Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) N. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančio per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei N. O. dėl draudiminės išmokos sumos grąžinimo, trečiasis asmuo V. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiantis per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš N. O. ieškovui 3 067,76 Eur, 5 procentus metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 5469581, kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą.

Vilniuje 2014-09-08 įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas V. Š., kuris vairavo N. O. priklausančią transporto priemonę VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas vadovaujantis Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2015-06-17 sprendimu, draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo draudimo išmoką – 3 067,76 Eur, dėl apgadintos transporto priemonės OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. AJA/15/09268). Nagrinėjamoje byloje pagal draudimo sutarties Nr. 12 5469581 sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2014-08-21 dienos, tačiau atsakovė įmokos taip ir nesumokėjo, todėl turi grąžinti ieškovo sumokėtą išmoką.

Atsakovė N. O. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas atsiuntė N. O. 2015-10-19 pretenziją, reikalaudamas atlyginti 3 067,76 Eur. Pretenzija grindžiama tuo, kad 2014-09-04 Stepono Batoro g. įvyko eismo įvykis, kuriuo metu apgadintas trečiųjų asmenų turtas. Eismo įvykio kaltininku pripažintas V. Š., vairavęs automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojo civilinė atsakomybė avarijos metu buvo apdrausta BTA (draudimo sutartis Kr. 6253153/5469581, draudėjas - N. O.). N. O., prieš perduodama panaudos pagrindais automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), informavo V. Š., kad minėtas automobilis nėra apdraustas ir įpareigojo V. Š. tai padaryti, todėl V. Š., prieš paimdamas transporto priemonę iš jos savininkės, 2014-09-04 10.43 val. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) skambino draudikui - draudimo bendrovei „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje šios įmonės viešai skelbiamu telefonu (pokalbis buvo įrašomas) ir jam buvo suteikta informacija, kad automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), civilinės atsakomybės draudimas yra galiojantis dar metus ir kad pakartotinai automobilio drausti nereikia. Apie tai, kad draudimo įmoka nėra sumokėta ir apie tai, kad sutartis bus nutraukta, V. Š. informuotas nebuvo. V. Š. buvo pateikta biuro 2014-11-12 pretenzija dėl žalos sureguliavimo byloje Nr. 1409302765 10 592,36 Lt sumai dėl dėl jo kaltės įvykusio eismo įvykio, kurio metu jo vairuojamas automobilis VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl padarytą žalą apgadinto automobilio OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui atlygino biuras. Nurodė, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis automobiliui nebuvo sudaryta ne dėl draudėjo, bet dėl draudiko kaltės, nes draudikas akivaizdžiai suklaidino draudėją (ką patvirtina telefoninio pokalbio garso įrašas), todėl reikalauti iš V. Š. išmokėtos pinigų sumos grąžinimą nėra pagrindo.

Trečiasis asmuo V. Š. kreipėsi į Lietuvos Respublikos banką, prašydamas pripažinti 2014-09-08 Vilniuje, įvykusį eismo įvykį draudžiamuoju įvykių, ir įpareigoti draudiką „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje išmokėti 3 067,75 Eur draudimo išmoką. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansų paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2015-06-17 sprendimu Nr. 242-175 „Dėl V. Š. ir „BTA Baltic Insurance Company“ ginčo nagrinėjimo“ nusprendė patenkinti pareiškėjo V. Š. reikalavimą, rekomenduojant „BTA Baltic Insurance Company“ SE pripažinti 2014-09-08 eismo įvykį, kuriame dalyvavo pareiškėjo vairuojama transporto priemonė VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilis OPEL ZAFIRA valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudžiamuoju įvykiu ir rekomenduoti draudikui išmokėti 3 067,75 Eur draudimo išmoką pagal biuro 2014-11-12 pretenziją Nr. S-1346-(4.11).

