Alytaus apylinkės teismo nutartis

2013-12-23 · Civilinė byla Nr. 2-458-393/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-23
Bylos Nr.
2-458-393/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irma Blekaitienė
Pareiškėjas
R. L.
Suinteresuotas asmuo
M. F., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriumi
Civilinė byla Nr. 2-458-393/2013
Proceso kategorijos 124.2.2(S)LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASN U T A R T I S2013 m. gruodžio 23 d.Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Irma Blekaitienė, sekretoriaujant Nijolei Jarmalienei, dalyvaujant pareiškėjai R. L., suinteresuoto asmens atstovui Ritai Juškauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo pagal pareiškėjos R. L. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis M. F., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriumi,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. privačios nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė (duomenys neskelbtini) 1,25 ha ir 0,45 ha, (duomenys neskelbtini) kaime 0,27 ha ir 0,82 ha, (duomenys neskelbtini) kaime 1,16 ha ir 2,56 ha (viso 6,51 ha) žemės sklypus, ir atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais 1991 metais gruodžio 12 d. pareiškėja pateikė žemėtvarkos tarnybai du prašymus atkurti nuosavybės teises į jos tėvui A. B. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini). Pateikdama šiuos prašymus ji pretendavo į pusę jos senelio A. M. anksčiau turėtos žemės, kurią per varžytines 1937 metais nusipirko jos tėvas A. B. ir nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos. Jos prašymo atkurti nuosavybės teises pirmoje pusėje, dėl nesusipratimo pildant šį prašymą, buvo įrašyta, kad ji pretenduoja į A. M. žemę. Šį netikslumą ji vertina kaip prašymo atkurti nuosavybės teises turinio trūkumą, kuris netrukdo jai pretenduoti į A. B. žemę, kadangi iš paties prašymo turinio akivaizdu, jog ji pretenduoja į A. B. žemę. Po minėtų prašymų pateikimo, 1994 metais ji gavo atsakymą iš archyvo, kad dokumentų apie jos tėvų turėtą žemę nėra. Kadangi ji yra uždaro būdo žmogus, nemėgsta bendrauti, todėl liudytojų, galinčių prisiminti A. B. žemės pirkimo aplinkybes, ji neieškojo. Tik 2000 metais ji dar kartą kreipėsi į Centrinį archyvą ir gavo atsakymą bei naujų dokumentų, patvirtinančių, kad 1937 metais jos motina prašė leidimo statyti namą (duomenys neskelbtini) ir toks leidimas buvo išduotas. Šiuos dokumentus ji pateikė žemėtvarkos tarnybai, tačiau jai paaiškino, kad jų nepakanka A. B. nuosavybės teisėms pripažinti ir paaiškino, kad reikia teisme nustatyti juridinį faktą. Tuomet ji 2002-06-12 pareiškimu kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo pagal vieną iš jos 1991 m. prašymų atkurti nuosavybės teises į 0,227 ha A. B. žemės (duomenys neskelbtini), o 2002-08-01 sprendimu teismas nustatė šį juridinį faktą. Šį juridinį faktą ji įrodinėjo iš archyvo gautais dokumentais ir liudytojų, kurie prisiminė, kad jos tėvas A. B. iš varžytinių pirko jos senelio A. M. žemę, parodymais. Nustačius šį juridinį faktą, ji suprato kad yra teisinės galimybės įrodyti A. B. nuosavybės teises į turėtą žemę. Dėl šioje byloje nagrinėjamo juridinio fakto pagal kitą, 1991 m. jos pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji nei tuo pačiu metu, nei po pirmojo teismo sprendimo nustatyti analogišką juridinį faktą, nesikreipė į teismą nes, pasak pareiškėjos, jos gyvenimas buvo sunkus, gavo mažas pajamas, buvo dideli atstumai važinėti iš Kauno į Lazdijus, o jai reikėjo išgyventi. Su pareiškimu nustatyti juridinį faktą, nagrinėjamą šioje byloje, ji kreipėsi 2006 m. rugpjūčio 4 d., todėl, kad 2006 m. vasarą paskambino žemėtvarkos darbuotojai ir pasakė, kad jiems reikia baigti žemės tvarkymo reikalus ir paragino baigti visus darbus, o ji apie kitą savo pareiškimą atkurti nuosavybės teises buvo pamiršusi. Po šio skambučio, ji prisiminė, kad toks pareiškimas likęs neišspręstas. Ji iš karto kreipėsi dėl šios bylos ir išsiaiškino, kad jos tėvas 1937 m. nusipirko 6,51 ha. Šį faktą įrodinėja savo paaiškinimais, tuo, kad buvo leidimas statyti namą, yra archyvo dokumentai. 