Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-72-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-21
Bylos Nr.
1A-190-72-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arnoldas Šukaitis, Tomas Zdanavičius (pran.), Pranas Šimkus
Nuteistasis
E. K., Ž. S., J. R.
Advokatai
Česlovas Petronis
Kategorijos
Pranešėjas Tomas Zdanavičius Baudž. byla Nr. 1A-190-72/2010

Teisėja Gražina Kazilionienė Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592010 m. balandžio 21 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Onutei Astrauskienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nuteistajam E. K., gynėjui advokatui Česlovui Petroniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2008-07-17 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams vienuolikai mėnesių. Vadovaujantis LR BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2009-08-18 iki 2009-08-20.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti Ž. S. ir J. R., tačiau jie nuosprendžio neskundė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d., laikotarpyje nuo 1 val. iki 4 val., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. R. ir Ž. S., pagrobė D. Ž. priklausantį 2000 Lt vertės automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-14 nuosprendį ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Nurodo, kad bausmė jam paskirta formaliais pagrindais. Nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2009-08-08 buvo nepilnametis. Jam skiriant bausmę, teismas įvertino jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad yra charakterizuojamas patenkinamai, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau neįvertino, kad Panevėžio suaugusių mokymo centro direktoriui buvo padavęs prašymą tęsti mokslą aštuntoje klasėje. Šiuo metu jau mokosi minėtoje mokymo įstaigoje. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat neatsižvelgė į jo socialinę brandą, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Apeliantas teigia manantis, kad skiriant bausmę, teismas privalėjo įvertinti ir pačios jo padarytos veikos turinį – ją padarė neturėdamas jokių motyvų ir tikslų, t. y. iš vaikiškumo, veikiamas alkoholio ir draugų. Skunde nurodo, kad jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo pasyvus, jis nebuvo joks organizatorius. Idėja pagrobti automobilį kilo ne jam, jokių detalių sau ar pardavimui nepaėmė ir net neturėjo tokio tikslo. Todėl mano, kad negalėjo būti griežčiau nubaustas už pilnametį J. R.. Teigia, kad žalą yra atlyginęs, su nukentėjusiąja susitaikė, ji jam pretenzijų neturi. Mano, kad aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, yra svarbi, tačiau negali būti pripažinta lemiama skiriant bausmę.

Prokuroras teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir pastarojo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis neginčija savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo ir veikos kvalifikavimo, nesutinka tik su jam paskirta bausme, todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl to klausimo, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str. 3 d.).

Kolegija konstatuoja, kad bausmė E. K. paskirta teisingai ir jos keisti nėra teisinio pagrindo. Skirdamas bausmę nuteistajam E. K., apylinkės teismas LR BK 54 str., 91 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas nuosprendyje motyvavo, kodėl apeliantui paskyrė būtent tokią bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo kaltės formą bei rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į nuteistojo veikos pavojingumą - jis padarė vieną tyčinį apysunkį, baigtą, savanaudišką nusikaltimą nuosavybei. E. K. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytus du tyčinius tokios pat rūšies nusikaltimus - vagystes, be to, nusikalto per jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, todėl sutinkamai su LR BK 27 str. nuostatomis, jis laikytinas recidyvistu, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str.). Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo, nedaro jokių išvadų iš savo poelgių, neturi noro taisytis ir laikytis įstatymais nustatytos tvarkos, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad švelnesnės rūšies nei laisvės atėmimas bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Teismas iš esmės tinkamai įvertino apelianto asmenybę apibūdinančius požymius – anksčiau teistas, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, niekur nesimokė, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo. Teismas nurodė, kad nuteistasis niekur nedirba, tačiau kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, nusikalstamos veikos padarymo metu jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini), auto plovėju. Tačiau ši aplinkybė esminės įtakos paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui neturi, nes apelianto darbinis užimtumas nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, o tai leidžia daryti išvadą, kad jo tai teigiamai nepaveikė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apelianto charakterizuoti kitaip, nei patenkinamai, negalima. Iš 2009-08-27 tarnybinio pranešimo (T. 2, b. l. 44) matyti, kad E. K. buvo įrašytas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto pirmojo policijos komisariato dominančių vaikų elgesio kartoteką dėl to, kad 2008-04-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d., vadovaujantis LR BK 93 str., 82 str., 83 str., 87 str. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą vieneriems metams, įpareigojant tęsti mokslą, būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. Apeliantas, po šio nuosprendžio priėmimo praėjus trylikai dienų, vėl padarė du apysunkius tyčinius nusikaltimus nuosavybei – vagystes, už kurias 2008-07-17 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas galutine subendrinta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 21.00 val. iki 6.00 val., mokytis arba dirbti, uždraudžiant keisti gyvenamąją vietą be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios (T. 2, b. l. 27-30). Per jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuteistasis padarė naują nusikaltimą, taip pat vagystę, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, 2008-04-30 E. K. buvo pašalintas iš Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) mokyklos, nes jos nebelankė be pateisinamų priežasčių. Todėl aplinkybės, kad apeliantas šiuo metu mokosi Panevėžio (duomenys neskelbtini) mokymo centre, aštuntoje klasėje ir yra registruotas darbo biržoje, dėl aukščiau išdėstytų motyvų, negali būti pagrindu skirti E. K. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino padarytą žalą, atsakomybę sunkinančiomis – kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Kadangi teismas įvertino nuteistojo skunde, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodomų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – prisipažinimo ir gailėjimosi, žalos atlyginimo – reikšmes bausmės trukmei, dar kartą švelninti bausmę dėl šių aplinkybių nėra pagrindo.

