Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus atstovei Liudmilai Galič, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei Daliai Cirtautienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) anuliuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 1993 m. gruodžio 20 d. suklastotą, neteisėtą pensijos falsifikavimo protokolą; sugrąžinti pensiją iki gyvos galvos (statusą); pensiją apskaičiuoti, taikant stažą 47,1667 ir koeficientą 3,7917, pridedant kompensacijas už darbą ypatingomis sąlygomis, kurių dydis turi būti 1,5 bazinės pensijos (B);

2) per mėnesį padengti dėl atsakovų kaltės atsiradusį 121 665 Lt įsiskolinimą ir išmokėti laiku negautas pensijos ir kompensacijų sumas pritaikius indeksaciją;

3) už jo teisių pažeidimus per 15 metų ir už padarytą moralinę žalą bei žalą sveikatai išmokėti 350 000 Lt kompensaciją; taip pat prašo išieškoti iš atsakovų 3 000 Lt išlaidų, skirtų techninei ir juridinei pagalbai, susijusiai su skundo pateikimu.

4) dėl išaiškėjusių aplinkybių peržiūrėti ir atšaukti kaip klaidingus, antikonstitucinius ir diskriminuojančius Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. nutartį.

Patikslintame skunde (b. l. 124-127) paaiškino, kad 1992 m. pabaigoje atvažiavo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką, kur tuo metu galiojo įstatymai, remiantis kuriais jam buvo skirta pensija. Pensija buvo skirta 1978 m. iki gyvos galvos pagal 1956 m. TSRS Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą lengvatinėmis sąlygomis: sukakus 50 m. bei padidinta su kompensacija už daugiau kaip 10 m. darbą dirbant požeminius ypač pavojingus ir kenksmingus darbus. Pagal 1990 m. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau Pensijų įstatymas) pensija buvo padidinta ir siekė 315,28 rub.

Tvirtina, kad lengvatinė pensija iki gyvos galvos - 315,25 rub. slapta pakeista sufalsifikuota pensija - 147 rub. 1991 m. gegužės 21 d. protokolas slapta buvo pakeistas sufalsifikuotu 1993 m. sausio 20 d. protokolu. Dėl falsifikavimo veiksmų pensijos nepriemoka už 1993 m. ir 1994 m. yra: (315,28-147) x 24 mėn. = 4 038,72 rub. arba 4038,72 x 137,71 : 147 = 3 783,48 Lt. Atsižvelgiant į indeksavimą, remiantis 1994 m. Pensijų įstatymo 50 str. bei pagal vidutines mėnesines pajamas už 2008 m. sausio mėn. Lietuvoje, tai būtų 3783,48 x 1356:352 = 14 575 Lt.

Teigia, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. iš jo buvo atimta konstitucinė teisė gauti lengvatinę padidintą (su kompensacija) pensiją iki gyvos galvos. Atimtos per 13 metų kompensacijos dydis, apskaičiuojant 150 proc. bazinės pensijos (B) pagal Pensijų statymo 56 str. iki 2008 m. sausio 1 d. yra 1,5B x 156 mėn. = 1,5 x 266 x 156 = 62 244 Lt.

Pareiškėjo teigimu, nuo 1995 m. spalio 1 d., pažeidusi 1994 m. Pensijų statymo 45 str., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atėmė iš jo lygias teises asmeniškai pasirinkti vidutinį mėnesinį atlyginimą pensijos apskaičiavimui. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje už laikotarpį nuo 1968 m. gegužės 1 d. iki 1973 m. gegužės 1 d. yra 1,2 Lt. Pagal jo pasirinkimą vidutinis mėnesinis atlyginimas iš jo darbo užmokesčio nuo 1968 m. gegužės 1 d. iki 1973 m. gegužės 1 d. yra 4,55 Lt, o maksimalus koeficientas yra 4,55:1,2 = 3,7917, t. y. atitinka Pensijų įstatymo 45 str. reikalavimus. Aiškina, kad pensija jam mokama iš neteisingai nustatytos algos, pagal kurią koeficientas tyčia sumažintas, t. y. - 3,2039. Dėl šios priežasties pensijos nepriemoka nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. yra 44 846,35 Lt. Atsižvelgiant į visus Konstitucijos pažeidimus, pensijos ir kompensacijos nepriemoka iki 2008 m. sausio mėn. yra: 14 575,00 + 62 244 + 44 846,35 = 121 665,35 Lt.

Mano, kad pensijos ir kompensacijos už darbą ypatingomis darbo sąlygomis, kurios buvo skirtos iki gyvos galvos, nuo skyrimo iki pensininko gyvenimo pabaigos priklauso tik tam, kam buvo skirtos. Todėl pasikėsinimas į pensiją ir kompensacijas yra pasikėsinimas į nuosavybę ir gyvybę, kurias gina Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 1952 m. kovo 20 d. Protokolo 1 str. ir konvencijos 2 str.

