ribų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad statiniai pagal privatizavimo sutartį buvo parduoti be suformuoto žemės sklypo. Savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 260 ir VšĮ Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės duomenimis, suformavo 1925 kv. m ploto sklypą, reikalingą privatizavimo sutartimi įsigytiems statiniams eksploatuoti. R. J. N. Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 77 neskundė, vadinasi, ieškovė neįgijo daugiau teisių, nei turėjo nekilnojamojo daikto savininkas. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai iš atmesto reikalavimo.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad joks žemės sklypas prie pastato (duomenys neskelbtini) nebuvo priskirtas prie privatizavimo objekto, nebuvo registruotas nekilnojamojo turto registre. Inventorinis žemės sklypo planas nepatvirtina, kad sklypas buvo registruotas viešajame registre, Turto fondas neturi jokių kitokių dokumentų, susijusių su sklypo priskyrimu prie privatizavimo objekto. R. J. N. neskundė Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 77. Tokio sprendimo neskundė ir R. J. N. turto paveldėtoja ir teisių perėmėja A. U. Ji sutiko, kad bus formuojamas 1925 kv. m žemės sklypas. Po Seimo kontrolierių išvadų valstybės ir savivaldybės valdžios institucijos peržiūrėjo atliekamų procedūrų pagrįstumą, tačiau vis tiek nusprendė formuoti minėto dydžio sklypą. Be to, ieškovė nėra pateikusi jokių argumentų, jokio kito teritorijų planavimo dokumento, kokio ploto žemės sklypas yra reikalingas jai nuosavybės teise priklausančiam pastatui eksploatuoti.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. O. Ž. ir R. J. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodoma, kad teismų išvados yra pagrįstos, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nustatytas 1925 kv. m sklypo plotas yra per mažas ieškovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti. Ieškovės nepagrįsti reikalavimai dėl žemės pardavimo pažeidžia asmenų, kuriems atkuriama nuosavybė, grąžinant žemę lygiaverčiai sklypais, pirmenybės teisę ir kenkia nuosavybės atkūrimo procedūros eigai. O. A. Ž. mano, kad teismai vadovavosi teisėtų lūkesčių principu, nes tokius pat lūkesčius turi ir pretendentai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teisę į žemę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
VĮ Valstybės turto fondas 2000 m. spalio 26 d. sutartimi pardavė pastatą su kiemo statiniais. Pirkėjas sutarties 10 punktu įsipareigojo išsinuomoti privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas neregistruotas. Valstybės ir savivaldybės institucijų nustatytas 1925 kv. m žemės sklypas pastatui eksploatuoti. Ieškovė iš pirminio pastato savininko turto paveldėtojos pirko nurodytus pastatus su kiemo statiniais. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad apskrities viršininkas sutinka, jog parduodant pastatus būtų perleista žemės sklypo, kurio nuomos klausimas neišspręstas, nuomos teisė.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo ribų ir dydžio nustatymo bei žemės nuomos klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Žemės nuomos dalykas yra privačios arba valstybinės žemės sklypas (arba jo dalis), suformuotas pagal patvirtintą žemėtvarkos projektą arba kitą išsamų teritorijos planavimo dokumentą ir įregistruotas viešajame registre (CK 6.546 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. rugsėjo 16 d. perdavimo–priėmimo aktu gydomąjį korpusą ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini) perdavė VĮ Valstybės turto fondui. Šio akto pagrindu pastatas ir kiemo statiniai buvo įregistruoti patikėjimo teise Valstybės turto fondo vardu, žemės sklypas prie šių pastatų neregistruotas (T. 1, b. l. 92). VĮ turto fondo 2006 m. gegužės 12 d. rašte (25)-3R-1621 nurodyta, kad žemės sklypas yra neregistruotas, Turto fondas neturi dokumentų, susijusių su sklypo priskyrimu prie privatizavimo objekto. Sudarant pastatų pirkimo–pardavimo sutartį galiojo 1997 m. gruodžio 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1427 