2002 m. nusistatė juridinį faktą į mažą žemės dalį, nes nežinojo visų faktinių aplinkybių, be to niekas nedraudžia nuosavybę susigražinti dalimis. Dėl praleisto termino iki 2003-12-31 pateikti nuosavybę patvirtinančius dokumentus, pareiškėja paaiškino, kad nežinojo visos situacijos ir faktų, jos tėvai seniai mirę, ji neturėjo pas ką paklausti, visi ją klaidino. 1994 m. gavusi atsakymą iš archyvo, kad nėra dokumentų, ji „vos nenumirė iš bado, dėl sunkaus gyvenimo, dėl lėšų stokos“, todėl ir nesikreipė laiku dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2000 m. gavo atsakymą iš archyvo ir vieną bylą susitvarkė 2002 metais, o 2006 metais, po žemėtvarkos specialistų paraginimo, prisiminė, kad yra dar vienas pareiškimas. Po 2002 m. proceso jai atrodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra beviltiškas dėl to anksčiau nesikreipė dėl šio juridinio fakto. Kad tėvas 1937 m. nusipirko 6,51 ha sužinojo tiktai po to kai 2006 m. paskambino žemėtvarkos darbuotojai ir ji pradėjo domėtis. Nors „jos pasąmonėje“ šis faktas buvo ir ankščiau, bet ji nesigilino. Nagrinėjant bylą dėl 0,227 arų ji liudytojų neklausė ar tėvas nusipirko daug žemės. Tuo metu ji turėjo daug darbų, reikėjo greitai viską daryti, su liudytojais kalbėjo trumpai konkrečiai. Prašo nustatyti juridinį faktą dėl kurio kreipėsi ir atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti nes jį praleido dėl minėtų svarbių priežasčių.

Šiame etape byla nagrinėjama vadovaujantis CPK 370 str. 4 d. ir daug jau kas skųsta apeliaciniam teismui ir CPK 366 1 d. 1 p. pagrindu byla atnaujinta. Apeliacinio teismo nustatyta, kad terminas nepraleistas, pateiktas įrodymas įrodo naujai paaiškėjusias aplinkybes. Kad pareiškėja nebuvo informuota raštu apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) m. kaimų žemę iki 2003-12-31. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad pagrindas atnaujinti bylą yra, terminas nepraleistas. Tačiau naujas įrodymas yra aplinkybės turi būti vertinama ir tiriama visų jau esančių byloje įrodymų kontekste jau paskesnėje stadijoje CPK 370 str. 4 d. nustatyta tvarka, atliekant pakartotinį bylos nagrinėjimą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra įstatymu numatyto termino praleidimo priežastys. Tyrimo objektas, jeigu užbaigtoje byloje tyrimo objektas buvo pareiškėjos elgesys, tai pateikus naujai paaiškėjusią aplinkybę ir jos įrodymą tyrimo objektas turi būti viešo administravimo subjekto elgesys. Naujai paaiškėjusių aplinkybių įrodymas yra Nacionalinės žemės tarnybos 2012-03-16 raštas, gautas 2012-03-20 ir šioje byloje, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas ir pagal susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką turi būti tikrinamas duomenų tikrumas. Pareiškėja, vykdydama Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo, turbūt 2012-05-18 nutarties nurodymą, reikalavo iš Nacionalinės žemės tarnybos pateikti informaciją tik su konkrečiais faktiniais duomenimis be teisinių komentarų, tačiau gavo laisvos formos raštą, kuris neįpareigoja pateikti tik objektyvią informaciją be Nacionalinės žemės tarnybos nuomonės. Pareiškėja prisilaiko nuomonės, kad Nacionalinės žemės tarnybos raštas, dalyje, kur pateikti tik konkretūs duomenys laikytinas oficialiu – prima facija, įrodymu. Dalyje kur išreikšta Nacionalinės žemės tarnybos nuomonė, kad pareiškėja buvo informuota prieš metus laikytina tik Nacionalinės žemės tarnybos nuomone. Kadangi byloje dėl įstatymu nustatyto termino praleidimo priežasties kitų įrodymų nėra, tai netgi jeigu laikytume, kad Nacionalinės žemės tarnybos raštas yra paprastas rašytinis įrodymas, nėra su kuo lyginti dėl didesnės juridinės galios įrodymų. Nacionalinė žemės tarnyba išduodama, į pareiškėjos aiškiai suformuluotą prašymą pateikti informaciją (konkrečius duomenis pažymos forma ir pateikusi laisvos formos raštą) pažeidė 2 įstatymus Viešojo administravimo įstatymą ir Teisės gauti informaciją įstatymą. Teismui atnaujinus praleistą įstatymu nustatytą terminą išnyksta pagrindas nenustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad A. B. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini)miestelio kaimų žemę. Kadangi bylos nagrinėjimo ribos imperatyviai nustatytos CPK 370 str. 4 d. ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi atnaujinti bylą pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p. Įstatymas draudžia pernagrinėti dalyje dėl juridinio fakto nustatymo bylą, nes kaip 2008-04-04 nustatė Kauno apygardos teismas byla šioje dalyje išnagrinėta iš esmės yra teismo posėdžio protokolas, apklausti liudytojai, pateikti rašytiniai įrodymai, todėl prašo teismo atsižvelgti į tai ir šioje dalyje spręsti pagal surinktą byloje medžiagą ir atsižvelgiant į 2007-10-30 teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytą teismo išvadą dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo juridiniam faktui nustatyti. Juridinis faktas turėtų būti nustatytas, nes nuosavybės atkūrimo procedūra nėra negrįžtama ir teismo tvarka nustačius pareiškėjos prašomą juridinį faktą, tai būtų pagrindas taip pat teismo tvarka revizuoti administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės kam nors buvo atkurtos ar ta žemė buvo kam nors parduota ar išnuomota. Kol nėra nuosavybės atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. numatyto pagrindo (teismo sprendimu patvirtinančio žemės valdymo nuosavybės teise fakto), atkurti nuosavybės teisę pareiškėja negalėtų, nes ji neturėtų teisinio pagrindo ginčyti gal būt neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus. Net tokiu atveju, jei pareiškėjos pretenduojamą žemę valdo kiti asmenys, juridinio fakto nustatymas įstatymu nustatyta tvarka, pareiškėjai turėtų teisinių pasekmių, ji turėtų pagrindą ginčyti neteisėtus aktus teisme. Pagrindai iš kurių atsiranda civilinės teisės ir pareigos yra nustatytos CK 1.136 str. 2 d., būtent iš teismo sprendimo. Jei suinteresuotas asmuo M. F., ko reikalautų, teiktų įrodymus, teismas neprivalo realizuoti ir vertinti argumentų nesusijusių su nagrinėjama byla šioje jos nagrinėjimo stadijoje, jeigu tie argumentai paaiškinimai, įrodymai, neįeina į bylos nagrinėjimo dalyką ir todėl neturi šiai bylai teisinės reikšmės. Preziumuojama, kad teismo sprendimai yra teisingi ir teisėti ir aiškinti, taip kaip aiškina Nacionalinė žemės tarnyba, kad Vilniaus administracinis teismas nurodė pateikti kitą konkretesnę informaciją reikštų, kad teismas priima visiškai nelogiškus neteisingus ir klastingus sprendimus, tokiai išvadai nėra jokio pagrindo, nes tai prieštarauja prezumpcijai, kad teismo sprendimai yra teisingi ir teisėti. Be to Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės savo nuožiūra aiškinti teismo sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas nutartį pažeidė ABTĮ 10 str., t.y. neatliko išaiškinimo pareigos pareiškėjai, be to išėjo už dalyko ribų. To rezultate pareiškėjos prašymas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį kaip neteisėtą buvo atmestas, tačiau konfliktinė situacija buvo išspręsta pritarus Nacionalinės žemės tarnybos atstovės teisme užprotokoluotam pasiūlymui dar kartą kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu pateikti konkretesnę jos prašomą informaciją. Visi įrodymai santykiuose su Nacionaline žemės tarnyba pareiškėjos yra pateikti Lazdijų rajono apylinkės teismui, yra bylos medžiagoje pareiškėjos 2013-01-30 prašymas teisėjai Astai Vailionienei priimti papildomus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus 6 puslapiuose, 7 priedai. Pareiškėjos nuomone sprendžiant nuo kurio momento prasideda termino pradžia yra pateikta byloje.