Iš apeliacinio skundo spręstina, kad apeliantas prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atsižvelgiant dar ir į jo padarytos veikos turinį, t. y., kad veiką padarė iš vaikiškumo, veikiamas alkoholio ir draugų, neturėdamas jokių motyvų ir tikslų, taip pat į tai, kad jo manymu, jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo pasyvus. Tačiau iš byloje esančių įrodymų darytinos priešingos apelianto teiginiams išvados. Iš visų trijų nuteistųjų J. R., E. K. ir Ž. S. parodymų matyti, kad J. R. tokios pat markės automobilio turimu rakteliu atrakinus automobilio Mazda dureles, visi trys nuteistieji susėdo į automobilį. J. R. nepavykus rakteliu užvesti automobilio Mazda variklio, E. K. persėdo prie automobilio vairo ir sujungęs laidus, užvedė automobilį. Iki Rožyno kvartale esančių sodų automobilį vairavo E. K.. Ten minėtą automobilį paliko ir visi grįžo toliau švęsti draugės gimtadienio. Kitą dieną E. K. automobilį perstatė į kitą vietą, o dar vėliau kartu su Ž. S. nuvarė iki sodybos, kur jau tą patį vakarą ėmė jį ardyti, nes buvo nusprendę automobilio dalis parduoti. E. K. parodė, kad planavo iš pavogto automobilio į savo automobilį Mazda 323 F persidėti amortizatorius. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad E. K. vaidmuo nusikaltimo padaryme kaip tik nebuvo pasyvus, priešingai, jis atliko aktyvius veiksmus siekdamas užvesti automobilio variklį, taip pat jį vairavo, ardė. Nuteistųjų parodymų turinys išsamiai atskleidžia ir jų turėtus savanaudiškus tikslus. Tai, kad apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, negali būti prioritetu ir nulemti bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu skyrimą, nevertinant kitų jo asmenybę apibūdinančių požymių: tai, kad jis jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vagystės padarymą, taip pat, kad buvo teistas už dviejų vagysčių padarymą ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, kad skundžiamu nuosprendžiu nusikalstamą veiką – taip pat vagystę, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu.

Įvertinusi nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad apeliantui paskirta bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikė palankesnį apeliantui bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą, todėl jam paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių E. K. turėtų būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, byloje nenustatyta. Esant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumai, tenkinti apelianto skundą ir jame išdėstytais argumentais keisti nuosprendį bei skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas Zdanavičius Vytautas NorkūnasTeisėjai Arnoldas ŠukaitisPranas Šimkus