- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- ATP-438-648/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-51-3-00007-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Pažarskis
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. K. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutarimo, kuriuo E. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. 2 600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
E. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad jis 2011-12-30, 1.55 val., prie kultūros centro pastato, esančio J. Basanavičiaus g., Varėnoje, vairavo automobilį „Citroen C4“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,869 promilės).
Šalies argumentai
E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-01-27 nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, teismo posėdyje apklausti J. S., G. K., E. Č., R. N. ir V. K., taip pat išreikalauti iš Varėnos rajono policijos komisariato skambučių įrašus, kuriuose užfiksuotas jo kreipimasis dėl konflikto.
Nurodo, kad jis teismo posėdyje neneigė, jog įvykio metu buvo neblaivus, tačiau nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad jis, vairuodamas automobilį, nesukėlė ir neturėjo jokio tikslo sukelti pavojų visuomenei ar eismo saugumui. Tai pagrindžia ir įvykio laikas (naktis), ir vieta (automobilių stovėjimo aikštelė). Tvirtina, kad jis vairavo transporto priemonę esant būtinojo reikalingumo situacijai, t. y. siekdamas apsisaugoti nuo asmenų, grasinusių pakenkti jo sveikatai ir vartojusių smurtą jo atžvilgiu. Teismas nepagrįstai išskyrė policijos pareigūnų poziciją kaip teisingą, taip paneigdamas ir kritiškai vertindamas jo nurodytas aplinkybes dėl automobilio vairavimo esant būtinojo reikalingumo situacijai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2011-12-30 kavinėje „Draugai“, esančioje Varėnoje, tarp jo ir kitų asmenų kilo konfliktas dėl mažareikšmės priežasties, t. y. eidamas pro duris prasilenkiant jis prisilietė prie kito asmens. Pastarasis, būdamas neblaivus, neteisingai įvertino situaciją ir dėl to vėliau kartu su draugų kompanija dar būnant kavinės patalpose ėmė reikšti savo nepasitenkinimą bei grasinti jam (E. K.). Dėl šios priežasties apeliantas pradėjo baimintis. Jam išėjus į kiemą, minėta asmenų kompanija taip pat išėjo paskui ir ėmė grasinti. Jis, ketindamas išvengti konflikto, įlipo į kieme stovėjusį automobilį „Citroen C4“, v/n (duomenys neskelbtini) tačiau nespėjus uždaryti transporto priemonės durelių, pribėjo A. L. ir, per prievartą ištempęs apeliantą iš automobilio, ėmė smurtauti prieš jį, t. y. sudavė smūgius į veidą, kaktos sritį, taip sukeldamas fizinį smurtą. Po suduotų smūgių E. K. vėl pavyko įsėsti į automobilį ir užrakinti dureles, po to paskambino policijai ir pranešė apie konfliktą. Atsidaręs automobilio langą ir pranešęs, jog tuoj atvyks policija, asmenų kompanija ėmė kumščiais daužyti jo automobilio langus, dureles. Siekdamas apsaugoti save ir savo turtą, nesulaukęs policijos pareigūnų, jis ketino patraukti automobilį į aikštelės galą. Pažymi, kad bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriuje užfiksuotas jo skambutis policijos pareigūnams, buvo pranešta, kad prie kavinės „Draugai“ gali įvykti konfliktas tarp lankytojų, tačiau teismas nevertino telefoninių pokalbių. Nutarime nurodyta, kad išklausius telefoninių skambučių bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriui turinį, nebuvo nustatyta aplinkybių, šalinančių E. K. atsakomybę. Kita vertus, teismas įvertino tik tuos telefoninių pokalbių įrašus, kuriuose užfiksuota, jog jis skambina į bendrąjį pagalbos centrą prašydamas sujungti su policija. Telefoninių pokalbių turinys, kuriuose užfiksuota, kad jis kreipiasi į policiją dėl konflikto, teismui nebuvo pateiktas. Faktas, kad policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, rodo, jog teismas nevertinio esminių pokalbių turinio, kas patvirtina, jog