Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės Lietuvos „Žinijos“ draugijos apeliacinius skundus, pareikštus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei Lietuvos „Žinijos“ draugijai dėl panaudos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal Civilinio kodekso 6.637 straipsnį panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį ir be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi, panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos sutarties 1 punkte nustatyta, jog patalpos perduodamos naudoti tik draugijos įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Draugijos veiklos tikslas – koordinuoti jos narių veiklą, tenkinant šalies gyventojų viešuosius interesus neformaliojo suaugusiųjų švietimo bei vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo, profesinio tobulinimo, religinių ir etninių vertybių puoselėjimo srityse, skleisti humanitarinių ir gamtos mokslų žinias, kultūros ir meno pasiekimus, o taip pat atstovauti ir ginti draugijos narių viešuosius interesus. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė aplinkybės, kad atsakovė ginčo patalpose nevykdo jokios veiklos. Atsakovės pateikti įrodymai ir liudytojų paaiškinimai yra pakankami išvadai, jog atsakovė ginčo patalpose vykdo įstatuose numatytą veiklą, daryti. Be to, ieškovės pateikti duomenys nėra pakankami subnuomos faktui patvirtinti. Interneto portaluose skelbiama informacija apie galimybę išsinuomoti ginčo patalpas leidžia daryti prielaidą dėl patalpų galimo naudojimo kitiems tikslams, bet tokia prielaida nėra pakankama realiam nuomos faktui konstatuoti ir sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti.

Remiantis Civilinio kodekso 6.636 straipsniu, panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė nesaugo patalpų ir negerina jų būklės. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog buvo atlikti remonto – vidaus apdailos – darbai. Ieškovės 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktas, kuriame nėra detalizuoti pastato nepriežiūros faktai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė nevykdo pareigos remontuoti perduotąjį turtą. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė tinkamai nevykdė pareigos atsiskaityti už teikiamas paslaugas. Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2014 m. vasario 28 d. susidarė 75 915,11 Lt skola už šildymo paslaugas ir 11 677,57 Lt skola už administravimo paslaugas. Teismo vertinimu, imperatyvios pareigos išlaikyti panaudos pagrindu perduotą turtą nevykdymas neabejotinai iš esmės pažeidžia savivaldybės turto naudojimo bei valdymo principus ir laikytinas esminiu panaudos sutarties pažeidimu. Atsakovės nurodomi argumentai nepateisina pareigos išlaikyti daiktą nevykdymo. Atsakovė ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ 2015 m. sausio 30 d. sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2015 m. vasario 28 d. padengti 13 189,10 Eur skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., ir laiku atsiskaitinėti už tiekiamą šilumos energiją. Bet atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nustatytu terminu padengė skolą. Be to, šilumos tiekėjai iš savivaldybės teismine tvarka buvo priteista 14 549,08 Eur skola. Savivaldybė padengė šią skolą ir išrašė atsakovei sąskaitą dėl 14 800,65 Eur sumokėjimo. Atsakovė neapmokėjo šios sąskaitos. Teismo vertinimu, pareigos išlaikyti turtą nevykdymas daro ieškovei žalą. Savivaldybė, vykdydama atsakovės skolinius įsipareigojimus, patiria nuostolius, kurių ilgalaikis neatlyginimas pažeidžia ne tik savivaldybės, kaip turto savininkės, interesus, bet ir viešuosius interesus, nes savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo, vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo bei viešosios teisės principais. Atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, todėl egzistuoja pagrindas ją nutraukti (Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro, kurią įsteigė atsakovė, naudojimasis ginčo patalpomis nereiškia Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo, kaip panaudos sutarties nutraukimo pagrindo. Ieškovės nurodomi argumentai, kad atsakovė piktnaudžiauja panaudos teise, darydama žalą tretiesiems asmenims, neturi įtakos ginčo nagrinėjimui.

Nutraukus panaudos sutartį, būtų apribota ieškovės teisė naudotis nuosavybe. Ieškovė turi teisę reikalauti pašalinti šį trukdymą, tai yra iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų (Civilinio kodekso 4.98 straipsnis).