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos pareiškimu nesutinka. Savo nesutikimą grindžia šiais argumentais: pareiškėja dalyvavo bylos nagrinėjime vykusiame 2007 m. spalio 17 d., todėl apie tai turėjo galimybę sužinoti, be to įstatyme nėra įpareigojimo institucijai pareiškėjus informuoti apie tai, kad jų pateikti dokumentai nepakankami atkurti nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 d. ir 4 d. numatyta, kad praleisti terminai gali būti atnaujinti, tik ypatingais atvejais, nuo pretendentų valios nepriklausančių aplinkybių. Lietuvos Vyriausias administracinis teismas nurodė, kad turi būti nustatyta aplinkybių visuma, dėl termino atnaujinimo. Svarbu kuriuo laiku pilietis įgijo šią teisę, kokius veiksmus atliko, priežastis dėl kurių praleistas terminas, realios galimybės pačiam piliečiui atlikti veiksmus. Pareiškėjai buvo raštu atsakyta į prašymą. Pareiškėja šį raštą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2011-05-18 sprendimu skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja sprendimą skundė Lietuvos Vyriausiam administraciniam teismui ir teismas 2012-01-21 nutartimi skundą atmetė. 2011-02-02 Nacionalinės žemės tarnybos raštas liko nenuginčytas. Teismas pasisakė, kad raštas pareiškėjos teisių nepažeidė. Nacionalinė žemės tarnyba neprivalėjo pranešti pareiškėjai apie dokumentų nepakankamumą. 2011-02-02 raštu pareiškėjai buvo išaiškintos nuosavybės teisių atstatymo nuostatos. Pareiškėja pati galėjo kreiptis į instituciją ir susižinoti kokių dokumentų trūksta. Raštas negali būti laikomas objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 12 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė du prašymus, kuriais prašo atkurti nuosavybės teises į: pusę A. M. žemės, kuri per varžytines priteista A. B. (Bylos Nr. 2-458-393/2013, t 1, b. l. 22) ir 0,227 ha A. B. arba A. B. žemės (duomenys neskelbtini), kuri per varžytines buvo priteista A. B. (civilinė byla Nr. 2-468-02/02, b. l. 10). 1994 m. birželio 1 d. raštu Lietuvos Centrinis valstybės archyvas informavo pareiškėją, kad dokumentų apie jos tėvų turėtą žemę bei jos pirkimą iš A. M. per varžytines nėra (Bylos Nr. 2-458-393/2013, t 1, b. l. 44). 2000 m. rugpjūčio 31 d. raštu Lietuvos Centrinis valstybės archyvas informavo pareiškėją, kad dokumentų apie jos tėvų turėtą žemę bei jos pirkimą iš A. M. nėra, tačiau pateikė A. B. 1937 m. prašymo, situacijos plano, leidimo, statybos komisijos pranešimo kopijas (Bylos Nr. 2-458-393/2013, t 1, b. l. 11-15), kurios patvirtino, kad A. B. 1937 m. prašė leidimo statyti namą (duomenys neskelbtini) ir tokį leidimą gavo. 2002 m. birželio 18 d. Lazdijų rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos R. L. pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. ir A. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,227 ha žemės sklypą (civilinė byla Nr. 2-468-02/02, b. l. 4-6), o 2002 m. rugpjūčio 1 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu toks juridinis faktas buvo nustatytas (civilinė byla Nr. 2-468-02/02, b. l. 42-43). Pareiškėjos pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. nuosavybės teise valdė 6,51 ha (duomenys neskelbtini)ir atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, gautas 2006 m. rugpjūčio 4 d. (Bylos Nr. 2-458-393/2013, t 1, b. l. 3-10). Pareiškėja praleistą įstatymo nustatytą terminą, kuris baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d., prašė atnaujinti nurodydama šias priežastis: jos motina mirusi 1990-01-13, tėvas 1992-10-21 teismo sprendimu pripažintas mirusiu 1947 m., todėl ji neturėjo galimybės pas tėvus paklausti apie jų žemės įgijimo aplinkybes, neturėjo galimybes iš kitur sužinoti reikiamus faktus, visi ją klaidino, ir nežinodama visų faktų, būtinų nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams surinkti, ji negalėjo laiku jų pateikti; po 1994 metų, kai gavo pirmąjį atsakymą iš Centrinio archyvo, ji neieškojo liudytojų, galinčių patvirtinti faktus apie jos tėvų nuosavybės teises į žemę todėl, kad buvo sunkus gyvenimas, trūko lėšų pragyventi, be to ji yra uždaro būdo žmogus ir nemėgsta bendrauti, neturėjo reikiamų teisinių žinių; nei tuo pačiu metu kai 2002 m. rugpjūčio mėnesį iškėlė pirmąją civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo, nei iš karto po pirmojo teismo sprendimo nustatyti analogišką juridinį faktą, ji nesikreipė į teismą dėl šio juridinio fakto nustatymo nes jos gyvenimas buvo sunkus, gavo mažas pajamas, buvo dideli atstumai važinėti iš Kauno į Lazdijus, o jai reikėjo išgyventi; su pareiškimu nustatyti šioje byloje nagrinėjamą juridinį faktą ir atnaujinti praleistą terminą, ji kreipėsi praleidusi terminą todėl, kad ji apie kitą savo pareiškimą atkurti nuosavybės teises buvo pamiršusi ir tik 2006 m. vasarą, po žemėtvarkos darbuotojų paraginimo prisiminė antrąjį 1991-12-12 savo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tik tuomet išsiaiškino visus reikiamus faktus, kuriuos nurodė teismo posėdyje.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX–2490 redakcija) nustatytas terminas iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai iki nurodytos datos kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, priimtas po nurodytos datos, laikoma, kad piliečiai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku. Praleidus įstatyme nustatytą terminą dokumentams paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šio įstatymo 10 straipsnyje aiškiai apibrėžtas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas. Šis terminas nustatytas siekiant užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomeninių santykių stabilumą. Todėl Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką taikant šio termino atnaujinimą, yra pasisakęs, kad termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims, t. y. asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių svarbias šio termino praleidimo priežastis, nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai kliudė jai laiku kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, t.y. dokumento, patvirtinančio nuosavybės teises gavimo. Pareiškėja jau po 2000 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo rašto pateikimo žemėtvarkos tarnybai buvo informuota, kad jos turimų dokumentų nepakanka A. B. nuosavybės teisėms įrodyti ir kad jai būtina kreiptis į teismą nustatyti šį juridinį faktą. 2002 m. birželio 18 d. pareiškimu ji kreipėsi į teismą pagal vieną iš dviejų 1991-12-12 savo parašymų atkurti nuosavybės teises į A. B. žemę ir 2002 m. rugpjūčio 1 d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad A. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,227 ha žemės sklypą. Tokiu būdu pareiškėja sugebėjo tinkamai ir laiku gauti nuosavybės teisę į dalį savo tėvo A. B. žemės patvirtinantį dokumentą, tačiau dėl savo nerūpestingumo ir aplaidumo laiku nepadarė to paties dėl kitos, žymiai didesnės, žemės dalies nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento gavimo, nors tą padaryti galėjo pasinaudodama tais pačiais dokumentais, ir tokia pačia tvarka. Pastebėtina, kad netgi liudytojas, kuris patvirtino tiek pirmąjį, 2002 metais nustatytą juridinį faktą, tiek šioje byloje nagrinėjamą juridinį faktą, yra tas pats – S. M.. Todėl nesuprantama kodėl pareiškėja 2002 metais gavusi teismo sprendimą dėl vienos dalies jos tėvo nuosavybės pripažinimo ir žinodama visas savo tėvo žemės įgijimo aplinkybes, nesirūpino tokiu pačiu būdu (kreipiantis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo) gauti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į kitą savo tėvo žemės dalį. Pareiškėjos nurodytos priežastys, kad ji dėl šioje byloje nagrinėjamo juridinio fakto nesikreipė tuo pat metu kai kreipėsi dėl pirmojo juridinio fakto ar iš karto po to kai pirmasis juridinis faktas buvo nustatytas, todėl, kad jos gyvenimas buvo sunkus, ji gavo mažas pajamas, buvo dideli atstumai važinėti iš Kauno į Lazdijus, o jai