Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

2018 m. rugsėjo 11 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir R. B. skundą atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos J. M. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu į teismą prašydamos:

1) Panaikinti atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė) 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (5.1.22)A5-1704 „Dėl 2018-03-28 prašymo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymą pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos;

3) iš atsakovės priteisti pareiškėjoms jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos skunde teigia, jog 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ginčo sklypo naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų pastatų teritorijos. Atsakovė skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti minėtą prašymą pakeisti ginčo sklypo naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Skundžiamame sprendime atsakovė nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktu pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas keičiami pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą. Atsakovė įvertinusi ginčo sklypui taikytino Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius nutarė, jog nėra galimybės tenkinti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymo.

Pareiškėjos teigia, jog ginčo sklypas yra urbanizuotoje Karklės gyvenvietės šiaurinėje dalyje, kuri intensyviai užstatyta gyvenamaisiais namais ir pagalbinio ūkio pastatais, jame yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas. Akcentuoja, jog Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai ginčo sklypui numato žemės naudojimo paskirtį kaip paskirties žemę, o naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos. Atsakovė nesutinka pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį tik todėl, kad urbanistinė plėtra šioje teritorijoje yra ribojama, t. y. bendruoju planu numatyta, kad gyvenamų namų ir pagalbinio ūkio pastatų statyba galima tik pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą. Atkreipia dėmesį, jog Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano tikslai ir nustatytas teisinis reguliavimas Karklės etnokultūriniame draustinyje akivaizdžiai parodo, kad Tvarkymo planas nekonkuruoja su Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais dėl žemės naudojimo paskirties ir būdų nustatymo, o tik bendruoju planu nustatytose žemės naudojimo paskirtyse ir būduose nustato gamtos paveldo apsaugos režimą. Pareiškėjų nuomone atsakovė, neleisdama pakeisti ginčo sklypui žemės naudojimo paskirties ir būdo kaip nustatyta Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose, pažeidė Aprašo 10 punktą, t. y. neteisėtai atsisakė pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų J. M. ir R. B. atstovas advokato padėjėjas Visvaldas Petryla nurodė, kad palaiko skundą jame išdėstytų argumentų pagrindu, prašė jį tenkinti. Akcentuoja, jog ginčo sklypo gretimybėje esančio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis iki 2014 m. buvo žemės ūkio, tačiau Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius sprendimu nutarė pakeisti sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, o naudojimo būdą į rekreacinės teritorijos. Pažymėjo, kad ši aplinkybė įrodo, kad nėra teisinių kliūčių pakeisti ginčo sklypo naudojimo paskirties bei naudojimo būdo. Teigia, jog pareiškėjos siekia ateityje ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą. Nurodė, jog pareiškėjos prieš šešerius metus kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą prašymu nustatyti juridinį faktą, kad ginčo sklype praeityje buvo sodyba, tačiau teismas prašymo netenkino.

Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad nesutinka su jame išdėstytomis aplinkybėmis, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintu Pajūrio regioninio parko ir ji zonų apsaugos zonos ribų planu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinu Pajūrio regioninio parko tvarkymo specialiuoju planu, ginčo sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko etnokultūrinį draustinį.

Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė žemės naudojimo paskirtis numatyta – kitos paskirties žemė, indeksas - K. Minėto bendrojo plano reglamentų indeksas ginčo teritorijoje U 2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo sklypai. Šiai kategorijai priskiriami Karklės ir Kalotės kaimai. Juose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas. Saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Atkreipia dėmesį, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo specialiojo plano sprendiniuose t. y. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose, nustatyta, jog naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose (26.2 punktas).

Atsakovė nurodo, kad remiantis teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog nors teisės aktai nustato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami žemės savininkų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus prašymu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas, todėl ginčo situacijoje priimant sprendimą dėl žemės sklypo paskirties keitimo buvo būtina vadovautis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu, nes Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas iš esmės nereglamentuoja veiklos šioje teritorijoje, o nurodo, kad saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus reglamentus. Kadangi pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų leidžiančių teigti, jog joms nuosavybės teise priklausančiame sklype yra buvusi sodybą, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir jo naikinti nėra teisinių pagrindų.

