- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-09
- Bylos Nr.
- A-822-1216-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Stasys Gagys
- Atsakovas
- Migracijos departamento, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Margarita Šakalytė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės E. M. B. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės E. M. B. H. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veikimus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2009 m. balandžio 29 d. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-67 (toliau – ir sprendimas) nesuteikė (duomenys neskelbtini) pilietei E. M. B. H. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir, įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Šalies argumentai
Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Migracijos departamento sprendimu kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 2-3) ir prašė panaikinti 2009-04-29 sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-67 bei įpareigoti atsakovą bylą iš naujo išnagrinėti ir priimti sprendimą. 2009-05-28 pateikė kitą skundą (b. 1. 19-21), kuriuo teismo prašė atlyginti 105 000 Lt žalą, padarytą neteisėtu sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-67, kuriuo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas 2009-06-01 nutartimi abi pareiškėjos bylas sujungė į vieną (b. 1. 17).
Skunduose pareiškėja paaiškino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai, kaip nedalyvavusiai politinėje veikloje ir nepriklausiusiai jokiai politinei partijai (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo suteikti papildomos apsaugos. Pareiškėjos vertinimu, savo sprendime Migracijos departamentas neatsižvelgė ir neįvertino kylančios grėsmės grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju, siejamu su pareiškėjos, kaip neteisėtos emigrantės, statusu. Migracijos departamento sprendimas, pareiškėjos vertinimu, yra priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių ir nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų. Šiame sprendime neteisingai taikytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimuose į skundus (b. 1. 13-14, 26~29) paaiškino, kad su skundais nesutinka ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime paaiškino, kad esminiai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai (duomenys neskelbtini) yra nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus, kovotojus už žmogaus teises bei žurnalistus. Nors, pareiškėjos teigimu, ji nepritarė (duomenys neskelbtini) valdžios vykdomai politikai, tačiau ji nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje, taip pat nepriklausė kitoms asmenų, patiriančių nuolatinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, kategorijoms. Vien bendra žmogaus teisių situacija prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje nėra pakankamas pagrindas suteikti užsieniečiui papildomą apsaugą. Papildoma apsauga reiškia tam tikrą statusą, kuris suteikiamas individualiai nustačius apsaugos poreikius, tuo tarpu apie pareiškėją byloje nėra duomenų, liudijančių, kad būtent šiai (duomenys neskelbtini) pilietei kils grėsmė dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių. Pareiškėja neslėpė, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl ekonominių priežasčių, ji norėjo vykti į Ispaniją, o Lietuvoje prieglobsčio pasiprašė tik todėl, kad kelionės metu buvo sulaikyta Lietuvos pareigūnų. Pagal nustatytus tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus ekonominės priežastys savaime nelaikomos pagrindu suteikti papildomą apsaugą. Užsienietė nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su ja tiesiogiai susijusių įrodymų, kad kilmės valstybėje jai buvo grasinta ir kad grįžus į (duomenys neskelbtini) grės pavojus jos gyvybei, ji bus kankinama, jos atžvilgiu bus panaudoti smurto veiksmai ar bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jos žmogaus teises bei pagrindines laisves. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kruopščiai ir tiksliai įvykdė LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytas individualaus administracinio akto priėmimo sąlygas. Pareiškėja buvo tinkamai informuota apie Migracijos departamento 2009-04-29 sprendimo Nr. 15/6-11-13PR-67 apskundimo tvarką ir terminus bei pasinaudojo apskundimo teise, pareiškėjos teiginys, kad Migracijos departamento 2009-04-29 sprendimas Nr. 15/6-11-13PR-67 „negali būti apskundžiamas administraciniame teisme“ prieštarauja teisinėms ir faktinėms bylos aplinkybėms, mano, kad pareiškėjos skundas dalyje dėl neturėjimo galimybės apskųsti šį sprendimą yra visiškai nepagrįstas. Migracijos departamento 2009-04-29 sprendimo Nr. 15/6-11-13PR-67 2 punkto formuluotė ne tik neprieštarauja minėtų teisės aktų reikalavimams, bet faktiškai pažodžiui atkartoja šių aktų atitinkamas nuostatas, mano, kad pareiškėjos skundas dalyje dėl sprendimo 2 punkto neatitikimo teisės aktų reikalavimų yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėja ne tik nepagrindė savo prašymo atlyginti jai padarytą žalą, bet ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė žalą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos E. M. B. H. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje kilusį ginčą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Įstatymo 86 bei 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir taikytinos kaip visuma. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Vertindamas šias teisės normas, teismas pažymėjo, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju subjektyvus faktorius – baimė sugrįžti į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) ir būti persekiojamai dėl įsitikinimų, t. y. dėl negalimumo laisvai reikšti savo nuomonės, turėti nuosavą verslą. Teismas pažymėjo, kad ši pareiškėjos baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje.
