- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-498-493-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00829-10
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Romualdas Lincevičius, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- D. S.
- Nukentėjusysis
- E. B.
- Advokatai
- Renas Bradūnas, Sonata Žukauskenė
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-498-493/2011
2011 m. gruodžio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam D. S., jo gynėjai advokatei Sonatai Žukauskenei, nukentėjusiajai E. B., jos atstovui advokatui Renui Bradūnui, specialistams Antanui Butkui, Algirdui Valčiukui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-04-28 nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Iš D. S. E. B. naudai priteista 278,78 Lt nusikaltimu padarytai turtinei ir 6000,00 Lt. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš D. S. E. B. naudai priteista 1000,00 Lt. advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2010-07-13 apie 18.15 val., viešoje vietoje – prie vandens telkinio, esančio Sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajai, aplinkiniams ir aplinkai, elgdamasis įžūliai, pasityčiodamas tyčia davė savo šuniui puolimo komandą „fas“, dėl ko šuo puolė ir įkando nukentėjusiajai E. B. į ranką ir dėl kastinės žaizdos dešiniame žaste E. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiais savo veiksmais D. S. sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. S. savo apeliaciniu skundu prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-04-28 nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu bylą nutraukti. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas turi savo išvadas pagrįsti įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Nuteistasis nurodė, jog į bylą jis pateikė Kauno kinologijos metodikos centro specialistų išvadą Nr. 1, kurioje buvo konstatuota, kad, atlikus jam priklausančio šuns (koli veislės mišrūno) psichikos testą, buvo nustatyta, kad šuo yra nedresuotas ir jokių komandų nevykdo, įskaitant šeimininko duotą komandą „fas". Nuteistasis atkreipė dėmesį, kad pateiktas įrodymas buvo gautas teisėtais būdais, jį galima patikrinti Baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas šio įrodymo, kuris iš esmės paneigė nukentėjusiosios ir jos mamos duotus melagingai jį apkaltinančius parodymus ir patvirtinančius jų siekį pasipelnyti iš šio konflikto, visiškai nevertino, apsiribodamas deklaratyviu teiginiu, kad ši pažyma neatitinka specialisto išvadai keliamų reikalavimų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė esminius procesinius pažeidimus tirdamas bei vertindamas įrodymus, dėl ko teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas pateiktos specialistų išvados, pažeidė rungimosi principą, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nevertino įrodymų visumos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos.
Nuteistojo nuomone, nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis, kadangi jokių įrodymų byloje, jog jis būtų specialiai siundęs savo šunį ant nukentėjusiosios nėra, jo šuo nevykdo komandų ir jų nesupranta. Byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas ir teismas laiko nustatytu, kad juose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., požymiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti asmens tyčią, tačiau akivaizdu, kad veiksmuose jos nėra. Veiksmai - vedžiojimas šuns prie ežero negali būti aiškinami kaip tyčiniai.
Teismas nustatė, kad D. S., elgesys pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Tačiau bylos medžiaga patvirtina priešingai - nukentėjusioji buvo apkandžiota šuns, o D. S. jokio smurto prieš ją nenaudojo, šuns nesiundė, kadangi pastarasis jokių komandų nesupranta. Konfliktą, kurio metu jo šuo užsipuolė nukentėjusiosios šunį, išprovokavo pastarosios šuo, tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę. Esant šioms aplinkybėms, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir baudžiamoji byla nutrauktina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Nuteistasis nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jis negalėjo sutrikdyti viešosios tvarkos ir rimties, nes viešoji tvarka jau buvo sutrikdyta iki tariamo konflikto su nukentėjusiąją (anksčiau įvyko konfliktas, kai jis buvo užpultas nukentėjusiosios šuns). Be to, byloje nenustatyta, kad žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis bei kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą. Viešoji tvarka ir rimtis konflikto, kurio metu šuo įkando nukentėjusiajai, jau buvo sutrikdyta dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų, kai jos šuo mane užsipuolė. Todėl akivaizdu, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su priteista žala, nes jis nepadarė jokios žalos, kuri turėtų būti atlyginta pagal baudžiamuosius įstatymus kaip nusikalstamos veikos padarinys. Šiuo atveju santykiams kvalifikuoti taikytinas LR CK 6.267 str., kuris reglamentuoja atsakomybę už gyvūnų padaryta žalą. Teismo priteista 6000 Lt žala yra akivaizdžiai per didelė ir neprotinga. Nuteistasis turi šeimą, išlaiko du mažamečius vaikus, pragyvena iš 1200 litų gaunamo darbo užmokesčio, todėl tokio dydžio žalos priteisimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Ieškovė dėl įkandimo gydėsi tik ambulatoriškai, negulėjo jokiose ligoninėse, todėl priteista suma yra siekis praturtėti.