Teismo posėdžio metu atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovas Vaidotas Jasas prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, privaloma vadovautis specialiojo plano sprendiniais, o ne bendrojo plano sprendiniais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjų skundą, nurodė, jog nepalaiko jame išdėstytų aplinkybių, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad ginčo sklypas pagal 2016 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenką į Karklės etnokultūrinį draustinį, kuriame galioja šios saugomos teritorijos specialusis planas – Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas. Pagal minėto plano sprendinius naujų sodybų kūrimas galimas tik buvusių sodybų vietose. Remiantis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu etnokultūriniame draustinyje numatyta galimybė atkurti buvusias sodybas, kurių faktai nustatyti: 1) pagal Pajūrio (Karklės) regioninio parko etnografinės dalies namų valdų suplanavimo schemą (reg. Nr. 003552000054), patvirtintą Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2 šaukimo tarybos 10 posėdžio sprendimu Nr. 78 (1996-04-11); 2) nustačius buvusios sodybos egzistavimo juridinį faktą. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis turimais duomenimis ginčo sklype buvusios sodybos juridinis faktas nėra nustatytas, todėl ir nėra galimybės pakeisti žemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovas Darius Nicius prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Laikosi pozicijos, kad pareiškėjų skundo tenkinimas bei ginčo sklypo pagrindinės naudojimo paskirties bei naudojimo būdo pakeitimas galėtų būti prilyginamas leidimui statyti išdavimui, nors ginčo teritorijoje galiojantis teisinis reguliavimas draudžia naujų gyvenamųjų namų statybą, išskyrus buvusių sodybų vietose.

Pareiškėjos J. M. ir R. B. į teismo posėdį neatvyko, joms apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjoms nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje tarp proceso šalių kilo ginčas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (5.1.22)A5-1704 „Dėl 2018-03-28 prašymo“, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų J. M. ir R. B. prašymą pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį bei būdą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Minėtame sklype yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ūkinis pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis pareiškėjų skunde pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad pareiškėjos siekia pakeisti minėto žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, o naudojimo būdą, iš kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypo į vienbučių ir dvibučių gyvenamų pastatų teritorijos.

Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017-07-01 iki 2018-05-01) 21 straipsnio 1 punktu žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalis numato, kad žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Iš šių nuostatų seka, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas turi numatyti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio, konservacinės paskirties ir kitos paskirties žemę (Žemės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Žemės ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai (Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas; daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas; visuomeninės paskirties teritorijas; pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas; komercinės paskirties objektų teritorijas; susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijas; susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijas; rekreacines teritorijas; bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijas; naudingųjų iškasenų teritorijas; teritorijas krašto apsaugos tikslams; atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijas; teritorijas valstybės sienos apsaugos tikslams; atskirųjų želdynų teritorijas ir kitas (Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis).

Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarką reglamentuoja Žemės įstatymas ir Aprašas. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis teigia, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Paminėtina, kad iš esmės minėtam teisiniam reguliavimui analogiškas žemės sklypo naudojimo paskirties ir būdo keitimo sąlygas numato ir Aprašo 9 – 10 punktai. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) gali būti keičiami žemės savininkų prašymu dvejopa tvarka: 1) pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus; 2) urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, - pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Pirmuoju atveju sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą priima atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija, o antruoju atveju – savivaldybės administracijos direktorius.

Paminėtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad ginčo sklype yra galiojantis detalusis planas, tačiau jis yra urbanizuotoje teritorijoje (Karklės kaime), todėl remiantis minėtu teisiniu reguliavimu pareiškėjos turi teisę kreiptis į savivaldybės administraciją su prašymu pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą atsižvelgiant į savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius. Aprašo 11 punkte numatyta, jog prašymas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) Aprašo 9 punkte nurodytu atveju teikiamas institucijai, tvirtinančiai (patvirtinusiai) teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, kurių pagrindu keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai), o Aprašo 10 punkte nurodytu atveju – savivaldybės administracijos direktoriui. Jeigu rengiamo teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto tikslas (vienas iš tikslų) – pakeisti žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus), atskiras prašymas pakeisti žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) neteikiamas. Aprašo 10 punkte nurodytu atveju savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas per 10 darbo dienų nuo Aprašo 11 punkte nurodytų privalomų dokumentų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Nustačius, kad pateikti dokumentai neatitinka Aprašo 11 punkte nustatytų reikalavimų, prašymą pateikęs asmuo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu informuojamas apie galimybę pašalinti nustatytus trūkumus iki sprendimo priėmimo, nurodomas terminas šiems trūkumams pašalinti. Apie sprendimą netenkinti prašymo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) ir šio sprendimo motyvus savivaldybės administracijos direktorius prašymą pateikusį asmenį raštu informuoja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo visų privalomų dokumentų pateikimo (Aprašo 12 punktas).

Iš teismui pakeiktų rašytinių įrodymų matyti, jog J. M. 2018 m. kovo 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Atsakovė nagrinėdama minėtą prašymą 2018 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją dėl tarnybinės pagalbos suteikimo. Pajūrio regioninio parko direkcija 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 1.7-071 „Dėl tarnybinės pagalbos“ nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtinto Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano (toliau – ir Apsaugos zonų ribų planas) sprendiniais nustatyta, jog ginčo sklypas patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) sprendiniais etnokultūriniame draustinyje numatyta galimybė tik atkurti buvusias sodybas, o ginčo sklype nėra nustatytas juridinis faktas, kad jame praeityje buvo sodyba. Pajūrio regioninio parko direkcijos nuomone, įvertinus nurodytas aplinkybes nėra galimybės pakeisti ginčo sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos. Atsakovė atsižvelgdama į Pajūrio regioninio parko direkcijos išvadą skundžiamu sprendimu nutarė atsisakyti tenkinti J. M. 2018 m. kovo 28 d. prašymą. Minėtame sprendime atsakovė taip pat pažymėjo, jog vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T1-111 patvirtintu Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas) ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis numatyta kitos paskirties žemė K., bendrojo reglamento indeksas U 2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo. Šioje teritorijoje esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Atkreipė dėmesį, jog Bendrojo plano tekstinės dalies 1 skyriaus „Gyvenamųjų vietovių ir socialinės infrastruktūros tinklo formavimas“ 1.2.4 „Urbanistinės plėtros ypatumai“ nurodyta nuostata, kad teritorijose kuriuose yra parengti ir patvirtinti specialieji planai šių teritorijų urbanizavimas nustatomas jų sprendiniuose, kurie bendruoju planu nekeičiami. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovė iš esmės atsisakė pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę, bei būdą į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, remiantis tuo, jog sklypas patenka į saugomą teritoriją t. y. Karklės etnokultūrinį draustinį. Atsakovas laikosi pozicijos, kad minėtame draustinyje yra galimybė tik atkurti praeityje žemės sklype buvusias sodybas, o pareiškėjos nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba, todėl ši aplinkybė eliminuoja galimybę keisti žemės naudojimo paskirtį ir būdą.