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti priešingomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė naudoja patalpas ne pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir be ieškovės sutikimo perduoda patalpas naudotis tretiesiems asmenims.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė be jos sutikimo perduoda ginčo patalpas naudotis tretiesiems asmenims, kas pažeidžia tiek sutartį, tiek imperatyviąsias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo patalpos buvo perdavinėjamos įvairiems klubams, bet nepagrįstai sprendė, kad tas buvo daroma teisėtai. Be to, teismas nepagrįstai pripažino, jog viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro veiklos pobūdis patenka į atsakovės įstatuose nustatytų tikslų apimtį;priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovė naudoja ginčo patalpas ne pagal paskirtį, patalpose nėra atsakovės darbuotojų ir / ar jos narių. Patalpose veiklą vykdo kiti asmenys, klubai, kurių daugumos veikla neatitinka atsakovės įstatuose nurodomos veiklos. Atsakovė užsiima renginių organizavimu, kas akivaizdžiai prieštarauja jos įstatuose numatytai veiklai ir tikslams.

ginčo patalpos yra naudojamos ne nuomai, o atsakovės organizuojamiems ir jos klubų vedamiems renginiams, mokymams, seminarams, parodoms ir kitai veiklai, kuri numatyta atsakovės įstatuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog patalpų suteikimas naudotis atsakovės remiamiems klubams Civilinio kodekso 6.637 straipsnio prasme nelaikytina patalpų perleidimu naudotis tretiesiems asmenims. Viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras yra atsakovės įsteigtas juridinis asmuo, iš esmės padedantis atsakovei realizuoti jos įstatuose įtvirtintus veiklos tikslus;atsakovė tiek ieškovei, tiek teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji ginčo patalpose vykdo veiklą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu (apeliaciniais skundais) nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas šalių apeliaciniais skundais, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalys 2009 m. sausio 30 d. sudarė savivaldybės turto panaudos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti ir perdavė atsakovei negyvenamąsias patalpas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančias adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo patalpos). Atsakovė, savo ruožtu, įsipareigojo naudoti ginčo patalpas jos įstatuose numatytai veiklai. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama keliais savarankiškais pagrindais nutraukti panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų. Ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad atsakovė naudoja ginčo patalpas ne pagal paskirtį, nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti patalpas bei be jos, kaip panaudos davėjos, sutikimo perdavinėja patalpas tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškinį ir, nustatęs, kad atsakovė nevykdo pareigos išlaikyti ginčo patalpas, nutraukė panaudos sutartį bei iškeldino atsakovę iš ginčo patalpų. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ji neįrodė, kad atsakovė naudojo ginčo patalpas ne pagal paskirtį ir be ieškovės sutikimo perdavinėjo patalpas tretiesiems asmenims. Atsakovė, savo ruožtu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji nevykdo pareigos išlaikyti ginčo patalpas, ir sprendimu nutraukti panaudos sutartį bei iškeldinti ją iš ginčo patalpų.