E. K. ėmėsi teisėtų veiksmų siekdamas apsiginti. Kadangi policijos pareigūnai matė E. K. būnant automobilyje, o pastarajam išlipus, pastebėjo, jog jis yra neblaivus, jie nebevertino konflikto situacijos ir neišklausė jo skundų dėl smurto naudojimo prieš jį. Be to, prieš E. K. smurtavę asmenys tikslingai siekė atkreipti policijos pareigūnų dėmesį į tai, kad E. K., būdamas neblaivus, vairavo automobilį. Policijos pareigūnai patvirtino, kad E. K., pamatęs juos, išlipo iš automobilio ir susijaudinęs ėmė pasakoti konflikto aplinkybes. Kartu policijos pareigūnai nurodė, kad asmenys, smurtavę prieš apeliantą, buvo kieme. Policijos pareigūnas V. K. parodė, kad E. K. buvo be striukės, kas rodo, jog jis niekur neketino važiuoti, taip pat nurodė, kad jo veide buvo matomas paraudimas. Policijos pareigūnas patvirtino, kad nustatė mušusio asmens tapatybę, o pastarasis nurodė, jog konfliktas buvo. Policijos pareigūnų parodymai, kad jiems atvykus nebuvo muštynių, nieko neįrodo. Tvirtina, kad E. K. išlipo iš automobilio ne dėl to, jog išsigando policijos pareigūnų, bet todėl, kad žinojo, jog prieš jį nebebus vartojamas smurtas, jautėsi saugus ir norėjo paaiškinti įvykio aplinkybes bei išspręsti situaciją. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, automobilio vairavimas buvo šalutinis veiksmas siekiant apsisaugoti nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Pasak apelianto, tai, kad pavojus jo sveikatai buvo akivaizdus ir prieš jį buvo pavartotas smurtas, įrodo padaryti sužalojimai. Iš 2011-12-31 darytų nuotraukų matyti, kad jam virš kairės akies atsirado mėlynė, virš kairiojo ir dešiniojo antakio matyti nubrozdinimai. Sužalojimus iš dalies patvirtina policijos pareigūno V. K. parodymai, tačiau įvykio metu juos galėjo būti sunku įvertinti dėl tamsaus paros meto, taip pat dėl to, kad įvykio metu jis buvo apipiltas alumi vieno iš minėtos kompanijos asmenų. Be to, teismas nevertino, kad E. K. neturėjo jokio kito būdo išvengti kėsinimosi, nes kavinėje negalėjo skambinti į policiją, kadangi tai būtų sukėlę tiesioginį nepasitenkinimą, o išėjęs į kiemą negalėjo niekam pranešti, jog atvyktų jo pasiimti, nes smurtavusių jaunuolių grupė išėjo paskui jį ir iš karto pradėjo smurtauti. Kadangi apeliantas negalėjo apsiginti prieš keturis asmenis, automobilis buvo vienintelė išeitis. Dėl to, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus, neatsirado jokių pasekmių, jis neketino išvažiuoti į gatvę, jeigu būtų to siekęs, jis galėjo iš karto niekieno nekliudomas išvažiuoti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad administracinė nuobauda buvo paskirta nesant jo kaltės dėl padaryto teisės pažeidimo. Be to, teismas nepaisė teismų praktikoje nusistovėjusių taisyklių, kad esant panašioms aplinkybėms, net ir nesant visoms būtinąjį reikalingumą sudarančioms sąlygoms, toks asmens elgesys vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pasak apelianto, jis dirba UAB „F (duomenys pakeisti)“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose, bendrovėje teigiamai charakterizuojamas. Paskyrus teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, jis nebegalėtų atlikti savo tiesioginių pareigų, būtų nepagrįstai apsunkinta jo galimybė dirbti ir save išlaikyti, sumažėtų gaunamos pajamos, taip pat pablogėtų jo reputacija darbovietėje. Taigi, paskirta administracinė nuobauda yra neadekvati jo padarytiems veiksmams.
Atsiliepimas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog E. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.
E. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog E. K. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.
Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.
E. K. neneigia vairavęs automobilį būdamas neblaivus, tačiau tvirtina, kad jis darė tai esant būtinajam reikalingumui. Lietuvos Respublikos ATPK 17 str. yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N63-884/2010).
