Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu nuteistasis įpareigotas per laisvės apribojimo laikotarpį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš nuteistojo P. Š. P. Valstybinei ligonių kasai priteista 1 620,70 (vienas tūkstantis šeši šimtai dvidešimt litų ir septyniasdešimt centų) Lt.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. Š. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas, pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu, sužalojo ir sunkiai sutrikdė A. G. sveikatą, tai yra: 2006 m. kovo 25 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) esančioje autobusų stotelėje, panaudodamas šaunamąjį ginklą – pistoletą VZOR 50 CAL, taip sukeldamas pavojų gyvybei netoliese buvusių žmonių – G. A. , A. P. bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, peržengdamas būtinosios ginties ribas, vieną kartą šovė į nukentėjusįjį A. G. , padarydamas jam šautinę kiauryminę kairės krūtinės ląstos ertmės žaizdą su kairio plaučio sužalojimu ir nukraujavimu į kairę krūtinės ląstos ertmę ir dėl to sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiajam sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Š. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

P. Š. P. pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino. Nurodo, jog gynėsi teisėtai įgytu ginklu nuo dviejų neblaivių jaunuolių (A. G. ir G. A. ), kai šie netikėtai atsirado 2006 m. kovo 25 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) esančioje autobusų stotelėje. Vienas iš jų, t. y. A. G. , pasakė „ko žiūri“, o nuteistajam atsakius – puolė, bet tuo tarpu pastarąjį sulaikė G. A. . Jis (P. Š. P.) perspėjo, kad turi ginklą ir šaus, tačiau A. G. nekreipė dėmesio ir toliau puolė kelis kartus šokdamas iš viršaus, priversdamas P. Š. P. trauktis atbulą apie 20 metrų. Kai užpuolikas kliudė jo koją (kuri buvo skaudama po atviro lūžio), apeliantas susverdėjo ir pistoletas iššovė. Kitas asmuo – G. A. taip pat artinosi šaukdamas, jog šautų ir į jį. Po įvykio nuteistasis teigia iškvietęs policiją ir medicinos pagalbą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis A. G. pripažino užkabinęs P. Š. P.. Liudytojas G. A. taip pat patvirtino šią aplinkybę ir parodė, jog nukentėjusysis A. G. ėjo link nuteistojo, o šis traukėsi. Be to, įvykio metu nukentėjusysis buvo labai girtas ir nelabai ką prisiminė. Liudytojas A. P. parodė, kad matė kuomet jaunuoliai pradėjo priekabiauti prie P. Š. P., keikėsi, agresyviai elgėsi, ėmė jam grasinti, o nuteistasis traukėsi, tačiau jaunuoliai ėjo jam iš paskos, po to pasigirdo šūvis. Pagal liudytojo paaiškinimus jis mano, kad P. Š. P. nekaltas. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. A. ir R. M. patvirtino, jog apeliantas sakė, kad gynėsi nuo užpuolikų ir buvo labai susijaudinęs.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistojo gynimąsi nuo užpuolikų kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, šią išvadą motyvuodamas tuo, kad viskas įvyko šviesiu paros metu (iš ryto), nukentėjusysis nenaudojo jokių įrankių ar kitų priemonių ir nesudavė P. Š. P. nei vieno smūgio. Apeliantas mano, kad kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Nurodo, kad yra 85 metų amžiaus, II grupės invalidas, pensininkas, rezistencijos dalyvis, užpultas dienos metu viešoje vietoje, siekiant sumušti ar atimti ginklą, neleidžiant žiūrėti. Nuteistojo teigimu, jis negalėjo kitaip atremti dviejų jaunų bei girtų besiartinančių jaunuolių užpuolimo. Šie neišsigando jo įspėjimo ir akivaizdaus ginklo demonstravimo, o tuo tarpu kreiptis pagalbos nebuvo į ką, nes stotelėje tebuvo vienintelė moteris, kuri nepastebimai dingo. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nepaneigti jo (P. Š. P.) parodymai apie tai, kad nukentėjusysis elgėsi agresyviai ir kad nuteistasis turėjo teisę gintis nuo realaus ir prasidėjusio pavojingo kėsinimosi. Be to, pasiryžimą gintis vienintele galima priemone – ginklu (dėl ligos ir amžiaus kitaip apsiginti fiziškai nepajėgus) teismo manymu sąlygojo ir kaltininko ribotos galimybės tinkamai reaguoti į įvykius, įvertinti situacijos realumą, suvokti veiksmų adekvatumą, o taip pat ir aplinkinių abejingumas ir nenoras padėti senyvo amžiaus žmogui. Vienok prieštaraudamas šioms išvadoms teismas nurodo, kad P. Š. P., veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, panaudojo visiškai neadekvačias priemones, turėjo ir galėjo numatyti kitokį gynimosi būdą. Neatitinka tikrovės ir nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistasis savo elgesiu kėlė pavojų kitų žmonių gyvybei, nes esą kilus konfliktui įvykio vietoje buvo pašaliniai asmenys. Šį faktą paneigia „Šiaulių krašto“ laikraštyje policijos įdėtas skelbimas atsiliepti mačusius įvykį asmenis, į kurį niekas neatsiliepė. Buvimą kelių žmonių šūvio linijoje ikiteisminio tyrimo metu tvirtino tik A. G. (kuris pasak G. A. dėl girtumo nelabai ką prisiminė).

Apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 29 d. nutartį (kasacinė byla Nr. 2K-433, 1999 m.), kur išteisintas K. R. , nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, nes išteisintasis atėmė gyvybę kitam asmeniui gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą , t. y. veikdamas būtinosios ginties būklėje ir turėdamas teisę gintis, kadangi esamomis sąlygomis nebuvo aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžiui bei pavojingumui, todėl nebuvo ir būtinosios ginties ribų peržengimo.

Nuteistasis teigia jokio nusikaltimo nepadaręs, jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Apeliantas mano, kad be pagrindo priteistos nukentėjusiojo gydymo išlaidos 1 620,70 Lt Valstybinei ligonių kasai, taip pat nepagrįstai konfiskuotas pistoletas VZOR 50 CAL (duomenys neskelbtini) su šoviniais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis P. Š. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino P. Š. P. kaltu sužalojus nukentėjusįjį A. G. sunkiai sutrikdant jo sveikatą pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu, peržengiant būtinosios ginties ribas.

Nuteistasis neneigia, kad 2006 m. kovo 25 d., apie 10.30 val., Šiaulių mieste, autobusų stotelėje vykusio incidento metu, jo turėto šaunamojo ginklo – pistoleto šūviu buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis, tačiau atmestini apelianto argumentai, kad šūvis įvyko netyčia, pistoletui iššovus savaime ir kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Šiaulių apygardos teismo ištirtais bei nuosprendyje išdėstytais įrodymais – nuteistojo P. Š. P., nukentėjusiojo A. G. , liudytojo G. A. parodymais nustatyta, jog prieš iššaunant ir šūvio momentu, užtaisytą pistoletą savo rankoje laikė pats P. Š. P., o tarp jo ir nukentėjusiojo buvo maždaug vieno-pusantro metro atstumas. Bylos duomenys nepatvirtina, kad šiomis aplinkybėmis ginklas iššovė savaime, nenuspaudus nuleistuko. Pagal specialisto išvadas, pateiktas atlikus balistinį tyrimą (b. l. 33-34), bei šį tyrimą atlikusio ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto Vaido Kazlausko paaiškinimus, šaunamasis ginklas, kuriuo sužalotas A. G. , buvo tinkamas šaudymui, tvarkingas; eksperimentų metu nepastebėta jokių nukrypimų. Pats nuteistasis P. Š. P. tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, kad pistoletas iššovė savaime, t. y. todėl, kad artindamasis A. G. užšoko jam ant kojos, o tuomet iššovė ginklas, kurį užtaisytą jis laikė rankoje. Vienok net ir imant domėn šiuos nuteistojo parodymus, kartu įvertinus įvykio aplinkybes, situaciją – kad šūvio metu ginklą laikęs kaltininkas nesuklupo, nevyko jokios grumtynės tarp jo ir nukentėjusiojo, bei atsižvelgus į specialisto V. Kazlausko paaiškinimus, darytina išvada, kad šūvis įvyko ne pats savaime, o nuteistajam valingai nuspaudus pistoleto nuleistuką, kam, savaime suprantama, reikia tam tikrų fizinių pastangų. Antra vertus, ikiteisminio tyrimo metu P. Š. P. parodė, kad jis pats nesitaikydamas vieną kartą iššovė, nes nukentėjusysis artėjo prie jo (b. l. 100-101). Perskaičius šiuos parodymus teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis, nors ir neigdamas faktą, kad pats tyčia iššovė, iš esmės negalėjo nurodyti minėtus prieštaravimus pateisinančių priežasčių – esą neaiškiai nurodęs įvykio aplinkybes. Vienok atliekant parodymų patikrinimą vietoje (b. l. 103-106) ir visoje bylos ikiteisminio tyrimo eigoje (tame tarpe – ir rašydamas paaiškinimą – b. l. 95) P. Š. P. ne tik neneigė sąmoningai iššovęs, bet ir nenurodė, jog A. G. būtų jam kliudęs koją. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, jokio kontakto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nenurodė ir liudytojas G. A. , o taip pat nukentėjusysis A. G. . Taigi, apelianto paaiškinimai apie savaiminį šūvį vertinami kaip neatitinkantys tikrovės, šiuo būdu kaltininkas siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį.

