- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-09
- Bylos Nr.
- Iv-1586-561/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00751-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant D. Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, solidariai priteisti jam 708,24 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 3-osios kuopos 3-iame būryje vyresniuoju patruliu.
Skundo reikalavimą pagrindė paaiškindamas, jog pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 straipsnio 2 dalis). 2007-06-07 Seimas priėmė VTĮ 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta VTĮ 23 straipsnio 2 dalis (2002-04-23 redakcija). Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002-04-23 redakcija)), taip pat nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007-06-07 redakcija)), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, kad aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, taikant tokį teisinį reguliavimą, jam nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01 buvo neišmokėta 708,24 Lt priedų ir priemokų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 186 straipsnio 2 dalimi, yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Skunde taip pat nurodoma, kad, nagrinėjamu atveju, yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, kadangi, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (Civilinio kodekso 6.273 straipsnis). Iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės, dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).
Pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, teismas, išsprendęs šią bylą ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo arba atsakovų.
Šalies argumentai
A. J. nurodė, jog pagal Vilniaus AVPK pateiktus suvestinio atsiskaitymo lapelius, paskutinį kartą viso darbo užmokesčio atsakovas jam neišmokėjo 2008-09-30. Todėl, remiantis Darbo kodekso 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus, t.y. nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo A. J. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, argumentuodamas, kad Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį ir veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Paaiškino, kad apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurie turi būti taikomi tol, kol neteks galios arba kol Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Kadangi Vilniaus AVPK, mokėdamas priedus ir priemokas A. J., nepažeidė nei vieno teisės akto, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, o praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas.
Vilniaus AVPK atkreipė dėmesį, kad 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, jog kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, mano, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.
Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilniaus AVPK atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės.
Atsiliepimas
Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjo skunde nurodytų sumų nėra, t.y. Vilniaus AVPK sutinka, kad pareiškėjui A. J. neišmokėta darbo užmokesčio suma skunde nurodyta teisinga. Tačiau Vilniaus AVPK atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2006 metais – 41,29 Lt, 2008 metais už 2006 metus (1 ketv. – 40,75 Lt, 2 ketv. – 78,21 Lt, 3 ketv. – 208,78 Lt, 4 ketv. – 76,10 Lt), iš viso – 445,13 Lt. Teigia, kad šioje dalyje, vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, kas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 p., sudaro pagrindą bylos nutraukimui.
Vilniaus AVPK kaip Lietuvos valstybę atstovaujanti institucija atsiliepime į pareiškėjo A. J. skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, kuria Vilniaus AVPK paskirtas Lietuvos valstybės atstovu, nesutinka. Mano, kad Vilniaus AVPK yra netinkamas Lietuvos valstybės atstovas, nes iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 turinio akivaizdu, jog Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui ir, kad Lietuvos valstybę tokiose bylose turi atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2010-01-14 potvarkiu Nr. 13 įgaliotas asmuo.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui A. J. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (708,24 Lt), kuri susidarė laikotarpiu nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01, kai atsakovas Vilniaus AVPK taikė 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad A. J. laikotarpiu nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01 dirbo Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 3-osios kuopos 3-ajame būryje vyresniuoju patruliu, todėl jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos VTĮ VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. prašo priteisti jam solidariai iš atsakovų Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos 708,24 Lt sumą už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01.
Remiantis Vilniaus AVPK pareiškėjui ir teismui pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių už 2006 – 2008 metus duomenimis (b. l. 5-10; 28-33), nustatyta, kad atsakovas Vilniaus AVPK dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. J. už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01 neišmokėjo 708,24 Lt darbo užmokesčio (ginčo dėl sumos dydžio byloje nėra).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. J. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo A. J. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde be Vilniaus AVPK, atsakove taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau teismas daro išvadą, kad A. J. tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus AVPK, t.y. subjektu, privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Kadangi nagrinėjamoje byloje A. J. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atsakovu laikytinas tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Vilniaus AVPK.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, kad A. J. praleido ieškinio senaties terminą skundo dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2006 metus (41,29 Lt) bei 2008 metais už 2006 metus neišmokėtą darbo užmokestį (1 ketv. – 40,75 Lt; 2 ketv. – 78,21 Lt; 3 ketv. – 208,78 Lt; 4 ketv. 76,10 lt), t.y. dėl 445,13 Lt sumos priteisimo. Toks atsakovo argumentas grindžiamas tuo, jog nagrinėjamu atveju, turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos.
Šalies argumentai
Nagrinėjamu atveju, A. J. į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-03-24 (b. l. 1). Skunde prašo priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 2006 m. gegužės mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 41,29 Lt, o 2008 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui buvo taikytas 70 proc. ribojimas už 2006 m. 1, 2, 3 ir 4 ketvirčius (viso – 403,84 Lt). Taigi, vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skundo reikalavimas priteisti nepriemoką už 2006 metus ir 2008 metais už 2006 metus pritaikytą 70 proc. ribojimą (suma 445,13 Lt) (skaičiuojant trejus metus atgal nuo skundo padavimo dienos) pareikštas praleidus Darbo kodekso 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009; 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009) ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo (2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartis byloje Nr. 3K-3-206/2009) formuojamą praktiką, teismas savo iniciatyva, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 str. 3, 4 d., 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą, t.y. ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Analogiškai pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-20 nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010.
Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, spręsdamas šį klausimą, teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis (LAT 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Nagrinėjamoje byloje teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui bei į tai, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu toks reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujintinas (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjui A. J. už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01 priteistina visa jo skunde prašoma 708,24 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Taikant nurodytus A. J. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-10-01, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad A. J. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo A. J. reikalavimas priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.
Šalies argumentai
A. J. skunde atsakove nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Pagal ABTĮ 86 str. 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p.., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. J. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 708,24 Lt (septynis šimtus aštuonis litus 24 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.