patvirtinta Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarka. Šios tvarkos 3.1 punkte nustatyta, kad Valstybės turto fondas turi teisę įpareigoti atitinkamas institucijas pateikti objekto privatizavimo duomenis; 31.1 punkte nurodyta, kad privaloma pateikti žemės sklypo, kuris nustatyta tvarka yra priskirtas valstybės kontroliuojamai įmonei, pastatams ir įrenginiams, nuomos ar panaudos sutartis, o jeigu tokios sutartys nesudarytos – kitus Vyriausybės nustatytus žemės sklypo suteikimo naudotis dokumentus. Dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nepateikta, taip pat nėra duomenų, jog būtų sudaryta panaudos sutartis, nuomos sutartis. Pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Valstybės turto fondo ir R. J. N. 2000 m. spalio 26 d., 10 punkte nurodoma, kad pirkėjas įsipareigoja išsinuomoti privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą (T. 1, b. l. 9). Tuo tikslu turėjo būti sudarytas detalusis planas ir (ar) atitinkamas žemės sklypo projektas, tačiau tokių dokumentų nepateikta. 2001 m. gegužės 28 d. Nekilnojamojo turto registre R. J. N. įregistravo privatizuotus statinius ir teises į juos. Pagal registro duomenis, žemės sklypas, kuriame yra statiniai, neregistruotas (T. 1, b. l. 51). Remiantis tuo, kas aptarta, pagrįsta laikytina teismų padaryta išvada, kad nėra teisinio pagrindo laikyti, kad prie pastatų teisės aktų nustatyta tvarka buvo paskirtas 5000 kv. m žemės sklypas.
Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 punkto 1 dalyje nustatyta, kad be aukciono išnuomojama valstybinė žemė, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Analogiška nuostata įtvirtinta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 punkte dėl žemės sklypo pardavimo. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje), ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė parduodama (nuomojama) pagal žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybių institucijos (Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnis). Pagal įstatymuose nustatytus įgaliojimus savivaldybės institucijos patvirtina bendruosius (generalinius) specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose raštu ir grafiškai pateikiami sprendimai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikšmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme įtvirtintas asmens teisės įgyti nuosavybėn ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad pagal Kauno rajono valdybos sprendimu patvirtintą detalųjį planą R. J. N. suteikta galimybė nusipirkti ar išsinuomoti 1925 kv. m ploto žemės sklypą prie per Turto fondą privatizuotų pastatų (Kauno rajono valdybos 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 77 „Dėl detaliųjų planų rengimo“, šiam sprendimui pritarta Kauno rajono valdybos 2003 m. vasario 4 d. sprendimu (dar kartą apsvarsčius žemės sklypo ribų ir dydžio klausimą po Seimo kontrolieriaus patikrinimo). Teismų sprendimuose konstatuota, kad R. J. N. 2002 m. spalio 26 d. mirė, 2003 m. vasario 4 d. posėdyje dėl žemės sklypo ribų nustatymo dalyvavo ir savo poziciją išreiškė turto paveldėtoja A. U., konstatavusi, jog dėl nustatyto sklypo dydžio (1925 kv. m) pastabų neturi, medicinos paslaugų įmonės pastate neketina steigti. A. U. 2005 m. rugsėjo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pastatą pardavė G. P. Kauno apskrities viršininkas 2005 m. rugsėjo 12 d. išduodamas sutikimą Nr. 10-1533 „Dėl žemės nuomos teisės perleidimo“ nurodė, kad žemės sklypo nuomos klausimas neišspręstas. 2005 m. rugsėjo 20 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią A. U. pardavė, o G. P. pirko gydymo paskirties pastatą (gydomąjį korpusą 1D1m, turintį 285,69 kv. m bendro ploto), esančius (duomenys neskelbtini), 2.2 punkte nurodoma, kad, vadovaudamasis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininkas sutinka, kad A. U. perleistų nuomos teisę žemės sklypo, kurio nuomos klausimas neišspręstas, prie naujajam savininkui perleidžiamo pastato IDI m. Esant aptartoms faktinėms aplinkybėms, kasatorė įgijo į parduodamą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvusi daikto savininkė.
CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, tai yra negaliojanti (šiuo atveju pirkėjo teisės į žemės sklypą yra aptartos patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje). Nagrinėjamoje byloje nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, ir kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Pagal pastato pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda įstatyme nustatytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį (CK 6.394 straipsnio 1 dalis). Kasatorė savo teisę išsinuomoti 5000 kv. m žemės sklypą kildina iš buvusio pirminio pastato savininko teisių. Byloje nustatyta, kad šiam dalyvaujant buvo suformuotas 1925 kv. m žemės sklypas, valstybės ir savivaldybės valdžios institucijos peržiūrėjo atliekamų procedūrų pagrįstumą. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, žemės sklypo ribos suformuotos 2006 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-5889 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ (apie žemėtvarkos projekto rengimą buvo informuota viešai). Pagrįstos laikytinos teismų išvados, kad ginčo sklypas suformuotas nepažeidžiant kasatorės teisių. Bylos duomenimis, nėra pagrindo teigti, kad būtų pažeistos Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad neperduota naudotis ar neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nepaneigia teismų padarytų išvadų. Byloje nėra duomenų, kad būtų nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės aktus ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti. Teisės aktai taikomi konkrečioje byloje konstatuotiems faktams, kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu neleidžia daryti išvados, jog teismai būtų pažeidę CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuoma yra prievolinės teisės institutas, nors turi daiktinei teisei būdingų požymių. Nuomininkas pripažįstamas teisėtu daikto valdytoju, kol nesibaigia nuomos sutartis, tačiau nuosavybės teisė į nuomojamą daiktą neperduodama. Teisėtą valdytoją nuo trečiųjų asmenų pažeidimų gina daiktinė teisė; teisėto valdytojo statusas nuomininko teisių apsaugai suteikia daiktinei teisei būdingų požymių (nuomos teisė seka paskui daiktą, nuomos teisė paveldima ir pan.). Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo nuomos sutartis nesudaryta, sprendžiamas ginčas dėl formuojamo žemės sklypo ribų ir dydžio nustatymo teisėtumo, taikant šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus, ir vėlesnio šio sklypo nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, todėl daiktinės teisės normos ginčo teisminiams santykiams reglamentuoti netaikytinos. Dėl to negalima sutikti su kasatorės argumentu, kad, spręsdami ginčą, teismai netinkamai taikė CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatas. CK 4.48 straipsnio 2 dalis ginčo teisminių santykių nereglamentuoja.
Kasacinio skundo argumentai, susiję su fakto klausimais (dėl sklypo dydžio apskaičiavimo ir pan.), nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas, dėl jų teisėjų kolegija nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Šalių ginčas yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Teismingumo nustatymo praktika tokio pobūdžio bylose yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus (2000 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-989/2000, 2000 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1136/2000, 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002) ir Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti (2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartis Nr. T-XX-67-06, 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. T-XX-79-06).
Kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų priimtus sprendimą ir nutartį.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato pagalbą (CPK 98 straipsnis). Išlaidų dydį, rengiant atsiliepimus į kasacinį skundą, patvirtina į bylą pateikti įrodymai (T. 2, b. l. 224, 225, 230, 231). Iš kasatorės G. P. trečiųjų asmenų A. O. Ž. ir R. J. naudai priteisiama kiekvienam po 900 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš ieškovės G. P. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui R. J. (duomenys neskelbtini) 900 Lt (devynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir trečiajam asmeniui A. O. Ž. (duomenys neskelbtini) 900 Lt (devynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.