Esant išdėstytoms aplinkybėms daroma išvada, kad P. Š. P. tyčia iššovė į A. G. iš artimo atstumo, suprasdamas, kad tokioje situacijoje, panaudodamas šaunamąjį ginklą, tai yra grėsmingą įrenginį, pritaikytą bei skirtą žalojančiai paveikti žmogaus kūną, savo veiksmais neabejotinai kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, taip pat numatydamas, kad gali jį sunkiai sužaloti bei to norėdamas, nes tyčia, pasireišk

usi valiniais veiksmais, buvo nukreipta į A. G. sužalojimą. Šūviu pataikydamas į nukentėjusiojo krūtinės ląstos sritį, nuteistasis, kaip patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (b. l. 22), padarė A. G. kiauryminę krūtinės ertmės žaizdą su kairio plaučio sužalojimu bei nukraujavimu į krūtinės ląstos ertmę, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Taigi, P. Š. P., veikdamas tiesiogine tyčia, sunkiai sužalojo kitą žmogų.

Be to, taip elgdamasis, nuteistasis kėlė pavojų ir kitiems asmenimis, esantiems įvykio vietoje – autobusų stotelėje, kur dienos metu – apie 10.30 val., vieni ateidavo laukti autobuso, kiti išlipdavo atvykę. P. Š. P. matė ir žinojo, kad netoliese už nukentėjusiojo, šūvio kryptimi, yra su juo buvęs G. A. , stotelėje buvo ir laukusi autobuso moteris, be to, kitoje gatvės pusėje kieme lapus grėbė A. P. . Šios aplinkybės liudija, kad šaudamas iš pistoleto kaltininkas panaudoja būdą, kuris kelią realią grėsmę kitų, netoliese esančių žmonių, sveikatai. Nustatyta, kad kaltininko veika – tyčinė, be to, turėdamas leidimą ginklui laikyti jis privalėjo žinoti ir žinojo saugos reikalavimus, keliamus šio įrenginio turėtojui (ką apeliantas ir patvirtino teikdamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme). Veikimas pavojingu kito žmogaus gyvybei būdu – veiką kvalifikuojanti aplinkybė – yra vienas iš įvykdyto nusikaltimo, kurio padarymu kaltas P. Š. P., požymių.

Tokiu būdu, nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, teismas daro sekančias išvadas.

Nustatyta, jog P. Š. P. stotelėje laukdamas autobuso pastebėjo netoliese ant suoliuko sėdinčius du jaunuolius, kaip vėliau paaiškėjo – nukentėjusįjį A. G. ir G. A. . Tuo metu stotelėje buvo dar viena moteris. Nuteistajam atkreipus dėmesį ir ėmus žiūrėti į minėtus jaunuolius, A. G. paklausęs – ko žiūri? Į tai P. Š. P., kaip jis pats patvirtino, atsakęs klausimu – kur yra ženklas, kad negalima žiūrėti, ir iš karto po A. G. pasakytos frazės išsitraukė su savim turėtą pistoletą. Tuomet A. G. , kurį nesėkmingai bandė sulaikyti G. A. , priėjo arčiau prie P. Š. P.. Nukentėjusiajam besiartinant ir esant maždaug vieno-pusantro metro atstumu nuo nuteistojo, šis iššovė iš pistoleto. Nei A. G. , nei su juo buvęs G. A. , neturėjo jokio įrankio, tačiau pagal P. Š. P. parodymus, nukentėjusysis artėjo prie jo šokinėdamas, kažką riaumodamas, todėl atrodė, kad gali jį sumušti. Paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog į nuteistąjį buvo kėsinamasi – A. G. po žodinio konflikto, demonstruodamas agresiją artinosi prie senyvo amžiaus ir dėl to fiziškai silpnesnio P. Š. P., būtent dėl šios priežasties pastarasis iššovė. Tačiau vertinant, ar panaudota gynybos priemonė buvo būtina ir ar neviršijo būtinosios ginties ribų, būtina atsižvelgti ir į pavojaus, grėsusio besiginančiajam, pobūdį, jo jėgą bei pavojingumo laipsnį. Atsižvelgtina, kad incidentas vyko tokiu (šviesiu) paros metu ir tokioje vietoje, kai nuolat buvo daugiau ar mažiau žmonių, mačiusių kas vyksta, jis prasidėjo iš esmės nemotyvuotu žodiniu konfliktu, kurio tęsinys – nukentėjusiojo neadekvati reakcija į nuteistojo pastabą, pasireiškusi agresyviu artinimusi link pastarojo, tačiau A. G. buvo vienas agresyviai besielgiantis asmuo, G. A. priešingai – jį ramino, bandė sudrausminti liepdamas sėdėti (tokias aplinkybes patvirtina ir paties P. Š. P. parodymai), jis neturėjo jokio įrankio, kuriuo būtų kėlęs didesnę grėsmę nuteistajam (ir šis tai matė), žodžiais taip pat neišreiškė jokio konkretaus grasinimo, pagaliau neatliko ir smurtinių veiksmų, nors pagal aplinkybes būtų galėjęs tai padaryti. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau esant minėtoms aplinkybėms jis nebuvo tokio intensyvumo ir tokio pobūdžio, kad aptartoje situacijoje atremiant A. G. kėsinimąsi būtų būtina panaudoti šaunamąjį ginklą, juo labiau – šaunant į besikėsinantįjį. Daroma išvada, kad P. Š. P. panaudojo gynybos priemonę, aiškiai neatitinkančią kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, besikėsinančiajam tyčia padarė aiškiai didesnę žalą, negu buvo kilusi grėsmė jam pačiam ir tai suvokė, tai yra peržengė būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis, BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo P. Š. P. poelgį sąlygojo ir jo asmeninės savybės, nurodytos byloje esančio teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvadose (b. l. 225-227). Iš jų seka, kad P. Š. P. dėl senyvame amžiuje nusilpusių valinių procesų, stabilių asmenybės pokyčių, įvykio metu galėjo subjektyviai patirti išgyvenamą grėsmę ir įvertinti situaciją kaip perdėtai grėsmingą; atsižvelgiant į jo stabiliai susiformavusias primityvias vertinimo schemas, valingos savireguliacijos nepakankamumą – ribotai galėjo priimti situacijos sprendimo būdus. Be to, nustatyta, kad P. Š. P. įvykio metu galėjo ribotai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti dėl organinio tipo asmenybės sutrikimo – šią išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas-psichiatras Arvydas Šimkūnas, kuris paaiškino, kad minėtas sutrikimas yra psichikos sutrikimas, numatytas pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją, taip pat patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Išdėstytų išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismas pamatuotai nustatė esant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punkte – kai veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nuteistojo apeliacinio skundo ribose, procesiškai nesprendžia klausimo dėl P. Š. P. pripažinimo ribotai pakaltinamu (BK 18 straipsnis).

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojo A. P. subjektyvus aplinkybių vertinimas negali būti argumentu, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą; šioje nutartyje kolegija remiasi neginčytinai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias visų pirma patvirtina paties P. Š. P. bei nukentėjusiojo A. G. , liudytojo G. A. parodymai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. Š. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą už tai, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. G. sveikatą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109, 112, 114, 117 straipsniais iš nuteistojo P. Š. P. apygardos teismas taip pat pagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą – 1 620,70 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, nes dėl jo kaltų veiksmų sužaloto A. G. gydymas Šiaulių ligoninėje kainavo nurodytą pinigų sumą (b. l. 26, 185-186).

Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nusikalstamos veikos įrankiai, t. y. turintys materialią vertę daiktai, konfiskuojami paimant juos valstybės nuosavybėn, todėl nuteistajam priklausantis pistoletas VZOR-50 CAL su šoviniais, kuriuo jis sužalojo nukentėjusįjį, teismo nuosprendžiu konfiskuotas pagrįstai.

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu, jis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

atmesti nuteistojo P. Š. P. apeliacinį skundą.