Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-93-356/2021, pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Ultima optio“, ieškinį atsakovui A. I. dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas A. I. nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį Panevėžio apygardos teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nutartis įsiteisėjo (duomenys neskelbtini), įmonės nemokumo administratore paskirta UAB „Ultima optio“.

VĮ Registrų centro duomenimis, laikotarpiu nuo 2018-05-29 iki 2018-10-05 ir nuo 2018-10-29 iki 2019-05-21 atsakovas A. I. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, o nuo 2018-11-07 tapo ir įmonės akcininku. Panevėžio apygardos teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi taikė ieškovui supaprastintą bankroto procedūrą, ta pačia nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių sąrašas, bendra nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma – 27 527,55 EUR. Ieškovė įvertino, kad atsakovas yra padaręs tokio dydžio žalą, ją prašė priteisti.

Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Taigi administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras tokių asmenų garantijas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (neteko galios nuo 2020-01-01) (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad: „Jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.“. Šio Įstatymo 4 straipsnio numatytais atvejais (nebemokami mokesčiai, nebevykdomos prievolės ir kt.), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas vienas iš subjektų, t. y. įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, ne tik turi teisę, bet privalo kreiptis į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad: „Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.“ Be to, CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus, taigi už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ir pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.

Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje ĮBĮ normoje pateiktas nemokumo apibrėžimas. Dėl šios priežasties sprendžiant tokio pobūdžio ginčą kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, ar atsakomybėn traukiamo asmens vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo nemoki ir kada ji pasiekė šią būseną.

Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio ir jo priedų (Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys ieškinio priedai (Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis), kreditorei analizuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansą už 2017 metus, tapo akivaizdu, kad pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, laikotarpiu nuo 2005-02-23 iki 2018-03-13 įmonei vadovavo R. Ž.

Ieškovės vertinimu, atsakovas, 2018-05-29 tapęs įmonės vadovu, o nuo 2018-11-07 – ir ieškovės akcininku, turėjo visas galimybes ir pareigą įvertinti vadovaujamos įmonės įsipareigojimus ir atsiskaitymo su kreditoriais galimybes, tačiau nesprendė įstatymais priskirtų klausimų dėl bendrovės veiklos, todėl dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini) į Panevėžio apygardos teismą su pareiškimu kreipėsi ne atsakovas, o kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Remiantis mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, (duomenys neskelbtini) kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė nepriemoka buvo 27 237,87 EUR, iš jos: nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis – 26 282,58 EUR, netesybos, palūkanos – 955,29 EUR.

Jau minėta, kad laikotarpiu nuo 2018-05-29 iki 2018-10-05 ir nuo 2018-10-29 iki 2019-05-21 atsakovas buvo įmonės vadovas, o nuo 2018-11-07 buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio ir jo priedų, laikotarpiu, kai įmonei vadovavo atsakovas, 2018-07-20 buvo pateikta pirminė Pridėtinės vertės mokesčio deklaracija (toliau – ir PVM deklaracija), 2018-07-24 – patikslinta PVM deklaracija, 2018-08-24 – pirminė, vėliau, t. y. už 2018 m. rugpjūčio – spalio mėnesius PVM deklaracijos teikiamos nebuvo, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 104¹ straipsnio teisės normomis, apskaičiavo mokestines prievoles savo iniciatyva ir 2018-09-25, 2018-10-25 ir 2018-11-26 suformavo pakaitines PVM deklaracijas. Tokiu atveju mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. Taigi, atsakovui neteikiant Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2018-08-01 iki 2018-11-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei mokesčių administratoriui suformavus pakaitines PVM deklaracijas, neteikiant patikslintų PVM deklaracijų, buvo priskaičiuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėti 19 845 EUR pridėtinės vertės mokesčio sumą.

Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priėmė ir nukreipė vykdyti tiek nurodymus nurašyti mokestines nepriemokas iš mokesčių mokėtojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų, tiek sprendimus išieškoti mokestines nepriemokas iš turto, tačiau nuo 2018-07-30 nepavyko išieškoti, nes įmonė neturėjo piniginių lėšų, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, gera valia finansinių įsipareigojimų nevykdė.

Nors 2017 m. įmonė turėjo turto iš viso už 5 181 EUR, tačiau įmonė, iki pradedant vadovauti atsakovui, veiklą vykdė, taigi negalima padaryti pagrįstą išvadą, kad atsakovui nuo pat pradėjimo eiti vadovo pareigas atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kad jis ėmė vadovauti nemokiai įmonei.

Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio ir jo priedų, už 2018 m. birželį, kuomet įmonei jau vadovavo atsakovas, buvo pateikta pirminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracija 5 859 EUR prievolės sumai, tačiau prievolė pilnai neįvykdyta, likutis – 5 709,38 EUR. Taigi, nors buvo deklaruota 5 859 EUR dydžio mokestinė prievolė, tačiau ji gera valia (mokėjimo terminas - iki 2018-07-25) neįvykdyta, mokesčių administratoriui ją išieškoti nurašant iš atsakovės banko sąskaitos (2018-07-30 nurodymas) nepavyko. Iki to buvo susidariusi 728,20 EUR skola.