Anot pareiškėjo, jo konstitucinių ir konvencinių teisių diskriminavimas per 15 metų laikotarpį buvo didelių kančių, nelaimės, pažeminimo ir nevilties priežastis. Dėl nervinių stresų ir įtampos 1993 m. rugpjūčio mėn. jį ištiko insultas. Gydymas ir reabilitacija pareikalavo didelių finansinių išlaidų. Moralinė žala ir žala sveikatai yra nuo 350 000 Lt.

Skunde daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesilaikydami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 52 str. bei Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos nuostatų, priėmė klaidingą 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir 2001 m. lapkričio 9 d. nutartį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 144-148) paaiškino, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 28 d. priėmė Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymą (įsigaliojo nuo 1990 m. spalio 1 d.) bei 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymą (įsigaliojo nuo 1991 m. gegužės 31 d.). Nuo 1990 m. spalio 1 d. buvusios TSRS 1956 m. Valstybinių pensijų įstatymas nebuvo taikomas visa apimtimi, o tik tiek, kiek Lietuvos Respublikos įstatymai nebuvo sureguliavę atskirų pensijų skyrimo ir mokėjimo atvejų. Nuo Lietuvos valstybingumo atkūrimo pensijos skiriamos ir mokamos pagal Lietuvoje galiojančius pensijų įstatymus tik nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams. Asmenys, atvykę iš kitų valstybių (taip pat ir iš buvusių TSRS respublikų), teisę gauti pensiją įgyja nuo dienos, kurią jie tampa nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ar tarpvalstybinės sutartys nenustato kitokių pensinio aprūpinimo sąlygų. J. K. 1992 m. atvyko gyventi į Lietuvą iš Tadžikistano, su kuriuo tarpvalstybinės sutarties dėl pensinio aprūpinimo Lietuva nebuvo ir nėra sudariusi. Nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju pareiškėjas tapo 1992 m. gruodžio 12 d. Dėl pensijos paskyrimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino miesto skyrių jis kreipėsi 1993 m. sausio 18 d. Nuo šios datos pareiškėjui Visagino miesto skyriaus vedėjos 1993 m. sausio 20 d. protokolu paskirta invalidumo pensija pagal tuo metu galiojusius pensijų įstatymus, t. y. vidutinis mėnesinis uždarbis turėjo būti apskaičiuotas pagal 12 paeiliui einančių darbo mėnesių iš paskutinių dvejų darbo metų uždarbio arba pagal 60 paeiliui einančių mėnesių iš paskutiniųjų 10 metų prieš paskiriant pensiją Lietuvoje uždarbį.

Nuo 1995 m. sausio l d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Šio įstatymo 45 str. nustatyta, kad visos iki 1995 m. sausio 1 d. paskirtos pensijos turėjo būti perskaičiuotos remiantis pensijos byloje fiksuotais stažo ir uždarbio duomenimis. Šio straipsnio 1 d. įtvirtinta nuostata, suteikianti pensininkams teisę pensijai papildyti duomenis apie uždarbį ir stažą, turėtus iki 1995 m. sausio 1 d. Pagal Pensijų įstatymo 45 str. ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 82 p. pensininko vidutinis mėnesinis uždarbis pagal papildomai pateiktus uždarbio duomenis jo pasirinkimu gali būti apskaičiuotas pagal 12 paeiliui einančių darbo mėnesių iš paskutinių dvejų darbo metų (jei pensija buvo apskaičiuota iš 60 mėnesių uždarbio) arba pagal 60 paeiliui einančių mėnesių iš paskutiniųjų 10 metų prieš paskiriant pensiją Lietuvoje uždarbio (jei pensija buvo apskaičiuota iš 12 paskutiniųjų darbo mėnesių). Kadangi pareiškėjui pensija Lietuvoje paskirta 1993 m. sausio 18 d., naujus duomenis apie uždarbį pensijai perskaičiuoti jis galėjo pateikti tik iš laikotarpio nuo 1983 m. (iš 10 metų iki pensijos paskyrimo Lietuvoje). Pateikus pažymas apie uždarbį, pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota iš 1983 m. - 1990 m. laikotarpio uždarbio vidurkio. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog pensija jam paskirta 1978 m. Ši data - tai pareiškėjui senatvės pensijos paskyrimas Tadžikistane, o ne Lietuvoje.

Paaiškino, kad 2001 m. J. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl įpareigojimo atlikti gaunamos pensijos perskaičiavimą. Pareiškėjas prašė teismo atlikti perskaičiavimą pagal byloje užfiksuotą uždarbį, gautą 1968 - 1973 m., atsižvelgiant į indeksaciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovo teigimu, J. K. pensija paskirta ir mokama teisingai, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad pažeistos jo teisės, numatytos Konstitucijos 52 ir 23 str. Tokios konstitucinės teisės pažeidimu galėtų būti pripažintas pensijos nepaskyrimas, ir tai tik tuo atveju, jei teisė gauti įstatymo nustatytą invalidumo pensiją apribota nepagrįstai ir/ar neteisėtai. Skiriant pensiją J. K. teisės dėl gimimo vietos, tautybės, kalbos, lyties, tikėjimo ir kt. nebuvo varžomos, taip pat nebuvo varžomos ir kitos teisės.

Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiksmų jis patyrė neturtinę (moralinę) žalą, nepateikė įrodymų, kad atsakovų veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą; tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos bei žalos sveikatai faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 132-133) paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, kurio teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. lapkričio 9 d. nutartimi, nuspręsta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyrius pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją paskyrė ir moka teisingai. J. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo išnagrinėtas ir yra įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą.

Tvirtina, kad pareiškėjui mokama visa paskirta pensija, todėl nėra pažeisti Konstitucijos 52 ir 23 str., Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija. Dėl šios priežasties nėra neturtinės žalos atlyginimo pagrindų, nustatytų Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 str.

Teismo posėdyje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovės prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Byla dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atsakovus anuliuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 1993 m. gruodžio 20 d. protokolą, per mėnesį padengti dėl atsakovų kaltės atsiradusį 121 665 Lt įsiskolinimą ir išmokėti negautas pensijos bei kompensacijų sumas, peržiūrėti ir atšaukti kaip klaidingus, antikonstitucinius ir diskriminuojančius Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. nutartį nutrauktina. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pensijos dydžio paskaičiavimo ir mokėjimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 30 d. nutartimi (b. l. 47) nutarė J. K. 2007 m. sausio 31 d. skundą laikyti nepaduotu. Minėtą nutartį pareiškėjas apskundė atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi (b. l. 118-119) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria nutarta laikyti nepaduota J. K. skundo dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 1993 m. sausio 20 d. protokolo panaikinimo (anuliavimo), paliko nepakeistą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 2 p. įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). „Sprendimas“ Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 2 p. prasme suvokiamas kaip bet kuris teismo priimtas procesinis dokumentas (sprendimas, nutartis ar nutarimas). Kadangi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi pripažinta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai laikė nepaduota J. K. skundo dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 1993 m. sausio 20 d. protokolo panaikinimo (anuliavimo), byla dalyje dėl įpareigojimo atsakovus anuliuoti (panaikinti) minėtą protokolą nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 2 p. pagrindu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas dėl pensijos mokėjimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyrių atlikti jo gaunamos pensijos perskaičiavimą pagal pensijos byloje užfiksuotą uždarbį, gautą per 1968 - 1973 m.., perskaičiuoti atsižvelgiant į indeksaciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 135-136) J. K. skundą atmetė. Pareiškėjas minėtą teismo sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. lapkričio 9 d. nutartimi (b. l. 137-140) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, o 2002 m. kovo 7 d. (b. l. 141-143) atsisakė atnaujinti procesą minėtoje byloje.

Taigi, minėtais teismų procesiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjui pensija skirta ir mokama be įstatymų pažeidimų. J. K. nepateikė naujų įrodymų, kurie liudytų, jog paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo vertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. nutartyje. Kadangi minėtuose procesiniuose dokumentuose buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalavo perskaičiuoti pensiją pagal uždarbį, gautą 1968-1973 m., bei indeksuoti pensiją, o šioje administracinėje byloje jis kelia iš esmės tą patį klausimą, pateikdamas tuos pačius juridinius argumentus, byla dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus per mėnesį padengti dėl atsakovų kaltės atsiradusį 121 665 Lt įsiskolinimą ir išmokėti laiku negautas pensijos bei kompensacijų sumas nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 2 p. pagrindu.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse. Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.). Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus keturis vienos visumos narius, lemiančius pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (Civilio kodekso 6.246 str.); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (Civilio kodekso 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltę (Civilio kodekso 6.248 str.); teisės pažeidimu padarytą žalą. Šie nariai, vienas be kito, žalos atsiradimo kontekste, egzistuoti negali.

Byloje nėra įrodymų apie tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojai būtų neteisingai skaičiavę senatvės pensiją pareiškėjui, t. y. nėra nustatyta neteisėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojų veiksmų. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl žalos atsiradimo yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Kitos J. K. skunde nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą. Skundas dalyje dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Apygardos administracinio teismo kompetencija apibrėžta Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. Minėtame straipsnyje nenumatyta, kad apygardos administracinis teismas gali peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kai prašymas atnaujinti procesą buvo netenkintas, ar įpareigoti tai atlikti kitus subjektus. Todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo peržiūrėti ir atšaukti kaip klaidingus, antikonstitucinius ir diskriminuojančius Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. nutartį nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p. („byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai“) pagrindu.

Kadangi pareiškėjas neįrodė savo skundo pagrįstumo, atmestinas prašymas dėl 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 - 2 p.,127 str. 1 d., teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

bylą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atsakovus anuliuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus 1993 m. gruodžio 20 d. protokolą, per mėnesį padengti dėl atsakovų kaltės atsiradusį 121 665 Lt įsiskolinimą ir išmokėti negautas pensijos bei kompensacijų sumas, peržiūrėti ir atšaukti kaip klaidingus, antikonstitucinius ir diskriminuojančius Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 9 d. nutartį nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.