Analizuojant Bendrojo plano grafinius sprendinius matyti, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją pažymėta simboliu K., kurioje numatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, su indeksu U 2.1, reiškiančiu – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo. Šiai kategorijai priskiriamose teritorijose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas. Saugomuose teritorijose esančios gyvenamosios teritorijos tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Iš Bendrojo plano Gyvenamųjų vietovių tinklo ir socialinės infrastruktūros grafinių sprendinių nustatyta, kad ginčo sklypas patenka į kompaktiškos urbanistinės plėtros teritoriją. Apsaugos zonos ribų plano ir Tvarkymo plano grafiniuose sprendiniuose nurodyta, jog ginčo sklypas patenka į Karklės etnokultūrinį draustinį. Vadovaujantis Apsaugos zonos ribų plano 3.7 punktu Karklės etnokultūrinio draustinio tikslas – išsaugoti Karklės kaimo gatvių planinę struktūrą, sodybų erdvinio planavimo principus, susiformavusią žemėnaudos struktūrą. Paminėta, jog nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais pareiškėjoms nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į teritoriją pažymėta raide K, su indeksu U 2.1, taip pat visos proceso šalis sutinka, kad ginčo sklypas patenka į Tvarkymo planu reglamentuotą saugomą teritoriją – Karklės etnokultūrinį draustinį. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjos skunde pagrįstai teigia, jog savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniuose numatyta, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją kurioje numatyta žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, tačiau akivaizdu ir tai, jog minėtas sklypas taip pat patenka į teritoriją, kurioje galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Tvarkymo plano, sprendiniai.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draustinių apsaugą ir tvarkymą nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti bendri gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai, atskirų draustinių nuostatai, tvirtinami juos steigiančių institucijų, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juos sunaikinti, sužaloti). Veiklą saugomuose teritorijose reglamentuoja: 1) šis Įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, Laukinės gyvūnijos, Laukinės augalijos, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai; 2) saugomų teritorijų nuostatai; 3) saugomų teritorijų planavimo dokumentai; 4) saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai; 5) apsaugos sutartys, kurias Vyriausybės įgaliotos institucijos jos nustatyta tvarka sudaro su žemės savininkais ir valdytojais ir įregistruoja Nekilnojamojo turto registre, kai su žemės savininkais ir valdytojais individualiai susitariama dėl kraštovaizdžio, gamtos vertybių papildomų apsaugos ir naudojimo priemonių nustatymo arba tvarkymo priemonių įgyvendinimo jų valdomoje žemėje (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalis teigia, jog saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad saugomos teritorijos tvarkomos bei veikla jose plėtojama atsižvelgiant tiek į bendrojo plano, tiek į specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius. Atkreiptinas dėmesys, jog Bendrojo plano tekstinės dalies 1 skyriaus „Gyvenamųjų vietovių ir socialinės infrastruktūros tinklo formavimas“ 1.2.4 „Urbanistinės plėtros ypatumai“ nuostatuose teigiama, kad kai kuriuose rajono teritorijose yra parengti ir patvirtinti specialieji planai, todėl šių teritorijų urbanizavimas numatomas jų sprendiniuose, kurie šiame plane nekeičiami, t. y. esant kolizijai tarp Bendrojo plano ir specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių, pirmenybė teikiama specialiojo plano sprendiniams.

Karklės etnokultūrinio draustinio teritorija tvarkoma bei plėtojama vadovaujantis Tvarkymo plano aiškinamajame rašte reglamentuotomis teisės normomis. Tvarkymo planai tikslai – 1) nustatyti teritorijos tvarkymo principus ir kraštovaizdžio tvarkymo zonas; 2) numatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonų priežiūros ir vystymo, pažeistų gamtos kompleksų bei objektų atkūrimo priemones; 3) nustatyti gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, rekreacijos, gyvenamųjų vietovių vystymosi kryptis bei priemones; 4) numatyti pažintiniam turizmui reikalingą infrastruktūrą ir plėtros kryptis; 5) nustatyti buferinės apsaugos zonos reglamentą (Tvarkymo plano aiškinamojo rašto 2 punktas). Iš Tvarkymo plano grafinių sprendinių matyti, jog Karklės etnokultūriniame draustinyje esantis žemės sklypai, atsižvelgiant į jiems nustatytą žemės naudojimo paskirtį, yra priskirti sugriežtinto vizualinio reguliavimo paskirties kraštovaizdžio tvarkymo zonai (GAi), apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai (ŽAs), apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai (MAs) ir kultūros paveldo objektų teritorijų reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Tvarkymo plano aiškinamojo rašto 27 punktas teigia, jog Karklės etnokultūriniame draustinyje veikla vykdoma atsižvelgiant į suformuoto žemės sklypo paskirtį ir patvirtintus detaliuosius planus: kitos paskirties žemės sklypuose – pagal sugriežtinto vizualinio reguliavimo gyvenamosios paskirties kraštovaizdžio tvarkymo zonos (GAi) apsaugos reglamentą; žemės ūkio paskirties sklypuose – pagal apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonos (ŽAs) apsaugos reglamentą; miškų ūkio paskirties sklypuose – pagal apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonos (MAs) apsaugos reglamentą; kultūros paveldo objektų teritorijose – pagal kultūros paveldo objektų teritorijų reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonos (KOr) apsaugos reglamentą. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pareiškėjos pagrįstai skunde teigia, jog Karklės etnokultūriniame draustinyje galiojančio specialiojo plano sprendiniai nereglamentuoja draustinyje esančių žemės sklypų pagrindinių naudojimo paskirčių bei naudojimo būdų.