reikėjo išgyventi, nelaikytinos nei svarbiomis, kaip numato įstatymas, nei juo labiau itin svarbiomis, kurios objektyviai kliudė laiku kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kaip traktuoja Aukščiausiasis Teismas. Jau vien tai, kad visiškai identiškomis sąlygomis ir tais pačiais įrodymais pareiškėja sugebėjo gauti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą dėl vienos A. B. žemės dalies, įgytos tuo pačiu metu ir tokiom pat aplinkybėm, rodo, kad ji turėjo sąlygas ir galimybes laiku, t.y. iki 2003-12-31, kreiptis dėl šioje byloje nagrinėjamo juridinio fakto nustatymo. To nedarydama pareiškėja elgėsi nepateisinamai aplaidžiai ir nerūpestingai. Pareiškėjos aiškinimas, kad dar vėliau ji pamiršo apie kitą, likusį neišspręstą jos 1991-12-12 prašymą atkurti nuosavybės teises, o prisiminė tik 2006 m. vasarą, po žemėtvarkos tarnautojų paraginimo, kai terminas nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti jau buvo pasibaigęs, yra dar didesnio jos nerūpestingumo ir aplaidumo patvirtinimas. Asmens užmaršumas negali būti laikomas svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Kitos pareiškėjos nurodytos priežastys – neturėjimas galimybės pas nieką paklausti apie praeities faktus ir šių faktų nežinojimas, jos uždaras būdas ir nenoras bendrauti su žmonėmis, teisinių žinių trūkumas, taip pat nėra svarbios priežastys praleistam terminui atnaujinti, kadangi jos egzistavo tik iki 2002 m. rugpjūčio 1 d. kol buvo priimtas teismo sprendimas dėl pirmojo juridinio fakto nustatymo, po kurio pareiškėjai tapo aiškios visos A. B. žemės įgijimo aplinkybės ir įstatymo numatyta tvarka nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui gauti. Be to, tokios asmens savybės kaip uždarumas ir nenoras bendrauti nėra pateisinamos priežastys nesiimti atitinkamų veiksmų, kurie būtini savo teisėms įgyvendinti, o pareiškėjos turimos teisinės žinios tikrai yra didesnės už vidutinio protingo žmogaus. Pareiškėjos tvirtinimas, kad tik 2006 m. ji galutinai sužinojo visus faktus apie jos tėvo 6,51 ha žemės įgijimo aplinkybes, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, yra neatitinkantis tikrovės, kadangi tiek iš jos 1991-12-12 abiejų prašymų atkurti nuosavybę, tiek iš jos paaiškinimų matyti, kad apie A. B. per varžytines pirktą žemę ir jos konkretų plotą (pusė A. M. žemės) pareiškėja žinojo dar 1991 metais prašydama atkurti nuosavybės teises, o visos tikslios žemės įgijimo aplinkybės tapo aiškios nagrinėjant pirmąją civilinę bylą 2002 metų vasarą. Sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nuo 2000 m. pabaigos, turėdama iš Centrinio archyvo gautus dokumentus, žinodama, kad jų nepakanka A. B. nuosavybės teisėms patvirtinti ir būtina nustatyti juridinį faktą teisme, praleido visus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ne kartą prailgintus terminus nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti: – 2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 10 str. 4 d. redakcijos pakeitimu nustatytą terminą iki 2002 m. liepos 1 d.; 2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 10 str. 4 d. redakcijos pakeitimu nustatytą terminą iki 2003 m. liepos 1 d.; 2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1139 ir 2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 10 str. 4 d. redakcijos pakeitimais nustatytą terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. Jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie terminus savo teisėms įgyvendinti nereaguoja ir per nustatytus terminus savo teisių neįgyvendina nors gali tą padaryti, tai kita civilinio teisinio santykio šalis, šiuo atveju valstybė, vykdanti nuosavybės gražinimą, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako įgyvendinti savo teises. Dėl išdėstytų motyvų pareiškėjos nurodytos įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastys nelaikomos svarbiomis, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestinas.

