- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- I-1311-821/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04107-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 500 EUR (po 50 EUR už kiekvieną dieną) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodo, kad 2013-2015 metais buvo laikomas Lukiškių TI-K orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. gyveno perpildytose kamerose, kuriose negalėjo laisvai judėti. Pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik vieną valandą per dieną. Kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, lakstė buitiniai parazitai. Išduodama patalynė buvo nešvari, bijojo, kad neužsikrėstų kokia nors liga. Dėl netinkamų laikymo sąlygų nebegali miegoti, jaučia baimę aplinkiniams, nebepasitiki savimi, jaučiasi dvasiškai ir psichologiškai sukrėstas.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 32-39) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Paaiškino, kad suimtiesiems užtikrinama jų teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo 2013-2015 metais.
Iš byloje esančių duomenų (b. l. 32, 48-51) nustatyta, kad pareiškėjas 2013 metais į Lukiškių TI-K nebuvo atvykęs. Ginčo laikotarpiu pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2014-03-17 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-03-18 perkeltas į kamerą Nr. 366, jos plotas 7,81 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas ir 2014-03-19 (4 asmenys kameroje). 2014-03-20 išvyko į Marijampolės pataisos namus.
Sekantį kartą į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2015-01-12 ir buvo uždarytas į kamerą 120, kurios plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2015-01-13 perkeltas į kamerą Nr. 364, kurios plotas 7,87 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2015-01-14 išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją.
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikytas 5 dienas, iš jų 1 dieną jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui (pareiškėjui teko 1,95 kv. m.).
Pareiškėjas teigė, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo antisanitarinės, kamerose lakstė buitiniai parazitai, jam buvo išduodama nešvari patalynė.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojusi iki 2015-11-01).
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Vilniaus visuomenės centras (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) atliko patikrinimą vienoje iš kamerų, kurioje buvo laikytas pareiškėjas ir jokių higienos normų pažeidimų nenustatė (b. l. 54). Minėtame patikrinimo akte nurodyta, kad kamera yra pritaikyta vėdinimui, santykinės oro drėgmės, temperatūros, apšvietimo rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus, pelėsio požymių nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Lukiškių TI-K paruoštą išduoti minkštąjį inventorių, nustatė, kad patalynė ir rankšluosčiai švarūs, nesuplyšę ir atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 54). Dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartis su įmonėmis, teikiančiomis kenkėjų kontrolės paslaugas (b. l. 40-46). Pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K dėl jo laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 53). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytų galimų higienos normų pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad būdamas Lukiškių TI-K pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio nuostatas, suimtasis turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam tokia teisė buvo suteikta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis nebegali miegoti. Iš byloje esančių pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų (b. l. 8-31) matyti, kad pareiškėjo nemigos priežastys yra susijusios su ilgalaikiu narkotinių medžiagų vartojimu ir abstinencijos būkle (b. l. 19-30), o ne laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik vieną parą (2014-03-19) buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančioje kameroje, sekančią dieną išvyko į pataisos namus. Pareiškėjui suteiktas per mažas plotas buvo kompensuotas galimybe naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia. Kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas itin trumpą laiką (vieną dieną) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei intensyvumą, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių ar sveikatos sutrikimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K sąlygomis, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pripažintina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog galėtų būti įvertinti pinigais. Šiuo atveju teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2014-03-19 pareiškėjo V. P. teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.