Iš pareiškėjos teismui paduoto skundo turinio teismas nustatė, kad teisiniu pagrindu savo prašymui dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėja nurodė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos nurodytos (Migracijos tarnybos byla Nr. CUB) negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (draudimas laisvai reikšti savo nuomonę, negalimumas turėti nuosavo verslo), teismo vertinimu, yra daugiau ekonominio pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos paaiškinimą, kad ji nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje. Teismas pažymėjo, kad papildoma apsauga reiškia tam tikrą statusą, kuris suteikiamas individualiai nustačius apsaugos poreikius, tuo tarpu apie pareiškėją byloje nėra duomenų, liudijančių, kad būtent šiai (duomenys neskelbtini) pilietei kils grėsmė dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių. Pareiškėja pareigūnams aiškino, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl ekonominių priežasčių, ji norėjo vykti į Ispaniją, o Lietuvoje prieglobsčio pasiprašė tik todėl, kad kelionės metu buvo sulaikyta Lietuvos pareigūnų. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių, su ja tiesiogiai susijusių įrodymų, kad kilmės valstybėje jai buvo grasinta ir, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jai grės pavojus gyvybei, ji bus kankinama, jos atžvilgiu bus panaudoti smurto veiksmai ar bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jos žmogaus teises bei pagrindines laisves. Teismas konstatavo, kad dėl to ji neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos. Pareiškėjos 2007 m. rugpjūčio 30 d. prašyme suteikti papildomą apsaugą nurodytos ekonominio pobūdžio išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys ir aplinkybės, tačiau skunde teismui pareiškėja argumentuoja jos baimę grįžti į kilmės valstybę dėl draudimo reikšti savo nuomonę ir negalimumo turėti savo verslo. Teismo vertinimu, skunde nurodytos priežastys savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjos prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjai, t.y. pareiškėja nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jai kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jos, kaip žmogaus, teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus.
Šalies argumentai
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, ginčydama atsakovo sprendimą, nebuvo nuosekli savo veiksmuose, kadangi 2009-07-27 teismui ji pateikė pareiškimus (b. 1. 36-40) nuo skundo atsisakymo, tačiau bylos nagrinėjimo metu pareiškėja prašė skundą nagrinėti, panaikinti ginčijamą sprendimą, atlyginti žalą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės parodo pareiškėjos nesąžiningumą, nenuoseklumą, bandymą klaidinti tiek atsakovą, tiek teismą. Sprendimu nebuvo pažeisti Viešojo administravimo įstatyme numatyti objektyvumo, proporcingumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principai bei kiti teisės bendrieji principai. Atsakovas, teismo vertinimu, šiuo atveju neviršijo savo kompetencijos, taip pat sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių veikė atsakovas. Pareiškėja buvo tinkamai informuota apie atsakovo 2009-04-29 sprendimo Nr. 15/6-11-13PR-67 apskundimo tvarką ir terminus, pasinaudojo apskundimo teise, todėl jos skundas dėl viešojo administravimo principų pažeidimų, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (6.249 str.). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, kitaip tariant, veikė pažeidusi atitinkamą jos veiklą reglamentuojančių teisė aktų nuostatas. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl 105 000 Lt neturtinės žalos priteisimo nėra. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2009 m. balandžio 29 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-11) 13PR-67 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. M. B. H.“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėja E. M. B. H. apeliaciniu skundu (b. l. 77 – 78) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem motyvais:
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-06-01 nutartis dalyje dėl 2009-05-20 (dėl sprendimo panaikinimo) ir 2009-05-28 (dėl žalos atlyginimo) pareiškėjos skundų sujungimo į vieną bylą yra neteisėta, kadangi atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, 2009-05-20 skundas nagrinėtinas pirmosios instancijos administraciniame teisme, o 2009-05-28 skundui administracinis teismas nėra pirmoji instancija.
2. Atsižvelgiant į tai, kad 2009-07-27 pareiškėja raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su atsisakymu nuo 2009-05-20 skundo, minėtas teismas, pareiškėjos nuomone, negalėjo nagrinėti šio skundo iš esmės, nežiūrint į tai, kad 2009-09-02 teismo posėdžio metu pareiškėja prašė teismą jos skundą vis dėlto išnagrinėti, ginčo sprendimą panaikinti ir atlyginti žalą, kadangi, nors faktiškai nebuvo išspręstas skundo atsisakymo klausimas, tačiau posėdžio metu išreikštas pageidavimas skundą tenkinti turėjo būti traktuojamas kaip pakartotinis skundo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu teikimas, kas, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, yra negalima.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti šiais motyvais:
1. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 15 straipsnyje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 ir 12 punktuose. To paties įstatymo 15 straipsnyje nurodoma, kad bylos dėl užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso (15 str. 1 d. 13 p.) bei bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (15 str. 1 d. 3 p.) yra priskiriamos administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tiek 2009-05-20 pareiškėjos skundo (dėl prieglobsčio nesuteikimo), tiek 2009-05-28 jos skundo (dėl žalos atlyginimo) nagrinėjimas priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. 2009-05-20 pareiškėjos skundas buvo pateiktas dėl Migracijos departamento 2009-04-29 sprendimo Nr. 15/6-11-13PR-67 nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o 2009-05-28 pareiškėjos skundas – dėl minėto Migracijos departamento sprendimo tariamai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Migracijos departamento nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjos 2009-05-20 ir 2009-05-28 skundai pateikti dėl to paties atsakovo to paties akto, visiškai pagrįstai nutarė sujungti juos į vieną bylą.
2. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šia teise pareiškėja pasinaudojo 2009-07-27 pateikdama Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą dėl atsisakymo nuo 2009-05-20 skundo, tačiau 2009-09-02 posėdžio metu paprašė teismą netenkinti šio jos prašymo, o 2009-05-20 skundą vis dėlto išnagrinėti, ginčo sprendimą panaikinti ir žalą atlyginti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnį byla nutraukiama teismo nutartimi. Pareiškėjos atveju, atsižvelgiant į jos prašymą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nebuvo priėmęs nutarties dėl bylos pagal 2009-05-20 skundą nutraukimo. Atsakovo vertinimu, nėra nei teisinių, nei loginių pagrindų laikyti bylą pagal pareiškėjos 2009-05-20 skundą nutraukta, o jos prašymą nenutraukti minėtos bylos – skundo pateikimu iš naujo, kaip klaidingai mano pareiškėja.
3. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pareiškėja apeliaciniame skunde ne tik nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių jos tariamai patirtą neturtinę žalą bei reikalavimo atlyginti jai 105 000 Lt pagrįstumą, bet net neužsiminė apie šį savo reikalavimą. Taip pat, patenkinus pareiškėjos prašymą nutraukti bylą dėl Migracijos departamento 2009-04-29 sprendimo Nr. 15/6-11-13PR-67 teisėtumo, šis sprendimas įsigalios visa apimtimi ir bus laikomas de jure teisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio bus laikomas teisėtu, nebus jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą atlyginti jai tariamai patirtą neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų – pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad 2009-07-27 pareiškėja raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su atsisakymu nuo 2009-05-20 skundo (dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo), teismas negalėjo nagrinėti šio skundo iš esmės. Nustatyta, kad 2009-07-27 teismui pareiškėja pateikė pareiškimą (b. l. 36-40) nuo skundo atsisakymo, tačiau teismas šio pareiškėjos pareiškimo neišsprendė. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja prašė skundą nagrinėti (b. l. 35), tačiau teismas netikslino, kurio iš dviejų pateiktų skundų reikalavimus pareiškėja palaikė ir išnagrinėjo iš esmės abu skundus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pareiškėjui šia teise pasinaudojus, administracinė byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjos pareiškimas dėl skundo atsisakymo nebuvo išnagrinėtas iki teismo posėdžio, vykusio 2009-09-02, nebuvo išnagrinėtas ir teismo posėdžio metu. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šią pareiškėjo teisė – atsiimti skundą, galima realizuoti ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (2008 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-729/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1441/2009). Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjai skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Pareiškėjai atsisakius dalies reikalavimų bei nesant teisinių kliūčių atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą nutraukti administracinę bylą šioje dalyje, vadovaujantis proceso koncentruotumo principu, byla dalyje dėl 2009-05-20 skundo nutraukiama, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo naikinamas (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p., 140 str. 1 d. 5 p.).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (6.249 str.). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, kitaip tariant, veikė pažeidusi atitinkamą jos veiklą reglamentuojančių teisė aktų nuostatas. Pareiškėja, prašydama įpareigoti Migracijos departamentą atlyginti neturtinę žalą, žalos atsiradimą sieja su 2009 m. balandžio 29 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-67, kuriuo buvo atsisakyta suteikti (duomenys neskelbtini) pilietei E. M. B. H. papildomą apsaugą. Šio sprendimo nepripažinus neteisėtu ir nepanaikinus, nėra pagrindo išvadai, kad Migracijos departamento darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Kitų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti buvus Migracijos departamento neteisėtus veiksmus, pareiškėja nebuvo nurodžiusi. Apibendrinant darytina išvada, kad teismine tvarka ginčijamo Migracijos departamento sprendimo nepripažinus neteisėtu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas dėl žalos, padarytos priimant minėtą sprendimą, atlyginimo neturi teisinio pagrindo, todėl yra atmestinas.
Apeliantė taip pat prašo panaikinti kaip neteisėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-06-01 nutartį dalyje dėl 2009-05-20 (dėl sprendimo panaikinimo) ir 2009-05-28 (dėl žalos atlyginimo) pareiškėjos skundų sujungimo į vieną bylą, kadangi atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, 2009-05-20 skundas nagrinėtinas pirmosios instancijos administraciniame teisme, o 2009-05-28 skundui administracinis teismas nėra pirmoji instancija. Kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija, kadangi vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Be to, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuos skundus sujungti į vieną bylą buvo tikslinga, kadangi pareiškėjos keltas ginčas dėl žalos atlyginimo neatsiejamai susijęs su pareiškėjos inicijuotu ginču dėl Migracijos departamento sprendimo, su kurio priėmimu pareiškėja sieja žalos atsiradimą, panaikinimo (ABTĮ 69 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį dėl Migracijos departamento 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-11)13PR-67. Kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos E. M. B. H. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, susijusią su Migracijos departamento 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-67, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.