- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-430-282-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-00059-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
- Civilinis ieškovas
- R. G.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
dalyvaujant privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovui adv. Arūnui Koskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad dalyvavo padarant jai inkriminuotus nusikaltimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Iš privataus kaltintojo R. G. priteista R. P. turėtos išlaidos gynėjos adv. E. Povilaitienės teisinei pagalbai apmokėti 1500 Lt.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
R. P. privataus kaltinimo byloje pagal BK 154 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. rugpjūčio 6 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pirmajame, ketvirtajame ir penktajame puslapiuose išspausdintame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“, viešai išsakydama apie R. G. tai, kad „Apsimesti mylimuoju – šio išgamos verslo schema. Jis kvailina teismą ir toliau vilioja į savo tinklus naujas aukas. Kad ir kaip man būtų gėda dėl savo patiklumo, esu pasiryžusi eiti iki galo ir demaskuoti šį pašlemėką“, taip, viešai spaudoje pavadindama R. G. išgama ir pašlemėku, jį įžeidė.
Be to, R. P. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji tame pačiame dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ numeryje, to paties straipsnio tuose pačiuose puslapiuose, viešai išsakydama apie R. G., kad „Apsimesti mylimuoju – šio išgamos verslo schema. Jis kvailina teismą ir toliau vilioja į savo tinklus naujas aukas. Kad ir kaip man būtų gėda dėl savo patiklumo, esu pasiryžusi eiti iki galo ir demaskuoti šį pašlemėką“; „Verkiau, maldavau, aiškinau, kad esu padori mergina. Jis stvėrė mane už plaukų, smogė į smakrą, nutempė į lovą ir šiurkščiai išprievartavo ..., aiškino, kad turiu džiaugtis, kad manęs jis nepardavė į užsienį, nes su kitomis kvailelėmis būtent taip ir pasielgęs“, tokiu būdu ji viešai per visuomenės informavimo priemonę paskleidė, kad R. G. turi verslo schemą, pagal kurią įtraukė ir iki šiol įtraukia į prostituciją jaunas merginas ir iš to pelnosi, naudojo fizinį smurtą prieš ją, išprievartavo ją, užsiima prekyba žmonėmis, taip viešai kaltindama R. G. nusikalstamų veikų, numatytų BK 307 straipsnyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, padarymu, per visuomenės informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri niekina ir žemina R. G., t. y. viešai jį apšmeižė.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžiu R. P. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad ji viešai įžeidė ir apšmeižė R. G., t. y. neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas-nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. G. prašo panaikinti nuosprendį kaip nepagrįstą ir R. P. nuteisti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį.
Nurodo, kad teismo išvada, jog R. P. nėra jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų subjektas, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, liudytojos A. A. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl to mano, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Nesutinka, kad straipsnyje panaudota trijų moterų pateikta informacija, o kabutėse nėra vieno asmens pasakyti konkretūs žodžiai, nes kabučių vartojimas šiuo atveju suvokiamas kaip kabutėse esančių žodžių autoriaus tiesioginės kalbos išskyrimą, t. y. tiesiogiai pasakytus žodžius. Be to, visas straipsnio kontekstas suponuoja išvadą, jog straipsnyje yra pristatoma vieno konkretaus asmens, kurio vardas pakeistas į R., istorija. Taip pat aplinkybę, jog publikacijoje kalba vienas konkretus asmuo, patvirtina vienaskaitos vartojimas kalbant apie, neva, nukentėjusią merginą, kad straipsnyje pateikti duomenys apie R. šeimą ir jos charakteristiką ir kitos aplinkybės R. individualizuoja kaip konkretų asmenį, kurio vardas straipsnyje pakeistas. Dėl šios priežasties teismo teiginys, kad „straipsnyje panaudota trijų moterų pateikta informacija“ visiškai neatitinka paties straipsnio turinio ir jam prieštarauja. Pažymi, kad žurnalistės A. U. pateikta versija apie trijų moterų istorijas, kabučių naudojimą tekste laikytina siekiu padėti R. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl šios žurnalistės iniciatyva straipsnyje išspausdinto R. P. interviu. Teisiamojo posėdžio metu žurnalistė patvirtino, jog rašo apie lytinio smurto atvejus ir jo pasekmes, psichologinius aspektus, todėl teigia, kad ši liudytoja turi suinteresuotumą apsaugoti savo informacijos šaltinį. Pačios R. P. teiginius, jog ji, neva, nežino, kas yra R., laiko jos gynybine pozicija, kurios nepagrindžia bylos duomenys. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad „straipsnyje nėra duomenų, kad privataus kaltintojo skunde nurodytus įžeidžiančius ir šmeižiančius R. G. žodžius, teiginius išsakė kaltinamoji R. P., nes straipsnis parašytas slapyvardžio „R.