- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-23
- Bylos Nr.
- eI-420-426/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03018-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Giedrius Baziulis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
D. G. skunde (b. l. 1–2) prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-195535.
Nurodė, jog namas buvo statomas pareiškėjo ir jo tėvų, o D. G. gyvenamąjį namą ir jam priklausantį žemės sklypą gavo 2015 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartimi. Gyvenamasis namas buvo įvertintas 30 900 Eur (sutarties 2.3 p.), nebaigtas statyti, reikėjo tęsti jo statybą. Iki pastarąjį parduodant, pareiškėjas investavo į statybos darbus, statybines medžiagas bei transporto paslaugas daugiau nei 26 000 Eur, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neranda.
Pridedamos namo lokalinės sąmatos 2013 m. kovo mėn. patvirtina, jog į namo statybą buvo investuota 355 907 Lt (103 077 Eur) buvo atlikti pamatų, mūro, perdangų, sienų šiltinimo, apkalimo lentelėmis, langų, durų, vartų montavimo darbai, apdailos darbai, grindų, stogo įrengimo darbai ir kt. Namą su jam priklausančiu žemės sklypu pardavė už 55 000 Eur. Turto ir jo statybos kaina didesnė už pardavimo kainą, namas parduotas gerokai pigiau (55 000 Eur) nei investavo lėšų jo statybai (355 907 Lt (103 077 Eur)).
Skundžiamu sprendimu nenurodomas nei mokestinės nepriemokos atsiradimo faktas, nei jos detalizavimas. Galima tik numanyti, kad Inspekcija reikalauja sumokėti 15 % gyventojų pajamų mokesčio tariamos mokestinės nepriemokos nuo lėšų skirtumo tarp įgyto ir parduoto turto.
Atsiliepimas
Inspekcija atsiliepime (b. l. 40–42) nurodė, jog su skundu nesutinka.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnis reglamentuoja mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, pats jį perskaičiuoja. Ir tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Be to, MAĮ 73 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausančius mokėti mokesčius, mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.
Pareiškėjas 2017 m. liepos 18 d. mokesčių administratoriui pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2016 metus (3-4 priedai), kurioje deklaravo mokėtiną 4 205,00 Eur GPM sumą. Pareiškėjui nesumokėjus paties deklaruotos mokėtinos GPM sumos, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 28 d. buvo informuotas apie skolą valstybei bei įspėtas apie tai, kad nesumokėjus nurodytų prievolių, Inspekcija turi teisę vykdyti išieškojimą MAĮ nustatyta tvarka.
Šioje administracinėje byloje skundžiamu sprendimu išieškomas deklaruotas GPM, kurį apskaičiavo ir deklaravo pats pareiškėjas. Pareiškėjas šioje byloje ginčija savo paties deklaruotus duomenis, nors tik jis gali perskaičiuoti, jo teigimu, neteisingai apskaičiuotą GPM už 2016 metus (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iki Metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo buvo žinoma nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apmokestinimo tvarka. Tai patvirtina pareiškėjo 2017 m. gegužės 14 d. paklausimas dėl gyventojų pajamų mokesčio ir turto deklaravimo bei Inspekcija 2017 m. birželio 9 d. raštas Nr. (32.41-GPM)-18455.
Kartu su sprendimu pateiktame sprendimo priede „Prievolių ataskaita“ yra aiškiai nurodyta, kad šiuo sprendimu išieškomas GPM už 2016 metus, nurodyta deklaracijos pateikimo data – 2017 m. liepos 18 d., išskirtos prievolės bei delspinigių sumos, taip pat nurodyta, kad šiuo sprendimu išieškoma 0,36 Eur žemės mokesčio delspinigių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-195535 teisėtumo ir pagrįstumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Nustatyta, jog pareiškėjas pateikė Metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją (b. l. 46–51), kurioje deklaravo 4205 Eur mokėtiną GPM.
Inspekcija 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-195535 (b. l. 43) nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 4 290,33 Eur. Pagal šio sprendimo priedą Nr. 1 (b. l. 44) matyti, jog išieškomos sumos apskaičiuotos pagal gyventojų pajamų mokesčio ir žemės mokesčio deklaracijas. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl 0,36 Eur delspinigių sumos išieškojimo.
MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.
Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (66 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju, neginčijamai nustatyta, jog pats pareiškėjas apskaičiavo mokėtiną mokestį ir jį nurodė Metinėje gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje. Nors pareiškėjas ginčija gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą, tačiau tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (mokesčių administratorius skundžiamu sprendimu jo neapskaičiavo), todėl teismas plačiau dėl to nepasisako. Iš kitos pusės, pareiškėjui primintina, jog pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 str. 1 d.). Atitinkamai, pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų patikslinęs mokesčio deklaraciją ir mokestinė prievolė būtų pasikeitusi.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700-08).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).
Vertinant skundžiamo sprendimo atitiktį individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, pažymėtina, jog yra nurodytas tiek teisinis pagrindas (MAĮ 33 str. 1 d. 8 p., MAĮ 106 str.), tiek ir faktinis pagrindas prievolių ataskaitoje, kuri buvo pateikta kartu su sprendimu (prievolės tipas, mokestinis laikotarpis, deklaracijos pateikimo data, prievolės suma, delspinigių sumą ir bendra suma). Pažymėtina, jog sprendime pakankamai aiškiai nurodytas mokestinių prievolių atsiradimo pagrindas (mokesčių deklaracijos).
Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į tai, jog bylos duomenys patvirtina, jog mokestinės prievolės egzistuoja (pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas), Inspekcija pagrįstai nusprendė išieškoti skundžiamame sprendime nurodytą sumą. Taigi, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo skunde nurodytais motyvais.
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teismas šiame sprendime nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.