Atnaujinus procesą, pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindžia naujai paaiškėjusia aplinkybe, tokia aplinkybe pareiškėja nurodo tai, kad 2012 m. kovo 20 d. jai gavus nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-03-16 raštą Nr. 1SS-(7.5)-515, paaiškėjo esminė aplinkybė, kad įgaliotas atkurti nuosavybės teises viešojo administravimo subjektas neinformavo pareiškėjos raštu iki 2003-12-31, t.y. iki įstatymo nustatyto termino pabaigos, apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Šį raštą, pareiškėja nurodo klaidingai datą ir numerį rašto, raštas 2011-02-02 Nr. 1SS-(3.5)-253 ) (civilinė byla Nr. 2-458-393/2013 T. III, b. l. 48-56), laikydama naujai paaiškėjusia aplinkybe. Nurodyta aplinkybė negali būti laikoma naujai paaiškėjusia ir nebuvusia žinoma bylos nagrinėjimo metu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo įstatymo 10 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, kad kartu su prašymu atkuri nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d. piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-317-10). Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad teismas spręsdamas ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, „teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d. nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą, jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto terminio pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto terminio atnaujinimo per protingą terminą.

Nežinojimas apie turimą teisę atkurti nuosavybės teises teismų praktikoje nelaikytinas objektyvia priežastimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarti byloje Nr.A261-505/2009).

Darytina išvada, kad atkūrimo įstatyme nėra įtvirtinta nuostata, kad institucijos nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo privalo piliečius raštu informuoti apie dokumentų nepakankamumą. Analizuojant Atkūrimo įstatymą, matyti, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurie nori įgyvendinti savo teises ir to aktyviai siekia, įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.

Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindžia naujai paaiškėjusia aplinkybe, tokia aplinkybe pareiškėja nurodo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą. Tai patvirtina, kad įgaliotas atkurti nuosavybės teises viešojo administravimo subjektas neinformavo pareiškėjos raštu iki 2003-12-31 apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Šios rašto pagrindu buvo iniciuotos bylos administraciniuose teismuose.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo A. B. turėtą žemės sklypą pareiškėja pati kreipėsi į institucijas, įgaliotas nagrinėti šiuos prašymus, pati dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant civilinę byla Nr. 2-161-780/2007 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo, posėdžio metu buvo apžiūrėta nuosavybės teisių atkūrimo byla (civilinė byla Nr. 1-161-780/2007, t. 2, b. l. 111), todėl akivaizdu, kad pareiškėja žinojo apie tai, kad įgaliotas atkurti nuosavybes teises viešojo administravimo subjektas neinformavo jos raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) mieste kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą, vadinasi, ši aplinkybė egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir apie tai pareiškėjai buvo žinoma. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja šį patvirtinimą gavo raštu jau po bylos išnagrinėjimo, kad dėl šio rašto turinio ir tinkamumo ginčus sprendė administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ši aplinkybė pareiškėjai nebuvo žinoma. Vertinant šios aplinkybės teisinę reikšmę pažymėtina ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu pareiškėja posėdyje nurodė (tai konstatuota ir teismo nutartyje), kad ji terminą pateikti papildomus nuosavybę patvirtinančius dokumentus praleido ne dėl to, kad nežinojo apie tai, kad jų trūksta, o dėl to, kad esant sunkiai turtinei padėčiai, trūkstant aiškių žinių apie tėvo turėtą nuosavybę, pareiškėjos bendravimo ypatybes, pareiškėja netvarkė šių dokumentų, buvo apie juos pamiršusi, juos tvarkyti pradėjo tik paraginta žemėtvarkos darbuotojų 2006 metų vasarą (civilinė byla Nr. 1-161-780/2007, t. 2, b. l. 108), todėl akivaizdu, kad tokio pranešimo raštu iš institucijos, įgaliotos nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvimas neįtakojo praleisto termino.

Išnagrinėjus pareiškėjos prašymą po proceso atnaujinimo, dėl pareiškėjos pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti prašymas dėl nutarties panaikinimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso ko­dekso 290 str., 371 str. 1 d. 1 p., 2 d., teisėja

nutaria:

Pareiškėjos R. L. prašymą dėl 2007 m. spalio 30 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutarties Civilinėje byloje Nr. 2-161-780/2007, panaikinimo atmesti

Priteisti iš R. L. 20,90 (dvidešimt litų 90 centų) pašto išlaidų valstybei.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskirtuoju skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėja Irma Blekaitienė