Nagrinėjamu atveju E. K. veiksmai, t. y. automobilio „Citroen C4“, v/n (duomenys neskelbtini) vairavimas esant neblaiviam, neatitinka būtinojo reikalingumo sąlygų. Apeliantas teismo posėdyje paaiškino, kad įvykio dieną su draugais buvo kavinėje „Draugai“, išėjęs iš tualeto, užkabino varėniškį, kuris sakė, jog jis (E. K.) neišeis iš kavinės. Pamatęs, kad keturių žmonių kompanija atsistoja ir artinasi prie jo, jis išėjo prie lauke esančio automobilio. Apeliantas atsisėdo į transporto priemonę, užsirakino ir iškvietė policiją. Jam sėdint automobilyje, minėta kompanija ėmė daužyti automobilio langus ir dureles. Jis pavažiavo automobiliu atbuline eiga apie penkis metrus siekdamas apsaugoti savo sveikatą. Pasak apelianto, jis buvo sumuštas, tačiau dėl to nesikreipė pas ekspertą, be to, policijoje nėra bylos dėl tokių asmenų veiksmų (b.l. 18).
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. K. parodė, kad 2011-12-30 buvo gautas pranešimas, jog prie kavinės „Draugai“ tarp lankytojų gali kilti konfliktas. Įvažiavus į kiemą, jis kartu su kolega J. R. pamatė važiuojantį prieš juos automobilį. Įjungus švyturėlius, automobilis sustojo, iš jo išlipo jaunuolis, kuris buvo be striukės. Transporto priemonė važiavo priešais juos. E. K. iš pradžių važiavo atbuline eiga, po to priekiu. Jis norėjo išvažiuoti iš aikštelės. Apeliantas šaukė, kad jį mušė. Policijos pareigūnams atvykus, nebuvo jokių muštynių, jaunuolių grupė buvo šone. V. K. nustatė mušusio asmens, kurį nurodė E. K., asmenybę. Matomų akivaizdžių sumušimo žymių, kraujo, įkirtimų nebuvo, vienoje veido vietoje buvo šiek tiek rausva. E. K. buvo pasiūlyta pasidaryti abdukciją, rašyti pareiškimą, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Asmuo, kuris galimai mušė, kalbėjo, kad konfliktas buvo (b.l. 37).
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas J. R. davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir V. K.. Be to, jis nurodė, kad E. K. buvo nuvažiavęs nuo jaunuolių apie 20 m. Jeigu apeliantas būtų važiavęs netrukdomas, jis būtų išvažiavęs į gatvę, tačiau pamatęs juos, ėmė staigiai stabdyti (b.l. 37).
Įvertinus visas minėtus įrodymus, pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, jog vien dėl to, kad tarp E. K. ir asmenų kompanijos kilo konfliktas, apeliantas neprivalėjo važiuoti automobiliu. Jis galėjo paskambinti telefonu policijai būdamas dar kavinėje, taip pat pasišalinti iš kavinės teritorijos pėsčiomis. E. K., sėdėdamas automobilyje, galėjo tiesiog laukti, kol atvažiuos policijos pareigūnai, kuriuos apeliantas iškvietė. Liudytojai (policijos pareigūnai) V. K. ir J. R. parodė, kad jie betarpiškai matė, kaip E. K. važiavo automobiliu atbuline eiga, tačiau nenurodė, jog tuo metu apelianto transporto priemonę daužė ar kitaip gadino kokie nors asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis minėtų liudytojų parodymais, E. K. važiavo ir į priekį tarnybinio automobilio link. J. R. taip pat nurodė, kad jeigu netrukdytų tarnybinis automobilis, tai apeliantas būtų išvažiavęs į gatvę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti E. K., jų parodymai tarpusavyje neprieštarauja ir yra nuoseklūs, todėl jie laikytini patikimais. Taigi, apelianto paaiškinimas, jog jis pavažiavo automobiliu atbuline eiga, kadangi asmenų kompanija daužė automobilio langus ir dureles, atmetamas kaip prieštaraujantis patikimiems policijos pareigūnų parodymams. Be to, E. K. važiavo transporto priemone ir į priekį, tačiau jo tolesnį važiavimą sutrukdė policijos pareigūnai. Tai paneigia apelianto versiją, kad jis neketino automobiliu išvažiuoti iš kavinės teritorijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad E. K. nebuvo jokio objektyvaus pagrindo važiuoti automobiliu esant neblaiviam.