Trečiasis asmuo V. Š. su ieškiniui nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo pradžioje pasiskolino iš ieškovės minėtą VW Golf automobilį. 2014-09-04 10.43 V. V. (liudytojas), paprašytas trečiojo asmens, paskambino draudimo įmonei, kur jį patikino, kad automobilio civilinės atsakomybės draudimas yra galiojantis, galioja dar metus ir pakartotinai jo drausti nereikia. Apie tai, kad įmoka nesumokėta, o sutartis nutraukta, trečiasis asmuo informuotas nebuvo. Nurodė, kad viešoje erdvėje taip pat buvo informacija apie tai, kad automobilis draustas. Nurodė, kad esama situacija susiklostė dėl ieškovo kaltės, kuris pats užkirto kelią sumokėti draudimo įmoką.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-18 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančiam per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, iš atsakovės N. O. 3 067,76 Eur išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-11-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 69 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2014-08-16 ieškovas sudarė su atsakove draudimo sutartį Nr. 12 5469581, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Vilniuje 2014-09-08 įvyko autoįvykis, kurio metu apgadintas OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas V. Š., kuris vairavo N. O. priklausančią transporto priemonę VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas vadovaudamasis Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2015-06-17 sprendimu, draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo draudimo išmoką – 3 067,76 Eur, dėl apgadintos transporto priemonės OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 4 str. padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju už draudimo sutarties sudarymą automobiliui VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsako transporto priemonės savininkė atsakovė N. O.. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad perdavė transporto priemonę trečiajam asmeniui tiksliai nežinodama, ar transporto priemonė yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pati atsakovė transporto priemonės draustumu nesidomėjo, paliko šį klausimą išsiaiškinti trečiajam asmeniui, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė nesidomėjo transporto priemonės draustumu, nors įstatymas tokią pareigą nustato būtent transporto priemonės savininkui, todėl atsakovės teiginys, kad dėl transporto priemonės draustumo ir draudimo įmokų mokėjimo ji nebuvo tikra, buvo vertintinas kritiškai ir, teismo nuomone, šiuo atveju rodė atsakovės abejingumą galimai kilsiančioms neigiamoms pasekmėms.

Į civilinę bylą pateiktas garso įrašas (2014-09-04 10.43 val.), kuriame girdėti liudytojo V. V., kuris skambino į ieškovo draudimo bendrovę paprašytas trečiojo asmens, pokalbis su draudimo atstovu, kuriame V. V. paklausė ar draudimas automobiliui VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galioja. Darbuotojas nurodė, kad draudimas galioja ir galios visus metus, todėl problemų neturėtų būti ir patikino, jog V. V. automobiliu gali važinėti. Darbuotojas pokalbio metu taip pat informavo, kad su savimi reikia turėti draudimo polisą, nes jo gali prireikti, įvykus eismo įvykiui. Pokalbiu metu draudėja buvo nurodyta atsakovė N. O.. Iš pokalbio turinio, teismas padarė išvadą, kad dėl paties draudimo poliso gavimo reikėjo atsakovės duomenų ir prašymo. 2014-08-16 draudimo polisas minėto skambučio metu buvo sudarytas, tačiau pagal draudimo sutarties Nr. 12 5469581 sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2014-08-21 dienos. Eismo įvykis, kurio kaltininkas buvo trečiasis asmuo įvyko 2014-09-08. Draudėja – atsakovė, draudimo įmokos nesumokėjo, todėl kilo TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nustatyti padariniai. Nors, tikėtina, kad 2014-09-04 telefoninis pokalbis galėjo suklaidinti trečiąjį asmenį dėl transporto priemonės draustumo, nes trečiasis asmuo neturėjo reikiamų dokumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadas apie transporto priemonės draustumą (draudimo poliso, įmokas patvirtinančių dokumentų), tačiau pilną informaciją galėjo turėti ir gauti tik atsakovė. Šiuo atveju atsakovės pareiga buvo laiku mokėti draudimo įmokas ir domėtis transporto priemonės draustumu. Vien tai, kad atsakovė lengvabūdiškai, žinodama, kad transporto priemonė galimai yra nedrausta, leido perimti ją trečiajam asmeniui ir paliko trečiojo asmens diskrecijai spręsti klausimą dėl transporto priemonės draudimo, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nebuvo pakankamai apdairi ir toleravo galimas neigiamas pasekmes. Nors liudytojo V. V. pokalbis su ieškovo įmonės atstovu galėjo klaidinti trečiąjį asmenį (kuris yra fizinis asmuo) dėl transporto priemonės draustumo, tačiau tai nebuvo laikytina esmine aplinkybe sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą, nes šiuo atveju atsakovė pati asmeniškai nesidomėjo transporto priemonės draudimu ir pati patvirtino, kad apie tai nieko nežinojo.