“ vardu“, nes tokiu būdu sudaroma prielaida viešai skleisti bet kokio turinio teiginius, net ir žeminančius kito asmens garbę bei orumą, ir leidžiama išvengti teisinės atsakomybės vien tuo pagrindu, kad tikrovės neatitinkanti ir šmeižianti informacija skleidžiama prisidengus slapyvardžiu. Tai prieštarauja BPK 1 straipsnyje įtvirtintiems baudžiamojo proceso tikslams, konstitucinėmis asmens teisėms į garbę bei orumą. Tvirtina, kad straipsnyje kalbanti R. yra R. P., nes jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį pareikštame įtarime nurodytos aplinkybės – paskolos sutartis tarp R. S. ir R. P., paskolos suma yra 47 000 Lt – patvirtina dienraščio straipsnyje dėstomas faktines aplinkybes apie R. paskolinius santykius su R. S.. R. P. pateiktas prašymas sustabdyti privataus kaltinimo bylą iki tol, kol bus išnagrinėta R. G. baudžiamoji byla, netiesiogiai rodo R. P. siekį galbūt jai palankaus teismo nuosprendžio atveju patvirtinti dalies „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje išdėstytų aplinkybių pagrįstumą. R. P. atvykimas į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), jos profesinis išsilavinimas atitinka straipsnio teiginius „studijuoti į (duomenys neskelbtini) ji atvyko iš mažo miestelio“, „2008 metais ji buvo bebaigianti trečiąjį kursą“. Mano, kad šios aplinkybės leidžia dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje kalbančią R. identifikuoti kaip R. P. ir būtent jai priskirti įžeidaus ir šmeižiančio turinio teiginius.
Taip pat apeliantas nesutinka su liudytojos, straipsnio autorės dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės A. A. parodymų vertinimu. Teigia, kad vertinant, jog R. vardu kalba trys moterys, o viena iš šių moterų neabejotinai yra R. P., vien šis faktas leidžia manyti, kad R. P. veikoje yra visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Dėl to tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą ir bylos duomenimis neparemtą išvadą, jog neįrodyta, kad R. P. dalyvavo padarant jai inkriminuojamus nusikaltimus.
Šalies argumentai
Be to, skunde apeliantas nurodo, kad straipsnyje R. vartotų žodžių įžeidus ir šmeižiantis turinys teismo nuosprendyje nėra kvestionuojamas, t. y. konstatuotas jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktas. Dėl to straipsnyje cituojamus įžeidaus ir šmeižiančio turinio teiginius priskyrus R. P., teigia, kad jos veikoje yra visi inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, ir todėl išteisinamasis teismo nuosprendis turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir privatus kaltintojas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. P. išteisinimo dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo.
Apeliantas teigia, kad straipsnyje nurodytos aplinkybės apie nukentėjusią merginą, vienaskaitos vartojimas tekste bei žodžių citavimas leidžia identifikuoti straipsnyje minimą R. kaip R. P. ir jai priskirti straipsnyje nurodytus jį įžeidžiančius žodžius „išgama“ ir „pašlemėkas“ bei jį šmeižiančios informacijos apie nusikaltimų padarymą paskleidimą viešai.
Iš 2011-08-06 „(duomenys neskelbtini)“ laikraštyje išspausdinto straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ turinio matyti, kad kabutėse nurodyti teiginiai „Apsimesti mylimuoju – šio išgamos verslo schema. Jis kvailina teismą ir toliau vilioja į savo tinklus naujas aukas. Kad ir kaip man būtų gėda dėl savo patiklumo, esu pasiryžusi eiti iki galo ir demaskuoti šį pašlemėką“, ir kad šiuos teiginius žurnalistei nurodė nukentėjusioji, vardu R. Teisme apklausta straipsnio autorė „(duomenys neskelbtini)“ korespondentė A. U. (A.) parodė, kad ji pirminę informaciją apie straipsnyje papasakotą istoriją sužinojo dalyvaudama Briuselio projekte ir iš „(duomenys neskelbtini)“ organizacijos darbuotojų, kad buvo apklaustos trys moterys ir visos jos kartojo žodžius „išgama“, „pašlemėkas“, kaltino R. G. padarius nusikalstamas veikas, todėl ji straipsnyje ir nurodė tuos žodžius kabutėse, nors žodžiai kabutėse nėra vieno asmens citavimas ir po vardu R. slepiasi ne vienos moters paaiškinimai. Liudytoja paaiškino, jog pagal savo profesinę etiką bei išklausytus mokymus, ji negali nurodyti informacijos šaltinio, t. y. atskleisti apklaustų moterų tapatybių. R. P. teisme parodė, kad ji su žurnaliste kalbėjo tik telefonu, nebuvo su ja susitikusi, bendravo tik su „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja bei straipsnyje nevadino R. G. „išgama“ ir „pašlemėku“ ir nekaltino nusikaltimų padarymu, be to, ji neturi antro vardo R. bei nepažįsta asmens tokiu vardu. Nors straipsnyje nurodyti faktai apie nukentėjusią merginą sutampa su R. P. gyvenimo faktais, tačiau vien iš straipsnio negalima identifikuoti R. P.. Straipsnio autorei neatskleidus informacijos šaltinio, t. y. straipsnyje minimos merginos tapatybės, R. P. gyvenimo faktų sutapimas su straipsnyje minimos nukentėjusiosios gyvenimo faktais nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog straipsnyje įžeidžiančius žodžius ir šmeižiančią informaciją, kaip teigia apeliantas, išsakė R. P.. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ neigiamą informaciją apie R. G. R. vardu pateikė R. P..