Nagrinėjamu atveju nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, jog E. K. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas. Policijos pareigūno V. K. parodymai, kad nubaustojo vienoje veido vietoje buvo šiek tiek rausva, jis nustatė mušusio asmens, kurį nurodė pats E. K., asmenybę, taip pat jaunuolių stovėjimas kieme nepatvirtina tokios aplinkybės. Priešingai, V. K. nurodė, kad apelianto matomų akivaizdžių sumušimo žymių nebuvo, abu policijos pareigūnai patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą, nebuvo jokių muštynių. Nėra duomenų, kad E. K. rašė pareiškimą dėl jo nurodyto įvykio aplinkybių, kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl patirtų sužalojimų, kas, kitiems asmenims iš tiesų vartojus smurtą apelianto atžvilgiu, nėra logiška. Pats E. K. teismo posėdyje patvirtino, kad policijoje nėra bylos dėl tokių asmenų veiksmų. Prie apeliacinio skundo pridėtos nuotraukos taip pat neįrodo, kad nagrinėjamo įvykio metu E. K. patyrė kokius nors sužalojimus, nes nenustatyta, jog šios nuotraukos yra susijusios su įvykio aplinkybėmis, o vadovautis vien subjektyviais nubaustojo paaiškinimais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, nėra pagrindo.
Remiantis tiek tarnybiniais pranešimais, tiek policijos pareigūnų parodymais, nustatyta, jog policijos pareigūnai buvo iškviesti į įvykio vietą, kadangi gautas pranešimas, jog tarp kavinės lankytojų gali kilti konfliktas (b.l. 11-12, 37). Apeliantas taip pat patvirtino, kad jis paskambino į policiją, nes jam buvo grasinta (b.l. 36). Šiuo atveju yra aiški policijos pareigūnų iškvietimo priežastis, todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo išreikalauti iš Varėnos rajono policijos komisariato skambučių įrašų, kuriuose užfiksuotas E. K. kreipimasis dėl konflikto. Kita vertus, vien policijos pareigūnų iškvietimo priežastis savaime nesudaro pagrindo teigti, kad kokie nors asmenys vartojo fizinį smurtą E. K. atžvilgiu.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, E. K. pagrįstai nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. Pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo apklausti apeliaciniame skunde nurodytų asmenų, nes nėra duomenų, jog jie žinotų kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog E. K. teismo posėdyje neprašė apklausti kokius nors asmenis (b.l. 18-19, 36-38).
Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatyto teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Apylinkės teismas skyrė E. K. Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatytų administracinių nuobaudų – baudos ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – vidurkius.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, vairuodamas transporto priemonę neblaivus, padarė vieną iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, keliantį pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, todėl E. K. elgesys yra visuomeniškai pavojingas. Nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Priešingai nei tvirtina apeliantas, anksčiau aptarti jo veiksmai nelaikytini jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas. E. K. atsakomybę sunkina tai, jog jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo skirta administracinė nuobauda (Lietuvos Respublikos ATPK 32 str. 1 d. 5 p.). Be to, E. K. ir praeityje baustas administracine tvarka, nesumokėjo daugumos paskirtų baudų (b.l. 13-15). Tai neigiamai apibūdina nubaustojo asmenybę, kadangi jis yra linkęs pažeidinėti visuomenėje nustatytas taisykles, anksčiau jam taikytos nuobaudos nepadarė teigiamos įtakos. Pažymėtina, kad skiriama nuobauda turėtų nubausti pažeidėją, sukelti pažeidėjai atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys N261-986/2011, N575-3335/2011). Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog E. K. dirba UAB „F“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose, bendrovėje teigiamai charakterizuojamas, o paskyrus teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, jis nebegalėtų atlikti savo tiesioginių pareigų, būtų nepagrįstai apsunkinta jo galimybė dirbti ir save išlaikyti, sumažėtų gaunamos pajamos, taip pat pablogėtų jo reputacija darbovietėje, nesuteikia jokio esminio prioriteto švelninti jo atsakomybę ir nesudaro pagrindo teigti, kad jam paskirtos administracinės nuobaudos yra neadekvačios.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-01-27 nutarimą E. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutarimą nepakeistą ir E. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.