Kaip minėta atsakovė skundžiamame įsakyme akcentuoja, kad nėra galimybės pakeisti ginčo sklypo žemės naudojimo paskirties iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, o naudojimo būdą iš kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypo į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, kadangi vadovaujantis Tvarkymo plano aiškinamuoju raštu Karklės etnokultūriniame draustinyje naujų sodybų kūrimas galimas tik buvusių sodybų vietose, o pareiškėjos nepateikė rašytinių įrodymų leidžiančių teigti, kad praeityje ginčo sklype buvo sodyba. Paminėtina, jog buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu (Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalis).

Tvarkymo plano aiškinamojo rašto 26 punkte numatyta, kad regioninio parko teritorijoje naujų sodybų kūrimas galimas: 1) gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose; 2) buvusių sodybų vietose; 3) ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: a) vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas; b) kuriant sodybą, ne mažiau 20 % žemės sklypo ploto skiriama želdynams. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklypas, kaip žemės ūkio paskirties sklypas, patenka į apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonos (ŽAs) apsaugos reglamento teritoriją konstatuotina, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog pareiškėjos turėtu galimybę, joms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, statyti naują gyvenamąjį tik nustačius juridinį faktą, kad minėtame sklype yra buvusi sodyba. Pareiškėjos teismui nepateikė jokių duomenų leidžiančių teigti, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokato padėjėjas Visvaldas Petryla paaiškino, kad pareiškėjos buvo Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikusios prašymą nustatyti juridinį faktą, jog ginčo sklype yra buvusi sodyba, tačiau bendrosios kompetencijos teismas prašymo netenkino.

Atkreiptinas dėmesys, jog žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties bei naudojimo būdo keitimas nėra savitikslė procedūra. Žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimas paprastai atliekamas turint tikslą statyti nekilnojamojo turto objektus. Pareiškėjos nei 2018 m. kovo 28 d. prašyme, nei skunde nenurodo kokiu tikslu kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti ginčo sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą, tačiau teismo posėdžio metu jų atstovas patvirtino, jog pareiškėjos ketina ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą. Pareiškėjos skunde akcentuoja, kad atsakovė nepagrįstai atsisako tenkinti 2018 m. kovo 28 d. prašymą, nors nėra ginčo, jog Bendrojo plano sprendiniai ginčo sklypo numato naudojimo reglamentą kaip kitos paskirties žemę, o būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Pareiškėjos skunde taip pat sutinka, kad ginčo sklype jos privalo tvarkytis taip, kaip numatyta Tvarkymo plano sprendiniuose. Kaip jau ir minėta Bendrojo plano aiškinamajame rašte numatyta, jog saugotinų teritorijų urbanizavimas atliekamas remiantis specialiojo plano sprendiniuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, kad remiantis Bendrojo plano sprendiniais ginčo sklypas patenka į tvarkymo zoną, kurioje pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis numatyta kitos paskirties žemė K, indeksu U 2.1 – rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sklypai ekstensyvaus tvarkymo, tačiau vadovaujantis Tvarkymo plano aiškinamuoju raštu ginčo sklype naujų gyvenamųjų namų statyba negalima. Žemės sklypų planavimo ir pertvarkymo projektai privalo atitikti įstatymų, juos lydinčių teisės aktų bei galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus (Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punktas). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, pripažinimas, jog prašomo organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimo tikslas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą atsakovui atsisakyti organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projektą, todėl atsakovė skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų 2018 m. kovo 28 d. prašymą. Būtent tokia teisminė praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiškose ginčo pobūdžiu bylose (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-552/2018).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (5.1.22)A5-1704 „Dėl 2018-03-28 prašymo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų J. M. ir R. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šioje byloje pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjos neįgyja reikalavimo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų J. M. ir R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.