Civilinio kodekso 6.637 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį. Kaip nustatyta, ginčo patalpos buvo perduotos atsakovės įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Lietuvos „Žinijos“ draugijos įstatų 2.1 punkte nustatyta, jog draugijos veiklos tikslas – koordinuoti draugijos narių veiklą, tenkinant šalies gyventojų viešuosius interesus neformaliojo suaugusiųjų švietimo bei vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo, profesinio tobulinimo, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo srityse, skleisti humanitarinių ir gamtos mokslų žinias, kultūros ir meno pasiekimus, atstovauti ir ginti draugijos narių viešuosius interesus. Ieškovė teigia, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, jos pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad atsakovė apskritai ginčo patalpose nevykdo veiklos. Šis ieškovės argumentas yra nepagrįstas. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jos iniciatyva du kartus buvo patikrintos ginčo patalpos. 2014 m. vasario 17 d. patalpų patikrinimo akte, be kita ko, užfiksuota, jog dienos metu nevyksta užsiėmimai, patalpose pavyko rasti tik du darbuotojus. 2014 m. rugpjūčio 26 d. patalpų patikrinimo akte, be kita ko, užfiksuota, jog patikrinimo metu (nuo 11 val. 00 min. iki 12 val. 30 min.) nevyko kursai, seminarai ir užsiėmimai, patalpose buvo rastas vienas darbuotojas. Sprendžiant pagal atsakovės į bylą pateiktus organizuojamų mokymų grafikus, kurie buvo pateikti ir ieškovei bei yra viešai (interneto svetainėje) skelbiami, užsiėmimai su pavienėmis išimtimis yra rengiami ir vykdomi vakarais, pasibaigus darbo dienos valandoms. Todėl, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patikrinimo aktuose užfiksuotos aplinkybės, jog darbo dienos valandomis nevyksta užsiėmimai, nėra pakankamos išvadai, kad ginčo patalpose apskritai nebuvo ir nėra vykdoma atsakovės įstatuose numatyta veikla, daryti. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog ta aplinkybė, kad ginčo patalpose, jas tikrinant, buvo mažas darbuotojų skaičius, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė nevykdo veiklos. Atsakovės veiklos tikslas – koordinuoti jos narių veiklą, tenkinant viešuosius interesus. Atsakovės įstatuose numatyta, kad ji savo tikslų siekia, pasirinkdama įvairias veiklos formas, tarp jų – veikimą per jos ir kitus jos remiamus klubus (įstatų 2.3.7 punktas). Todėl, pritariant pirmosios instancijos teismui, konstatuotina, jog koordinacinio pobūdžio veiklai vykdyti pakanka kelių darbuotojų. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovės teiginį, jog ginčo patalpose apskritai nėra vykdoma atsakovės įstatuose numatyta veikla.

Ginčo patalpos buvo perduotos atsakovės įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Atsakovės įstatuose numatytas veiklos organizavimas per jos ir kitus jos remiamus klubus. Vadinasi, atsakovės ir kiti jos remiami klubai galėjo naudotis ginčo patalpomis ir tai savaime neturi būti laikoma šalių sutarties pažeidimu. Bet tik toks ginčo patalpų naudojimas, kuris skirtas atsakovės įstatuose numatytiems viešiesiems interesams tenkinti, galėjo ir gali būti laikomas šių patalpų naudojimu pagal paskirtį. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovės interneto svetainės www.zinija.lt skiltyje „Paslaugos“ nurodyta tokia informacija: „Lietuvos „Žinijos“ draugija puikiai tinka įvairiems renginiams rengti: sėkmingam ir produktyviam darbui įrengta 1 salė, 5 auditorijos ir 1 posėdžių kambarys. Salėse šiuolaikinė konferencijų įranga, vaizdo ir garso aparatūra, nemokamas belaidis interneto ryšys“; „Jūsų renginiui siūlome šias konferencijų sales <...>“. „Virtuvės klubo“, kuris yra atsakovės klubas, interneto svetainės www.virtuvesklubas.lt (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) skiltyje „Virtuvės vakarėliai“ nurodyta informacija, patvirtinanti, jog šis klubas organizuoja įvairius vakarėlius. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog „Virtuvės klubo“ paskyroje, esančioje interneto svetainėje www.meniu.lt, yra papildoma (lyginant su interneto svetainėje www.virtuvesklubas.lt esančia informacija) informacija „Nuomojame studiją Jūsų renginiams“. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši informacija apie galimybę išsinuomoti ginčo patalpas leidžia daryti prielaidą dėl patalpų galimo naudojimo kitiems tikslams, bet tokia prielaida nėra pakankama realiam nuomos faktui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Ginčo patalpų perdavimo atsakovei naudotis paskirtis – vykdyti jos įstatuose numatytą veiklą, susijusią su viešųjų interesų tenkinimu. Kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, išvadai, jog ginčo patalpos buvo naudojamos ne pagal paskirtį, padaryti nėra būtina nustatyti konkretų asmenį, konkrečiu metu nuomos pagrindais naudojusį atsakovės valdomas patalpas. Išvadai, jog ginčo patalpos buvo naudojamos ne pagal paskirtį, daryti pakanka nustatyti bet kokios pačios atsakovės veiklos, nesuderinamos su atsakovės įstatuose numatytų viešųjų interesų tenkinimu, vykdymo faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aukščiau nurodytos informacijos viešas skelbimas ir aukščiau nurodytų paslaugų viešas siūlymas neatitinka atsakovės įstatuose numatytos veiklos. Atsakovė teigia, jog jos klubo interneto svetainėje nurodomi vakarėliai yra edukacinio pobūdžio užsiėmimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne taip svarbu, koks yra užsiėmimų pobūdis. Svarbu tai, jog renginiai yra organizuojami, tenkinant ne viešuosius interesus, numatytus atsakovės įstatuose, ir tuo tikslu tretiesiems asmenims viešai siūloma atsakovei perduotas patalpas naudoti komerciniais pagrindais. Iš atsakovės skelbimuose pateiktų siūlymų akivaizdu, kad atsakovė nekontroliuoja renginių, kuriems nuomoja patalpas, turinio ir tų renginių organizavime pati nedalyvauja, nes tokios sąlygos skelbimuose nenurodomos. Skelbimų turinys patvirtina, kad patalpas turi galimybę išsinuomoti bet kuris asmuo bet kokiam savo renginiui organizuoti, o atsakovė iš tokio patalpų naudojimo gali gauti vien tik piniginę naudą, tai yra veikia tik kaip vien pelno siekiantis subjektas.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo patalpos ne visais atvejais buvo naudojamos pagal paskirtį, kas sudaro savarankišką pagrindą nutraukti panaudos sutartį (Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ginčo patalpos yra viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro buveinė. Atsakovė yra šios viešosios įstaigos steigėja. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro veiklos pobūdis patenka į atsakovės įstatuose nustatytų tikslų apimtį. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ši viešoji įstaiga užsiima veikla, kuri prieštarautų atsakovės įstatuose numatytiems tikslams. Todėl, pasak teismo, viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras Civilinio kodekso 6.637 straipsnio 2 dalies prasme negali būti laikoma trečiuoju asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu. Atsakovė, jos įstatais nenustačius kitaip, turi teisę steigti kitus juridinius asmenis (Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Susipažinus su viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro įstatais, galima pritarti pirmosios instancijos teismui, jog šios viešosios įstaigos veiklos tikslai iš esmės patenka į atsakovės įstatuose nustatytų tikslų apimtį. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras užsiima veikla, prieštaraujančia atsakovės įstatuose numatytiems tikslams. Atsakovė pirmosios instancijos teisme teigė, jog ši viešoji įstaiga padeda atsakovei realizuoti jos įstatuose numatytus veiklos tikslus. Vadinasi, būtent atsakovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras padeda atsakovei realizuoti jos įstatuose numatytus veiklos tikslus. Atsakovė neįrodė šios aplinkybės. Todėl, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, viešosios įstaigos „Žinijos“ švietimo ir mokymo centro naudojimasis ginčo patalpomis yra nesuderinamas su šių patalpų perdavimo atsakovei tikslais. Civilinio kodekso 6.637 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Atsakovei neįrodžius kitaip, konstatuotina, jog viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras Civilinio kodekso 6.637 straipsnio 2 dalies prasme yra trečiasis asmuo. Atsakovė neįrodė, jog ieškovė įstatymo nustatyta forma išreiškė sutikimą, kad viešoji įstaiga „Žinijos“ švietimo ir mokymo centras naudotųsi ginčo patalpomis. Vadinasi, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja ir kitas specialusis įstatymo numatytas pagrindas nutraukti panaudos sutartį (Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nepakis bylos išsprendimo rezultatas, glaustai pasisako ir atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Atsakovė tinkamai neatsiskaitinėjo