Atsakovė (apeliantė) N. O. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi, apeliantės nuomone, teismas neatskleidė bylos esmės, todėl priimtas sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas. Taip pat apeliantė nurodo, kad draudimo sutartis yra sudaryta pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl šiai sutarčiai taikomos CK 6.185-6.187 str. nuostatos (CK 6.992 str. 1 d.). Be to, draudimo sutartis vertintina kaip vartojimo sutartis, nes atitinka CK 6.228¹ str. reikalavimus, t. y. verslininkas (draudikas) įsipareigojo suteikti vartotojui paslaugą (suteikti draudiminę apsaugą), o vartotojas įsipareigojo priimti paslaugą ir sumokėti jos kainą. Draudimo veikla nepriskirtina veikloms, nurodytoms CK 6.228³ str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 str. Vertinant nagrinėjamą teisinį ginčą vartojimo sutarties aiškinimo kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad sutartis buvo sudaryta užsakymo telefoninio skambučio pagrindu, t. y. nuotolinė sutartis. CK 6.228⁸ str. 2 d. nustato, kad šio tipo sutarčiai būtina sąlyga, kad verslininkas (šiuo atveju ieškovas) privalo suteikti vartotojui 6.228⁷ str. 1 d. nustatytą informaciją. Ginčo atveju faktą, kad informacija buvo suteikta tinkamai, privalo įrodinėti verslininkas (ieškovas). Ieškovas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovei buvo tinkamai išaiškinta, jog sutartis jos telefoninio skambučio pagrindu bus sudaryta ir bus galiojanti, tačiau nelaiku atliktas apmokėjimas sukels tas teisines pasekmes, kurios yra nurodomos ginčijamo teismo sprendime. Aplinkybę, kad ieškovas tinkamai neinformavo atsakovės, patvirtina faktas, kad sutartis ir draudimo polisas buvo anuliuoti, registruose transporto priemonė buvo nurodyta, kaip neapdrausta, draudimo išmoką pirmuoju ginčo etapu už ieškovą sumokėjo draudikų biuras. Maža to ta aplinkybė, kad apeliantė (vartotojas), prieš duodama automobilį naudotis trečiajam asmeniui, nurodė, kad automobilis nėra apdraustas (ką trečiasis asmuo pasitikrino telefoniniu skambučiu ieškovui), taip pat patvirtina faktą, kad apeliantei nebuvo žinomos visos draudimo sutarties sudarymo ir sutarties galiojimo sąlygos bei galimos teisinės pasekmės. Vertinant ginčo teisinius santykius, kiek jie liečia trečiąjį asmenį V. Š. (automobilio valdytoją autoįvykio metu), vartojimo sutarties aspektu, jam taip pat nebuvo tinkamai išaiškintos draudimo sutarties galiojimo sąlygos, t. y. buvo nuslėptas faktas, kad nors sutartis ir yra sudaryta bei galios metus laiko, tačiau už ją nėra sumokėtos įmokos ir dėl to galimos atitinkamos teisinės pasekmės. Byloje pateikti įrodymai (garso įrašas) patvirtina aplinkybę, kad ieškovas (verslininkas) tinkamai informacijos vartotojui nepateikė, todėl dėl verslininko (ieškovo) darbuotojo kaltų veiksmų vartotojas buvo suklaidintas. Taigi, vertinant nagrinėjamą teisinį ginčą vartotojų teisių gynimo aspektu ir vertinant draudimo sutartį, kaip vartojimo sutartį, akivaizdu, kad verslininkas, kaip stiprioji sutarties pusė, neatliko veiksmų, kurių iš jo reikalauja teisės normos ir kurių vartotojas (šiuo atveju atsakovė ir tretysis asmuo) turėjo teisę pagrįstai tikėtis. Tuo tarpu, apeliantės padarytas ginčo draudimo sutarties sąlygų pažeidimas negali būti laikomas tyčiniu, užtraukiančiu prievolę atlyginti ieškovui jo padarytas draudimines išmokas. Priešingai, ieškovas, tinkamai neinformavęs apeliantės ir trečiojo asmens apie draudimo sutarties esmines sąlygas ir galimas teisines pasekmes, be to, paaiškinęs, kad automobilio antrą kartą drausti nereikia ir tokiu būdu suklaidinęs tiek trečiąjį asmenį, tiek ir apeliantę, pats yra kaltas dėl susidariusios situacijos ir, kaip stiprioji sutarties šalis, neteko teisės reikalauti atlyginti nuostolius.