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiąją, jos atstovą, prokurorę, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, t.y. įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t.y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei atlikusi teisminį įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmesdamas vienus jų ir priimdamas kitus, netinkamai įvertino įrodymus, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus bei prasmę, padarė klaidingą išvadą D. S. veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., požymius, todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, atlikusi teisminį įrodymų tyrimą, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. S. kaltu padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp D. S. parodymų ir nukentėjusiosios E. B. bei liudytojos L. B. paaiškinimų.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nuteistasis D. S. paaiškino, kad 2010-07-13 apie 18 val. sugrįžo iš darbo į namus. Prie greta namų esančio tvenkinio tuo metu buvo kaimynė E. B. su savo motina. Pakeliui į namus, prie jo prišoko E. B. biglių veislės šuo ir jį aplojo. Jis praeidamas rankoje turėta taše tą lojantį šuniuką atsistūmė ir nuėjo į namus. Tada, kaip ir visada, iš voljero pasiėmė savo šunį ir išsivedė prie tvenkinio. Taip daro kasdien. Jam bevedant savo šunį, kuris yra koli veislės mišrūnas, E. B. šuo puolė prie jo šuns ir jo. Jo šuo truktelėjo ir jam rankose praslydo laikytas šuns pavadas. Jo šuo šoko ant E. B. šuns. Tuo metu E. B. griebė gelbėti savo šunį. Tuo metu jo šuo turėjo teorišką galimybę įkasti E. B. į ranką, bet jis to nematė. Jokių žaizdų jos rankoje jis nematė. Tada jis savo šunį parvedė į voljerą. Gal po kelių dienų matė kaimynę E. B., kuri buvo truputį susibintavusi ranką. Šunį vedžiojos be antsnukio. Taip darė visada, nes jo šuo nėra probleminis ir niekam nėra įkandęs. Neatmeta galimybės, kad šuo, kuomet puolė E. B. šunį, galėjo jai įkasti. Tačiau tai įvyko atsitiktinai. Jis savo šuns ant jos nepjudė. Komandos „fas“ savo šuniui nedavė. Nesupranta, kodėl yra taip apkalbamas. Buvo susitikęs su nukentėjusiąja dar iki teismo ir siūlė atlyginti 1000,00 lt žalos. Tačiau iš jo buvo prašoma 5000 lt., todėl toks reikalavimas jam yra ženkliai per didelis. Jie dėl to nesusitarė ir byla pasiekė teismą. Jo šuo neapmokytas ir į komandas nereaguoja. Civilinio ieškinio nepripažįsta.
Nukentėjusioji ikiteisminiame tyrime nurodė, kad 2010-07-13 apie 18 val. kartu su mama ir savo biglių veislės šuniu buvo prie sodų bendrijos „Papartis“ bendrojo naudojimo tvenkinio. Pro tvenkinį link namų ėjo D. S.. Jos šuniukas pribėgo prie jo ir jį aplojo. D. S. su rankoje turėta taše trenkė jos šuniukui ir nuėjo namo. Ji tuo metu paėmė ant rankų šuniuką ir jį barė, kad aplojo žmogų ir atsisukusi nugara į D. S. namų pusę, nešina šuniuku, ėjo link prūdo pusės, kur buvo jos motina. Tuo metu D. S. iš voljero pasiėmė savo didelį šunį. Mama sakė, kad reikia eiti namo. Ji nešdamasi ant rankų šunį taip ir ketino padaryti. Staiga iš nugaros pusės išgirdo D. S. pasakytą šuniui komandą „fas“ ir jo šuo ją puolė. Šuo jai įkando į dešinį žastą, tuomet D. S. atitraukė šunį, po to antrą kartą atleidus pavadį, šuo dar kartą šoko ant jos, tačiau įkando jau ne jai, o jos laikomam ant rankų šuniui, po to šunį dar kartą atitraukė ir nusivedė į namus. Teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusioji savo parodymus iš dalies keitė ir jau nurodė, kad šuo, perkandęs jos rankos minkštuosius audinius, sukandęs laikė, o tuo metu D. S. šunį už pavadžio traukė stipriai link savęs, tačiau šuo nepaleido, todėl D. S. tuo pavadžiu tempdamas šunį, tempė ir ją. Šio tampymo metu ji iš rankų paleido savo laikytą šuniuką. D. S. šuo tuo metu ją paleido, o D. S. savo šunį laikydamas už pavadžio davė jam vėl pakankamai laisvumo, kad jis pasiektų jos šuniuką. D. S. šuo jį griebė ir padarė plėštinę žaizdą jos šuniuko kojoje. Kas atsitiko, D. S. sužinojo jau tą patį vakarą, nes skambino ir klausė dėl šuns skiepų. Dėl D. S. veiksmų patyrė ne tik sužalojimą, didelį skausmą, bet ir išgąstį, reiškia civilinį ieškinį 278,78 lt. nusikaltimu padarytai turtinei ir 10 000,00 lt neturtinei žalai atlyginti. Jį palaiko ir prašo tenkinti.
Liudytoja L. B. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010-07-13 pavakare su dukra ir šuniuku buvo prie tvenkinio „Paparčio“ sodų bendrijoje, Marijampolės savivaldybėje. Pro šalį link namų praėjo D. S.. Jų šuniukas pribėgęs jį aplojo. D. S. su rankoje turėtu krepšiu jam sudavė ir nuėjo į namus. Dukra paėmė ant rankų šuniuką ir atsisukusi nugara į D. S. namus ėjo link jos tvenkinio kryptimi. Nešdama ji barė šuniuką, kad šis aplojo žmogų. Gal po minutės pamatė iš namų link jų su dideliu šuniu artėjantį D. S.. Iškart išgirdo D. S. balsu garsiai ištariant kažką panašaus į „fas“ ir pamatė, kad jis į priekį ištiesė savo ranką, kurioje laikė šuns pavadą, kad šuo gautų laisvės ir galėtų veržtis į priekį. Šuo šoko ant dukros ir iš nugaros pusės sugriebė dantimis jai už žasto ir į jį įsikabino. D. S. tuo metu už pavadžio traukė šunį link savęs, taip kartu su šuniu, dantimis įsikibusiu į ranką, temdamas ir dukrą. Kai šuo paleido dukrą, dar kartą jį užsiundė ant jų šuniuko. Tik kai šuo sužalojo ir jį, D. S. numojo ranka ir su savo šuniu nuėjo į namus. Dukra buvo tik su maudymosi kostiumėliu, todėl akivaizdžiai matėsi žaizda ir kraujas. S. tą turėjo matyti, nes buvo išsivertę mėsos, o pats D. S. buvo gal per du metrus nuo jos. Toks D. S. elgesys išgąsdino ir ją, nes didelis šuo buvo panaudotas prieš mergaitę kaip ginklas vien už tai, kad S. buvo aplotas jų nedidelio šuniuko. Po įvykio dukrai sutriko miegas, ji bijojo viena likti namuose, tirpo ranka ir tai trukdė darbui, naktimis ji verkdavo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. B. paaiškino, kad D. S. atsivedė savo šunį, priėjęs prie jų rankos mostu atleido pavadį, pasakė komandą „fas“ ir tada šuo puolė ant mergaitės. Virš jos galvos pamatė šunį, patęsė, atitraukė, dar kartą užleido. Dukra stovėjo kampu, šuo ėmė dukra už peties.
Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, teisėjų kolegija priėmė nutartį atlikti specialisto-kinologo tyrimą, siekiant nustatyti ar D. S. priklausantis šuo yra dresuotas ir ar jis reaguoja į šeimininko duotą komandą pulti „fas“.
2011-11-07 teisme buvo gauta specialisto Lietuvos kinologų draugijos LKD tarptautinės kategorijos teisėjo Antano Butkaus ir LKD nacionalinės kategorijos dresuotės teisėjo Algirdo Valčiuko tyrimo išvada, kad šuo yra nedresuotas, komandos „fas“ nežino ir jos nevykdo. Teismo posėdžio metu taip pat buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota kinologų tyrimo eiga. Iš įrašo neabejotinai ir akivaizdžiai matyti, kad D. S. šuo į komandas ar kitus jo elgeseną provokuojančius veiksnius nereaguoja.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu specialistas A. B. paaiškino, kad šunys gali susipjauti, tačiau šuo (koli mišrūnas), su kuriuo buvo atliktas tyrimas, gali pulti tik šunį, žmogaus pulti negali, jis neagresyvus, šio šuns ant žmogaus užmasinti neįmanoma.
Šie duomenys patvirtina faktą, kad aplinkybių, kurias nurodė nukentėjusioji E. B. ir liudytoja L. B. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu dėl komandos davimo šuniui ir jo reakcijos į komandą „fas“, o tuo pačiu ir jos tariamo vykdymo, objektyvūs įrodymai nepatvirtina. Nukentėjusiosios E. B. ir liudytojos L. B. parodymus, jog šuo įkando nukentėjusiajai dėl duotos puolimo komandos „fas“, teisėjų kolegija vertina kritiškai, tuo pačiu pasitvirtina D. S. duoti parodymai, jog šuo įkando nukentėjusiajai, esant D. S. nurodytoms aplinkybėms, t.y. jog D. S. šuo puolė tik nukentėjusiosios šunį, kurį ji laikė ant rankų, ką neginčytinai patvirtina ir specialistų išvada bei paaiškinimai. Tokiu būdu, nustatytos aplinkybės paneigia D. S. tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, kuri yra būtinas viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvusis požymis, buvimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nusikaltimo, esančio BK 284 str. 1 d. subjektyvusis požymis yra kaltė, pasireiškianti tiesioginės tyčios forma. Kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, kad D. S. elgesys pasireiškė tyčiniu fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį viešoje vietoje nenustatė ir teisminis įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje paneigė D. S. siekį tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, kuri yra būtinas viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvusis požymis, buvimą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad D. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymių.
D. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje ar apeliacinėje instancijoje metu neneigė, kad jo šuo įkando nukentėjusiajai, taip pat siekė atlyginti patirtą neturtinę žalą, tačiau nukentėjusioji su siūloma atlyginti neturtinės žalos suma nesutiko. Sutinkamai su LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
nusprendė:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-04-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
D. S. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Nukentėjusiosios E. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.