už tiekiamą šilumos energiją ir suteiktas administravimo paslaugas. Todėl susidarė dideli įsiskolinimai, be to, buvo nutraukta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama pašalinti panaudos sutarties pažeidimus, pasireiškusius pareigos išlaikyti ginčo patalpas nevykdymu. Atsakovė sudarė naują šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, iš dalies padengė įsiskolinimus už šilumos energiją ir administravimo paslaugas, susitarė su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus energija“ dėl likusio įsiskolinimo dengimo dalimis, be to, po skundžiamo sprendimo priėmimo atsiskaitė su ieškove, kuriai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nutraukus pirminę šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, teko pareiga atsiskaitinėti su šia bendrove už tiekiamą šilumos energiją. Toks atsakovės elgesys rodo siekį išsaugoti panaudos sutartį ir tęsti santykius. Atsakovė deklaruoja turinti geriausius ketinimus tinkamai vykdyti panaudos sutartį. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, panaudos sutarties išsaugojimas, atsižvelgiant į jau nustatytas aplinkybes, kad atsakovė neteisėtai naudoja patalpas ir dėl to neteisėtai gauna piniginę naudą, nėra galimas. Pati atsakovė savo skunde nurodo, jog ji nėra pelno siekiantis juridinis asmuo, daugelis jos rengiamų seminarų, paskaitų yra nemokami. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog mokėjimai, kuriais buvo dengiami aukščiau aptarti įsiskolinimai (jų dalys), buvo vykdomi ne atsakovės, o jos pirmininkės lėšomis. Ginčo patalpų plotas – 1 597,84 kvadratinio metro. Teisėjų kolegijos vertinimu, ypatingo argumentavimo nereikalauja išvada, jog tokio ploto patalpoms išlaikyti yra reikalingos didelės lėšos. Kaip nustatyta, atsakovė (jos pirmininkė) ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama pašalinti sutarties pažeidimus. Visgi šios pastangos nėra pakankamos konstatuoti, jog, išsaugojus sutartį, atsakovė būtų pajėgi tinkamai vykdyti pareigą išlaikyti ginčo patalpas. Žvelgiant retrospektyviai, įsiskolinimai pradėjo formuotis dar 2012 metais. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad sutarties vykdymo pažeidimai pasireiškė tada, kai jai vadovavo kitas pirmininkas, ji neatsiskaitė su ieškove todėl, kad ši neišrašė sąskaitos faktūros, nepateisina sutarties pažeidimų. Nustačius, kad atsakovė patalpas naudoja ne pagal paskirtį ir atitinkamu būdu už jų naudojimą gauna pajamas, tampa neaišku, iš kokių legalių šaltinių atsakovė ketina sukaupti lėšas skoloms padengti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog, išsaugojus panaudos sutartį ir atsakovei nepateikus jokio aiškaus veiklos plano, padėtis taptų kitokia, negu yra nustatyta, tai yra nėra jokių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad atsakovė, tęsdama savo veiklą, yra pajėgi sukaupti patalpų išlaikymo mokėjimams reikalingas lėšas. Todėl sutarties išsaugojimas šios bylos faktinėmis aplinkybėmis dar labiau išbalansuotų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė, pagrįstai ėmėsi kraštutinės (paskutiniosios) priemonės ir Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukė panaudos sutartį.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė panaudos sutartį ir iškeldino atsakovę iš ginčo patalpų. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė naudojo ginčo patalpas ne pagal paskirtį ir be jos sutikimo perdavė patalpas trečiajam asmeniui, yra nepagrįstos. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą sprendimą iš esmės nepakeistą, aukščiau įvardytas pirmosios instancijos teismo išvadas pakeisdamas priešingomis išvadomis, patvirtinančiomis, kad atsakovė naudojo ginčo patalpas ne pagal paskirtį ir be jos sutikimo perdavė patalpas trečiajam asmeniui, kas sudaro papildomus savarankiškus pagrindus nutraukti panaudos sutartį (Civilinio kodekso 6.641 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai) (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas. Vadinasi, ji neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovės apeliacinis skundas yra patenkintas. Ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 2 dalis). Todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 108 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 7 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą iš esmės nepakeistą. Priteisti valstybei iš Lietuvos „Žinijos“ draugijos 108 Eur žyminį mokestį.