Be to, pagal lietuvių kalbos taisykles citata – tai pažodinis rašytinio ar sakytinio teksto perteikimas ir jis tekste išskiriamas kabutėmis („...“). Tačiau kabutėmis taip pat gali būti išskiriama ir tiesioginė kalba, kurios skyrybai būdingi ir brūkšniai. Pastebėtina, kad cituojant būtina nurodyti ne tik pažodinį tekstą, bet ir citatos šaltinį bei autorių. Iš straipsnio teksto matyti, kad kabutėse nurodyti žodžiai išskirti ne tik kabutėmis, bet ir brūkšniu, be to, nenurodytas citatos šaltinis bei autorius, o tik tai, kad taip „(duomenys neskelbtini)“ kalbėjo nukentėjusioji R.. Taigi, straipsnyje nurodžius, „kad taip kalbėjo nukentėjusioji“, žodžiai, nurodyti kabutėse, laikomi straipsnio autoriaus žodžiais. Kadangi R. P. nėra šio straipsnio autorė, jai negali būti priskirti straipsnyje nurodyti žodžiai.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad liudytojos A. U. (A.) parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir jais teismas negalėjo vadovautis, nes ši liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir ji paliudijo apie aplinkybes, susijusias su straipsnio parašymu bei jo publikavimu. Pastebėtina, kad apeliantas nenurodė, kodėl šios liudytojos parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, kaip jau buvo minėta, kokiais įrodymais remtis, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, atsižvelgdamas į BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog straipsnyje nukentėjusiąja įvardinta R. yra R. P., o straipsnyje kabutėse nurodyti žodžiai yra straipsnio autoriaus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta, jog R. P. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. viešai šmeižė R. G. padarius nusikaltimus bei jį įžeidė žodžiais „išgama“ bei „pašlemėkas“, todėl ji pagrįstai išteisinta BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, kad nors pagal Lietuvių kalbos žodyną žodžiai „pašlemėkas“ ir „išgama“ reiškia neigiamą asmens apibūdinimą – niekam netikęs žmogus, apsileidėlis, išsigimėlis, degeneratas, tačiau vertinant šiuos žodžius visų straipsnyje pateiktų aplinkybių kontekste, šiais žodžiais straipsnyje buvo išreikšta neigiama nuomonė apie R. G. kaip asmenį. Kadangi nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, ir nuomonė visada yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai. Taigi, straipsnyje R. G. įvardijimas „išgama“ bei „pašlemėku“ yra tik neigiamos nuomonės apie jį išsakymas. Be to, pastebėtina, kad tikrovės neatitinkančia informacija nelaikytina tai, kad minėtame straipsnyje pasakojama apie R. G. veiksmus, kurie juridine prasme atitinka Baudžiamajame kodekse numatytas nusikalstamas veikas, nes iš 2012-05-04 pranešimo apie įtarimą R. G. matyti, kad jis baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-00533-05 yra įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, bei dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 308 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, ir šias nusikalstamas veikas įtariamas padaręs ir R. P. atžvilgiu. Trys nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas R. G., yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Pažymėtina, kad, LITEKO (Lietuvos teismų informacinės sistemos) duomenimis, minėtoje baudžiamojoje byloje yra surašytas kaltinamasis aktas ir byla jau perduota nagrinėti į teismą.
Nukentėjusysis R. G. byloje pareiškė 100 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau neįrodžius, kad R. P. dalyvavo darant nusikalstamas veikas, civilinis ieškinys pagrįstai atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžio.