- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- eI3-16-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02410-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė (pirm.), Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- P. R., P. Rugio IĮ „Broliai juodvarniai“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracija
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja teismui pateiktu skundu prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. A-3875 „Dėl licencijų Nr. 288/6, Nr. 288/7 ir Nr. 288/8 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“.
Pareiškėja skunde ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis tiesiogiai kyla iš neteisėtų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417, kuriais apribotas barų prekybos alkoholiniais gėrimais laikas uždraudžiant prekybą nuo 14 val. iki 10 val. prekybos vietose (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad 2017 m. liepos 11 d. sprendimai Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 yra nelogiški, prieštaraujantys įstatymams, diskriminaciniai ir visiškai nepagrįsti, priimti nesilaikant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normų, šiais sprendimais apribojama nuosavybės teisė, kitaip tariant, pažeidžiamos savininko teisės, prekybą alkoholiniais gėrimais ribojant be jokio teisinio pagrindo. Paminėti sprendimai nėra grindžiami objektyviais duomenimis (faktais), juose tik nurodyta, kad jie priimti remiantis seniūnijų, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštais, tačiau sprendimuose nėra aptarta ir motyvuota, kas konkrečiai minėtuose raštuose nurodyta, kaip ta informacija yra susijusi būtent su pareiškėjai priklausančiomis kavinėmis, nėra paaiškinta ir motyvuota, kodėl buvo pritaikytas būtent toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas. Pabrėžė, jog ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir juo pareiškėja negali būti įpareigota atlikti turimų licencijų tikslinimo, pakeičiant prekybos alkoholiu laiką nuo 10 val. iki 14 val., kadangi jis yra priimtas 2017 m. liepos 11 d. sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417, kurie yra neteisėti, pagrindu. Mano, jog tik išsprendus sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 teisėtumo klausimą atsakovė galėtų pradėti licencijų tikslinimo / panaikinimo procedūras.
Atsiliepimas
Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, teigė, kad skunde nenurodyta argumentų, kodėl skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Visi skunde dėstomi argumentai susiję su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimais Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417.
Licencijos turėtojui suteikiama dviguba galimybė (pirmą kartą įspėjant, antrą kartą sustabdant) išvengti licencijos galiojimo panaikinimo. Institucija, turinti teisę panaikinti licenciją, prieš priimdama sprendimą, kuriuo visiškai atimama teisė verstis alkoholio produktų prekyba, privalo laikytis tokios teisės aktų nustatytos tvarkos. Taip yra realiai užtikrinama ūkio subjekto teisė pašalinti pažeidimus ir toliau tęsti veiklą, realizuojant asmens ūkinės veiklos laisvę verstis pasirinktu verslu.
Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 27-2-518 informavo pareiškėją apie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. priimtus sprendimus Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr. T-417 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, taip pat informavo apie pareigą per 5 darbo dienas patikslinti licencijas. Pakartotinai pareiškėja apie šią pareigą ir už jos nevykdymą gresiančias sankcijas buvo informuota 2017 m. liepos 31 d. raštu Nr. 27-2-585 (registruoto laiško su šiuo raštu pareiškėja pašte neatsiėmė, tačiau jis buvo išsiųstas pareiškėjos buveinės adresu, todėl laikomas tinkamai įteiktu). Pareiškėjai neatvykus patikslinti licencijos, galiojant reikalavimo užtikrinimo priemonėms, Kauno miesto savivaldybės administracija nesiėmė jokių veiksmų dėl licencijų sustabdymo, kol buvo galutinai išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ar netaikymo.
Pareiškėjos licencijų galiojimas buvo sustabdytas iki 2017 m. spalio 22 d. Pareiškėja apie priimtą įsakymą informuota tiek siunčiant pranešimą kartu su įsakymo kopija registruotu paštu, tiek pristatant minėto rašto kopiją tiesiai pareiškėjai. Nors pareiškėja žinojo apie priimtą skundžiamą įsakymą ir iš to kylančias pasekmes, tačiau ir toliau nesiėmė jokių veiksmų ir neatvyko patikslinti licencijų. Pareiškėja skundžiamą įsakymą sieja su Tarybos sprendimais, kuriais buvo apribotas prekybos alkoholiu laikas, nes dėl minėtų sprendimų priėmimo neturėjo būti ir nebuvo stabdoma jos ūkinė veikla ir naikinama licencija. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta ekonominė sankcija – licencijos sustabdymas ir po to jos panaikinimas yra ne Tarybos sprendimo padarinys, o pačios pareiškėjos neveikimo, t. y. Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų nepaisymo, pasekmė.
Pastebėtina, jog Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas privalo laikytis licencijoje nurodyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko. Jeigu savivaldybės taryba, vadovaudamasi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja licencijos turėtojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, licencijos turėtojas, registruotu laišku ar elektroninėmis priemonėmis gavęs savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, privalo laikytis šio apribojimo nuo rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu savivaldybės tarybos sprendime nenurodytas vėlesnis šio sprendimo įsigaliojimo terminas. Todėl nesuprantamas pareiškėjos elgesys, kai ji nepateikia turimų licencijų patikslinti, nors ir be šio patikslinimo prekiauti alkoholiniais gėrimais gali tik Tarybos sprendime nurodytu laiku.
Motyvuojamoji dalis
Skundas pagrįstas ir tenkintinas.
Pareiškėja prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. A-3875 „Dėl licencijų Nr. 288/6, Nr. 288/7 ir Nr. 288/8 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“.
Bylos duomenimis, pareiškėja P. R. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. spalio 27 d. gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. A-3875 „Dėl licencijų Nr. 288/6, Nr. 288/7 ir Nr. 288/8 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“ bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus pranešimą Nr. 27-2-381 „Dėl licencijų galiojimo panaikinimo“.
Skundžiamu įsakymu buvo panaikintas pareiškėjos licencijų Nr. 288/6, Nr. 288/7 bei Nr. 288/8 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas.
Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taigi, minėtoje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.
Pareiškėja (kaip juridinis asmuo) ir pareiškėjos darbuotojai nebuvo bausti dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Licencijų panaikinimas visiškai neproporcingas ir nelogiškas, nes šalia pareiškėjos kavinių yra kitų barų bei prekybos centrų, kuriuose nėra taikomas toks ribojimas prekiauti alkoholiu, koks nustatytas pareiškėjai. Pareiškėjai priklausančios kavinės, kuriose apribota prekyba alkoholiu, yra vietose, kurios niekaip neišsiskiria didesniu viešosios tvarkos pažeidimų skaičiumi ar savo pavojingumu visuomenės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-790-442/2017 priėmimo, kuria buvo panaikintos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjos kavinėms nebedirbant, kriminogeninė situacija vietovėse, kuriose yra pareiškėjos kavinės, niekaip „nepagerėjo“. Galiojant ginčijamiems sprendimams, kuriais apribotas pareiškėjos kavinių darbo laikas, registruotų pažeidimų nesumažėjo, t. y. prekyba alkoholiu ilgesnę dienos dalį niekaip neigiamai nenulėmė viešosios tvarkos pažeidimų (kurių apskritai nėra daug) skaičiaus. Pareiškėja visose savo kavinėse yra pasitelkusi apsaugos tarnybą, kuri padeda užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą (kai vykdoma veikla). Taip pat vykdo vaizdo stebėjimą ir taiko kitas priemones viešajai tvarkai užtikrinti. Šalia pareiškėjos kavinių gyvenantys kaimynai neturi pretenzijų pareiškėjai ir nepatiria nepatogumų dėl pareiškėjos vykdomos veiklos – prekybos alkoholiu ir maistu. Pareiškėjos kavinės ne tik neišsiskiria dideliu skaičiumi užregistruotų įvykių, bet ir niekuomet nebuvo žiniasklaidos dėmesio centre dėl nusikalstamų veikų skaičiaus, priešingai nei daugelis kitų Kaune veikiančių barų bei kavinių, kurių veikla nėra apribota ar licencijos panaikintos.
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34¹ straipsnis nustato įspėjimų apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinimą ir licencijos galiojimo sustabdymo tvarką. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, turintys licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, įspėjami apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, jeigu jie nesilaiko šio Įstatymo 18⁶ straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų, t. y. nesikreipia į licenciją išdavusią instituciją dėl licencijos patikslinimo, kai savivaldybės taryba, vadovaudamasi šio Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja įmonės, Europos juridinio asmens ar jo filialo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, per 5 darbo dienas nuo savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinio pranešimo apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą gavimo. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad Licencijų verstis didmenine prekyba alkoholio produktais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas sustabdomas, jeigu įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, kurie pagal šio straipsnio 1 ar 2 dalį buvo įspėti apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, per nustatytą laiką nepašalina nurodytų pažeidimų. Licencijas išduodanti institucija nustato licencijos sustabdymo terminą, kuris negali būti trumpesnis negu 10 dienų ir negali būti ilgesnis negu 30 dienų. Įstatymo 34 straipsnio 19 dalies 2 punktas nustato, kad licencijos gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas panaikinamas, kai įmonė, Europos juridinis asmuo ar jo filialas, kuriems buvo sustabdytas licencijos verstis didmenine prekyba alkoholio produktais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas, per nustatytą terminą nepašalina nurodytų pažeidimų. Toks pat reglamentavimas nustatytas Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos, skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, taigi viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir vertinant teismų praktiką, vietos savivaldybės taryba, kaip viešas administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo pagal kompetenciją reaguoti į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardytų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1047/2009).
Kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (LVAT 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 20, 2010; 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).
Kaip matyti, nagrinėjamu atveju 2018 m. vasario 12 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, iki įsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eI-1220-414/2018.
Nagrinėjamu atveju skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis tiesiogiai kyla iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir T-417, kuriais pareiškėjos kavinėse buvo apribota prekyba alkoholiu nuo 14 val. iki 10 val., bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. A-3276 „Dėl licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo sustabdymo“.
Lietuvos teisėje pripažįstamas universalus principas, jog iš neteisėtumo negali kilti teisė (ex iniuria non oritur ius). Nagrinėjamu atveju iš neteisėtų (kaip jau nustatyta) sprendimų bei įsakymo dėl licencijų sustabdymo negali atsirasti teisė panaikinti licencijų galiojimą. Pareiškėja nesutiko su sprendimais bei įsakymu dėl licencijų sustabdymo, todėl pateikė skundus Kauno apygardos administraciniam teismui. Pateiktų skundų pagrindu šiuo metu yra išnagrinėtos dvi administracinės bylos – administracinė byla Nr. eI-2470-644/2017, kurioje prašoma panaikinti neteisėtus ginčijamus sprendimus, bei administracinė byla Nr. eI-3234-414/2017, kurioje prašoma panaikinti neteisėtą įsakymą dėl licencijų sustabdymo. Skundžiamas įsakymas tiesiogiai kyla iš jau nuginčytų sprendimų, nes būtent dėl jų priėmimo iš pradžių pareiškėjos turimų licencijų galiojimas buvo sustabdytas įsakymu dėl licencijų sustabdymo, o vėliau licencijų galiojimas panaikintas skundžiamu įsakymu.
Šiuo metu abi minėtos bylos yra išnagrinėtos, sprendimai įsiteisėję. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1062-575/2019 paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriuo sprendimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Nutartyje teismas konstatavo, jog „Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad sprendimai priimti nesilaikant jų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuoti (neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl juos priimant buvo pažeisti VAĮ reikalavimai, o nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai bei pakankami, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti bei naikinami kaip neteisėti iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.)“.
Atsižvelgiant į tai, LVAT, spręsdamas įsakymo dėl licencijų sustabdymo teisėtumo klausimą, sprendime konstatavo: „įsakyme iš tikro nėra pateikta duomenų, kuriais remiantis atsakovas nusprendė sustabdyti licencijų galiojimą, nenurodyti absoliučiai jokie faktai, argumentai, neaprašyta situacija, įgalinusi atsakovą priimti tokį įsakymą. Ir nors įsakyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų teisinį vienetą, tačiau faktiškai nebuvo pagrįsti. Taigi apskųstas teisės aktas priimtas nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl tai akivaizdžiai nesuderinama ir su Viešojo administravimo įstatymo reikalavimais. Nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai pripažintini esminiais, o tai reiškia, jog ginčijamas įsakymas vis dėlto turėjo būti pripažintas nepagrįstu bei panaikintas kaip neteisėtas iš esmės“.
Taigi, minėtos aplinkybės nustatytos teismo sprendimais, kurie yra įsiteisėję. Remiantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Nagrinėjamu atveju skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjai panaikintos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 288/7, Nr. 288/6, Nr. 288/8, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio (Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijos) 3 dalimi ir 34¹ straipsnio (Įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinimą, licencijos galiojimo sustabdymas ir licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimas) 4 dalies 1 punktu, nepaaiškinant, kokios faktinės aplinkybės nulėmė tokio teisės akto priėmimą. Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (ABTĮ 10, 23 ir 56 str.). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (ABTĮ 10 ir 23 str., LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Pasak teismo, kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (šiuo aspektu žr. 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015).
Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Viešojo administravimo įstatymo normas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis“, Nr. 20, 2010).
Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendimai, kuriuos valstybių narių institucijos priima reglamentų pagrindu, patenka į Europos Sąjungos teisės, įskaitant ir Chartiją, taikymo apimtį. Europos Sąjungos teismų praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis (šiuo aspektu žr. 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014 ir joje nurodytą ESTT praktiką).
Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčo situacijos teisinį pagrindą, esamus įrodymus, darytina išvada, kad skundžiamame įsakyme iš tikro nėra pateikta duomenų, kuriais remdamasi atsakovė nusprendė panaikinti licencijų galiojimą, nenurodyti faktai, argumentai, neaprašyta situacija, suteikusi galimybę atsakovei priimti tokį įsakymą. Ir nors įsakyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų teisinį vienetą, tačiau faktiškai yra nepagrįsti. Taigi apskųstas teisės aktas priimtas nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl tai akivaizdžiai nesuderinama ir su Viešojo administravimo įstatymo reikalavimais. Nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai pripažintini esminiais, o tai reiškia, jog ginčijamas įsakymas vis dėlto turi būti pripažintas nepagrįstu bei panaikintas kaip neteisėtas iš esmės. Taigi, pareiškėja negalėjo būti įpareigota patikslinti licencijų, o neįvykdžius šio neteisėto reikalavimo, negalėjo būti panaikintas licencijų galiojimas, kadangi Lietuvos teisėje pripažįstamas universalus principas, jog iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex iniuria non oritur ius).
Teismas nutartimi dėl sustabdymo konstatavo, jog: „Teismo vertinimu, administracinės bylos susijusios taip, jog jau išnagrinėtoje administracinėje byloje 2018 m. sausio 15 d. priimtame, tačiau neįsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytos bei įvertintos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, paneigiant pareiškėjos argumentus dėl pažeidimų, padarytų priimant sprendimą dėl licencijos sustabdymo, turės įrodomąją, prejudicinę ir esminę tiesioginę įtaką bei reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, sprendžiant skundžiamo administracinio akto dėl tų pačių licencijų panaikinimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas įsakymas buvo priimtas nesilaikant minėtų principų ir nurodytų teisės aktų reikalavimų, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu.
Pažymėtina, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos proceso šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kadangi, kaip minėta, prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš kitos (-ų) proceso šalies (-ių) pateikta nebuvo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 ir 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovei, tinkamai įgyvendinus Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjos vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. A-3875 „Dėl licencijų Nr. 288/6, Nr. 288/7 ir Nr. 288/8 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.