Ieškovas AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiantis per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nenurodo ir neteikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti skundžiamu sprendimu. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad dėl apeliantės kaip vartotojos atsakomybės pagal draudimo sutartį ir TPVCAPDĮ, pasisakė Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2015-06-17 sprendime. Lietuvos bankas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 str. 3 d. 10 p. ir nurodytais poįstatyminiais aktais, priėmė sprendimą dėl vartotojo skundo ir pripažino, kad egzistavo abiejų šalių valia sukurti sutartinius draudimo teisinius santykius. Draudėjas, t. y. transporto priemonės savininkas (apeliantė N. O.), negali pasirinkti sudaryti sutartį ar nesudaryti, nes TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. imperatyviai numato transporto priemonės savininko prievolę apdrausti transporto priemonę. TPVCAPDĮ 9 str. 1 d. nurodo, kad sutarties įsigaliojimas nesusijęs su įmokos sumokėjimu. Už draudimo sutarties sudarymą pagal TPVCAPDĮ 43 str. atsako transporto priemonės savininkas. Tuo tarpu, draudimo įmokų mokėjimas yra draudėjo pareiga, todėl įmokos nesumokėjimas sukelia pasekmes numatytas TPVCAPDĮ 11 str. Pirmosios instancijos teismas, ieškovo nuomone, teisingai įvertino teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, taip pat ir vartojo skundą išnagrinėjusio Lietuvos banko sprendimą bei pateiktas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad TPVCAPDĮ yra taikomas vienodai visiems ir nėra numatyta jokių išimčių vartotojams, kurie pažeidžia draudimo sutarties sąlygas ir nemoka draudimo įmokų. Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė buvo visiškai abejinga draudimo sutarties sąlygoms ir toleravo galimas neigiamas pasekmes bei nesiėmė jokių veiksmų už jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės draudimo apsaugą būtų sumokėta draudimo įmoka.

Be to, liudytojas V. V. ir tretysis asmuo V. Š. patvirtino, kad informavo apeliantę apie pokalbį su ieškovo darbuotoju, kai pastarasis nurodė, jog draudimo apsauga galiojanti, o informaciją apie draudimo polise nurodytą informaciją, t. y. informaciją apie draudimo įmokų dydžius, jų mokėjimo grafiką ir t. t. gali gauti tik transporto priemonės savininkas (apeliantė). Apeliantė nesiėmė jokių veiksmų, kad gautų papildomą informaciją apie draudimo sutartį, todėl prisiėmė ir visą riziką dėl atsakomybės už draudimo sutarties pažeidimus.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas su apeliante, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu, 2014-08-16 sudarė draudimo sutartį Nr. 12 5469581, kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Minėtos transporto priemonės savininkė ir draudėja buvo apeliantė. 2014-09-08 Vilniuje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas trečiasis asmuo V. Š., kuris vairavo apeliantei priklausančią transporto priemonę VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas išmokėjo 3 067,76 Eur draudimo išmoką apgadintos transporto priemonės OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui. Pagal šalių sudarytos draudimo sutarties Nr. 12 5469581 sąlygas, apeliantė draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2014-08-21, tačiau iki šios dienos įmokos ieškovui nesumokėjo. Ieškovas kreipėsi į apeliantę dėl pastarojo išmokėtos 3 067,76 Eur draudimo išmokos, tačiau apeliantei negrąžinus pastarojo sumokėtos draudimo išmokos, ieškovas kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-18 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš apeliantės 3 067,76 Eur bei bylinėjimosi išlaidas.

TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Draudimo įmokos mokėjimas yra viena iš draudėjo pareigų ir ji turi būti vykdoma tinkamai pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog ji yra atsakinga už transporto priemonės draudimą. Nurodo, kad dėl ieškovo ir jo darbuotojų kaltės trečiasis asmuo buvo suklaidintas, t. y. buvo informuotas apie galiojantį transporto priemonės draudimą, tačiau jokia kita papildoma informacija (apie įmokas ir kitą) nebuvo suteikta. Teisėjų kolegija tokią apeliantės poziciją vertina kritiškai. Kaip jau minėta, apeliantė 2014-08-16 sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį ir įsipareigojo iki 2014-08-21 sumokėti 94,72 Lt (27,43 Eur) dydžio įmoką, tačiau jos nesumokėjo. Pagal TPVCAPDĮ 43 str. už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Draudimo įmokų mokėjimas yra apeliantės pareiga, todėl įmokos nesumokėjimas sukelia pasekmes numatytas TPVCAPDĮ. Akivaizdu, jog apeliantė, būdama transporto priemonės VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, turėjo pareigą domėtis transporto priemonės draudimu, bei vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau, bylos duomenimis, apeliantė pažeidė minėtas pareigas ir draudimo įmokos nesumokėjo.

Draudimo įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip draudėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtą sumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nustatytų padarinių (draudėjo pareigos grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimo sąlygas ir nurodęs, kad remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatomis, draudikas, esant minėtoms sąlygoms visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, tačiau tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai, t. y. draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Esminė sąlyga TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nurodytai normai taikyti yra draudimo įmokos nesumokėjimas iki sutartyje nustatyto termino ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, įvykus draudiminiui įvykiui, ieškovas išmokėjo 3 067,76 Eur dydžio draudimo išmoką ir įgijo teisę regreso tvarka išieškoti minėtą sumą iš apeliantės.

Apeliantė taip pat nurodo, jog ieškovas, būdamas verslininku, turėjo pareigą suteikti apeliantei kaip vartotojai visą reikalingą informaciją apie apeliantės transporto priemonės draudimo statusą bet to nepadarė. Teisėjų kolegija su minėtais apeliantės argumentais nesutinka. Iš byloje esančių įrašų akivaizdu, kad ieškovas suteikė liudytojui, o pastarasis trečiajams asmeniui informaciją apie apeliantės transporto priemonės draudimą, tačiau ieškovas taip pat nurodė, jog detalesnė informacija bus suteikiama transporto priemonės savininkei. Minėtos aplinkybės apeliantei turėjo būti ir buvo žinomos. Atsižvelgiant į tai, apeliantė, būdama transporto priemonės VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, turėjo teisę kreiptis į ieškovą dėl visų jai rūpimų klausimų, susijusių su transporto priemonės draudimu, tačiau byloje tokio kreipimosi fakto nenustatyta. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie pastarosios bandymą sumokėti sutartyje numatytą įmoką, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė sąmoningai vengė mokėti draudimo įmoką. Remiantis išdėstytu yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas turi teisę taikyti apeliantei TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintą sankciją už laiku nesumokėtą draudimo įmoką ir reikalauti sumokėti 3 067,76 Eur dydžio išmokėtą draudimo išmoką.

Apeliantės argumentai dėl jos kaip vartotojos statuso nėra reikšmingi, nes visi fizinai asmenys besidraudžiantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu laikytini vartotojais, o jų ir draudimo įmonių sąntykius reglamentuoja specialus TPVCAPD įstatymas, todėl spręsti, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakydams dėl atsakovės kaip vartotojos statuso, neatskleidė bylos esmės, nėra pagrindo.

Kiti, teismo neaptarti, apeliantės argumentai neįtakoja bylos baigties, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.