Iš atsakovės pateiktos pirminės PVM deklaracijos už 2018 m. liepos mėnesį, matyti, kad įmonė galimai nebevykdė veiklos. Be to, kad atsakovui turėjo būti žinoma įmonės turtinė ir finansinė padėtis, deklaravus, tačiau neįvykdžius 5 859 EUR dydžio mokestinės prievolės, atsakovas ir toliau nevykdė ir kitų vadovo pareigų, nes, minėta, mokesčių administratoriui suformavus pakaitines PVM deklaracijas, neteikė patikslintų PVM deklaracijų, kad mokestinės prievolės būtų patikslintos. Teismas daro išvadą, kad prievolė atsakovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado po to, kai įmonė deklaravo už 2018 m. birželį turinti 5 859 EUR dydžio mokestinę prievolę, tačiau lėšų ir turto ją įvykdyti nebuvo, o nuo 2018 m. liepos galimai jau nebevykdė veiklos, t. y. ne vėliau kaip 2018 m. liepą. Taigi atsakovas, kaip jau nustatyta, neteikė patikslintų PVM deklaracijų, kad mokestinės prievolės būtų patikslintos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl tokio atsakovo neteisėto neveikimo (vadovo pareigų nevykdymo) padidėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytų piniginių prievolių suma 19 845 EUR (mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinių prievolių – PVM mokesčio bendra suma už 2018 m. rugpjūčio – spalio mėnesius).

Kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas 27 342,81 EUR sumai ir kreditorės antstolės Svetlanos Kastanauskienės kreditorinis reikalavimas 184,74 EUR sumai yra patvirtinti bankroto byloje, todėl jų dydžiai iš naujo nebeįrodinėjami (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

Pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ĮBĮ 8 straipsnio požiūriu – nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės nemokumo momentas nagrinėjamoje byloje nustatytas 2018 m. liepą, nuo šio momento išaugo įmonės skolų dydis, šios skolos nebuvo dengiamos ir nebuvo atliekami veiksmai, kad mokestinių prievolių sumos būtų peržiūrimos. Byloje esantys įrodymai (t.t. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys ieškinio priedai) patvirtina, kad atsakovas nesiekė atkurti įmonės mokumo, kreditoriui pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui jokių dokumentų nepateikė, iškėlus įmonei bankroto bylą nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, neperdavė jam įmonės apskaitos dokumentų, turto ir pan. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus. Nagrinėjamu atveju nustatytą atsakovo neveikimą yra pagrindas vertinti kaip nesąžiningą neveikimą, o nesąžiningų veiksmų konstatavimas kartu reiškia ir atsakovo kaltę, kurios prezumpcija nebuvo paneigta (CK 6.246, 6.248 straipsniai).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo žalai atlyginti Panevėžio apygardos teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą, kuri yra 27 527,55 EUR.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį dėl to, jog įmonės vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Šis išaiškinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytų piniginių prievolių suma padidėjo 19 845 EUR, taigi teismas vertina, kad nustatytas atlygintinos žalos dydis yra 19 845 EUR ir kad tokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonės įsipareigojimai, kurių ji nebegalėjo įvykdyti, padidėjo 19 845 EUR suma (CK 6.247, 6.249 straipsniai).

Nustačius visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėti veiksmai (CK 6.246 str. 1 d.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.), nuostoliai (CK 6.249 str.), atsakovo atžvilgiu taikytina deliktinė civilinė atsakomybė ir ieškovui, ginant jo pažeistas teises (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), iš atsakovo priteistina iš viso 19 845 EUR žalai atlyginti, kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos žalos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Esant deliktinei civilinei atsakomybei gali būti mokamos kompensuojamosios palūkanos. Šioje byloje dėl delikto atsiradusi žala bus atlyginama pinigais, todėl atsakovui atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis), jos užtikrina nukentėjusiojo asmens turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiga mokėti šias palūkanas (vadinamas procesinėmis) atsiranda iš įstatymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Procesinės palūkanos yra skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Tokių palūkanų dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, taikytinos, kai viena iš šalių nėra verslininkas. Pažymėtina, kad nurodytas palūkanų dydis taikomas tuo atveju, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatytas kitoks palūkanų dydis. Ieškovė prašė priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Taigi ieškovės prašomas priteisti palūkanas ir jų dydį (5 proc.) reglamentuoja įstatymai, todėl ieškovės reikalavimas laikytinas pagrįstu, teisėtu, įrodytu ir tenkintinas, iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis) nuo 19 845 EUR sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2020-07-20, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinys tenkinamas iš dalies (72 proc.), paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Valstybei iš atsakovo priteistina 447 EUR žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1dalies 8 punktas, 93 straipsnis, 96 straipsnis). Byloje susidarė 9,34 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jas privalo atlyginti atsakovas, todėl ši suma priteistina valstybei iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3punktas, 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 265, 268 - 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atstovaujamai nemokumo administratorės UAB „Ultima optio“, juridinio asmens kodas 302626707, 19 845 EUR žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 19 845 EUR sumos už laikotarpį nuo 2020-07-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 447 EUR žyminio mokesčio, 9,34 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, ir žyminį mokestį (įmokų kodas - 5660) privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.